Siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją: kiek kainuoja?

Žinai, per tiek metų manęs klausė apie kainas turbūt tūkstančius kartų. Ir visada atsakymas prasideda nuo „na, žiūrėk...“. Siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją – tai ne pica su meniu ant sienos. Kaina priklauso nuo to, ką veži, iš kur, kur tiksliai Londone ar ne, ir koks mėnuo. Vasarą viskas brangsta, nes visi važiuoja. Po naujųjų metų – pigiau. Bet apie viską iš eilės. Tu parašei dėl kainos, tai bandau sudėlioti realų vaizdą, ne kaip iš buhalterijos lentelės. Dažnai žmonės apsidžiaugia žema kaina, o paskui supranta, kad dar muitas, o siuntinys per didelis tam mikriukui. Tai štai.

Kainos, kurios niekada nebūna vienodos

Kiek dabar kainuoja siuntinį nusivežti į Londoną mikroautobusu?

Į Londoną dažniausiai skaičiuojama nuo 70 iki 140 eurų už standartinę dėžę ar kelis maišus, jei vežama durų iki durų. Bet čia nėra kokia tai taisyklė iš kalendoriaus. Jei turi tik vieną nedidelį lagaminą ir pataikai į mašiną, kuri važiuoja poryt, gali ir pigiau išsisukti. O jei siuntinys didelis, pavyzdžiui, dviejų saugyklų dėžės su knygomis – jau žiūrima pagal vietą. Kai kurie skaičiuoja kilogramais, aš mieliau pagal tai, kiek užima. Svoris mikroautobuse ne visada pirmas rūpestis. Kartais svarbiausia – ar daiktas telpa pro duris ir ar neužima vietos, kurią kas nors kitas jau apmokėjo.

Ar kaina skiriasi, jei vežu iš Vilniaus, o ne iš Kauno?

Iš esmės – taip, bet ne drastiškai. Jei vežėjas bazuojasi Vilniuje, o tu iš Kauno, dažnai reikia susimokėti kokius 10–20 eurų daugiau už pasiėmimą, nes mikroautobusas turi nulipti nuo greitkelio. Nors... jei jiems tenka grįžti pro Kauną, tai kartais nieko papildomo neimasi. Šiaip jau geriau pats atvežti į jų tarpinį punktą sostinėje, jei turi tokią galimybę. Sutaupai, ir žinai, kad daiktas tikrai pasiekė rankas. O jei gyveni šalia Panevėžio, tada jau derėsisi atskirai, nes ne visi važiuoja aplinkkeliais. Kai kurie apskritai nevažiuoja toliau Kauno, tada tenka siūlyti sutinkamąjį tašką.

Kodėl vieni prašo 80 eurų, o kiti 200 už tą patį?

Oi, čia klausimas – aštrus. Šitame versle yra visko. Yra įmonių, kur turi licencijas, draudimus, ir kaina atitinka realią sąskaitą. O yra tokių, kur pirmą kartą pasiėmė tėčio mikriuką – gali ir už 80 vežti, bet ar atvažiuos? Nežinia. Kartais maža kaina reiškia, kad mokesčiai nuskaičiuoti kažkur, arba tau reikės tempti į jų "terminalą", kuris yra bendradarbio garažas. Nebūtina brangiausia – geriausia, bet pigiausia dažnai kvepia. Aš mačiau, kai žmonės sumokėjo avansą ir „vežėjas“ pradingo. Stebuklingai pigu – stebuklingai rizikinga. Būk atsargus.

Ar muitai jau įskaičiuoti į kainą, ar tai atskira eilutė?

Čia turiu pasakyti atvirai – aš ne visada pats žinau, kaip ten tiksliai susiklosto, nes po Brexit viskas pasikeitė kelis kartus. (bent jau iki praėjusio pusmečio taip ir buvo) Jei vežama asmeniniams tikslams, dažniausiai muitai nėra didžiulė eilutė, bet jei siuntinys atrodo kaip prekyba – gali užkristi patikrinimas. Geri vežėjai pasako iš anksto, ar jų kaina apima muitinės formalumus, ar tik transportą. Aš visada patariu klientams pačiams pasidomėti UK taisyklėmis, nes aš – pervežėjas, o ne muitininkas. Nors kartais tenka ir patarimą duoti. Svarbu, kad nebūtų staigmenų pasienyje.

Ar vežėjui galiu sumokėti tik gavėjas Anglijoje, kai atiduos siuntinį?

Kartais galima, bet retai. Dauguma vežėjų nori bent avanso, nes jie degalo perka dar Lietuvoje. O jei tu pirmą kartą bendrauji, o jie tavęs nepažįsta – tikrai ne. Yra pasitikėjimo klausimas. Aš pats imu pusę iš anksto, pusę pristatymo metu. Tai saugiausia abiem pusėms. Jei vežėjas sutinka vežti visą kelią be avanso nepažįstamam – arba jis labai pasitikintis, arba labai naujas. Anglijoje atsiskaitymas grynaisiais pas gavėją dar yra, bet turi būti aptarta iš anksto. Nepalaikyk to savaime suprantamu dalyku, nes paskui gali būti nemaloniai nustebintas, kad tavo siuntinys neatvažiavo niekur.

Kaip paruošti siuntinį, kad vairuotojas nesupyktų

Ar galiu naudoti juodus šiukšlių maišus vietoj dėžių?

Techniškai – taip, bet aš tavęs labai prašyčiau to nedaryti. Rimtai. Kartą vežėme kaupinį, kur pusė maišų plyšo pakeliui, nes priešinosi sankabai ar nežinau kam. Juodi maišai – bloga praktika, nors pigu. Geriausia – dvigubos kartoninės dėžės, lipnia juosta apsiaustos taip, kad vilkas negalėtų atplėšti. Jei neturi dėžių, naudok bent baltus maišus, bet... žinai ką, nenaudok maišų. Nupirk dėžę. Vairuotojas padės, bet neturėtų rinkti tavo drabužių nuo grindų pasienyje. Nesiųsk taip, kad gėda būtų žiūrėti į akis.

Kas bus, jei dėžė per sunki – ar jie pasvers pakeliui?

Realybė tokia, kad mikroautobusuose dažnai nėra svarstyklių. Jei dėžė atrodo normaliai, vairuotojas pakrauna ir važiuoja. Bet jei atrodo kaip sauja akmenų, jis paprašys padėti užnešti, ir tada suprasi, kad per sunku. O jei pasirodo, kad melavai dėl svorio, nes bandei paslėpti metalo detales, kurios ne siuntinys, o prekyba, problemų gali kilti. Sakyčiau, jei dėžė per 30 kg, jau perspėk. O jei per 50 – galbūt verta ieškoti kitos paslaugos. Mikroautobusai turi savo ribas. Ir vairuotojo nugara irgi.

Ar turiu rašyti ant dėžių gavėjo adresą ranka?

Ne, nebūtina ranka, bet kažkoks identifikatorius privalo būti. Aš mačiau situaciją, kai trys vienodos dėžės su vienodais maišais viduje atsidūrė vienoje mašinoje, o visi trys klientai pasakė „aš tai pažinsiu“. Ne. Nepažinsi. Išrašyk etiketes su vardu, telefonu, tikslu adresu Birmingame ar kur ten. Jei neturi spausdintuvo – parašyk flomasteriu. Geriau nepatogiai didelės raidės, nei nieko. Kartais siuntiniai keliauja tarp sandėlių, ir jei nėra jokio ženklo – jie gali sau ramiai pabūti iki Kalėdų. O tada skambina visi trys vienu metu.

Kelionės laikas – ar tikrai „per 3 dienas“?

Kiek dienų keliauja mikroautobusas iki Anglijos?

Jei viskas idealu – trys dienos. Bet gi gyvenam ne idealaus pasaulyje. Realiai dažniausiai 4–6 darbo dienos, kartais savaitė. Važiuoja per Lenkiją, Vokietiją, tunelį, renka ir pristato pakeliui. Kartais vairuotojas sustoja pailsėti kelyje, kartais eilės prie tunelio, kartais mašina sugenda. Aš pats sakyčiau klientui: planuok iki savaitės, o jei atvažiuoja anksčiau – šventė. Ai, ir „išvykimas pirmadienį“ nereiškia, kad pirmadienį 8 ryto jis važiuoja pas tave. Tai reiškia, kad kažkada pradeda judėti iš Lietuvos link vakarų.

Ar jie važiuoja kas savaitę, ar tik susirinkus kroviniui?

Kas savaitę važiuoja didieji, turintys po kelias mašinas. Mažesni – kai susirenka. Kartais tai reiškia, kad jei turi vieną dėžę ir paskambinai antradienį, o kiti neprisijungia, gali laukti iki kitos savaitės. Yra įmonių su fiksuotais grafikais – antradienis ir penktadienis. O yra individualių, kurie sako „surinksiu penkis siuntinius ir važiuosiu“. Jei skubu, rinkis reguliariai važiuojančius. Jei gali palaukti – galbūt pigiau. Bet ne visada. Laukimas kartais kainuoja nervus brangiau nei tie papildomi dvidešimt eurų. Aš pats žinau, kad kai reikia daikto greitai, geriau permokėt ir turėt ramybę.

Ką daryti, jei vairuotojas vėlavo dviem dienom – ar tai normalu?

Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip, ir dažniau nei turėtų. Nebijau to pasakyti. Būna, kad skambina iš Liuksemburgo ir sako, kad užstrigo. Būna, kad visai nepaskambina. Tada skambini pats, o jis sako „rytoj, rytoj tikrai“. Ir dar po dviejų dienų. Jei pirmas kartas ir bendrovė kitu atveju patikima – gal verta nurimti. Jei trečias vėlavimas iš eilės – ieškok kito. Reikalauk atsakomybės. Tu mokai pinigus. Žinoma, pagalvok, ar tavo siuntinys – gyvos gėlės, ar dėžė su knygomis. Vienam vėlavimas mirtinas, kitam – ne. Bet žadėtas laikas turi kažką reikšti.

Ieškant vežėjo – ką reikia žinoti apie tuos, kurie žada per daug

Kaip atskirti normalų vežėją nuo tų, kurie tik žada?

Žiūrėk, kiek jie nori žinoti. Jei klausia, KAS viduje, KOKS svoris, KUR tiksliai, KADA reikia – tai ženklas, kad dirba. Jei sako „mest viską, varysim, pigiai, rytoj“ ir nekliausk nieko – pabėk. Rimti pervežimai į Angliją mikroautobusais reikalauja bent minimalaus planavimo. Paklausk apie licenciją, apie tai, iš kur išvažiuoja. Jei duoda viską konkrečiai – gal nori. Jei vengia – ir pats vyk. Mačiau situacijų, kai žmonės sumokėjo avansą ir tada tas „vežėjas“ tiesiog ištrynė profilį. Būk atsargus. Skamba niūriai, bet taip yra. Yra ir sąžiningų, bet turi atsirinkti.

Ar tikrai visi siuntiniai pasiekia gavėją, ar būna dingusių?

Būna. Ne pas mus, bet rinkoje tikrai būna. Ypač jei siuntinys be žymos viduje, be aprašymo, ir patikėtas neaiškiam tarpininkui. Kartais atsiduria kitame mieste, nes kas nors supainiojo. Kartais – tiesiog pavogia. Taip, sakau atvirai. Blogų žmonių šitam versle yra, kaip ir bet kur kitur. Todėl nesiųsk grynųjų pinigų viduje – žmonės tai daro, aš negaliu patikėti. Nesiųsk vertingų daiktų be draudimo. Ir visada pasidaryk nuotraukas, kas viduje, prieš uždarydamas dėžę. Tada bent turėsi kuo įrodyti. Saugumas prasideda nuo tavęs, ne nuo vairuotojo geranoriškumo.

Ar galiu tiesiog atnešti daiktus į jūsų "terminalą" Vilniuje?

Mes ne terminalas, mes sandėlis su kiemu, bet taip, gali atnešti. Bet žinai ką, ne visi turi tikrą terminalą. Kai kurie rašo „atvežkite į terminalą“, o tai – Darius, kuris gyvena Fabijoniškėse ir turi garažą. Jei tau netrukdo – fine. Bet jei tenka vaikščioti po tris aukštus be lifto, nes „terminalas“ yra butas, tada jau nebe fine. Paklausk iš anksto, ar yra vieta, ar gali palikti savaitgalį. Aš mieliau priimu ryte, nes vakare po kelionių galva jau nebe ta. Sutvarkyk daiktus ir atsinešk normaliai, nešlubuok vidun suplyšusia dėže.

Muitai ir popieriai – po Brexit viskas kitaip

Ar galiu dar vežti lietuvišką sūrį ir dešras į Angliją?

O Dieve, ne. Aš jau tikrai ne specialistas maisto standartuose, bet po Brexit – ne, negali, jei tai ne komercinis siuntimas su visais leidimais. Pieno produktai, mėsa, kiaušiniai – didelis ne. Būna, kad vairuotojas paklausia „o kas čia viduje“, tu pasakai „mamos kumpis“, jis palinguoja galvą ir sako „nevešiu“. Nes jei sustoja pasienyje ir randa, problemos bus didelės. Ir ne tau, o vežėjui. Kartais žmonės slepia po drabužiais. Aš to nerekomenduočiau. Geriau tą kumpį suvalgyti su šeima dar prieš išvykdamas. Arba nusipirk Waitrose, kai jau būsi ten.

Ar reikia pildyti kokias nors muitinės deklaracijas?

Jei siuntinys asmeninis, mažos vertės – dažniausiai vežėjas pats susitvarko su CN22 ar panašiais popieriais. Bet jei veši baldus, techniką, arba daug dėžių – gali tekti pildyti packing listą. Aš dar iki galo neįsisavinau visų naujų formulių po Brexit... (na, gal jau ir įsisavinau, bet tu geriau pasitikrink) Tai klausk vežėjo. Jei jis sako „tau nieko nereikia, aš viską“ – gerai, bet atsispausdink jo žodžius elektroniniu paštu. Niekada nepalik popierių paskutinei minutei, nes muitinė Anglijoj dabar gali būti kaprizinga. Geriau turėti per daug popierių nei per mažai. Aš taip visada sakau.

Kas atsakingas, jei nutinka bėda

Kas atsakingas, jei dėžė atsidarė ir daiktai iškrito?

Pirmiausia – kaip ji atsidarė? Jei prastai supakavai, pats. Jei vairuotojas dėjo po motociklu, nors sakei, kad ten trapius daiktus – jis. Bet įrodyti sudėtinga. Todėl fotografuok pakrovimo vietą. Nesiųsk vertingų daiktų be dėžutės tikėdamasis, kad bus atsargu. Mikriukuose vietos mažai, daiktai spaudžiasi. Kartais tenka važiuoti su kroviniu, kuris spaudžiasi per kampą, ir dėžė tiesiog pasiduoda. Draudimas padeda, bet ne visada. Yra draudimas tik visiško dingimo atvejui, ne porceliano trupiniams. Skaitk sutartį. Jei sutarties nėra – tada jau velnias žino. Aš irgi nežinau teisinių visų niuansų.

Ar jūs draudžiate krovinius, jei įvyks eisminė bėda?

Eisminė? Oi, turiu pasitaisyt, ne eisminė, o esminė. (žodžiai maišosi po pietų) Taip, mes turime CMR draudimą, bet jis ribotas. Daugelis mikroautobusų vežėjų turi tik privalomąjį vežėjo atsakomybės draudimą, kuris nekompensuos tavo senelės porceliano emocinės vertės. Jei veši vertingai – pasisakyk. Yra galimybė užsisakyti papildomą draudimą, bet brangu ir ne visada apsimoka mažam siuntiniui. Aš asmeniškai sakau: jei nešiojamas kompiuteris – pasiimk į lėktuvą. Jei dėžė su batais – rizikuok. Kita vertus, mikroautobusą retai apvagia kaip vilkiką, bet visko pasitaiko. Svarbiausia – neturėti iliuzijų, kad viskas apdrausta iki paskutinio luito.

Specialūs atvejai – kai standartinės taisyklės neveikia

Ar mikroautobusu galima siųsti dviratį?

Galima, bet jis užims daug vietos. Žmonės galvoja, kad dviratis toks pat kaip trys maišai. Ne. Jis toks pat, bet dar su ratais, kurie apdaužys kaimyninį baldinį, jei nepririšs. Nuimant ratą, vairą – galima sutalpinti žmogiškiau. Bet kaina bus didesnė nei standartinė. Kažkada vežėm dviratį į Birmingamą – klientas pyko, kad brangu, bet pats pamatė, kad užėmė pusę bagažinės. Jei turi du dviračius, jau gal pagalvok apie specializuotą paslaugą. Arba apie tai, ar tikrai abu reikia. Kai kurie dviračiai Anglijoje kainuoja mažiau nei jų sugabenimas, jei atvirai.

Kas jei gavėjas Londone staiga persikėlė gyventi kitur?

Atšviežiau: taip, taip, atsitinka. Tu sumokėjai už pristatymą į vieną adresą, o žmogus išsikraustė. Jei laiku praneši vairuotojui, kol jis dar Vokietijoj – gali sutartį pakeisti. Bet jei jis jau stovi toje gatvėje Londone ir paskambina, o ten niekas neatidaro – tada jis veža atgal į sandėlį arba palieka pas kaimyną. Bet kaimynai Anglijoj ne visada tokie jau atviri kaip Lietuvoj. Žodžiu, jei persikėlei – pranešk iš anksto. Ir nepamiršk, kad kai kurie už papildomą maršrutą gali paprašyti pinigų. Ne visi vairuotojai linkę važinėti po Londoną be papildomos algos, ypač jei turi eiti į kitą galą.

Ar galima gabenti augintinį kartu su baldais?

Ne, augintinis nėra siuntinys. Tai gyvas padaras, jam reikia veterinarinio paso, skiepų, specialios pet travel paslaugos. Aš nevežu gyvūnų kaip krovinio, ir tu neturėtum to prašyti paprasto mikroautobuso. Yra tam tikros įmonės, kurios specializuojasi gyvūnų pervežime į UK, ten viskas kitaip. Kartais žmonės klausia, ar galima katę įdėti į narvelį tarp dėžių. Nelegalu, pavojinga gyvūnui, ir dar gali baigtis valandine sulaikymu pasienyje. Neliūdink gyvūno. Ir manęs. Jei jau myli savo šunį – rask jam normalų pervežimą, o ne bandyk sutaupyti kišant jį tarp kėdžių.

Koks buvo keisčiausias daiktas, kurį teko vežti?

Vieną kartą vežėm medinę pirtį. Na, ne visą, bet pirties gabalus, nors klientas sakė „tik kelios lentos“. Tos lentos buvo trijų metrų ilgio. Į mikroautobusą? Sunkiai. Vairuotojas piktinosi, nes negalėjo matyti per galinio vaizdo veidrodį. Bet nuvežėm. Ar tai buvo siuntinys? Tikriausiai ne, perkraustymas. Bet parodo, kad žmonės nuvertina, kas yra siuntinys, o kas – krovinys. Mikroautobusai turi ribas. Jei kas netelpa pro duris, jau reikia didesnės mašinos. Ir brangesnės, be abejo. Ne kartą teko atsisakyti, nes klientas matė tik kainą, o ne fizines galimybes.

Durų iki durų arba kaip viskas baigiasi

Ar verta rinktis mikroautobusą, o ne DHL ar UPS?

Jei turi didelę dėžę, sunkią, pilną asmeninių daiktų – taip. Kurjeriai kaip DHL greiti, bet brangūs, kartais net nepriima nestandartinių dėžių. Mikroautobusas atvažiuoja namo, pasiima, nuveža tiesiai. Bet jei reikia per dvi dienas ir tai svarbu dokumentai – rinkis kurjerį. Nemėgstu lyginti, bet tiesa ta, kad siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją populiarus ne dėl greičio, o dėl kainos ir lankstumo. Ypač jei kraustaisi, studijuoji, arba siunti tėvams. daugumai žmonių tas žmogiškas bendravimas svarbesnis nei tracking numeris, nors aš trackingą irgi mėgstu, kai jis veikia. Retai veikia idealiai.

Ką reiškia "durų iki durų" paslauga iš tikrųjų?

Reiškia, kad jie paima iš tavo laiptinės ir nuveža iki gavėjo laiptinės. Ne visada reiškia, kad neš vidun į virtuvę. Kartais vairuotojas paima iš apačios, o Anglijoje padeda prie durų. Jei gyveni penktam aukšte be lifto – pasikalbėk. Aš mačiau situacijų, kai vairuotojas atsisako kopti, nes stuburas nebe tas. Suprantama. O gavėjas privalo padėti? Ne visada. Kartais gavėjas – pensininkas. Tada derėkis. Fiksuotai „durų iki durų“ – nuo adreso iki adreso, o ne nuo sofos iki sofos. Nors jei gerai paprašysi ir sumokėsi arbatpinigių – visko būna. Nepulk vien dėl pigumo.

Koks pats pigiausias būdas atiduoti siuntinį?

Pigiausias – surasti draugą, kuris važiuoja su savo mikriuku. Jei nėra – pats atgabenti į surinkimo punktą ir pasiimti iš kito galo patiems. Tokiu atveju krenta pasiėmimo ir pristatymo kaina. Dar pigiau – jei turi tik vieną maišą ir pataikai į vadinamąją „dešinę kėdę“, kai vežėjas parduoda vietą šalia vairuotojo. Bet čia jau laimės reikalas. Negaliu garantuoti. Tik nepamiršk, kad pigiausia ne visada geriausia. Būna, sutaupai trisdešimt eurų, bet prarandi daiktą. Aš pažįstu žmogų, kuris taip prarado visą savo žieminį garderobą. Verkė. Ne tiesiogiai prie manęs, bet aš žinojau. Rinkis protingai.

Tai va, dabar jau žinai daugiau nei daugelis, kurie pirmą kartą renkasi siuntinių gabenimą mikroautobusais į Angliją. Kaina – ne mistika, bet ir ne skaičius akmenyje. Visas triukas yra klausti daug, lyginti ne tik kainas, o ir tai, ką už jas gauni. Nepatikrinkę vairuotojo neišleisk avanso. Nepakuok į maišus. Ir jei kas nors skamba per gerai, kad būtų tiesa – greičiausiai taip ir yra. Sėkmės renkantis, ir jei dar kils klausimų – rašyk. Kartais patarimas nuo žmogaus, kuris matė visa tai, vertas daugiau nei visas Google paieškos puslapis.