Siuntinių pervežimas Anglija kryptimi: reguliarūs reisai kas savaitę

Žiūrėk, jei esi tas žmogus, kuriam reikia nugabenti daiktus į Britaniją, turbūt jau naršai trečią dieną ir viskas susilieja į vieną didelę baltą pasiūlų lentą. Aš šioje perkraustymų ir pervežimų rinkoje jau dvidešimt ketverius metus, ir galiu pasakyt tik vieną dalyką: siuntinių pervežimas Anglija kryptimi yra daug mažesnis galvos skausmas, kai žinai, kad kas savaitę važiuoja reguliarūs reisai. Ne taip, kad „gal savaitgalį, jei susirinks žmonių". Ne. Kas savaitę. Nesvarbu, ar siunti dėžę su baltiniais į Londoną, ar visą buto turinį į Mančesterį. Reguliarumas reiškia, kad planuotis gali ramiai. O tai, pasitikėk manim, verta visko.

Kaip veikia reguliarūs reisai

Ką reiškia „reguliarūs reisai kas savaitę“?

Tai reiškia, kad mes turim fiksuotą maršrutą, kuris vyksta kiekvieną savaitę be pertraukos. Vat paprastai antradieniais renkam daiktus Lietuvoj, trečiadienį ar ketvirtadienį keliam per keltą, o savaitgalį jau pristatom Anglijoj. Kartais žmonės galvoja, kad čia kaip autobusas – laukdamasis stotelėj ir važiuoji. Ne. Užsiregistruoji iš anksto, mes susidėliojam vietas mašinoj, ir tu žinai: tavo siuntinys važiuos būtent šią savaitę. Ne kitą mėnesį, kai susirinks kritinė masė. Kiekvieną savaitę. Tai didžiausias privalumas, nes gali planuot savo gyvenimą, o ne sėdėti ir beviltiškai refreshinti puslapį.

Ar tiksliai tą pačią dieną kas savaitę?

Na, ne visada tos pačios valandos, bet diena dažniausiai sutampa. Žiūrėk, transportas nėra traukinys iš Vilniaus į Kauną. Būna, kad klientas vėluoja pusvalandį atidaryt duris, būna kad eilė kelyje pasieny. Tai jeigu renkam Vilniuje antradienio rytą, tai kitą savaitę irgi orientuojamės į antradienį. Kartais vidutiniškai pameta valandą ar dvi (ai, ne, ne vidutiniškai – susidėlioja kitaip dėl eilių pasienyje), bet tu žinai savaitės dieną. Aš pats kai buvau jaunesnis ir dirbau tik reisais, padarydavom ir pirmadienį, ir penktadienį, priklausydavo nuo to, kur gyveno žmonės. Bet dabar jau standartas – aiškus grafikas.

Ar galima siųsti iš Anglijos į Lietuvą taip pat?

Taip, žinoma. Mes važiuojam abiem kryptimis. Daug kas pamiršta, kad siuntų vežimas iš Anglijos į Lietuvą yra toks pats populiarus. Būna, kad anglai siunčia lietuviams dovanas, arba žmonės grįžta atgal ir vežasi baldus. Grafikas panašus – paimam savaitgalį arba pirmadienį Anglijoj, ir savaitės vidury jau būna Lietuvoj. Tik reikia suprast, kad vietų skaičius ribotas. Kartais žmonės skambina ketvirtadienį ir klausia, ar galima dar šią savaitę. Na... jei mašina pilna – ne. Reikia užsirašyti į kitą. Būna ir taip.

Kur surenka siuntinius – turiu vežti į terminalą?

Ne, nereikia. Bent jau pas mus. Mes imam nuo durų. Aišku, jei gyveni užkampy, kur tik traktorius privažiuoja, tada gali tekt susitikt artimesnėj vietoj. Bet jei tenka vežt į terminalą – tada jau ne žmogiškas pervežimas. Aš atsimenu, vienu metu viena įmonė Kaune reikalavo, kad vežt dėžes į sandėlį prie oro uosto. Klientai paskui skambindavo man ir pykdavo. Tai aš nesuprantu tos logistikos. Kas savaitę grįžtam prie tavo namų durų. Užsiregistruoji, vairuotojas paskambina. Supakuoji – ir viskas. Tik nepamiršk laiptinės kodo.

Kainos ir kaip sutaupyt

Kiek maždaug kainuoja siuntinių pervežimas Anglija kryptimi?

Čia, kaip visur, viskas priklauso nuo to, kiek veši. Maža dėžė, iki dvidešimt kilogramų, gali kainuot nuo trisdešimt iki penkiasdešimt eurų. Didelis lagaminas gali būt brangesnis. O jei kalbam apie baldą arba kelias dešimtis dėžių – tada jau skaičiuojam kubatūrą. Matai, mes nevežam paštu. Tai nėra fiksuota kaina ant popieriaus lapelio. Mano manymu, geriau pasakyt tikrą kainą iš karto, nei pridėt paslėptus mokesčius. Aišku, yra tokių, kas siūlo penkiolika eurų už dėžę. Paskui paaiškėja, kad tai buvo tik paėmimo kaina. Neadekvatu.

Kodėl vieni taip pigiai siūlo, o pas jus brangiau?

Oi, čia aš galiu papasakot. Pigūs vežėjai dažniausiai turi vieną mašiną, kurią sunkiai prikrauna, ir tada dalina kvadratinius centimetrus. Kartais siuntinis tiesiog guli tarp šiukšlių. Buvęs klientas rodė nuotrauką – jo dėžė buvo po motociklu. Supranti? O reguliarūs reisai ir normali kaina reiškia, kad tavo daiktai turės vietą. Mes nevežam šlamšto kartu su baldais. Kartais klientas pats sako: „o kodėl pas jus keturiasdešimt, o pas kitus dvidešimt?". Atsakau: bandyk su dvidešimt. Jei pavyks – sveikinu. Jei daiktai dings – skambink. Šiurpą kelia kai kurios istorijos, kurias tenka girdėt.

Ar reikia mokėti prieš, ar galiu grynais kai atvežat?

Mes paprastai imam avansą mažesnįjį dalį prieš pakrovimą, o likutį atsiskaitai kai gauni daiktus. Grynais arba pavedimu – nesvarbu. Bet aišku, jei vežam ne į tavo namus, o į tavo tėčio kaimą, nes jis ten gyvena nuo devyniasdešimt trečiojo, tada gali but kad avansas bus didesnis. Būna įvairiai. Aš jau seniai nebesitikiu grynųjų, nes Anglijoj daug kas tik kortele moka. Kartais pakliedu. Esu gavęs ir svarais, ir eurais, ir net pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis. Svarbiausia – aiškumas iš karto. Nieko nenumesiu ant kainos stalo paskutinę minutę.

Ar verta pirkti draudimą?

Aš asmeniškai rekomenduoju papildomą draudimą tik jei veši brangius daiktus. Elektroniką, meno kūrinius, antikvarą. O jei ten dzinsai ir puodai – mūsų standartinė atsakomybė pakanka. Šiaip esu matęs, kaip draudikai vengia mokėt. „Jūs patys netinkamai supakavot" – ir viskas. Tai net jei turi draudimą, skaityk smulkųjį šriftą. Kartą klientas vežė vertingą paveikslą. Aš jam sakau – drausk. Jis pataupo. Dabar tas paveikslas kabo pas mane... ne, juokauju. Dirbti reikia. Bet draudimas ramina nervus. Ypač jei keliasi visam gyvenimui.

Siuntimo etapai – nuo durų iki durų

Kaip prasideda visas procesas – skambinu jums?

Skambini, rašai, kartais randa per rekomendaciją. Aš paprastai paklausiu ką, kur, kada. Tada siunčiu sąmatą. Jei tinka – fiksuojam datą. Kas savaitę turim ribotą vietų skaičių, tai jei žinai, kad reikia – skambink geriau prieš savaitę, o ne prieš dieną. Būna tokie, kurie supakuoja viską šeštadienio vakarą, o pirmadienį ryte skambina: „labas, ar galima šiandien?". Ne, neįmanoma. Reikia plano. Važiuojam pagal grafiką. Užsakymas patvirtinamas, gauni instrukcijas kaip pakuoti, ir tada jau renkam. Paprasta, bet reikia laiko.

Ar su manim susisieks vairuotojas prieš atvažiuodamas?

Žinoma. Paprastai vairuotojas skambina pusvalandį ar valandą prieš. Kartais iš vakaro, jei žino tikslų maršrutą. Būna, kad dingsta ryšys. Pasienyje, tuneliuose – signalas ne visada pagauna. Tai jei nepakėlėi – nepanikuok, paskambins dar kartą. Bet geras patarimas: parašyk pastabą, jei tavo namuose yra aštrių laiptų, arba jei reikia keltuvo. Vieną kartą vairuotojas nuvažiavo pas žmogų ketvirtajam aukšte be lifto su šaldytuvu. Aš paklausiau: o tai kur liftą dėt? Juokas juokais, bet komunikacija sutaupo daug nervų. Skambink atgal jei ko nežinai.

Ar galiu sekti, kur yra mano siuntinys?

Sekti realiu laiku negalima kaip pas DHL su GPS taškeliu žemėlapyje. Mes nesam didžiulė korporacija su serverių fermomis. Bet aš visada duodu tiesioginį telefono numerį žmogui, kuris važiuoja. Paskambini ir klausi: „kur jūs?". Jei jau per Lamanšą – sako: Doveris arba Folkestone. Jei dar Prancūzijoj – sako: ką tik išvažiavau. Kartais klientai piktinasi, kad nėra aplikacijos. Atsakau: aš dvidešimt ketverius metus vežioju be jokių programėlių. Turim grupes, turim numerius. Realūs žmonės, ne algoritmas. Tai toks ir atsikėlimas. Šiais laikais bandau įdiegt kokį paprastesnį sekimo botą, bet tingiu.

Kas atsitinka kai jau perplaukiama Lamanšą?

Perplaukiam. Anglijoj kitokia sistema. Kairėje pusėje važiuoji, ženklai mišrainė. Vairuotojas, jei lietuvis, jau pripratęs. Bet svarbiausia – prasideda vietiniai pristatymai. Pagal susidėliotą maršrutą: Mančesteris, Birmingemas, Londonas, retkarčiais iki Edinburgo, nors ten jau toli. Kartais pakeliui paimam dar ką nors. Einam nuo taško A prie taško B be nereikalingų stotelių mokėjimo terminaluose. Aš asmeniškai dievinu tą momentą, kai keltas atsistoja Doverio uoste. Po to jau namų tiesa. Nors vienas keltas vėlavo keturias valandas dėl audros. Viskas išbyrėjo iš laiko grafiko. Bet dažniausiai – sklandu.

Ką reiškia „pristatymas nuo durų iki durų"? Ar tikrai iki durų?

Taip, tikrai. Iki tavo buto durų, iki tavo sodo vartų, jei individualus namas. Mes nepaliekam prie konteinerio gatvėje, nebent tu pats to prašai. Kartais klientai sako: „palikit tiesiog prie garažo". OK, galim. Bet standartas – perduot tiesiai į rankas. Tik nesitikėk, kad mes įnešim į septintą aukštą be lifto. Ne, liftingo paslauga – atskiras dalykas. Nors kartais vaikinai padeda iš geros širdies. Būna. Bet nesitikėk. Atsimenu, vežėm sofą pas pensininkę Liverpuly. Vaikinas nešė iki svetainės. Prašė arbatos. Bet tai buvo išimtis, ne taisyklė.

Kas gali pakrypti ne taip

Ar buvote atvejų, kai siuntinys vėluoja ilgiau nei savaitę?

Būta. Ne dažnai, kad visa savaitė prapultų, bet būta. Kodėl? Na, techninis gedimas mašinoje. Šiaip technika nauja, bet kartais net nauji mikriukai prisidirba. Arba – pasienyje patikrinimas. Vieną kartą radom senovišką fotoaparatą – muitininkai galvojo, kad kontrabanda, nors ten tik senas Zenitas buvo. Susitvarkėm per dieną. O kartais dėl keltų bilietų – jei bilietai išparduoti, gali tekt laukt kitos paros. Tai taip, gali užtrukt. Bet mes visada skambinam ir paaiškinam. Nei vieno karto nebuvo, kad dingo ir neatsiliepiau. Tai svarbu.

Kas jei mano daiktai sudužo transportavimo metu?

Galiu pasakyt atvirai: jei supakavai kaip žmogus – dažniausiai nieko nenutinka. Bet jei įmetei porcelianą į paprastą pirkinių maišelį ir palikai bagažinėj po akumuliatoriais – tada kaltės ieškok veidrody. Mes stengiamės tvarkingai kraut, bet kelias retkarčiais duoda darbui. Kartais staigiai stabdom. Buvo atvejis – klientė supakavo lemputes į šlepečių dėžę. Deja, kitas mačas. Dėl to mes ir siūlom pakavimo gaires. O jei vis tik kaltė mūsų – sprendžiam pagal sutartį. Aš pats tuos reikalus sprendžiu tiesiogiai, be biurokratų. Kartais kompensuoju iš savo kišenės, kad žmogus liktų patenkintas. Kartais tai kainuoja pigiau nei blogas atsiliepimas.

Ar pasitaiko, kad siuntiniai pasimeta?

Pasitaiko. Retai, bet pasitaiko. Ypač jei klientas neužrašo savo pavardės ant dėžės, arba adreso etiketė atšoka nuo pigaus kartono. Vat toks dalykas. Aš pats nesuprantu, kaip galima siųsti brangius daiktus be etikečių. Kartą dėžė nugulėjo pas mus sandėlyje tris savaites, nes nebuvo jokio telefono numerio. O dar blogiau – kai kurios įmonės perduoda siuntinius subrangovams, o tie perduoda toliau, ir tada laiptai gaunasi. Daiktai dingsta koridoriuose. Aš to vengiu. Mano mašina – mano atsakomybė. Jei kas nutinka, žinau kur ieškot. Bet vis tiek: rašyk pavardę didžiosiomis ir telefoną ant visų keturių šonų.

Ar tikrai viskas, ką rašo internete apie greitą pristatymą, yra tiesa?

Ne. Absoliučiai ne. Yra tokių skelbimų: „dvi dienos Vilnius–Londonas". Tai melas arba neįmanoma. Net jei skrisi lėktuvu, per dvi dienas dar reikia supakuot, išfuoruot, pristatyt. Aš nekenčiu, kai žmonės sukčiauja. Kartais žmonės paskambina ir sako: „o pas jus kiek dienų?". Sakau: savaitė, gal keliom dienom greičiau. Jie nusiminia. Nori per nakt. Suprantu, skuba. Bet realybė tokia – kelias ilgas, muitai, keltai, eilės. Jei kas nors žada stebuklus už mažą kainą – tikėkis problemų. Aš nežinau, kaip jie skaičiuoja, gal laiko mašinoj stovinčiai, bet... ne. Nei diena, nei dvi. Savaitė. Kartais greičiau.

Ką daryti jei vairuotojas neatvažiuoja sutartu laiku?

Skambink man. Negrįžiuosi namo ir nelauksi tyliai pykdamasis. Kartais būna situacijų, kurių negali numatyt – avarija kelyje, vairuotojas apsvaigęs nuo vaistų... ne, taip nebūna, tiesiog piktžodžiavau. Būna blogas oras. Aš pats esu linkęs sėdėti prie telefono ir aiškint. Jei vėluojam valandą – pranešam. Jei pusdienį – irgi pranešam. Kartais klientai paskui rašo atsiliepimuose: „vėlavo keturias valandas". Atsakau: taip, vėlavo, bet atvežė gyvą ir sveiką. Vis tiek nemalonu, sutinku. Bet transportas yra transportas. Ypač žiemą per Europą. Pasiruošk, kad gali būti šlubuojančių dienų. Svarbiausia – komunikacija. Ir mano numeris veikia naktį, jei ką.

Daiktų pakavimas ir draudimai

Kiek rimtai reikia žiūrėti į pakavimą?

Labai rimtai. Aš kartais atidarau mašinos duris ir galvoju: ar čia siuntiniai, ar sąvartynas atvažiavo? Žmonės deda baltinius tiesiai į maišelius nuo parduotuvės. Kartais porcelianą apvynioja laikraščiu iš devyniasdešimtųjų – ir dar su akmenimis viduj. Pakavimas yra viskas. Gerai supakuotam daiktui nereikia net putų plastiko. Pakanka storos dėžės, bublinės plėvelės, ir popieriaus. Ir juostos. Daug juostos. Aš matau skirtumą tarp kliento, kuris supakavo rimtai, ir to, kuris tiesiog suvertė. Pirmieji daiktai atvažiuoja idealiai. Antrieji... na, bandau padėt, bet antrieji kartais nusivila. Ir pikta dėl to man, nors pats kaltas.

Ar galiu siųsti maistą, kosmetiką, elektrinius dviračius?

Maistą – kuriam laikui, jei sausas ir fabriškai supakuotas, bet aš nerekomenduoju. Kosmetika – tik jei sandariai uždaryta. O štai elektriniai dviračiai... ten bėda su ličio baterijomis. Aišku, galima, bet reikia specialaus žymėjimo ir deklaracijos. Mes vežam, bet tik jei klientas įspėja iš anksto. Buvo toks atvejis – vyrukas neišperspėjęs įmetė kampuotuose dviratį. Muitininkai pamatė, sustabdė, prisidirbom. Kentėjo visi maršruto klientai, nes vėlavo pusdienį. Tai jei nežinai, kas yra tavo daikto viduj – paklausk. Geriau kvailas klausimas dabar, nei kvaila situacija pasienyje. Aš nei vieno nesmerkiu, bet taisyklės taisyklėmis.

Ar pasitaiko, kad žmonės bando siųsti neleistinus daiktus?

Oho, taip. Būna linksma, būna liūdna. Vieną kartą radom duonos rėžių pilną dėžę – kaip paminklas angliškai duonai, nesusipratimas. Karta kitą – butelių kolekcija be jokio vyno, bet muitininkai matė skysčius ir viską išpylė patikrindami. Dar buvo suslėpti fejerverkai po drabužiais. Va čia jau rimta. Aš pribrendau prieš dešimt metų ir dabar kiekvieną sąmatą su instrukcija: kas draudžiama. Nepaisantys – nekeliauja. Ne dėl to, kad aš šventas, o dėl to, kad mano mašiną gali konfiskuoti. Ir licenciją. Tas muitinės patikrinimas Doverįje prieš dvylika metų... (o, ne, prieš keturiolika jau – laikas bėga) išmokė amžiną pamoką.

Kas atsako jei muitininkai atidaro dėžę?

Muitininkai atidaro, jei įtaria bėdą arba jei atsitiktinis patikrinimas. Tada klausimai prasideda. Jei daiktas legalus, tvarkingai deklaruotas – nieko baisaus, tik laiko sugaišimas. O jei randam ką nors keisto – atsako tas, kas siuntė. Ir mes, kaip vežėjai, irgi atsakom, jei žinojom ir nenorėjom matyt. Aš vengiu to visais būdais. Užpildom CMR, pasakom kas viduj. Kartais klientai galvoja: „ai, niekas tikrins". Tikrina. Visada tikrina. Ne kiekvieną dėžę, bet pakankamai daug. Aš jau matau iš veidų, kurie nusiteikę rimtai, o kurie slepia ką nors. Neišvengiama. Bet aš ne policininkas, aš tik vežėjas.

Kelias ir tikslūs terminai

Kiek laiko iš tikrųjų trunka siuntinių vežimas į Angliją?

Realiai – nuo paėmimo iki pristatymo – penkios iki septynių dienų. Kartais keturios, jei pasiseka su keltu ir eilėmis. Kartais aštuonios. Kodėl? Nu, Lietuva, Lenkija, Vokietija, Belgija arba Prancūzija, keltas, Anglija. Tai nėra trumpas išukas iki pajūrio. Kas savaitę važiuojantys reisai turi savo ritmą. Antradienis – pakrovimas, trečiadienis, ketvirtadienis – kelias, savaitgalis arba pirmadienis – iškrovimas. Štai tavo savaitė. Jei skubu – yra oro paštas, bet ten kainuoja kaip lėktuvų sparnas. O mes važiuojam žeme. Saugu, bet lėčiau. Apskritai, manau, kad septynios dienos yra geras vidurkis. Ne per ilgai, ne per trumpai.

Ar Dover uoste vis dar tokios eilės kaip anksčiau?

Eilės pasikeitė. Po Brexit viskas pasikeitė. Dabar dokumentų patikrinimai rimtesni, bet eilės fiziškai trumpesnės, nes dalis krovinių tiesiog nebevažioja su tokiais smulkius siuntiniais. Būna dienų, kai pravažiuoji per dvidešimt minučių. Būna – stovi dvi valandas. Priklauso nuo savaitės dienos, nuo oro, nuo muitininkų nuotaikos. Aš jau nebesistebiu. Tiesiog taikomės. Važiuojantys kas savaitę pripranta. Nors vieną kartą šiaip sau neatvažiavau vėlai, nes baisi audra sustabdė keltus – tada jau nieko nepadarysi. Gamta gamta. Bet sklandžiau nei dvidešimt pirmųjų metų. Tai tikrai.

Ką daryti jei aš gyvenu ne Londone, o Škotijoje?

Vežam ir ten. Tik brangiau ir kiek ilgiau. Londonas, Birmingemas – tai pagrindiniai taškai. O jei Edinburgas ar Glazgas – maršrutas pailgėja dviejų ar trijų dienų. Kartais dedam į vietinį pervežimą, jei mūsų mašina nepasiekia toli. Aš pats ten buvau kelis kartus, graži šalis. Bet važiuoti ten ir atgal per du pusiasalius – tai jau savaitė minimum. Pamenu, vežėm siuntinį į Aberdyną. Vairuotojas grįžo panašus į zombį. Kelias nuobodus. Bet sutvarkėm. Tai jei reikia Škotijos – klausk iš anksto. Kaina kitokia. Nežinau, ar tai labai aktualu, bet rašau atsakymą – kiekvienas atvejis individualus.

Ar dirbate ir per šventes?

Kalėdom ir Naujais nevežam. Nei gegužės pirmąją, nes tada Europoj viskas stovi. O šiaip – taip, dirbam. Būna, kad kas savaitę reguliarūs reisai per šventes pakinta į kas dvi savaites, nes žmonių mažiau. Bet aš pats telefoną keliu visada. Net per Velykas. Kartais būna, kad šeima pyksta – ką tu tenai su tais siuntiniais, sėdi prie stalo ir rašai žinutes. Bet aš jau pratęs. Klientams reikia jaustis užtikrintiems. Nors per Kalėdas duodam visiems pertrauką – ir vairuotojams, ir sau. Trys keturios dienos niekur nedingsta. Tik nepamiršk šventiniu laikotarpiu uzsisakyti iš anksto, nes vietų nėra.

Išvada

Žiūrėk, siuntinių pervežimas Anglija kryptimi nėraketų mokslas, bet reikalauja patirties. Kas savaitę vykstantys reisai suteikia ramybę, kurios negausi iš atsitiktinių skelbimų. Per dvidešimt ketverius metus mačiau visko – puikių klientų ir katastrofiškų pakuočių. Bet kai sistema aiški, o mašinos važiuoja pagal grafiką – viskas susidėlioja. Jei siunti daiktus į Londoną ar kraustaisi į Birmingemą – skambink. Paaiškinsiu tiesiai, be stebuklų pažadų. Nes stebuklų čia nėra. Yra darbas.