Siuntinių gabenimas į Angliją patikimais busiukais kasdien

Jau kokia dvidešimt ketveri metai sukuosi tarptautinių perkraustymų temoje. Siuntiniai, dėžės, asmeniniai daiktai – viskas, kas telpa į gerą busiuką, keliauja su manimi ir kolegomis iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Kasdien. Be pertraukų, be šventadienių poilsio, na, gerai, per Kalėdas kartais nulūžtam. Bet jaučiu, kad žmonėms reikia ne sauso sąrašo, o normalaus pokalbio. Taigi, važiuojam. Pasakysiu, kaip iš tikrųjų vyksta siuntinių gabenimas į Angliją patikimais busiukais kasdien, kiek tai kainuoja, kur prisirenka problemų ir kodėl kartais geriau mokėti truputį daugiau, nei taupyti ant savo daiktų saugumo. Žodžiu, lyg sėdėtumėt pas mane biure ant laužo sofos.

Pradžia – ką svarbiausia žinoti

Kiek laiko iš tikrųjų trunka siuntinių gabenimas į Angliją?

Na, važiuojam kasdien, bet tai nereiškia, kad jūsų dėžė rytoj bus Londone. Iš Lietuvos išrieda busiukas dažniausiai vakare arba naktį. Tada per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, ten kur eilės prie tilto, žinot, ta kava Calais stotelėj, po to kanalas. Realiai, jei siunta iškeliauja pirmadienį, trečiadienį vakare arba ketvirtadienio rytą ji jau pas jus. Nebent pasienyje kas nors stringa. Kartais stringa. Ne dėl mūsų kaltės. Tada (pataisau, ne tada, o kai stringa muitinė) terminas išsitiesia iki penktadienio. Bet keturias dienas – maksimumas, kurį prisimenu per paskutinį pusmetį.

Ar tikrai važiuojate kasdien, ar čia tik reklaminis žodis?

Ech, žinot, aš irgi kartais pavargstu nuo tų „kasdienių reisų“ skelbimų, po kurių paaiškėja, kad kasdien reiškia „tik kai susirenka siuntinių“. Pas mus kitaip. Vežam kasdien todėl, kad turim ką vežti. Paprastai. Žmonės kraustosi, siunčia daiktus, vaikams studijos. Kartais busiukas pilnut pilnutėlis, kartais – keturios didelės dėžės ir viena maža. Bet variklis dirba. Nebent vairuotojas susirgs staiga, tada ieškam pamainos. Per du dešimtmečius turbūt tik tris kartus teko reisą atšaukti dėl force majeure. Tai taip, kasdien, bet ne automobilių paradas – vienas patikimas busiukas, pilnas žmonių gyvenimų.

Kuo jūsų busiukas skiriasi nuo didžiųjų fūrų?

Fūros – jos gi savo teritorijoje. Važiuoja vamzdžiai, elektros stulpai, technika. O mūsų busiukai skirti daiktams, kuriuos reikia paguldyti švelniai. Sofos, dėžės su lūžusiais indais, vaikų lavinimo žaislai – žodžiu, asmeniniai daiktai, kurių nenori mėtyti į krūvą. Plius mūsų mašinos mažesnės, pralenda ten, kur fūra apsisukti neišgalvotų. Kartais klientas gyvena siauroj gatvelėj Braitone ar Notingame. Fūra ten paprasčiausiai neįvažiuos. O mūsų Mercedes arba Ford Transit – prašom. Užvažiuojam iki durų. Ne iš sandėlio į sandėlį, o iš namų į namus. Tai didžiausias privalumas, kurį žmonės dažnai pamiršta rinkdamiesi pagal kainą vien.

Kainos – apie kurias kalbėti nemalonu, bet reikia

Kiek kainuoja vidutinė dėžė į Londoną?

Eee... šitas klausimas visada toks „pasidaryk pats“. Prijau, kad nori tikslaus skaičiaus, bet atsakymas – nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų. Kartais šimtas, jei dėžė didelė, bet tuščia viduj. Kaina priklauso nuo svorio, matmenų ir nuo to, ar vežam tik jūsų siuntinį, ar jis guli šalia kitų. Jei turim vietos – pigiau. Jei reikia skirti pusę busiuko – brangiau. Yra tokių, kurie meta viską į bendrą kratinį, bet tada ir atsakomybės mažiau. Mes skaičiuojam sąžiningai. Ai, ir dar – jei reikia nešti į trečią aukštą be lifto, tai... tada jau derėsimės atskirai. Nes mūsų vairuotojas ne antžmogis.

Ar yra kokių nors mokesčių, kuriuos paslepiate?

Būna. Ne pas mus, bet rinkoje būna. Esu girdėjęs, kai vairuotojas skambina prie Doverio ir prašo dar šimto eurų. Mes taip nesidarom. Kaina, sutarta telefonu, yra galutinė. Nebent pamiršote pasakyti, kad siunčiate keturis motociklus vietoj keturių dėžių. Tada kita kalba. Kasdieniai reisai į Angliją turi būti prognozuojami finansiškai. Jei manote, kad mums naudinga žaisti slaptą žaidimą su mokesčiais – klystate. Norim, kad žmogus vėl skambintų, kai reiks.

Kodėl pas kai kuriuos vežėjus du kartus pigiau, o pas jus brangiau?

Oho, čia aš jau galiu atsakyti. Būna taip – paima už trisdešimt eurų, kai mes sakom septyniasdešimt. Kaip jie tai daro? Ne draudžia, nepakuoja, o gal be licencijos važiuoja. Kartais fiksuoja kainą, o paskui daiktai nugula kažkur Pabradėje, nes surinko iš dvidešimt žmonių ir dingo. Pažįstu žmogų, kuris taip prarado visus žiemos rūbus – vežėjas tris savaites melavo, kad fūra prie Dunkerque. Realiai ji stovėjo kieme. Pigiau ne visada blogiau, bet siuntinių gabenimas į Angliją – paslauga, kurioje kaina atspindi, ar daiktai pasieks tikslą.

Ar brangiau kainuoja, jei reikia vežti ne į Londoną, o į kokį nors Anglijos kaimą?

Na, jei tai East Midlands ar Birmingamas – dar nieko, mūsų maršrutai ten kertasi. Bet jei reikia lįsti į Kornvalį, kur avys daugiau nei automobilių – tada taip. Vairuotojas suka iš pagrindinio kelio, degina kurą, praranda pusdienį. Mes ne UPS. Turim efektyvius maršrutus. Jei jūsų kaimas toli nuo žiedinio – teks primokėti, bet ne žvėriškai. Paprastai dvidešimt eurų ant viršaus. Už tai daiktai atvažiuoja iki durų, o ne iki pašto, iš kur jūsų teta trauks dėžę dvi mylias pėsčiom.

Pakavimas ir daiktai – ką kartais padarote ne taip

Ar turiu pats supakuoti, ar jūs tai padarote?

Geriausia pats. Ne todėl, kad mes tinginiai – jūs žinot, kas viduje. Bet galim padėti. Buvo – ponia supakavo drabužius į parduotuvių maišelius. Dovilyje maišelis nutrūko, daiktai išsibarstė. Vairuotojas renkasi lyg Velykų kiškis. Tai va – jei daiktai verti daugiau nei dešimt eurų, dėkit į normalias dėžes. Nes kartais žmonės galvoja, kad važiuojam per šilko kelią. Ne. Kelias dūžta. Pakuočių testas.

Kas, jei mano daiktai atvyksta subraižyti, nors buvau suvyniojęs į antklodes?

Antklodės – minkštos, bet ne stebuklingos. Buvo atvejis: klientas atidavė veidrodį, suvyniotą į striukę. Paėmėm. Žinojom, kad bus blogai. Ir buvo. Kelias kalneliais, stabdymi, slėgė kitos dėžės. Veidrodis neišgyveno. Atsiskaitėm. Turim draudimą, bet jis nesustabdo dūžtančių daiktų, jei jie blogai supakuoti. Naudokit burbulinę plėvelę. Arba parduosim, bet brangiau. Geriau pats nusipirkite. Jei kaltė mūsų – rašom aktą, fotografuojam.

Ar galiu siųsti sukomplektuotą spintą, ar privalu išardyti?

Geriau išardyti. Instrukcijos pametamos, o varžtai – kaip adatos šieno kupetoj. Bet sukomplektuota spinta didelė, nepatogi, durelės atsidaro kelyje ir brašo kaimyno daiktus. Buvę taip – persimetusi per pusę busiuko Vokietijoje. Dviejų žmonių reikėjo ją taisyti. Dabar ultimatumas: arba išardyta, arba nedarom. Kartais sutinkam, jei labai surišta, bet tada brangiau. Rizikuojam kitų siuntiniais. Ardykit patys, arba meistras. Mes vežame.

Kas nutinka kelyje – realybė, ne reklama

Kodėl kartais vėluojate, jei rašote „kasdieniai reisai“?

Na va, čia jau pagauna. Taip, reisai kasdieniai, bet ar galiu pasakyti, kad Eurotunelis niekada neužsitvėręs? Ne. Buvo – sniegas Belgijoje trisdešimt valandų. Stovėjom. Skambinėjom klientams, visi pyko. Kitą kartą pasienietis radęs priekabų popieriuose. Valanda prie konteinerio. Mes vėluojam, bet neapsimetinėjam. Skambinam – bus vėliau. Kasdienis gabenimas į Angliją nereiškia, kad skraidom virš autostrados. Važiuojam kaip visi. Kartais greičiau, kartais – diplomatiškai tariant – ne.

Ar mano siuntinys apdraustas, jei nutinka bėda?

Taip. Na, turiu pasakyti – taip, bet su „bet“. Mūsų civilinės atsakomybės draudimas veikia, kai kalti mes. Jei vairuotojas staigiai stabdo ir dėžė nuslysta – draudimas padengia. Jei viduj buvo neįmanomai supakuota lemputė, kuri subrašo monitorių – sudėtingiau. Šimtu procentų... hm. Aš ne teisininkas, bet tada gali tekti įrodinėti, kad kalta ne pakuotė. Realiai mes stengiamės viską sudėti taip, kad nereikėtų draudimo. Bet jis yra. Kainuoja nemažai, bet be jo neįsivaizduoju kaip dirbti. Naktimis vežant svetimus daiktus – tai rimta.

Ar pasitaikė, kad siuntinys visai nepasiekė adresato?

Buvo kartą. Ne dėl mūsų kaltės, o dėl to, kad kliento duotą adresą egzistavo tik jo galvoje. Gatvė, namo numeris, bet ne tas miestas. Mes pristatėme kažkam kitam, tas žmogus pasirašė – o juk irgi lietuvis, galvojo, kad užsisakęs ko nors. Viskas išsisprendė per savaitę, bet adrenalino buvo. Kitą kartą... na, čia jau blogoji praktika. Yra tokių, kurie pasiima užsienietiškus siuntinius ir prekiauja juos turguj. Ne mes. Mūsų siuntiniai važiuoja į Angliją ir lieka ten, pas šeimininką. Bet rinkoj yra šiūšlio. Tiesiog reikia rinktis patikimą vežėją, ne pigiausią skelbimą.

Dokumentai, draudimai ir kiti nemalonūs reikalai

Kokių daiktų jūs iš viso nepriimate?

Ginklus – ne. Narkotikus – tikrai ne. Degius skysčius – dažus, baliklius, benzino kanistrus. Kartais bando įkišti dviratį su pilnu bakeliu. Ne. Prisiminiau – vaikinas vežė skalbimo mašiną. Tuščia, galvojo. Atidarom – viduj vandens kaip ežere. Gerai, kad patikrinom. Be ko neatiduosim: sprogmenų, narkotikų, gyvų gyvūnų be narų, šlapių daiktų. Paprasta, bet žmonės kartais pyksta, kad tikriname. O mes tikrinam.

Ar po Brexit labai pasikeitė siuntimo į Angliją taisyklės?

Pasikeitė. Ne dramatiškai, bet taip, biurokratijos padaugėjo. Dabar turi būti aiškus siuntos aprašymas. Nebegali siųsti „siuntinys“ ir tiek. Turi nurodyti – rūbai, trys poros batų, indų komplektas. Ir vertę.