Siuntinių pervežimas Anglijos kryptimi kasdieniais reisais: ką reikia žinoti prieš kraunantis daiktus

Žmonės nuolat klausia to paties, tik kitaip suformuluoja. Kasdieniai reisai į Angliją skamba paprastai, bet kai pradedi vartyti popierius, supakuoti dėžes ir skambinti skirtingiems vežėjams, prisipildo galva. Dirbu šitoj srityje jau dvidešimt trejus metus – arba dvidešimt keturis? Nesvarbu, seniai. Vieną kartą vežiau pats su fūra, kitą kartą tik paskambindavau kolegoms. Tada jau kita istorija. Šiandien atsakinėju į klausimus taip, lyg sėdėtume prie kavos. Jokio akademinio balasto, jokių vadovėlių. Jei ieškote praktiškų atsakymų apie siuntinių pervežimą Anglijos kryptimi kasdieniais reisais – pradėkim be įžangų.

Kasdieniai reisai ir kaip čia sukasi

Kada mašina fiziškai išvažiuoja iš Lietuvos?

Paprastai vakarop, apie šešias–septynias, bet geriau nepasikliauti labai tiksliai. Kartais pakrauna Kaune ir Vilniuje, tada jau vėliau. (Atrodo, kad iš Klaipėdos kai kurie važiuoja dar anksčiau, pataisykite jei klystu.) Svarbu ne laikas, o tai ar jūsų siuntinys realiai sukrautas. Būna, kad vairuotojas paima daiktus, bet mašina dar stovi terminale iki nakties. Neklausyk tų, kur sako „rytoj 8 valandą Londone“. Tai teorija. Realybė – keltas, eilės, orai. Įsivaizduokite, kad išvažiavimas – procesas, o ne taškinis reikalas.

Ar tikrai vyksta kasdien, ar kartais tik kai prisirenka?

Kartais tenka tiesiai šviesiai pasakyt – ne visai kasdien, nors reklamose taip rašo. Smulkūs vežėjai kartais sujungia du mažesnius reisus jei nepildosi. Didieji terminalai dažniausiai turi reguliarų grafiką. Bet jei žiūrėsiu į pačią tikrovę, būna pirmadieniais ir penktadieniais pilnesni automobiliai, o antradienį... nežinau, rodos mažiau. Patikimas kasdienis siuntinių pervežimas Anglijos kryptimi egzistuoja, bet tik pas tuos, kur turi ne vieną mašiną. Jei įmonė turi vieną sprinterį ir sako „kasdien“ – klauskite atsargiai.

Ar vairuotojas pats paima iš namų ar turiu kažkur atvežt?

Priklauso. Terminalas dažniausiai pigiau, o paimimas iš namų – brangiau, bet patogiau. Jei gyvenate užmiestyje prie Panevėžio, vairuotojas važiuos pusdienį. Ne visi tai daro už dyką. Kai kurie ima papildomai, kiti įtraukia į kainą jei užsakymas didesnis. Asmeniškai aš patariu darboholikams – vežkitės patys į terminalą, sutaupysite. O jei turite du mažus vaikus ir penkias dėžes – tikriausiai verta mokėt už paimimą. Logika paprasta, nors daug kas to nesupranta iš karto.

Ar galiu vairuotojui paskambinti tiesiogiai ir pasitikslint?

Galima, bet nerekomenduoju skambinti kas valandą kai jis vairuoja. Mes duodame telefonus, bet vairuotojai Vokietijoje negali telefonu šnekėt. O ir pats esu matęs kai klientas skambina 11 vakarą. Duokite ramybę žmogui. Geriausia – turėti dispečerio numerį. Jie žino kur mašina. Bet atvirai, ne visada tiksliai. Kartais GPS rodo Aacheną, o mašina jau prie Calais. Sistema veluoja. Skambinkite ramiu metu, dėl Dievo meilės.

Kiek laiko iš tikrųjų važiuoja iki Londono?

Du su puse paros grynai kelyje, bet reikia pridėt keltą, poilsį, eiles. Dažnai gaunate siuntinį per tris keturias dienas nuo pakrovimo. Jei švenčių metas – pamirškite. Kartais savaitė. Vieną kartą kolega strigo sniege prie Doverio dvi paras. Anglijos kryptis nėra taip toli, bet ji labai apkrauta. O jei reikia į Škotiją – pridėkit dar dieną. Arba dvi. Realus laikas visada ilgesnis nei tas, kurį žada gražus pardavėjas telefonu.

Kainos. Blė, sunki tema.

Kiek dabar kainuoja siuntinys į Angliją jei keturiolika kg?

Maždaug nuo šešiolikos iki dvidešimt keturių eurų gal, priklauso nuo gabaritų. Kompaktinė dėžė – pigiau, o šiukšlių maišas su drabužiais kurio negali suspaust – brangiau. Aš ne finansininkas, kainodarą daro kiti, bet maždaug toks vaizdas. Kai kurios įmonės meta kainą pagal svorį, kitos pagal vietą. O dar yra toks dalykas kaip kuro priemoka jei degalai pašoka – tada visi skambina piktinasi. Bet juk ne mes kainas degalams darom. Tai bznis.

Ar reikia mokėti prieš paimant ar galiu kai atduoda?

Dažniausiai prieš, ypač jei nepažįstamas klientas. Mes veikiam pagal avansą, kitaip pavojinga. Buvo atvejų kai nuvežam daiktus, o žmogus sako „ooo, aš galvojau kad banko kortą galiu duot vairuotojui“. Negali. Deklaracijos tvarkomos iš anksto. Bet jei senas klientas, kuris jau dešimt metų vežiojasi – kartais galima atidėt. Kiekviena įmonė kitaip. Aš esu už saikingą nepasitikėjimą, nes teko matyt kai klientai paprasčiausiai neatvyksta pasiimt siuntinio ir vairuotojas stovi Liverpool gatvėje be jokios minties ką daryt.

Kas jei siunčiu du kambarius – ar skaičiuojam kvadratus?

Ne, kubais arba paletėmis, arba tiesiog fūros dalimi. Viso būsto siuntinių pervežimas Anglijos kryptimi kasdieniais reisais jau vadinasi perkraustymu. Čia kaina kitokia. Dažnai imame už kubinį metrą. Paskaičiuojam kiek jūsų daiktai užima realiai, ne kaip IKEA sistema. Tai būna putiplasčio trys kubai, bet faktas dvidešimt du. Kodėl? Nes kėdės nesistumia, tarpu labai daug. Čia jau vežėjas privalo sugebėt supakuot logiškai. O blogi vežėjai tiesiog sumeta ir paima dvigubai daugiau pinigų, nors galim sutalpint.

Ar yra pigesnių dienų ar viskas vienoda?

Ne visai vienoda, bet skirtumai ne tokie kaip lėktuve. Trečiadienį mažiau žmonių kraunasi, tai galima šiek tiek prideret kainą. Bet čia jau nuo įmonės. Man atrodo kad savaitgaliais brangiau, nes vairuotojams reikia mokėt papildomą atlyginimą. Nepamenu tiksliai tarifo. Šiuo klausimu galit paskambint patys į vežėjus ir palygint pasiūlymus. Nepatikėsite, bet kartais penktadienis pigesnis nei pirmadienis vien todėl kad mašina vyksta tuščia atgal ir telpa daugiau.

Ar muitinės mokestį sumoka siuntėjas ar gavėjas?

Po Brexit deklaracijos pildo siuntėjas, bet mokestį moka tas, kam rūpi daiktai atsirasti. Paprastai jei siuntėjas verslininkas – jis tvarko. Jei pats emigrantas siuntinėja mamytei – kartais mama turi mokėt Anglijoje. Bet čia jau priklauso nuo prekės vertės. Būna ir tokių situacijų kai siuntėjas pasako „aš nieko nežinau, pats tvarkykis“. Tada gavėjas stovi kaip įkaltas prie muitinės laiško. Tai labai nepatogu. Geriau prieš siunčiant aiškiai susitarti kas mokės importo mokestį, kad neprisiviltumėte nesmagių staigmenų.

Pakavimas, daiktai, draudimai

O jei mano daiktai visai be dėžių – ar priims?

Priims, bet gailėsitės. Aš nesu tas kuris sakys „taip taip, sekite savo dėžes ten eikite“. Realybė ta – be dėžių daiktai braižosi. Vieną kartą vežėm metalinį rėmą be pakavimo. Atvažiavęs – visas apkuldytais kampais. Klientas piktinos ant mūsų. Bet ką mes padarysim? Magiškai apsaugot nuo vibracijos? Dėžės, burbulinė plėvelė, kampų apsauga. Investuokit į tai. Beje, jei daiktas neišsilaikė be dėžių – draudimas gali nepokryti, nes netinkamai supakuota. Čia taip veikia dauguma kontorų.

Kas jei dėžė per silpna ir kelyje subyra?

Tada turite problemą. Mes matome labai daug pašto dėžučių iš parduotuvių – jos skirtos dviejų kilogramų siuntiniui, ne jūsų knygų rinkiniui. Kelyje į Angliją lūžta net sunkesnės dėžės, jau nekalbant apie tas buvusių bananų. Kas nutinka? Jei subyra mūsų mašinoje – bandome surinkt. Jei kelyje – kartais praleidžiam kažką. Buvęs atvejis kai ratai išbyrėjo ant pervažos. Smulkmenos pasišlavė po visą kabiną. Tai labai nemalonu visiems. Tvirtos dėžės yra pigesnė investicija nei raudonos akys.

Ar reikia ant kiekvienos dėžės rašyti gavėjo adresą?

Taip, žinoma. Ir telefoną. Ir ne tik vienoj vietoj. Kodėl? Nes jei dėžė atsidurs atskirai nuo likusios siuntos – kas nors turi žinot kam tai. Aš žinau istoriją kai vairuotojas perskaitė etiketę kuri buvo lipni tik per lietų, tapo balta mase, ir niekas nebesuprato kas yra kam. Teko siųsti nuotraukas vėliau. Taigi – užrašykite ne tik ant lipduko. Markeriu ant viršaus ir šono. Du kartus. Skamba paranojiškai? Gal. Bet kai prarasite ką nors svarbaus, suprasit ką reiškia poilsis.

Ar galima siųsti šaldytuvą? Tikrai.

Tikrai, bet atjunkit vandenį ir sudžiovinkit. Buvo toks atvejis – atvežėm šaldytuvą į Birmingamą, o jis visas viduje pūdavo po kelių dienų. Nes šeimininkas neisdžiovino žarnelių. Kvapas... neapibūdinsiu. Technika turi būt sausai supakuota. Beje, šaldytuvą geriau vežti stačiai, ne ant šono. Kai kurie vežėjai deda ant šono porai valandų – nieko baisaus. Bet jei visas kelias – kompresorius gali supelyti. O pelyti ar ne, čia aš lyg ir ne centras, bet vairuotojai skundžiasi kai pradeda bėgt skystis iš variklio. Pamirškit.

O kaip su augalais – galima siųst?

Galima, bet jie kenčia. Vežimas į Angliją trunka kelias dienas, tamsu, šalta. Augalai nėra supakuoti kaip siuntiniai. Buvo ponia kuri vežė tris didelius fikusus. Atvežėm – lapai geltoni, nukarę. Ji verkia. Aš irgi nenorėčiau. Jei jau būtinai – gerai apsilkite, apvyniokite. Bet pripažinkit, augalai gyvi organizmai, jiem reikia šviesos. Manau, kad kasdieniai reisai augalams ne pats geriausias variantas. Geriau padovanokit kaimynams. Rimtai. Nekankinkit gyvos būtybės dėl sentimento prie vazono kurį pamiršit po metų.

Kas gali nepasisekti

Ką daryt jei siuntinys pavėluoja beveik dvi savaites?

Skambinkite ir rašykite. Bet jei įmonė neatsiliepia – tada turite problemą. Paskutinį kartą toks dalykas nutiko kai Doverio uoste strigo pusė Europos dėl audros. Niekas negalėjo nieko padaryt. Jei vėluoja be priežasties – tai blogai. Mes siunčiame laiškus jei matome kad bus užlaikymai. O blogos įmonės tiesiog ignoruoja ir tada staiga paskambina iš terminalo „atvažiuokit pasiimti“. Po trijų savaičių. Net neatsiprašo. Tokių pilna rinkoje. Renkite vežėją atidžiai, o ne pagal gražiausią skelbimą.

Ar buvote matę visiškai išniekintų daiktų – kas tada?

Taip. Ir ne vieną kartą. Blogiausia nematyti kas atsitiko, nes vairuotojas sako „viskas buvo gerai kai aš pervedžiau“. O gal kažkas perkraunant numetė? Visiškai sulaužytos kėdės, subraižyti pianinai. Draudimas... ai, čia tema kuri nervina. Daugelis sumokėję už draudimą sužino kad jis galioja tik jei buvote supakavę taip lyg ruošęsi atominiam karui. Realiai – geriau nufotografuokite daiktus prieš pakraudami. Turiu omeny – tikras nuotraukas, ne turistines. Tada turit įrodymų jei kas atsitiks. Tai liūdnas, bet būtinas patarimas.

Kas jei vairuotojas ta dieną suserga ir reisas atšaukiamas?

Tada laukiate kitos dienos. Arba jei pervežimas labai skubus – ieškote kito kas važiuoja tą pačią dieną. Nenormalu, bet nutinka. Žmonės suserga. Tik blogiausia kai įmonė meluoja ir sako „mašina sugedo“, nors iš tikrųjų vairuotojas tiesiog neturi darbo sutarties ir neatėjo. Vieną kartą taip buvęs – klientas laukė keturias dienas nes „remontas“. Pasirodo, žmogus tiesiog išėjo iš darbo. Atvirai, sveikatos problemos suprantamos, bet melas – ne. Pasiveskite kontaktus alternatyvių vežėjų. Kasdienis reisas kaip taisyklė turi turėt atsarginį planą.

Ar yra buvę kad tiesiog prarandat siuntinį?

Buvę, kad dėžė pasimeta tarp Kėdainių terminalo ir Londono. Labai retai, bet pasitaiko. Dažniausiai randasi po kelių dienų – "čiuprū" kitoje pusėje. Kartą dėžė buvo paskutiniame aukšte ir niekas nepastebėjo du mėnesius. Kai radom – ten jau buvo kažkokie drabužiai kuriuos klientas beveik pamiršo. Nepaisant visko, pamestų daiktų procentas mažas jei dirba normali įmonė. O jei kurjeriai samdyti be sutarčių ir be jokios atsakomybės – gal ir dažniau. Patikėkit, rinkoje yra visko.

Brexit, dokumentai, apribojimai

Ar dabar vis dar reikia tos muitinės formos CN22?

Reikia, nors po tiek metų žmonės dar stebisi. Tai nebe ES, tai prekiaujama kitaip. Siuntinių pervežimas Anglijos kryptimi dabar reikalauja deklaracijos. Jei siunčiate asmeninius daiktus – CN22 arba CN23 priklausomai nuo vertės. Ir tai turi būti pildoma tiksliai. Buvo žmonių kurie rašo „dovana – 5 eurai“ ir viduje kompiuteris. Muitinė tuo niekada netikės. Tada sulaiko, skambina, klausia. O jūs sėdite be daiktų. Nejuokinga. Pildykite atvirai ir teisingai. Mes patikrinam prieš pakraudami ar viskas parašyta, bet galutinė atsakomybė vis tiek jūsų.

Ar tikrina kas viduje pas jus ar Anglijos pasienyje?

Tikrina abiejose vietose, bet skirtingai. Mes apžiūrime vizualiai ar nėra draudžiamų daiktų – pinigai, sprogmenys, nors pastarųjų tikrai neesam matę. O Anglijos muitiniai turi rentgenus ir šunis. Jeigu kvepia maistu ar tabaku – gali atidaryti. Tikrins jei įtartina. Buvo atvejis kai klientas slėpė dešrą viduje senos skrudintuvės – radus skundėsi kodėl vėluoja. Bet kam slėpt maistą technikoj? Muitiniai ne kvaili. Jie matę visko. Patarimas – nesislėpkite. Sutaupysite nervų ir laiko. Ir nereikės rašinėti paaiškinimų įstaigoms.

Koks daiktas kurio tikrai niekada nepriimtumėt vežti?

Ginklus, narkotikus, sprogmenis – aišku. Bet iš praktinės pusės – pilnus statybinių atliekų konteinerius. Buvo toks pono noras vežti senas plytas iš tėvo sodo į Angliją „nes istorinės“. Plytos svėrė toną, o jos vertė – nulis. Mes atsisakėm. Nes tai ne siuntiniai, o sąvartyno krovinys. Be to, Anglijoje jų nepriims. Daug kas nori parvežti seną metalą, šiferį – nereikia. Rinkitės tai kas turi vertę. O jei abejojate – tiesiog paklauskite. Geriau atsisakyti iš karto nei aiškintis pasienyje kodėl jūsų fūra pilna žalios statybinės medžiagos.

Atsakingas vežėjas ir paskutiniai patarimai

Kaip atskirti normalią įmonę nuo sukčių?

Normalesnė įmonė turi adresą, ne tik mobilaus numerio bloką. Ir atsakinėja į el. laiškus per dieną, o ne po savaitės. Ir duoda sutartį, o ne žodį per feisbuką. Ir turi draudimą, o ne „patikėk brat, viskas bus či“. Aš žinau žmones kuriuos apgavo pasiimdami daiktus ir dingęs vairuotojas. Tai ne anekdotas, tai kasdienybė. Pažiūrėkit ar yra reali svetainė, ar galit atsiskaityti pavedimu, o ne tik grynaisiais. Sukčiai dažniausiai skuba, spaudžia „vežu rytoj, mokėk dabar“. Neskubėkit.

Ką žinotumėt dabar po dvidešimties metų ko nežinojot anksčiau?

Kad žmonių neišmokysi supakuot jei jie netingi paklaust. Ir kad ne viskas turi būt tobula. Kartais kažkas eina ne pagal planą ir tai normalu. Greitis svarbu, bet ne svarbiau nei sąžiningumas. Aš seniau labai jaudinausi dėl kiekvienos dėžės. Dabar žinau kad kasdieniai reisai į Angliją yra kaip autobusai – dažniausiai važiuoja, kartais vėluoja, bet vis tiek nugabens. Iki šiol manydavau reikia kontroliuoti kiekvieną žingsnį. Nebūtina. Reikia pasirinkt gerą kompaniją, gerai supakuot, ir leist vykti. Kartais reikia atsileist šiek tiek. Sakau jums kaip kontrolfrikas.

Paskutinis klausimas – kodėl verta rinktis kasdienius reisus, o ne oro paštą?

Jeigu neskubate labai skubiai – kasdieniai reisai į Angliją yra žmoniškumas ir kainos derinys. Oro paštas greitas, bet kainuoja trigubai ir dažnai meta į artimiausią pašto skyrių kuriame eilės kaip prie sovietinės parduotuvės. O mūsiškiai atveža iki durų arba terminalo. Be to, didelei siuntai oru nelabai variantas, nebent turite užsakymą per brangius kurjerius. Kasdieniai reisai leidžia gabenti daugiau, pigiau, ir dažnai asmeniškiau. Tiksliau – mažiau anonimiškai. Žinote kas vairuoja. Žinote mašiną. Tai ramiau.

Siuntinių pervežimas Anglijos kryptimi kasdieniais reisais nėra raketų mokslas, bet reikalauja blaivaus proto ir gerų sprendimų. Nepasitikėkite vien gražia kalba – pasitikėkite procedūromis, paklausinėkite, suabejokite. Aš per savo karjerą mačiau daug šypsnių ir nemažai ašarų kai žmonės rinkdavosi ne tuos vežėjus. Nepatingėkite paskambinti, palyginti, paklaust kodėl. Svarbiausia – supakuoti tvirtai, deklaruoti sąžiningai, ir atsiminti kad kitoje pusėje laukia jums svarbūs daiktai ar žmonės. Ir dar – nepamirškite kad vairuotojai irgi žmonės, o ne robotai.