Siuntinių atvežimas į Angliją: ką verta žinoti prieš siunčiant pirmąją dėžę

Jau dvi dešimtis metų žiūriu, kaip žmonės siunčia daiktus į Jungtinę Karalystę, ir galiu pasakyti – tai vis dar kelia bemieges naktis daugeliui. Po Brexit viskas aštriau, muitai aktyvesni, o pigiausias pasiūlymas dažnai baigiasi ašaromis. Daugelis mūsų klientų nori nugabenti siuntiniai į Angliją saugiai, bet nežino nuo ko pradėti. Štai atsakymai į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kasdien – realiai, be kruopščiai suredaguotų brošiūrų tono. Nes taip yra gyvenime: vieną kartą siuntinys nukeliauja per tris dienas, kitą kartą – stringa muitinėje kaip laivas seklumoje. Pradėkim nuo pradžių, tik be rodymo pirštu į kalendorių.

Pradžiai – apie kainas ir terminus

Kiek maždaug kainuoja mažos dėžės atvežimas į Angliją?

Na, žiūrėk. Jei tai standartinė dėžutė, sakysim, iki 10 kg, per kelią – nuo trisdešimt iki penkiasdešimt eurų. Oro transportas, aišku, brangesnis, gali šokteli ir iki aštuoniasdešimt ar net devyniasdešimt, jei skubus siuntinių pervežimas reikalingas. Bet čia labai nuo bendrovės priklauso ir nuo to, ar jie tiksliai fiksuoja tūrį, ar svorį. Buvo klientas iš Panevėžio, kuris rado per kokią tai tarpininkę iš Kauno – sumokėjo dvidešimt du eurus, bet siuntinys keliavo beveik tris savaites. Tai ar verta? Sutaupė eurų, bet nervų kainą turbūt neįskaičiavo. Aš asmeniškai renkuosi vidutinę kainą ir normalų laiką, o ne stebuklingai pigiai. Kiekvienas kaip nori, tiesa?

Kiek laiko dažniausiai trunka siuntinių pristatymas į Angliją iš Lietuvos?

Standartiškai – nuo trijų iki septynių darbo dienų keliu. Bet čia idealus variantas, kai nėra muitinės spūsčių ir visas adresas užrašytas be klaidų. Oro transportu, pvz., į Londoną, gali būti ir dvi dienos, bet reikia atsiminti, kad oro uoste dažnai praleidžia pusdienį ar dieną patikrose. Buvo toks atvejis prieš kelis mėnesius: siuntinys iš Vilniaus į Birmingemą pasiekė penktadienį, bet gavėjas nebuvo namie. Tai pirmadienis. Per savaitgalį niekas nevežia, ir tai jau automatiškai prideda dvi dienas. Taip ir gaunasi, kad realus laikas nevisada sutampa su pažadėtu.

Ar skubus siuntinių atvežimas galimas per kelias dienas, ar tai tik reklaminiai pažadai?

Skubu galima, bet reikia žinoti ką perki. Daugelis bendrovių reklamuoja “2–3 dienos į Angliją”, bet tai dažniausiai reiškia “2–3 dienos iki paskirstymo centro”, o ne iki tavo slenksčio. Tiesioginis skrydis į Londono oro uostą, tada perdavimas vietiniam kurjeriui – taip, galima per 48 valandas. Bet kainos tada jau gerokai aukštesnės, kartais dukart ar buksnyje brangiau. Aš esu matęs situaciją, kai klientas mokėjo šimtą dvidešimt eurų už išskirtinį skubumą, o bendrovė vis tiek padarė pristatymą trečią dieną. Tai ne visada verta. Geriau klausti konkrečiai: ar tai į duris, ar tik iki depo?

Ar verta siųsti per didžiąsias bendroves, ar geriau mažesnius vežėjus rinktis?

Didžiosiose sistema aiški, sekimas internetu veikia stabiliai, bet kainos kartais kandžiojasi. Mažesni vežėjai – lankstesni, gali derėtis, bet rizika didesnė. Kadangi dirbu šitoje srityje jau du dešimtmečius, galiu pasakyti: jei siunčiate retai ir bijote, rinkitės žinomą vardą. Jei turite verslą ar siunčiate reguliariai, privatus siuntinių vežėjas gali pasiūlyti geresnes sąlygas. Tik prieš renkantis mažąjį pasiteiraukite, ar jie turi partnerį Anglijoje paskutiniam kilometrui, nes kartais jie atveža iki uosto ar sandėlio, o toliau – jūsų bėda.

Koks skirtumas tarp siuntinio ir krovinio, kai kalbame apie pervežimą į Angliją?

Čia geras klausimas, nes žmonės painioja. Siuntinis – tai dažniausiai viena ar kelios dėžės, kurioms nereikia specialaus transporto. Krovinys – jau paletė, keli kubiniai metrai, reikia furgono ar vilkiko. Muitinėje riba kažkada buvo aiškesnė, dabar po Brexit daug kas pasikeitė. Bet paprastai jei tinka į lagaminą ar dėžę – siuntinys. Jei tenka samdyti liftą krauti į mašiną – krovinys. Kainos skiriasi ženkliai. Kartais klientai bando daug mažų siuntinių vietoj vieno krovinio, bet muitams tai nepadeda, greičiau atvirkščiai – mokesčių suma gali išaugti.

Ar yra koks nors metas per metus, kai siuntinių gabenimas į Jungtinę Karalystę tampa beprotiškas?

Gruodis. Visiška absurdo pilnatis. Visi siunčia dovanas, pašto sistemos sprogsta, o muitinė dirba per valandą po aštuonių. Prieš Naujus Metus nepatariu siųsti nieko vertingo, nebent oru vietoj kelio ir dar už papildomą kainą. Ir dar prieš pat Brexit referendumą buvo sumaištis, bet tai jau istorija. O šiaip, jei norit, kad siuntinys būtų Anglijoje ramiai, siųskite spalį arba sausį. Kava tada skanesnė ir nervai mažiau įtempti. Nėra nieko blogiau, kai vaikas laukia kalėdinio siurprizo, o jis užstrigęs Doverio uoste tarp kelių tūkstančių kitų dėžių.

Muitai ir popieriai – čia daugiausia galvos skausmo

Ar mano sesuo Anglijoje turi mokėti muitus, jei aš siunčiu jai dovanų dėžę iš Lietuvos?

Jei dovana tikrai dovana – beveik visada muitai krenta ant gavėjo pečių, jei vertė viršija tam tikrą sumą. Dabar po Brexit ta riba yra gana žema, šimtas trigubai trisdešimt septyni svarai sterlingų. Jei viršijat – muitas, PVM, o kartais dar ir agento mokestis už išklijavimą. Buvau praradęs proto prieš trejus metus, kai klientas siuntė žmonai vestuvių sukakties proga porcelianą. Vertė šimtas penkiasdešimt svarų. Gavėja muitinėje sumokėjo dar keturisdešimt. Atrodė kaip bauda už meilę. Geriau siųsti mažesnėmis vertėmis arba tiesiog perspėti gavėją, kad gali tekti primokėti.

Kas yra ta EORI ir ar man jos tikrai reikia siunčiant siuntinį?

EORI – tai toks identifikacijos numeris, kurį turi turėti verslai, vežiantys tarp ES ir JK. Jei siunčiate asmeniškai, pvz., siuntinį broliui ar draugui, jos nereikia. Bet jei siunčiate daiktus parduoti arba reguliariai komerciniais kiekiais – tada be EORI neįmanoma. Bent jau taip turėtų būti. Žinote, aš čia šimtu procentu nesu tikras dėl pačių naujausių smulkių taisyklių, nes Londonas mėgsta keisti nuostatas... (turiu galvoje JK vyriausybė, ne Londonas kaip miestas). Bet bendrai: privatiems asmenims užtenka sąžiningos sąskaitos faktūros arba dovanos deklaracijos. Verslams – EORI privaloma. Patikrinkit pas muitinę, jei abejojate.

Ką reiškia CN22 ar CN23 blankas ir ar aš pats turiu jį pildyti?

Tai muitinės deklaracijos. CN22 – paprastesnė, jei siuntinys lengvesnis nei du kilogramai ir nebrangus. CN23 – sudėtingesnė, didesnėms vertėms. Daugelis jas pildo siuntų taškuose, bet aš patarčiau nepasikliauti automatika. Turite parašyti tikslų turinį, kiekį, vertę valiuta. Ne „dovanos“, o „drabužiai, 3 vnt., 45 eurai“. Buvo atvejis, kai klientas parašė „stuff“ (daiktai). Muitininkai Hamburgą atidarė viską. Patikrino. Atėmė savaitę. Aiškiai rašykite. Ir taip, dažnai reikia pildyti angliškai, nors kartais priima ir lietuviškai, jei adresas aiškus.

Ar reikia mokėti PVM siunčiant į Angliją, jei mano siuntinys yra senai naudotas daiktas?

Naudoti daiktai muitams vis tiek turi vertę, tik ne parduotuvinę, o likutinę. Bet čia jau interpretacijos zona. Kai kurie muitininkai žiūri pro pirštus jei mato, kad tai tikrai nekomercinis krepšys su drabužiais. Kiti – kruopščiai vertina kiekvieną marškinėlį. Po Brexit PVM taikomas net smulkmenoms jei jos nepatenka į dovanų išimtį. Bloga žinia ta, kad muitinių tarpininkai kartais priduria savo drakoniškus mokesčius už “tvarkymą”. Buvęs klientas mokėjo dvylika svarų PVM ir dar aštuonis svarus už tai, kad kažkas dešimt minučių pasižiūrėjo į sąrašą. Nesąmonė, bet taip yra.

Ar muitai skiriasi, jei siunčiau siuntinį į Londoną, o ne į mažą miestelį Šiaurėje?

Pati muito norma – ne, ji vienoda visoje Jungtinėje Karalystėje. Tačiau logistikos centrai skirtingi. Londono Heathrow arba Milton Keynes apylinkės – ten sistema sukasi greičiau, specialistai pripratę prie srautų. O mažesniuose postuose, ypač kur dirba po du žmones, gali užtrukti ilgiau. Ne dėl muito dydžio, o dėl žmogiškojo faktoriaus. Kartais nepastovi sistemos įkrauna. Aš ne visada žinau, kodėl vienas siuntinys juda kaip ola, o kitas įstrigęs savaitę. Eilinė muitininkų antradienio nuotaika, galbūt. Lėtesni regionai tiesiog reikalauja kantrybės, o ne papildomų popierių.

Ar dokumentus gali tvarkyti pats vežėjas, ar aš kaip siuntėjas turiu viską daryti?

Dauguma vežėjų ar tarptautinių siuntinių bendrovių siūlo muitinės tarpininkavimą kaip paslaugą. Tai labai palengvina, kai pats nieko nenutuoki apie intrastat ar eksporto deklaracijas. Bet būkite budrūs: ne visi tai daro gerai. Vienoje įmonėje mačiau, kad jie pamiršo pridėti komercinį sąrašą prie siuntinio su batų partija. Bam – savaitės stabdymas. Jei siunčiate asmeninius daiktus, paklausite ar jų sistema užpildys deklaracijas. Jei komercinį krovinį – geriau samdyti atskirą muitinės tarpininką, nei pasikliauti transportininku, kuris tik vairuoja ir spaudo etiketes be supratimo.

Pakavimas ir daiktai, kuriuos galima siųsti (o kuriuos – ne)

Ar tikrai taip svarbu, kaip supakuosiu siuntinį? Negaliu tiesiog į maišą suversti?

Maišas? Ne, ne, tik ne maišas. Kai matote tuos vaizdelius, kaip rūšiavimo centruose darbuotojai meta dėžes viena ant kitos, suprasite, kodėl pakuotė yra šventa. Ir tai nėra tik plonas kartonas. Reikia dvigubų siūlių, putų plėvės, kampų apsaugų jei viduje stiklas. Kartais klientai sako “ten juk tik drabužiai”. Drabužiai gali sušlapti, jei transporto priemonė prakiūra arba jei Doverio kalne palis. Taip, pasitaiko ir prakiūrusių vilkikų. Kartonas bent jau sugeria drėgmę paviršiuje. Šiaip apie pakavimą galėčiau kalbėti be galo – per dvidešimt metų mačiau visko. Nieko gaila labiau nei suplėšytos nuotraukos iš namų.

Kokius maisto produktus galima siųsti į Angliją, o kurių geriau ne?

Štai čia aš nesiūčiau duoti šimto procentų garantijos, nes taisyklės keičiasi kasmet. Bet bendrai: individualūs, komerciškai supakuoti maisto produktai be šviežio pieno, mėsos ir kiaušinių – dažniausiai praleidžiami. Močiutės sausainiai... hmm. Teoriškai neleidžiama siųsti nespėrtos (turiu galvoje nesupakuotos įmonėje) produkcijos. Praktiškai mažas kiekis per vieną siuntinį kartais praeina. Bet yra rizika, kad muitininkai sunaikins. Geriau nesiųsti šviežio maisto. O šaldyta dešra? Tikrai ne. Jie turi per daug agresyvių biologinių kontrolės taisyklių dėl kiaulių gripų ir panašių dalykų. (O gal kiaulių maro? Ne, gripas.) Anglijoje įsileisti maistą yra sudėtingiau nei atrodo.

Ar galiu siųsti elektroniką – telefoną ar nešiojamą kompiuterį?

Gali, bet reikia atsargiai. Ne tik dėl pakavimo, bet dėl baterijų. Ličio jonų baterijos, kurios yra beveik visoje elektronikoje, klasifikuojamos kaip pavojingos krovinys. Tai nereiškia, kad draudžiama – tiesiog reikia teisingai paženklinti. Kartais vežėjai ima papildomą mokestį. Yra dar vienas niuansas: jei siunčiate nešiojamąjį verslo reikalais, gali prireikti įrodyti kilmę arba sumokėti importo mokestį. Buvęs atvejis – vaikinas siuntė remontuoti kompiuterį Londone sėdinčiam draugui. Muitininkai įvertino kaip naują pirkimą. Teko aiškintis mėnesį ir pateikti seną sąskaitą. Saugus siuntinių transportavimas elektronikai prasideda nuo dokumentų.

Kaip supakuoti stiklo dirbinius ar paveikslus, kad nereikėtų verkti atidarius?

Pirmiausia – niekada nedėkite vieno stiklo prie kito be tarpinės. Naudokite bublinę plėvelę, geriausiai kelis sluoksnius. Kampams – kartoninę apsaugą. Esu matęs, kaip profesionalai kraustydami iš Lietuvos į Angliją naudoja net medines dėžes meno kūriniams. Jums turbūt nereikia tiek, bet dėžė turi būti standi, neperlenkianti. Viduje neturi būti tuštumų – pripildykite suglamžytu popieriumi. Ant dėžės rašykite “FRAGILE” didelėmis raidėmis. Nors rūšiavimo centruose ne visi angliškai kalba arba ne visiems tai rūpi, bet šansas padidėja. Labiausiai skaudu matyti supleškėjusius antikvarinius veidrodžius. Tai įmanoma išsaugoti.

Ar galima siųsti vaistus ar vitaminus į Angliją?

Čia aš tikrai nedrįsčiau visko tvirtinti, nes medicinos taisyklės šokinėja kaip katės ant karštų stogų. Receptiniai vaistai – beveik visada draudžiami be gydytojo pažymos ir licencijų. Vitaminai, maisto papildai – pilka zona. Mažas asmeninis kiekis, skirtas gavėjui, o ne pardavimui, kartais praleidžiamas. Bet jei muitininkas nusprendžia, kad tai komercinis importas medicinos pramonei – stabdymas ir dokumentų reikalavimas. Aš patarčiau: jei tai gyvybiškai svarbu, nesiriskiute su paštu. O jei paprastas C vitaminas – dar nieko, bet vis tiek siųskite atsakingai. Geriau pervežkite patys atostogų metu nei padėkite į dėžę su rizika.

Kokie daiktai apskritai draudžiami siunčiant siuntiniu į Angliją?

Šviežias maistas, ginklai, sprogmenys – aišku. Bet yra subtilesnių: kvepalai su alkoholiu, aerozoliai, nuodingos medžiagos, gyvūnai (nors žuvytes kartais pavyksta... ne, nerekomenduočiau), augalai su žeme. Kartais žmonės bando siųsti žoliapjoves su benzinu viduje – absoliutus ne. Benziną išpilkite, net jei “ten tik truputis”. Čia vieta, kur muitininkai neturi humoro jausmo. Radę draudžiamą turinį, siuntinį gali konfiskuoti arba sunaikinti. Beje, dokumentų klastotės irgi patenka į draudžiamų sąrašą, nors tai skamba logiškai. Tiesiog nesiųskite nieko, kas gali sprogti, dvokti ar veistis.

Blogos naujienos ir keblūs atvejai (nes taip būna)

Kas nutinka, jei siuntinys dingsta pakeliui? Ar yra šansas jį surasti?

Šansas yra, bet nevisada didelis. Pirmas žingsnis – sekimas internetu. Jei jis sustojo tam tikrame taške daugiau nei savaitę, skambinkite vežėjui. Būna, kad siuntinys nukrito nuo konvejerio arba prilipo netinkama etiketė. Blogiausias scenarijus – pametimas rūšiavimo centre. Buvęs klientas prarado dėžę su dokumentais, kurios iš Kelno nebeišlindo. Radome po trijų savaičių, bet tik todėl, kad dėžėje buvo unikali, pastovi siuntėjo etiketė. Jei etiketė nuskilo ir nėra vidinio popieriaus su adresu – siuntinys keliauja į aukcioną arba šiukšlyną. Draudimas padeda, bet pinigai neatstos turinio.

Ar "pristatymas iki durų" iš tikrųjų reiškia, kad kurjeris atneš iki buto Anglijoje?

Teoriškai taip, praktiškai – priklauso nuo kurjerio nuotaikos. Londone, daugiabučiuose su kodinėmis spynomis, dažnai užtenka tik telefono skambučio. Kiti kurjeriai tiesiog meta “prie durų” be parašo. Aš matęs, kaip brangūs siuntiniai paliekami po lietumi prie laiptinės. Ir taip, Anglijoje tai pasitaiko dažniau nei norėtųsi. Jei gyvenate privačiame name – tikimybė geresnė. Bet jei durų kodas neveikia arba gavėjas negirdi skambučio – siuntinys grįžta į depą. O ten pasiimti reikia nuomotis mašiną, nes depai dažnai užmiestyje. Ne viskas auksu, ką matote reklamose.

Kodėl vienos įmonės siūlo stebuklingai mažas kainas siuntiniams į Angliją?

Nes jos arba nežino savo kaštų, arba tyčia žaidžia. Žemos kainos dažnai reiškia paslėptus mokesčius vėliau, bendravimą tik elektroniniu paštu be telefono numerio ir nulį atsakomybės kai kas nors nutinka. Buvęs kolega prisijungė prie tokių “pigiausių” maršrutų. Jie kraudavo siuntinius į vilkikus be jokio sąrašo. Kamsčio metu dešimtys siuntinių būdavo tiesiog pamirštami. Pigiai gaunate, kai neaišku kur jūsų daiktai. Rimtas siuntinių pristatymas turi savo kainą. Jei jums siūlo pervežti dvidešimt kilogramų už penkiolika eurų, paklauskite savęs: ar aš pats vežčiau už tiek? Jei ne – kažkas čia ne taip.

Ką daryti, jei siuntinys pasiekė Angliją, bet gavėjas niekada nieko negavo?

Pirma, nesakykite, kad siuntinys pasiekė – patikrinkite sekime internetu. Kartais statusas rodo “delivered”, bet tai reiškia “pristatyta vietiniam kurjeriui”, o ne gavėjui. Kitaip – galėjo blogai parašyti gatvę, durų numerį. Pasitaiko ir tokių adresų, kur du skirtingi namai turi tą patį numerį, tik skirtingas įves. (O gal įgijas? Ne, įgylas angliškai... ai, kitaip tariant, skirtingą privažiavimą). Parašykite gavėjui, kad jis pasitiktų su siuntėjo duomenimis. Jei visiškai dingęs – reikia oficialaus skundo vežėjui. Bet čia procesas savaitei kitai. Greičiausiai sprendimas paprastesnis: gavėjas tiesiog eilę dienų nebuvo namie ir neskambino pats.

Ar verta apdrausti siuntinį siunčiant iš Lietuvos į Angliją, ar tai pinigų metimas?

Mano galva – verta, jei siuntinys vertingesnis nei trysdešimt eurų. Daugelis bendrovių duoda kažkokį standartinį draudimą, bet jis dažnai ribotas. Geriau mokėti kelis eurus daugiau ir turėti pilną padengimą. Matęs istoriją, kai vaikinas siuntė tėvui seną statybinį įrankių komplektą vertės penki šimtai eurų. Taupė, nedraudė. Vilkiko avarija Prancūzijoje (taip, nors važiuoja į Angliją, kartais atsitinka pakeliui) – dėžės sutraiškytos. Vežėjas atsakomybės neprisiėmė, nes “force majeure”. Be draudimo – nulis. Su draudimu – atgavo pinigus per mėnesį. Nėra malonu mokėti, bet dar nemaloniau prarasti turinį amžiams.

Jeigu siunčiu visą kambarį – ne vieną siuntinį, o perkraustau gyvenimą – ar tai skaičiuojasi kitaip?

Tada jau nebe siuntiniai, o perkraustymas. Kaina skaičiuojama ne tik nuo svorio, bet nuo kubatūros. Baldai reikalauja atskiros politikos, dažnai reikia surinkimo-išrinkimo. Muitinėje privatiems asmenims taikomas tarifas kitoks, jei deklaruojate “used household goods” ir galite įrodyti, kad daiktai naudoti daugiau nei pusę metų. Bet dokumentų paketas didesnis: nuomos sutartys, darbo pažymos Anglijoje, sąrašai lietuvių ir anglų kalbomis. Čia jau reikia ne pasiuntinio, o perkraustymų kompanijos. Aš asmeniškai su tokiais kroviniais dirbu atskirai nuo paprastų siuntinių, nes logika visai kita. Kitaip tariant, tai jau nebe dėžė draugui – tai gyvenimo perkrovimas.

Ar pats galiu pakrauti mašiną ir nusivežti siuntinius į Angliją – gal taip greičiau?

Galite, ir kartais net pigiau, jei turite laiko, degalų biudžetą ir kantrybės. Kelionė iki Londono su pertraukomis – kokia trisdešimt valandų. Bet muitinėje privatus asmuo su priekaba turi pildyti tuos pačius dokumentus kaip ir vežėjas. Kai kurie postai nemėgsta “laisvųjų vairuotojų” be licencijų. Ir dar: paskutinį kartą bandėte vairuoti po dvidešimt valandų? Aš pamenu save prieš penkiolika metų – kava, kava, ir dar kartą kava. Jei jūsų siuntinys telpa į keleivinę mašiną – galite. Bet mano patarimas: ramiau susirasti normalų pervežėją, kol jūs patys nepavargote prie vairo. Arba nepabuvote muitinėje.

Išvada

Nei vienas siuntinys nekeliauja be rizikos, bet jei žinote pagrindines taisykles, siuntinių atvežimas į Angliją tampa kasdienybe, o ne loterija. Nepasitikėkit magiškais pažadais apie nepilnus tris eurus už kilogramą, rinkitės tarp vežėjų, kurie atsako telefonu, ir visada, visada – pakavimui skirkite daugiau laiko nei manote reikalinga. Saugus pristatymas prasideda ne nuo kurjerio, o nuo jūsų pasiruošimo. Štai ir viskas ką norėjau pasakyti. Iki kito siuntinio.