Siuntinių pervežimas Anglija mikroautobusu su GPS stebėjimu: kas iš tikrųjų vyksta kelyje

Du dešimtmečius važinėju maršrutu Lietuva–Anglija. Mašinos keitėsi – nuo pirmųjų treilerių iki šiuolaikinių mikroautobusų, o štai GPS stebėjimas... atsimenu laikus, kai žmonės skambindavo kas dvi valandas ir klausdavo „kur jūs dabar?“. Dabar paspaudi nuorodą ir matai. Bet čia nėra tik technologija. Siuntinių pervežimas Anglija mikroautobusu su GPS stebėjimu skamba moderniai, tačiau po tuo slypi paprasti dalykai, kuriuos verta suprasti prieš įpakojant pirmą dėžę. Atsakysiu taip, lyg sėdėtume virtuvėje – vienas prieš vieną, be jokių prirašymų.

Pirmiausia – apie mašiną ir judėjimą

Ar mikroautobusu vežti siuntinys saugiau nei dideliu krovininiu automobiliu?

Žodžiu, priklauso nuo siunsnio. Vilkikai – tonoms. Bet kai tavo dėžė su porcelianu atsiduria didelėje mašinoje apačioje po septyniomis paletėmis... mikroautobuse ji dažniausiai važiuoja salone, kur matau kiekvieną posūkį. Mažiau perkrovimų, mažiau svetimų rankų. Mieliau kraunu dešimt dėžių ir žinau, kad jos su manimi, o ne per terminalą Peterborough. Aišku, jeigu vežame šaldytuvą – tada reikia jau specialios įrangos. Bet smulkiems kroviniams mikroautobusas paprasčiausiai švaresnis. Nors žiemą per sniegą baisiau su mažesne mašina važiuoti.

Kiek realiai kartų per mėnesį sukate į Angliją pakrautas siuntinių?

Šiuo metu du–tris kartus per savaitę. Būna keturi, jei artėja Kalėdos arba rugsėjo pradžia, kai visi siunčia daiktus studentams. Kai kurie skelbia „važiuojame kasdien“ – tai reiškia, kad surenka kasdien, bet išvažiuoja, kai susirenka. Aš sakau atvirai: jei sakau trečiadienis, mikroautobusas išrieda tą dieną. Nebent kelyje kas nutinka. O nutinka. Praėjusį mėnesį, vaizduokite, sugedo vilkas... ne, mikroautobusas prie Dunkerque – teko trims valandoms sustoti. Realybė.

O jei ne į Londoną, o į kokią tai nesąmonę kaip Scarborough – važiuojate?

Važiuojame. Nors Londonas, Birmingamas, Ličesteris – čia mus mato dažniausiai. Scarborough, Workington ar net Velse – atskira kalba. T.y. kainos kitokios, laiko daugiau. Bet taip, važiuojame. Tikriausiai paimsime kelis užsakymus maršrute, kad apsimokėtų. Jei esi vienintelis klientas tenka – gali tekti palaukti, kol surinksime grupę. Neišgalim važiuoti po vieną dėžę į Škotijos kalnus, nes degalai brangiau nei pats pervežimas. Tai logiška, nors kai kurie pyksta.

Kaip visa tai vyksta – nuo pokalbio iki durų

Užsakiau pervežimą – o dabar ką, jūs pasiimate iš namų?

Taip, atvažiuojame prie tavo namų, kaip žmonės sako – nuo durų iki durų. Lietuvoje tikrai pasiimame. Anglijoje stengiamės pristatyti tiesiai. Bet jei gyveni dvidešimtajame aukšte be lifto ir sofa sveria šimtą kilogramų – čia jau tartis reikia. Kartais klientas pats atveža į pakrovimo tašką Vilniuje arba Kaune, tada kaina kuklesnė. Standartas toks: sutariame datą, atvažiuojame, pasiimame ir važiuojame. Nereikia tempti niekur į stotis. Aišku, jei kieme nėra vietos apsisukti – tada prašome prie gatvės.

Kiek dienų trunka siuntinių pervežimas Anglija mikroautobusu – ar tikrai greičiau nei paštu?

Paprastai trys–keturios dienos nuo pakrovimo. Paštas kartais tempia savaitę ar dvi, ypač jei muitinė užtrunka. Mes važiuojame tiesiogiai. Kartą vežiau dėžę į Readingą – išvežiau antradienį ryte, trečiadienį vakare atidaviau. Bet yra „bet“. Muitinėje gali užstrigti. Ar Anglijoje uždaro pagrindinį kelią – prisideda pusdienis. Taigi trys–keturios dienos yra realu, bet ne absoliutas. Aš verčiau pasakau „laukit keturias“ ir nustebinu per tris, nei atvirkščiai. Patikėk, taip ramiau visiems.

Ar prieš atvažiuodami į Angliją paskambinate, ar tiesiog bruktelite į duris?

Skambiname. Na, arba rašome žinutę. Nemandagu gi pasirodyti šeštą ryto sekmadienį be perspėjimo. Mes pranešame maždaug prieš kelias valandas, kad planuojame būti tarp dviejų ir keturių. Jei nieko nėra – deriname kitą laiką. Būna, kad pasiuntėjas pasisako klientui, kad „kažkas pristatys“, bet nepasako kada – tada gaunasi siurprizai. Aš siunčiu tą GPS nuorodą, kad žmogus pats matytų. Tada ir laukti ramiau. Nepatinka aštriai stoti kieme tada, kai šeimininkas dar su chalatu.

GPS stebėjimas – ar tikrai matote viską?

Kur aš galiu pamatyti, kur yra mano siuntinys – suteikiate nuorodą?

Taip, pasiunčiu nuorodą į žemėlapį. Paspaudi – matai mūsų mikroautobuso poziciją realiu laiku. Tiksliau, beveik realiu, nes kartais ryšys velka minutę kita. Tai nėra kosminė technologija, bet pakankamai tikslu, kad žinotum – ar jau Lenkijoje, ar prie Lille (oi, kaip čia lietuviškai – Lilio? Ne, Lille taip ir lieka). Kai kuriems klientams siunčiu nuorodą, kai kurie mato per sistemą. Jei senjoras skambina ir sako, kad nemoka žiūrėti interneto – tada skambinu pats kelis kartus. Ne visi turi išmaniuosius.

Kodėl GPS kartais rodo, kad stovite pakelėje jau dvi valandas – ar sugedo?

Dažniausiai nesugedo. Oi, kiek žmonių paskambina panikoje: „jūsų mašina stovi miške!“ Ten ne miškas, ten pasienio eilė. Arba sustojome pavalgyti. Arba vairuotojas pailsi valandėlę – saugos reikalavimai. Kartais signalas „kabo“ paskutinėje vietoje, kur buvo geras ryšys, ir neatnaujina. Tada atrodo, kad dvidešimt valandų stovime prie vienos degalinės. Ne, ten tik pripylėm kuro. Paspaudus atnaujinti viskas sugrįžta. Bet žmonės mėgsta dramatizuoti. Aš irgi kartais pažiūriu į tą tašką ir pagalvoju, kur dingo vairuotojas.

Ar tas stebėjimas rodo tikslų adresą, ar tik apylinkes?

Rodome tik mašinos lokaciją, ne tavo kiemo adresą. Matysi, kad mikroautobusas jau Birmingamo rajone, bet ne tai, kad šiamet (čiamet?) važiuoja Queen's Road. Jei nori matyti tiksliau – jau privatumo klausimas, ir sąžiningai nežinau, ar teisiškai galime rodyti visus klientų adresus viešame linke. Bet pakankamai, kad suprastum – artėja ar toliau. Kai kurios programėlės sako „liko 15 km“, bet tai priklauso nuo sistemos. Mūsų atveju – mašinos taškas žemėlapyje. Turi pakankamai, kad pasidarytum kavos arba persirengtum prieš mūsų atvykimą.

Ar gaunate perspėjimą telefonu, kai mikroautobusas artėja prie manęs?

Galima, bet aš mieliau rašau per WhatsApp. Galiu numesti nuotrauką ar balsinę žinutę. SMS brangūs ir kai kurie operatoriai juos vėlka. Jei prašote – parašome. Realiai pranešame maždaug dviejų valandų bėgyje prieš atvažiavimą. Ne paskutinėmis minutėmis, nes pats nemėgstu, kai durų skambutis pasigirsta, kai dar su skutimosi putomis. Taigi perspėjam. O tada jau matydamas GPS pats seki, ar mes laiku. Aišku, jei iš anksto žinai, kad gyvensi darbe – galime palikti kaimynui, jei sutinki.

Ką kišti vidun, o ko geriau palikti namie

Ar galiu siųsti draugui į Birminghamą dviratį, sofą ir dešrą – viską kartu?

Dviratį ir sofą – be problemų, jei sutampa matmenys. Dešra... čia jau nebe taip paprasta. Po Brexit maisto produktai į Didžiąją Britaniją stringa griežtai. Yra taisyklės dėl mėsos, pieno. Aš mačiau, kaip muitinė išėmė skardinę dešrų ir paliko raštelį. Kartais praleidžia, jei tai maži kiekiai... Ne, draugiškas siuntinys nėra komercija, bet dešimt kilogramų dešrų? Rizika. Gali gauti baudą gavėjas. Arba mes. Geriau dešras pakeisk kuo nors kitu, pavyzdžiui, lietuviškomis paskirstytojomis... oi, pagailekite, tai nesąmonė. Neišsiplėsiu – siųsk sausainių.

Koks buvo keisčiausias daiktas, kurį teko gabenti mikroautobusu į Angliją?

Oho, čia reiktų vakaro. Buvo kastuvas su užrašu „myliu tave“, buvo gyvas karpius akvariume (ne, perspėjau, kad negalima, bet pravažiavo). Bet keisčiausia turbūt buvo šimtas penkiasdešimt pirties vantų į West Midlands. Užsakovas paaiškino, kad lietuviškos pirtys Anglijoje klesti. Aš pasikroviau ir vežiau. Smulkmenos, bet krovinių pasaulis toks – žmonės siunčia emocijas. Vairuotojas tada šnekėjo, kad pats turi būti psichoterapeutu. O gal ir taip. Kartais sunku suprasti, bet nesigilinam. Veskim.

Ar alkoholis gali keliauti kartu su buities daiktais?

Ne. Na, gali, bet ne taip paprastai. Alkoholis ir tabakas – akcizinės prekės. Siųsti juos privačiu mikroautobusu kaip siuntinys... yra bandančių, tada pagaunami ir stebisi. Aš nevežu. Ne tik baudos baimė – tiesiog nenoriu problemų. Seniai, gal 2004-aisiais, vežiau kelis butelius vyno – tada dar laisviau viskas buvo. Dabar po Brexit atsidarė griežti ribojimai. Taigi – buitiniai daiktai, drabužiai, dokumentai – prašom. Alus ir cigaretės – Tesco. Ten pigiau nei rizikuoti. Taip kad atsakykite sau sąžiningai – ar verta?

Kainos. Visada kainos.

Kodėl vieni prašo 20 eurų už dėžę, o kiti 70 – kur čia gaudynės?

Dažnai gaudynės. 20 eurų už didelę dėžę į Angliją – arba labai geras draugas, arba rizika. Tokia kaina dažnai reiškia, kad daiktai kišami kaip balastas be jokio draudimo, be sąskaitų. Brangesnė kaina apima kurą, draudimą, normalų vairuotojo atlygį. Nepasakysiu, kad pigūs – vagys. Ne. Bet jei kaina žemiau už kuro kainą – mąstyti reikia. Nes kažkas ne taip. Aš už mažą siuntinę prašau nuo keturiasdešimt eurų, už didelę sofą – kitaip. Rimtas pervežimas į Angliją kainuoja. O jei kas žada stebuklą už grašius – labai tikėtina, kad stebuklo nebus.

Kainą skaičiuojate pagal kilogramus, matmenis ar pagal tai, kaip maloniai prašau?

(hehe) Pagal vietą mašinoje ir svorį. Jei siunčiate sulankstomą lovą, kuri sveria septynis kilogramus, bet užima visą sėdynę – mokate pagal matmenis. Jei variklio detalė – trisdešimt kilogramų, bet tilpsta po sėdyne – pagal svorį. Jei prašote labai gražiai – galima nuolaida dešimt procentų. Rimtai – mikroautobusas turi ribotą vietą. Neprikrauname ant stogo. Siųskite matmenis ir svorį atvirai. Kartais žmonės nutyli, jog turi šaldytuvą, o pasirodo – dviejų metrų aukščio. Tada jau pykstu, nes tenka persiplanuoti. Būkit atviri, tada ir kaina tiksli.

Ar reikia mokėti iš anksto, ar galima atsiskaityti tik gavus siuntinį Anglijoje?

Standartiškai imame avansą – dažniausiai apie trisdešimt procentų. Likutis – gavus. Seni klientai moka kartais viską pabaigoje. Bet būna ir taip: pristatai, o žmogus sako „oi, dabar neturiu grynų, perversiu rytoj“. Ir neperveda. Nutinka. Nepasakosiu, kad su visais – ne. Bet tikrai būna. Todėl avansas – apsauga. Jei nepažįstamas siuntėjas atsisako mokėti avansą – aš atsisakau. Kartais net ne dėl pinigų, o dėl principo. Be to, jei siuntinys jau iškeliavęs – atgal nebesugrąžinsi taip paprastai. Logiška.

Po Brexit ar neatsiranda kokių nors muitinių mokesčių viršuje ant jūsų kainos?

Atsiranda. Ir skaudina. Jei siunčiate naujus daiktus – pavyzdžiui, neseniai pirktą kompiuterį arba dviratį be naudojimo žymių – JK muitinė gali prisireikalauti importo mokesčio ir PVM. Tada moka gavėjas Anglijoje. Mes tą sumą apmokame tik iš anksto sutarus. Siuntinių pervežimas Anglija mikroautobusu su GPS stebėjimu neatšaukia muitinės. Naudoti asmeniniai daiktai paprastai praeina, bet reikia sąrašo. Nauji – rizika. Aš visada perspėju: jei dėžėje naujas iPhone – pasiruoškite mokėti. O jei seni džinsai – ramiau.

Popieriai ir muitinė – dabar viskas kitaip

Ar dabar siunčiant į Angliją reikia tvarkyti kažkokius naujus popierius?

Ne taip kaip anksčiau. Brexit apvertė aukštyn kojom. Anksčiau – ES, dėžę įmetei ir pamiršai. Dabar reikia sąrašo – kas viduje, vertė, paskirtis. Jei dovanų – „gift“. Jei asmeniniai daiktai – „personal effects“. Kartais reikia pakvietimo iš Anglijos pusės, jei tai ten neregistruotas asmuo. Mes padedame pildyti, bet atsakomybė – siuntėjo. Be to, nepilnai užpildžius gali strigti. Mačiau ir savaitei užstrigusias siuntas vien todėl, kad žmogus parašė „įvairūs daiktai“. Nerašykite taip. Detalizuokite.

Kas bus, jei muitinė atidarys siuntinį – ar man reikės skambinti vidury nakties?

Tikriausiai nereikės. Jei dokumentai teisingi, muitinė atidaro retai. Bet jei atidaro – mes aiškinamės pirmoje linijoje. Aišku, jei klausia kažko, ko nežinome – tada skambiname. Kartą muitininkas norėjo žinoti, ar skalbinių krepšys tikrai naudotas. Aš paskambinau, klientė paaiškino, kad taip, skalbta, ir muitininkas patikėjo. Bet jei ten komercinis krovinys be licencijos – tada bėda. Mes ne teisininkai, ir pirmą kartą važiuojantys dažnai nežino, kad muitinė gali prašyti įrodymo. Sąžiningai – kartais net nežinome iki galo, ką jie paprašys.

Ar pakankama ta maža mėlyna deklaracija ant dėžės, ar reikia dar ką nors?

Pakankama tik mažoms siuntoms iki tam tikros vertės ir svorio. Jei didelė dėžė su kelių šimtų eurų vertės daiktais – reikia detalesnio sąrašo. Tas CN22 lipdukas skirtas paštui. Mikroautobusu vežant asmeninius daiktus – darome CMR arba invoice su aprašymu. Kartais klientai paima pašto lipdukus ir galvoja, kad užtenka. Nebeužtenka. Jau nebeužtenka. Reikia aiškumo – kas, kam, kokia vertė. Jeigu nežinai – duodame šablonais. Tik nerašykite „dovanos“ ant visko – atrodo įtartinai. Net jei dovana – nurodykite turinį.

Kai bėda matyti iš toli

Kaip suprasti, kad siuntinių pervežimo pasiūlymas į Angliją yra per gražus, kad būtų tiesa?

Jei rašo „kasdien, 15 eurų bet kokiam siuntiniui, per 24 valandas“ – spruk. Rimta bendrovė neturi sparnų. Antra, jei nėra nei adreso, nei įmonės kodo, tik Messenger paskyra – pagalvok. Trečia, jei prašo visą sumą pavedimu į asmeninę sąskaitą. Rimtos įmonės turi įmonės sąskaitas, sutartis. Per dvidešimt metų mačiau, kaip žmonės praranda pinigus ir dokumentus, pasitikėdami „geru vaikinu iš interneto“. Viskas paprasta – jei kvepia blogai, tai taip ir yra. Negražu taip sakyti viešai, bet tiesa. Nepirkite katės maiše, ypač kai siunčiate visus savo namus.

Ar buvote atvejų, kad siuntinys tiesiog pradingo be pėdsakų?

Buvo. Ne pas mus, bet rinkoje taip nutinka. Yra istorijų, kai „pervežėjas“ pasiėmė daiktus, sukišo į garažą ir dingo. Arba pardavė pakeliui. Arba supainiojo adresus ir niekas nebeatskaito. Mūsų kompanijoje to nebuvo, nes važiuoju daugiausia pats arba su seniu vairuotoju, kurį pažįstu kaip save. Bet pasitaiko kompanijų, kurios persikrauna siuntinius iš mašinos į mašiną ir tada „oops, kur dėžė“. Todėl GPS stebėjimas svarbus ne tik jums matyti, bet ir mums kontroliuoti. Jei mašina staiga nustoja transliuoti – žinome, kad kažkas atsitiko.

Kodėl kai kurie pervežėjai nepasako, kad dėžė bus perkrauta į kitą mašiną kelyje?

Todėl, kad taip lengviau jiems, bet ne tau. Yra modelis: surenka Lietuvoje, veža iki Olandijos sandėlio, ten persikrauna į kitą mikroautobusą, kuris važiuoja į Angliją. Tavo daiktai liečia tris poras rankų, du krovinius, o jei ką – nežinai, kas kaltas. Aš taip nedarau – mano mašina važiuoja iš Lietuvos iki galutinio taško. Bet suprantu kitus – pigiau, didesni kiekiai. Tik jie nesako klientui, nes žino, kad klientas rinktųsi tiesioginį variantą. Tai yra slepiama informacija. Aš tai vadinu nepagarbą. Jūs galite vadinti kitaip.

Pakuotė, draudimas ir paskutinis žodis

Ar padedate supakuoti, ar viską turiu padaryti pats prieš jums atvažiuojant?

Supakuok pats, bet jei reikia – padedame. Geriausia, kai daiktai jau dėžėse, indai – popieriuje. Aš turiu keletą kartonų ir burbulinės plėvelės, bet ne sandėlį. Jei vežame baldą – apstatome antklodėmis, fiksuojame diržais. Kartais atvažiuoju ir matau daiktus be dėžių, su atvirais buteliais. Tada darom greitai, bet jau pradedu nervintis. Nes muitinėje gali byrėti. Yra taisyklė: jei dėžė neatlaiko kritimo iš dvidešimties centimetrų – ji nepravažiuos. Kelias ilgas, net ir švelniai važiuojant visko pasitaiko. Nepiktnaudžiaukite mano kantrybe su plonais maišais.

Kas jei siuntinys atkeliauja subraižytas – turite draudimą?

Turime vežėjo atsakomybės draudimą pagal CMR. Bet jis dengia tik tai, kas yra mūsų kaltė. Jei dėžė buvo silpna ir pati byrėjo – kitaip. Jei sudaužiau per savo kaltę – prisiimu. Būna, kad pristatome, žmogus pasirašo be priekaištų, o po trijų dienų skambina, kad kažkas sulūžo. Tada jau sunku įrodyti. Todėl prieš pakrovimą fotografuojame. Jei labai brangu – patariu daryti papildomą draudimą pačiam. Aš stengiuosi vežti atsargiai, bet dvidešimt metų kelyje – visko pasitaiko. Aš tik žmogus, o ne stebukladaris. Nors vairuoju jau seniai.

Per du dešimtmečius pasikeitė technologijos – GPS, žemėlapiai telefone, elektroniniai dokumentai. Bet siuntinių pervežimas Anglija mikroautobusu su GPS stebėjimu iš esmės lieka žmonių darbu. Tai vairuotojo kantrybė, tai pasitikėjimas. Nepasikliauk vien nuoroda žemėlapyje – pasidomėk, kas ta bendrovė, ar kalba tiesiai. O tada siųsk drąsiai. Lietuviškas mikroautobusas iki Anglijos – jau ne kosminė kelionė, o susitvarkęs maršrutas. Tik nepamiršk supakuoti tą dešrą... oi, verčiau jau ne. Saugios kelionės.