Siuntinių pervežimas į Angliją: mikroautobusų lankstumas, apie kurį daug kas nutyli

Pasakysiu atvirai – kai žmonės ieško, kaip nugabenti daiktus iš Lietuvos į Angliją, pirmas instinktas yra pasitikėti didžiulėmis kurjerių bendrovėmis arba fūromis. Aš irgi taip daryčiau, jei nežinočiau, kaip tai iš tiesų veikia. Bet po dvidešimt ketverių metų šiame versle galiu tvirtai pasakyti: siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusais dažnai yra tas lankstesnis ir patikimesnis variantas, apie kurį mažai kas pagalvoja. Ne dėl to, kad fūros blogos – jos tiesiog lėtos. Biurokratiškos. O mikroautobusas gali pasiimti iš tavo laiptinės Vilniuje ir rytoj būti Londone. Štai kodėl verta apie tai pakalbėti.

Kainų reikalai: čia visada painu, bet pamėginkim susivokti

Kiek kainuoja siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu ir ar tikrai pigiau nei pas didžiąsias įmones?

Žiūrėk, pilnas mikroautobusas iš Lietuvos į Londoną paprastai kainuoja nuo keturių šimtų iki septynių šimtų eurų. Jei turi tik kelias dėžes ir kraunamės kartu su kitais klientais, gali mokėti ir šimtą dvidešimt, ir du šimtus. Didžiosios įmonės skaičiuoja pagal kilogramą ir dar prideda kuro prieangio, zonų mokesčius. Pas mus viskas paprastes. Kartais pats stebiuosiu, kai suku galvą dėl kainos, ypač jei reikia į kaimą prie Panevėžio. Bet jei palyginsi su didžiųjų kompanijomis, pas privatininką dažnai gaunasi tiesiog pigiausia.

Ar kaina skiriasi, jei siuntinį reikia paimti ne iš Vilniaus, o iš kokių Baisogalos apylinkių?

Taip, aišku. Kuo toliau nuo pagrindinio maršruto, tuo brangiau. Mes dažniausiai važiuojame per Vilnių, Kauną, kartais pro Panevėžį. Bet jei turi nuvažiuoti į šoną už trisdešimt kilometrų, tai laikas, kuras, o kartais ir sugadintos eigos. Aš pats siūlau klientui: gal gali atvaryti iki magistralės? Jeigu negali, ok, prisiderinam. Tik nesitikėk, kad iš kurio nors Utenos krašto paimti siuntinį ir vežti į Angliją kainuos tiek pat, kiek iš sostinės. Realybė kitokia. Faktas. Prie kuro kainų pridėk dar dvidešimt tris procentus. Kažkur tiek ir išeina dienos pabaigoje.

Kodėl kai kurie klientai moka už pusę mikroautobuso, o kiti vos keliasdešimt eurų?

Čia tas pats, kas su autobusu – pasiimi visą kelionę ar dalį sėdynės. Penkios standartinės dėžės užima kampą. Bet jei atsiveži sofą, šaldytuvą ir dviratį, tada rezervuoji pusę, kartais visą. Vieną kartą klientas pasakė: "Tik trys vidutinės dėžės." Atvažiavau, o ten penkiolika. Penkiolika! Praktiškai mašina pilna. Teko derėtis vietoje. Taip ir būna. Mikroautobuso lankstumas yra tas, kad galim prisitaikyti, bet nepaversim transporterio stebuklinga skrynia. Kartais tenka pasakyti: krausim antrą reisą arba ieškok daugiau vietos. Jeigu vežame kartu su kitų klientų daiktais, tavo kaina mažėja perpus, kartais trigubai.

Ar man reikia atskirai mokėti krovėjams, ar vairuotojas pats iškraus mano siuntinį Anglijoje?

Kai kurie vyrukai padeda pasidėt, jei daiktas ne dviejų šimtų kilogramų. Bet jei reikia nešt į ketvirtą aukštą be lifto Londone – sori, tai jau tavo ar samdyto žmogaus rūpestis. Aš visada sakau: paklausk iš karto. Ne po to, kai viskas sukrauta. Kartais pats padedu kolegai, bet ar norėčiau tai daryti kasdien už dyką? Ne. Tad jei turi dėžes – pagalbą gausi. Jei pianinas – geriau turėk savo žmones. Ai, ir dar: Anglijoje kai kurie rajonai siauri, laiptai vingiuoti. Ten net ir norėdamas nepakelsi kaip reikiant. Reality check toks.

Talpa: telpa, bet ne viskas, o kartais – netelpa niekas (dėl kliento kaltės)

Kokia tiksliai talpa – kiek kubinių metrų telpa į tokį mikroautobusą?

Standartinis ilgas Transitas arba Ducato – maždaug trylika keturiolika kubų. Jei trumpesnis, gal dešimt vienuolika. Bet aš jau seniai nebežiūriu tik į skaičius. Svarbiau – kaip sudėlios krovėjas. Vienas mūsų vaikinas sugeba į kampą įsprausti sofą taip, kad dar lieka vieta penkioms dėžėms. Kitas užkrauna chaotiškai ir pirmas geresnis. (ne, atsiprašau, blogesnis) Realus tūris priklauso nuo to, ar kraunama tvarkingai. Aš asmeniškai renkuosi mikroautobusą, kai reikia greitai sugrūsti daiktus, nes fūroje dažnai daug tuščios erdvės, o čia kiekvienas centimetras skaičiuojasi. Šiaip apie ankštus angliškus kiemus – ten fūra apskritai neprilįs.

Ar mano miegamojo komplektas su sulankstytu čiužiniu tilps?

Šiaip taip, jei čiužinys standartinis ir minkštas. Būna tokių, kurie dvigubai lenkiasi, tada atsileidžia ir tampa storesni. Tada jau problemos. Kartais klientai sako: "mažytė spintutė", o ji išradinga, su veidrodžiais, neišardoma. Tokių dalykų aš bijau labiausiai. Geriausias patarimas: siųsk nuotrauką. Ne aprašymą, ne poemą. Nuotrauką. Tada žinosim tiksliai. Prisimenu, vežėm iš Kauno į Birmingamą tokią "mažą" spintą. Atvažiavo – dvimetrė, kleboniška. Teko nuimti duris. Bet tilpo. Mikroautobusas lankstus, bet ne Gariacilindras.

Ar galiu drąsiai vežti kompiuterius ar televizorių mikroautobusu, ar jie ten bus supykę?

Supykti jie bus tada, jei mes juos su maisto produktais į painiojam. Turi būti atskirai, minkštai, saugiai. O prie krovinių pervežimo į Angliją mikroautobusu didžiausias privalumas tas, kad daiktai nekeliauja iš rankų į rankas. Pakrauna vienoje vietoje, iškrauna kitoje. Nėra terminalų. Kartais klientai paruošia elektroniką taip, kad galėtum kosmosan siųsti – putplastis, burbulai. Kartais meta į maišą ir stebisi, kad ekranas įtrūkęs. Anglijoje gavęs brokuotą monitorių rėkia ant mūsų, nors pats supakavo kaip penkiolikos minučių meistras. Būna ir taip. Geriau saugiai.

Ar mano siuntinys tik kelios dėžės, ar jos neprapils tarp didesnių daiktų?

Ne, mes neprarandam dėžių. Buvo toks atvejis. Vežėm keturių klientų daiktus, vienas turėjo tris vienodas bananų dėžes. Žinok, visur tų dėžių pilna pasaulyje. Atvažiavus į Londoną viena mergina paklausė: "o kur mano dokumentai?" Apsižvalgėm – dėžė panaši, bet su kažkieno kitais popieriais. Pasirodo, ji buvo užrašiusi "dokumentai" pieštuku, o pieštukas nušveitęs. Radom galų gale, bet prakaitavome. Dabar aš kiekvieną kartą sakau: lipniais lapeliais, aiškiai. Ir spalvingai. Ne raudonos dėžės – raudonos, o ne RIMI maišai. Skirtumas gyvybiškai svarbus.

Ar turiu pakuoti pats, ar pervežėjas padės supakuoti?

Pakuoti turi pats, nes tu žinai, kas viduje. Mes galbūt padėsim pritvirtinti, užklijuoti, bet aš nesu tavo pakuotojas. Kartais pagelbėju su kartonu ar lipnia juosta, jei matau, kad dėžė byra. Bet vat taip, realiai – pats. Anglijoje pristatymo metu matau, kaip žmonės atsikerpia maišus, kuriuose stikliniai indai darbuojasi laisvai – aš net bijau žiūrėti. Kartais tiesiog sakau: "žinok, aš neuž tai atsakingas." Suprask, kad gerai supakuotas siuntinys yra saugus siuntinys. Mes ne dėžės gamintojai, o vežėjai. Nors kartais pagalvoju, kad galėčiau atsidaryti pakavimo skyrių. Bet ne, per anksti.

Popieriai, muitai, Brexit – tas liūdnas skyrius, kurio niekas neskaitys, bet turi žinoti

Ar po Brexit dabar reikia kažkokių ypatingų popierių siuntiniams į Angliją?

Aha, reikia. Ne visiems, bet daugeliui. Jei veži asmeninius daiktus, reikia pareiškimų, sąrašų, vertės deklaracijų. Čia aš jau nebe visada suku galvą, nes turiu žmogų, kuris padeda. (nors kartais galvoju, kad ir jis ne viską žino, bet viliuosi, kad taip nėra) Jei komercinis siuntinys – viskas dar sudėtingiau. Daugelis klausia: "o anksčiau taip nebuvo?" Ne, nebuvo, bet dabar yra. Europos Sąjunga buvo viena šalis logistikoje, o dabar atskira sala su savo taisyklėm. Tai jei pervežėjas sako, kad nereikia jokių popierių – meluoja. Arba veža nelegalei. Meluoja greičiausiai.

Ar muitai dabar tikrai brangesni ir ar juos moka gavėjas Anglijoje?

Tai priklauso nuo varianto, bet taip, dažnai tenka susimokėti. Jei daiktai nauji, muitininkai kyla į kovos režimą. Jei seni ir naudoti – lengviau, bet reikia įrodyti. Kartais žmonės perka naujus baldus Lietuvoje ir galvoja, kad prastumti kaip "senus" pavyks. Ei, muitininkai ne kvaili. tie Londono vaikinai matę visko. Tuoj pat paklaus kainos, čekio. Jei vertė per didelė, gali tekti mokėti dešimt procentų, dvidešimt, priklauso nuo kategorijos. Bet aišku, kad dideliame vilkike per Eurotunelį daugiau dėmesio nei vienam mikroautobusui. Nežinau kodėl, bet taip yra. Gal dėl to, kad mažesni atrodo mažiau įtartini.

Ar pervežėjas gali sutvarkyti visus muitinės popierius pats, ar man pačiam reikės lakstyti?

Daugelis normalių pervežėjų tai daro. Aš bent jau stengiuosi, kad klientas mažiau vargtų. Bet jei trūksta dokumento, kai jau esame Doverio prieigose, tada velnias. Kartais reikia skambinti, siųsti PDF'us per telefoną, pykti ant spausdintuvo, kuris neveikia. Tai taip, padeda, bet jei pats neatidžiai užpildei deklaraciją... na, tada net stebuklingas mikroautobusas nepaveš be popierių. Būna atvejų, kai dėl vieno parašo sulaiko parke visai dienai. O mes turime kitų užsakymų. Kartais spaudžiam laiku, o ten muitininkas žiūri kaip į priešą. Nemalonus momentas, bet dalis darbo.

Ar galiu siųsti maisto produktus, sūrius, dešras į Angliją mikroautobusu?

O Dieve. Ne. Nesiųsk. Tai jau visai kitas reikalas, ir aš čia ne viską žinau – drąsiai pasakysiu. Maistas į JK iš ES dabar labai griežtai ribojamas. Kartais galima pervežti sau asmeniniam vartojimui, bet kiekius? Jei pilnas bagažnikas kumpių... muitininkas pamatys tave pragare. Aš pats tokių nevežu, nes nenoriu problemų. Realiai prašo pervežti "tik kelis sūrelius mamai" – na, gal tris. Bet jei daugiau – ieškok specializuotos įmonės. Šiaip sūris yra skanus, ypač lietuviškas, bet čia ne apie skonį, o apie muitinės taisykles. Geriau jau dešreles palikti tiems, kurie turi leidimus.

Ar galiu vežti asmeninius daiktus be muito, jei persikraustau į Angliją visam laikui?

Jei tikrai persikraustai – taip, gali, bet su sąlyga. Turi būti seni naudoti daiktai, sąrašas, deklaracija, kad nekomercinis krovinys. Kartais muitininkai paklausia: "o kodėl kvepia nauja pakuote?" Nesimeluok. Naujas dviratis bus apmuitintas. Vežėm pilnas mašinas emigrantams, kurie pirmą kartą važiuoja dirbti. Kartais krovinys pilnas "asmeninių daiktų", o ten dvidešimt naujų dulkių siurblių. Na, ne. Muitininkai tikri. Aš pirmą kartą buvau šokiruotas, kai jie viską išvertė. Nuo to laiko sakau klientams: sąžiningumas sutaupo laiką. Ir nervus. O nervai brangūs.

Kelias, laikas ir kodėl mažesnė mašina kartais yra rimtesnė

Kiek laiko trunka siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu?

Jeigu varai iš namų Lietuvoje tiesiai į Londoną – dvi dienos. Kartais tris, jei vėjas pučia priešingai arba keltas iš Doverio vėluoja. Didelės fūros važiuoja ilgiau dėl poilsio laiko, muitinės eilių. Mes einam pro Eurotunelį arba keltą (bilius – priklauso nuo to, kurį langą spėjai nusipirkti). Šiaip abu variantai geri, bet tunelis greitesnis. O lengvasis mikroautobusas eina kaip lengvasis automobilis. Nesikankini su sunkvežimio eilėmis. Kartais nuvažiuoji per naktį, ryte esi. Klientas stebisi: "jau?!?" – jo, jau. Tai vienas didžiausių pliusų, kodėl žmonės renkasi mikroautobusą važiuoti į Angliją.

Ar tikrai mikroautobusas lankstesnis už fūrą? Tai kaip suprasti?

Tai reiškia, kad mes galim pristatyti į centrinį Londoną, kur gatvės siauros kaip pasąmonėje. Fūra ten neįvažiuoja – tik kurjerinė mašina arba mikriukas. Mes galim persikraustyti pagal tavo darbo grafiką. Vakarop paimti, ryte jau būti. O fūra turi susidėlioti logistinę grandinę, kurios neįveiksi net su geriausia valia. Ką jau kalbėti apie tai, kad Anglijoje daug privačių kelių, tiltų su apribojimais. Kartais klientas gyvena kaime netoli Bristolio – ten fūra ir žiūrėti neįsivaizduojama. Mes privažiuojame iki pat durų. Net jei reikia apsisukti dvidešimt kartų. Lankstumas čia ir yra raktas į visą šitą reikalą.

Kas nutinka, jei kelionėje sugedus mikroautobusui – pavyzdžiui, Belgijoje?

Buvo toks atvejis. Pirma, niekas nemirė. Antra, stambios įmonės tokiais atvejais paskiria kitą vilkiką, bet lauki savaitę. Mes bandome operatyviai. Jei gedimas rimtas – skambiname pagalbai, ieškome kitos mašinos, perkeliame krovinį. Vieną kartą mums Belgijoje sugeso sankaba. Teko palaukti, kol kolega iš Olandijos atvažiavo. Klientas turėjo gauti daiktus ketvirtadienį, gavo šeštadienį. Po pietų. Žinoma, atsiprašėme, paaiškinome. Baisiausia, kai gedimas nutinka naktį, lyja, o tu dar prie pigios degalinės stovi. Bet taip gyveni. Ne viskas idealu. Tiesioginiame pervežime kaip ir bet kur – force majeure pasitaiko.

Ar galiu paprašyti, kad paimtų siuntinį ne tik iš Vilniaus, o iš mano kaimo prie Panevėžio?

Aš ir pats iš kaimo suprantu. Taip, galima. Važiuojame ne tik iš didmiesčių. Aišku, jei esi už šimto kilometro į šalį nuo autostrados, teks derėtis dėl kainos. Bet mes lankstūs. Kartais specialiai išsukame iš kelio dėl vienos spintos. Fūra to nedarys niekada. Jos važiuoja terminalas – terminalas. O mes galim į Šiaulių rajoną, į Raseinių apylinkes. Svarbu, kad kelias nebūtų laukinis, nes po lietaus ten prašau. Šiaip apie lietuviškus žvyro kelius žiemą – tai atskira tragedija. Bet jei turi normalų privažiavimą, tave aptarnausim lygiai taip pat kaip vilnietį. Gal net geriau.

Ar vairuotojai tiksliai laikosi laiko, ar galiu planuoti dieną be streso?

Stresas... jis visada bus, jei naktį prieš tai gėrei kavos kaip užkeiktas. Bet rimtai – mes stengiamės būti tikslūs. Realybė? Kartais eilė prie keltų, kokia avarija kelyje, Anglijoje kamščiai beprotiški. Be to, kartais pats klientas vėluoja, o mes turime kitą sutartį po to. Tada viskas stringa. Būna, sakau "busim 15 val." o pasirodo 16:30. Tuoj skambina: "kur jūs???" Atsakau: "už kvartalo, bet užrakinta gatvėje." Tai toks gyvas procesas. Bet didžioji dalis – taip, laikas sutartas ir bandome laikytis kaip inkstas. Geriau pranešk, jei pats vėluoji, nes mikroautobusų maršrutai vingiuoti.

Atsakingas vežėjas prieš tą kitą, kuris dingsta su tavo sofa

Kuo rimtas pervežėjas skiriasi nuo to, kuris pasiima avansą ir pabėga?

Atsakymas paprastas – komunikacija. Rimtas vyras atsako į žinutes net jei atsakymas yra "nežinau, pasitikslinsiu". Kitas tiesiog dingsta. Buvo sezonas, kai visi tapo "logistikos kompanijomis" savo garaže. Aš nieko prieš garažus, bet kai paimi du šimtus avanso ir dvi savaites niekam neatsiliepi... tada aš įsiuntu, o klientas lieka be daiktų ir be pinigų. Rimtus vežėjus pažinsi pagal sąskaitas, sutartis, draudimą. Ir juokingiausia – kartais garažinis padaro geriau nei didelė firma. Bet rizika didesnė. Todėl pirmą kartą pasitikrink, paskambink, pažiūrėk atsiliepimus. Jei tik internetinis skelbimas ir nuotrauka iš Google – sauja galimų problemų tavęs laukia.

Ar tikrai privalomas draudimas siuntiniams pervežant į Angliją?

Taip, privalomas. Ir jei kas sako, kad ne – meluoja. Aišku, draudimas būna įvairus. Vienas draudžia tik visą mašiną, kitas – ir krovinį atskirai. Aš visada rekomenduoju: jei veši vertingus daiktus, paklausk CMR draudimo. Nepatogu tai girdėti, bet jei atsitiks bėda, tai aišku, kad norėsi atgauti pinigus. Kartais žmonės sako: "niekada nieko nenutinka." Na, kol nenutinka. Mačiau, kaip keltas jūroje paplūdo ir vanduo subraizė porą komodų. Reikalai, žinok, nejuokingi. Ir dar vienas dalykas – ne visi privatininkai jį turi. Paklausk. Jeigu drovisi parodyti dokumentą – jau blogas ženklas. Vengk tokių.

Kaip žinoti, kad mano dėžės nebus sukrautos šalia kažkokių cheminių medžiagų ar traktorių dalių?

Čia geras klausimas. Teisėtas. Kartais pervežėjas vienu reisu veža du ar tris klientus, kad apsimokėtų. Jei vienas veža drabužius, kitas – tepalus... na, aš to nenorėčiau. Mes stengiamės to vengti. Balai ir drabužiai – atskirai, buitinė technika – atskirai. Bet jei matai, kad mašinoje sumestas prieštaraujantis šlamštas, riek. Turi teisę reikalauti. Patarčiau fotografuoti pakrovimo procesą. Jei pervežėjas labai nervinasi dėl tavo foto – jau blogas ženklas. Kartais, aišku, viskas ten ir telpa tvarkingai, bet pasitaiko genijų, kur viskas sumesta kaip į metalo laužą. Geriau pasirink tą, kuris krauna kruopščiai, nors ir kainuotų dešimčia eurų daugiau. Už save galiu pasakyti – pas mus taip nėra. (Ne, jei taip būna, iš karto taisom.)

Ar normalu, jei mikroautobuso pervežėjas prašo visos sumos prieš išvažiuojant?

Ne visai normalu, ir aš pats to nedarau. Avansas trisdešimt keturiasdešimt procentų – taip, standartas. Bet visa suma prieš pristatymą? Čia jau panašu į loteriją. Buvo atvejų, kai žmonės sumokėjo pilnai, o vežėjas padarė "cool vaikiną" ir išvyko į Ispaniją aplankyti tetos. Dingo dviem savaitėm. Taip, tokių istorijų yra. Girdėjau ne vieną. Jei kas nors prašo visko iš anksto – labai atsargiai. Rimtas žmogus turi sąskaitą-faktūrą, sutartį, o pinigai dažnai renkami pristatymo metu arba dalimis. Bet aš nesakau, kad visi avansininkai vagys. Tiesiog rizika. Ypač kai siuntinių pervežimas į Angliją vyksta nuolat ir rinka pilna pasiūlymų. Atsisėdi, pagalvoji, renkiesi protingai.

Ką daryti, jei siuntinys atvažiavo apgadintas arba apskritai neatitinka lūkesčių?

Pirmiausia – fiksuok viską. Nuotraukos, vaizdo įrašai, rašytinis aktas. Jei vairuotojas sąžiningas, jis pats tai pasiūlys. Jei ne – pats reikalauk. Su CMR draudimu galima kreiptis į draudimo kompaniją, bet tai procesas. Kartais pažeidimas akivaizdus, kartais – minimalus įbrėžimas, kurio net nepastebėtum, jei nepažiūrėtum apšvietus telefonu. Aš sakau: tikrink iš karto. Ne rytoj. Iškart. Nes paskui daugelis pasakys: "o gal taip jau buvo, prieš mums atvežant." Ir teisūs bus – be įrodymų tavo žodis prieš jų nieko vertas. Šiaip būna liūdnų istorijų, bet būna ir klientų, kurie patys sugadina daiktus pakuodami, o kaltina pervežėją. Reality visada dvilypė.

Taigi, siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusais nėra stebuklinga formulė, bet tai praktiškas, lankstus ir žmoniškas būdas. Ne idealus – juk gyvenime tobulybės nėra. Bet kai reikia greičio, kai nori, kad paimtų iš namų, kai nenori, kad daiktai dūlautų terminale – mikroautobusas yra tas sprendimas. Tiesiog rinkis protingai, klausk, tikrink, o svarbiausia – nebijok parašyti žinutės. Atsakysiu. Nes geriau paklausti dabar, nei verkti paskui, kai tavo sofa jau kažkur prie Lamanšo.