Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu – kaip rasti tikrai gerą kainą ir nepasiklysti

Turiu prisipažinti, per daugiau nei dvidešimt metų kartu su mikroautobusais ir furgonais važinėjęs pirmyn atgal per Prancūziją, Olandiją ir sulaukęs kiekvieno Brexit etapo, mačiau visko. Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu man tapo ne darbu, o tokiu gyvenimo būdu, nors skamba keistai. Klientai vis klausia: ar tikrai gali būti gera kaina? Ar saugu? Aš paprastai atsakau – taip, jei žinai, prie ko eini. Šiame pokalbyje pabandysiu paaiškinti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, kai svarstyklėse ne tik tavo lagaminai, bet ir piniginė.

Kainos ir kodėl mikroautobusas apsimoka

Kiek maždaug kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu?

Na, žiūrėk, jei kalbam apie standartinę dėžę iki 30 kilogramų iš Vilniaus į Londoną, dažniausiai kalbam apie 60–90 eurų ribą. Bet čia labai grubus skaičius, nes jeigu gyveni už kampo nuo mūsų surenkamo taško Kaune ar Panevėžyje, gali tekti primokėti už paėmimą. Kita vertus, jei vežam keturias dėžes vienu metu, kaina už vieną dažnai krenta. Aš mačiau pasiūlymų ir po 40 eurų, bet ten kartais paslepiami mokesčiai už degalus ar Dievas žino ką. Tai švariai – tikėkis maždaug septyniasdešimt eurų, bet nešiukšlint.

Ar tikrai gali būti gera kaina, jeigu siunčiu tik vieną nedidelę dėžę?

Gali, bet turi suprasti, kad mikroautobusas važiuoja ne dėl tavo vienos dėžutės. Mes renkam siuntinius iš kelių žmonių, prikraunam bagažinę, ir tada ta kaina pasidaro prieinama. Viena dėžė – tai vieta dėlionėje. Jei turi draugą, kuris irgi siunčia, sudėkit į bendrą sąrašą, dažnai duodam nuolaidą. O jei esi vienišas kaip pirštas lentynoje, tada kaina bus didesnė, nei jei kraustumėt keturiese. Taip kad gera kaina įmanoma, bet ne stebuklingai maža.

Kodėl kartais viena įmonė prašo 80 eurų, o kita 150 už tą patį siuntinį?

Ah, čia jau mano mėgstama tema. Kažkoks su vienu mikroautobusu vadinasi tarptautine įmone ir deda kainą, apie kurią net svajoti neišdrįstu. Kita vertus, 150 eurų gali reikšti paimimą iš Šiaulių, sandėliavimą Klaipėdoje, perkrovimą, draudimą. O 80 eurų – kad tvarkaraštis plaukioja kaip valtis audrose. Ne visada brangiau = geriau, bet labai pigiai irgi nervina.

Kaip tai vyksta ir kada klausti

Koks yra pats procesas – aš pakuoju, o paskui kas nutinka?

Tu pats pakuoji, dažniausiai. Kartais padedam, jei žmogus vyresnis, bet standartas toks: sutariam datą, atvažiuojam paimti arba atveši į tašką. Surašom sąrašą – muitams reikia žinoti, ar ten drabužiai, ar verslo prekės. Kraunam į mikroautobusą (arba į furgoną – nesvarbu, principas tas pats) pagal eiliškumą: kas paskutinėje stotelėje iškraunama, ta ir pirma. Po to – maždaug savaitė, ir daiktai jau pas tave Anglijoje. Oi, Noridže, jei ten gyveni. Žodžiu, pas tave.

Kada mikroautobusas išvažiuoja ir kiek trunka kelionė iki Londono?

Paprastai išriedam pirmadienį vakarą arba antradienio naktį, priklauso kaip spėjam susikraut. Daug kas galvoja, kad kasdien kursuojam kaip autobusai į Palangą. Ne. Kelionė per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją – maždaug trys su puse paros iki Londono, jei eilės Calais nėra didžiulės. Būna, kad stovim tris valandas, bet iki penktadienio dažniausiai jau dalinam siuntinius. Kartais savaitgalį, jei labai skubu.

Ar galiu patikrinti, kur yra mano siuntinys kelyje?

Taip, bet ne visada smagiai kaip Amazono paketas. Turim GPS, bet ne visi vežėjai dalinasi nuoroda realiu laiku – man rodos, kai kurie bijo, kad paskui skambinės kas dvi valandas paklausti, kur jie. Aš suteikiu vairuotojo numerį, bet su sąlyga – skambinti tik jei širdis nebeleidžia ramiai gyventi. Siuntinio numerio su internetine lentele dažniausiai nėra, nes tai nėra DHL. Tai taip, informacija yra, bet tai daugiau telefonas arba žinutė nei grafinis žemėlapis.

Ar jūs paimate siuntinį iš namų, ar turiu atvežti į kažkokį terminalą?

Priklauso. Paimam iš namų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje be jokių priemokų, jei tenka pakeliui. O jei gyveni Pasvalyje ar Varėnoje, tada jau klausiu – ar gali atvežti iki artimiausio miesto? Nes mikroautobusas Anglijos link nevažiuoja per kiekvieną kaimą, nors kartais norėtųsi. Terminalų pas mus nėra kaip didžiosiose kurjerių įmonėse, būna sutariami surinkimo taškai – pvz., prie degalinės ar didelės aikštelės. Neiškylioja fasadai, bet veikia.

Pakavimas, kas telpa ir kas ne

Ar man pačiam reikia supakuoti, ar jūs tai padarote?

Tu pats pakuoji – na, dažniausiai. Kartais padedam, jei nemoka tvarkingai suvynioti, bet standartas toks: sutariam, atvažiuojam, surašom, kraunam. Kodėl geriau pakuoti pačiam? Nes tu žinai, kas viduje. Jei supakuosi į kelis sluoksnius kartono, užklijuosi lipnia juosta – tavo daiktai bus sveiki. O jei numesi į parduotuvės maišelį ir tikėsis stebuklo, tada... aš bandysiu padėti, bet nepamiršk – mikroautobuse viskas stumdosi, banguoja, ir kartais ant tavo dėžės atsisėda kita dėžė. Rimtai. Pakuotė yra du trečdaliai sėkmės.

Ką daryti, jeigu siunčiu stiklinę indaują? Ar saugu?

Saugu tik jei pakuoji kaip pamišęs. Stiklas Anglijos kelyje gyvena savo gyvenimą. Aš mačiau, kaip klientė supakavo indaują į antklodę, tada į putų plėvelę, tada dar į dėžę – žodžiu, kaip kūdikį. Ir išgyveno. Kita klientė tik įvyniojo į laikraščius – na, buvo gražus pudros indelis, dabar tik šukės. Taigi, ar saugu? Mikroautobusas važiuoja geriau nei pašto rūšiavimo centras, bet vis tiek stabdom, sukam, duobės būna. Nešiukšlink su stiklu, naudok burbulinę plėvelę. Ir nesigailėsi.

Kas bus, jei dėžė važiuojant sulūš ar kažkas susitraiškys?

Čia jau bėda. Jei mes sugadinam dėl savo kaltės – pavyzdžiui, ne taip sustatėm arba mikroautobuse kažkas atsivėrė – mes bandom atsakyti. Bet jei dėžė buvo supakuota per silpnai ir viduje elektronika be jokios amortizacijos, tada... skaudu, bet rizika tavo. Būna atvejų, kai siuntėjas pyksta, o aš atidarau dėžę ir matau, kad ji – iš vieno sluoksnio kartono, jau ir prieš tai plyšusi. Hmm... šituo klausimu dėl draudimo šimtu procentų tikrus nebūsiu, nes taisyklės po Brexit keitėsi, reikia pasitikrint atskirai pagal situaciją.

Ar galiu siųsti maisto produktus ir drabužius vienoje siuntoje?

Taip, bet su protu. Drabužiai ir konservai – ok. Bet jei dedi šviežią pyragą šalia batų, kurie prieš tai keliavo per balą... na, nepatartina. Muitinė žiūri į maisto siuntinius atidžiau. Aš siūlyčiau atskirti: maistas vienoje dėžėje, drabužiai kitoje. Ir ant viršaus didelis užrašas lietuviškai ir angliškai. Kartą vežiau kliento dėžę, kurioje gulėjo kumpis šalia vinilo plokštelių – na, kvapas geras buvo, bet plokštelės išgyveno. O šiaip, mikroautobuse viską gali atidaryti kontrolei dažniau, nei norėtųsi, jei kvepia mėsa.

Popieriai, muitai ir niuansai po Brexit

Ar reikia kažkokių popierių siunčiant daiktus į Angliją dabar, po Brexit?

Reikia. Čia jau nebe ta laisvė kaip anksčiau, kai tiesiog varydavom per Eurotunelį ir niekas neklausdavo. Dabar reikia packing list'o – popieriaus, kuriame surašyta, kas yra kiekvienoje dėžėje. Jei siunčia individualus asmuo asmeniniam naudojimui, problema mažesnė, bet vis tiek sąrašas privalomas. Jei verslas – ten jau VISAI kitos dainos. Aš visada sakau: prirašyk nuodingai smulkiai, net jei ten tavo senelės megztinis ir trys puodukai. Nes jei muitininkas įtars komercinį kiekį, gali tekti aiškintis ilgiau, nei trunka kelionė.

Koks yra ta riba, kai mano siuntinys tampa muitinei įtartinas?

Nėra tokios magiškos ribos kaip "tris dėžės – ok, keturios – muitas". Visas reikalas yra vertėje ir paskirtyje. Jei siunčia penkias dėžes senų rūbų – tai nėra prekyba. O jei dvi dėžės su dešimt naujų telefonų – štai čia prasidės pokalbis. Aš mačiau, kad žmonės bando šmugliuoti prekes po sluoksniu drabužių. Nekenčiu to, nes jei sugavus, strigsta visas mikroautobusas. Tada kencia ir kiti klientai. Taigi riba ne dėžių skaičius, o šešėlis: ar tai atrodo kaip siuntimas ar kaip verslas po padu?

Ar buitinės technikos siuntimas kitaip deklaruojasi nei drabužių dėžė?

Taip, technika visada traukia daugiau dėmesio. Kompiuteris, televizorius, mikrobangų krosnelė – visa tai turi turėti savo aprašymą, metus, modelį. Kartais, nežinau ar taip vis dar, bet anksčiau reikėdavo įrodyti, kad ne komercinis kiekis. Dabar, kai į Angliją vežam su mikroautobusu po Brexito, technika gali kelti klausimų dėl standartų – kištukai, įtampa ir taip toliau. Drabužiams tokių problemų nėra, nebent bandai įvežti penkis dešimt naujų striukių su etiketėmis. Tada muitininkas pasiūlys atsikvėpti.

Kai nepasiseka – realūs atvejai

Ar yra buvę, kad siuntinys paprasčiausiai pasimeta?

Būna. Retai, bet būna. Užpraeitais metais turėjom keistą atvejį: dėžė buvo sužymėta, įkrauta teisingai, bet Anglijos pusėje, kai iškrovėm, jos nebuvo. Paaiškėjo, kad kažkuriame taške perkrovimo metu ji liko šalia, po furgonu, o mes nuvažiavom. Rojom kitą dieną. Klientas pyko du mėnesius, kol radom. Tai pasimesti gali ne dėl piktos valios, o dėl žmogiško nuovargio. Mikroautobuse vietos mažai, daiktai juda, bet jei dėžė maža – gali pasimesti tarp kitų. Rašyk ant jos savo vardą milžiniškai.

Ką daryti, jei įmonė paėmė siuntinį, o po savaitės nebeatsiliepia telefonu?

Atsargiai, čia jau blogas ženklas. Jei paėmė ir dingo – skambink dar kartą, rašyk žinutę, palauk dvi dienas. Jei tylu, rašyk elektroninį laišką su grasinimu kreiptis į policiją. Aš matęs tokių "verslininkų", kurie surenka daiktus, pritvinksta mikroautobusą ir paskui dingsta mėnesiui, nes tiesiog neįveikė maršruto arba iš viso buvo sukčiai. Pasitaiko ir Lietuvoje, ir Anglijoje. Geriausia profilaktika – rinktis tą, kas duoda sutartį arba bent jau kas turi normalų adresą, o ne tik gražų puslapį feisbuke. Pinigų nepervesk prieš paimant, jei nepažįsti.

Kodėl kai kurie vežėjai žada gera kaina, o paskui prikalsa papildomus mokesčius?

Klasika. Pamoka, kurią kai kurie klientai gauna skaudžiai. Parašo: "Gabenimas į Angliją mikroautobusu – tik 50 eurų!", o paskui prideda: už degalus, už keltą, už pakavimą, už muitą, už "paskutinės minutės paslaugą". Aš iš karto sakau visą sumą, kad nereikėtų raudonuoti vėliau. Jei matai kainą, kuri skamba kaip klaida – tai arba klaida, arba apgaulė. Realu, kad mikroautobuso kelionė kainuoja, degalai kainuoja, vairuotojas turi valgyti. Tai jei tau žada pervežti šaldytuvą už 30 eurų, tai arba vairuotojas dirba už idėją, arba tu nematyti kabliuko.

Ar gali nutikti taip, kad mikroautobusas stringa pasienyje kelias dienas?

Galėjo anksčiau, ypač pirmosiomis dienomis po Brexit, kai niekas nežinojo, kokios formos reikia. Dabar situacija ramesnė, bet vis dar stringam kartais. Kodėl? Dokumentų klaidos. Vienas klientas prisipažino, kad sąraše nerašė elektronikos, o muitininkas surado nešiojamą kompiuterį – stovėjom penkias valandas, kol aiškinomės. Arba dėl leidimų – jei mikroautobusas per pilnas arba leidimai ne sutvarkyti. Kelios dienos – jau retas atvejis, bet parų stovėjimas pasienyje pasitaiko. Sakyčiau, kartą per kelis mėnesius nutinka kažkam. Dažniausiai – ne mūsų, bet girdim per radiją.

Patarimai konkretiems siuntiniams

Siunčiu daiktus sūnui į Mančesterį – ką jam reikia žinoti, kai atsiims?

Turi žinoti tikslų datą ir vietą. Mes dažnai sustojam keliuose taškuose: vienas šiauriau Londone, kitas Birmingeme, trečias važiuoja iki Mančesterio centre, jei susirenka pakankamai siuntinių. Jei tavo sūnus gyvena Mančesterio priemiestyje, turi atsivežti draugą su automobiliu arba naudotis traukiniu, nes mikroautobusas nevažinės po kiekvieną gatvelę. Kartą važiavom iki Oldhamo, bet klientas atvyko pasiimti veluodamas dvi valandas – mes jau ketinome važiuoti toliau. Laiko langai Anglijoje griežtesni nei Lietuvoje, nes nebegalim sustoti kur papuola. Atsivežk ID, žinok savo siuntinio numerį ir nepamiršk – grynaisiais kartais patogiau atsiskaityti, jei sutarta taip.

Ar verta siųsti baldus, pvz., sofą, mikroautobusu, ar čia jau per didelis išmėtimas?

Sofa? Tik jei tai minkšta modulinė sofa, kurią galima išardyti. Kieta sofa – ne, nesusitvarkysim. Mikroautobusas turi ribotą tūrį, nors ir atrodo didelis. Aš siūlau prieš siunčiant atsiųsti išmatavimus. Mes matuojam laisvą vietą ir tada sakom – telpa ar ne. Kartais klientas nenori tikėti, kad jo kampinis reglaineris netilpo, nors aš ir sakiau. Pasitaikė vežti tik sofos porankius – žmogus liko piktas, bet bent dalis atkeliavo. Praktiškai baldų siuntimas į Angliją mikroautobusu apsimoka tik mažesniems, lankstesniems daiktams. Dideliui stalui – jau furgonas arba atskira paslauga bus gera kaina, o ne prigrūstas mikroautobusas.

Kaip elgtis, jei pasienietis atidaro mano siuntinį ir kažko neleidžia vežti?

Pirmiausia – nesipykti. Pasieniečiai turi teisę tikrinti ir dažnai tai daro. Jei randam draudžiamų daiktų – aerazolių, dūmų detektorių su baterijomis (žinau, keista, bet jie kartais kelia problemų), langų valiklių – turim palikti. Aš stengiuosi paklausti prieš paimdamas: ar yra kažko pavojingo? Nes jei mikroautobusas jau pasienyje ir iškraunamos būtent tavo dėžės, visas tvarkaraštis byra. Būna, kad klientas pyksta ant mūsų, nors pats įdėjo kelias daržo žirkles ir pamiršo paminėti. Ne mes kalti, bet kencia visi. Taigi – ramiai, pasiimk, ko neleidžia, ir judam toliau.

Mikroautobusas ar ne? Palyginimai

Kuo skiriasi mikroautobusas nuo didžiojo krovininio furgono šioje maršrute?

Mikroautobusas – greitesnis, vikresnis. Gali įlįsti į senamiesčius, kur didelis furgonas neapsisuka. Bet krovininis furgonas turi daugiau vietos ir dažnai turi paletines žiūras, ko mikroautobuse nėra. Jei turi du lagaminus – mikroautobusas tobulai. Jei turi keturias sofų dalis ir šaldytuvą – furgonas. Kainos skiriasi ne drastiškai, bet didysis furgonas kainuoja brangiau dėl didesnių mokesčių ir kelių rinkliavų. Mes į Angliją dažniau vežam mikroautobusu būtent dėl lankstumo ir geros kainos galutiniam klientui. Nors kartais norėtųsi furgono, kai visi taupyklės siunčia žieminius drabužius rugsėjį.

Ar užsienio kompanijos siūlo geresnes kainas nei lietuviškos?

Hmm... geresnės kainos? Nebūtinai. Lietuviškos įmonės žino vietinius kelius, renka siuntinius iš provincijos, supranta, kas yra Šilutė ar Rokiškis. Užsienio kompanija dažnai dirba tik iš didžiųjų terminalų ir jos kaina gali būti mažesnė, bet tik jei tu pats atveši siuntinį iki jų centro Kelnely ar Amsterdame. Anglų firmos mėgsta skaičiuoti papildomus mokesčius už "handling". Aš asmeniškai renkuosi lietuvišką vairuotoją, su kuriuo galiu pasikalbėti gimtąja kalba, jei kils bėda. Sutaupyti penkis eurus ir nematyti, kur dingo siuntinys – nėra mano svajonė.

Koks yra didžiausias svoris, kurį dar galiu įsimesti į mikroautobusą?

Ne kiekvienas mikroautobusas vienodas, bet dažnai į vieną siuntinį žiūrim iki 30–40 kilogramų. Ne todėl, kad negalėtum daugiau, bet todėl, kad jei tavo siuntinys sveria 80 kilogramų, jis jau pavojingas vairuotojui kilnoti. Buvo vienas atvejis, kai klientas atnešė spintelę, sveriančią beveik šimtą kilų. Mes ją paėmėm, bet tik su specialiomis diržais ir padedant dar du vyrai. Kaina atitinkamai pakilo, nes tai nebe siuntinys, o krovinys. Geriausia – nepersistengti. Jeigu keturi maišai po 25 kg – tai normalu. Viena dėžė iš granito – tada jau klausiam, ar tikrai reikia, ir siūlom alternatyvą.

Ar mikroautobusu gabenimas į Angliją gera kaina rinktis ir 2024 metais, ar viskas pasikeitė?

Rinktis tikrai verta, nors viskas pasikeitė ir keičiasi toliau. Kainos, palyginti su pašto tarnybomis ar oro transportu, vis dar žemesnės mikroautobusui, ypač jeigu ne skubūs daiktai. Orai brangūs, jūra lėta, o mikroautobusas – tas vidurys, kur klientas jaučiasi matęs vairuotoją, jei reikia – paskambinęs. Taip, reikia daugiau popierių nei 2018-aisiais, taip, pasienyje ilgiau, bet gera kaina lieka. Mes vežam tiek, kiek nešiojasi atmintis. Ir atmintis sako, kad žmonėms reikia patikimo ryšio tarp Lietuvos ir Anglijos, o ne tik sauso trackinimo puslapio.

Išvada

Taigi, jei galvojai apie siuntinių gabenimą į Angliją mikroautobusu gera kaina – tai realu, bet reikia galvos ant pečių. Nes galima ir sutaupyti, ir pasiklysti tarp pigiausių skelbimų. Surask vežėją, su kuriuo gali pasikalbėti kaip su žmogumi. Patikrink popierius. Supakuok taip, lyg ant dėžės sės dramblio jauniklis. Ir viskas bus gerai. O jei abejoji – parašyk. Kur esu? Dažniausiai kelyje tarp Calais ir Londono, bet atsakysiu, kai tik pamatysi.