Siuntiniai į Angliją: patikimas pervežimas mikroautobusais

Jau trylika metų važinėju maršrutu Vilnius–Londonas. Pradžioje važiavau su didžiuliu fūra, o dabar geriausiai žinau mikroautobusus, nes jie lankstesni ir tiesiog... žmogiškesni. Daug kas klausia apie siuntinius į Angliją: patikimas pervežimas mikroautobusais – ar tai realu? Atsakymas taip, bet yra niuansų. Ne viskas taip steriliai kaip svetainėse rašo. Kartais pasienyje eilės, kartais oras pasitaiko blogas. Šitame tekste bandysiu atsakyti taip, lyg rašyčiau kolegai ar kaimynui. Jei ko nepaminėsiu – vadinasi, taip neišėjo. O jei klausiate, kodėl mikroautobusas – tai paprasčiausiai greičiau privažiuoja iki namų durų nei keturiasdešimties pėdų konteineris.

Kainos, pinigai ir tas nepagrįstas nerimas

Kiek maždaug kainuoja standartinė dėžė ar keli maišai į Londoną?

Na, žiūrėk, jei kalbam apie vieną ar dvi normalias dėžes su rūbais ar buities daiktais į Londoną, tai svyruoja nuo 80 iki 150 eurų. Priklauso nuo to, ar tuo metu mašina pilna, ar vežu tik tavo siuntinį. Nes jei pilnas mikroautobusas ir tavo daiktai užima tik kampą, kaina mažesnė. O jei esi vienintelis klientas, tada brangiau, nes degalai ir tiltai niekur nedingsta. Kainos dabar, po visų tų pokyčių, truputį pašokusios, bet tai realybė.

Ar brangiau, jei siuntinį vežu ne iš Vilniaus, o mažesnio miesto?

Ne, nevisada brangiau. Dažniausiai sutinkamės dėl paėmimo artimiausiame didesniame mieste, kur mūsų mikroautobusas jau važiuoja pagrindiniu maršrutu. Jei reikia važiuoti į giliausius Žemaitijos kaimus, tai, žinoma, už atstumą papildomai imame, bet tai visiškai logiška. Kartais, jei kelias labai prastas, net nuvažiuojam ne su krovininiu, o su paprastesne mašina iki tavęs, ir tada perkeliam. Atvirai, man net smagiau paimti iš mažesnių miestų, nes ten mažiau kamščių.

Kodėl vienos įmonės prašo šimtą eurų, o kitos keturis šimtus? Ar tai normalu?

Aš pasakysiu atvirai: tas šimtas eurų dažnai būna pinklės. Mačiau situacijų, kai firmos pasiima siuntinį, o paskui skambina ir sako, kad reikia dar sumokėti už muitą, kuris neegzistuoja. Arba išvis pradingsta su daiktais. Patikimas pervežimas mikroautobusais kainuoja, nes reikia apmokėti degalus, draudimą, vairuotojui algą ir tiltus. Jei kaina stebina pigiai, paklausk savęs – iš ko jie moka sau algas? Kartais tai tiesiog žmogus su asmeniniu mikroautobusu ir be licencijų. Rizika tavo.

Ar galima mokėti dalimis, ar tik iškart visą sumą?

Paprastai pusė sumos paimam prieš paėmimą, kad rezervuotume vietą mikroautobuse, o antrą pusę atsiskaitai prieš pristatymą. Grynais ar pavedimu – nesvarbu, tik prieš tai pasitarkim, nes ne visi mūsų vaikinai turi terminalą. Būna, kad žmonės nori mokėti tik gavę daiktus. Suprantu jausmą, bet mes irgi turim apsisaugoti, nes yra buvę atvejų, kai klientas paskui du mėnesius vilkinio. Taip kad pusė ir pusė – tai toks kompromisas, su kuriuo dirbam jau ne vienerius metus.

Ką reiškia, kai rašo „kaina nuo“ – ar tikrai gali būti „nuo“?

Tai reiškia, kad mažiausias bilietas į tą reisą toks, bet jei tavo siuntinys didelis ar nereguliarios formos, automatiškai brangsta. Ne, čia ne apgavystė. Paprasčiausiai frazė „nuo“ yra todėl, kad mes negalim žinot, kiek tiksliai užims tavo daiktai, kol nepamatom. Kartais žmonės sako: „man tik dvi dėžės“, o atvykus paaiškėja, kad joms reikia pusės mašinos. Geriau iškart atsiųsti nuotrauką, tada pasakysiu tiksliai.

Kaip tai vyksta realybėje

Kiek dienų ar valandų mikroautobusas važiuoja iki Jungtinės Karalystės?

Greičiausiai buvę maždaug 26 valandos, ilgiausiai – 36. Visa kelionė priklauso nuo to, ar eilės prie kelto ilgos, ar kamštis prie Kale, ar jau pati Anglija stringa. Mes važiuojam per Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus, tada keltas iki Doverio. Kartais sustojam pasikrauti degalų ir nusnausti vairuotojui, nes tai ne robotas. (tiksliau – privalomos poilsio valandos yra teisiškai reikalingos). O žiemą, jei sninga Belgijoje, viskas stringa dar labiau.

Ar siuntiniai važiuoja toje pačioje mašinoje nuo paėmimo iki pristatymo?

Taip, paprastai taip ir yra. Ypač jei kalbam apie dalinius krovinius. Lietuvos–Jungtinės Karalystės maršrutu važiuojantys mikroautobusai kraunami pas vieną klientą, kitą, trečią, bet nėra tokio dalyko kaip didelis terminalas, kur viskas persikraipuoja. Bent jau pas mus. Viskas išsikrauna tik Anglijoje. Išskyrus tuos atvejus, kai sugesta mašina – tada tenka krautis į atsarginę, bet mes apie tai iškart pranešam. Daiktai vis tiek saugūs.

Ar tikrai pristatote iki pat durų, net jei namas be lifto ir penktame aukšte?

Taip, iki durų, bet su sąlyga. Jei tai privažiūjamas namas, aišku, atvežam. O jei centrinis Londonas ir tavo gatvė uždaryta remontui, tada susitinkam artimiausioje vietoje. Be lifto – vairuotojas padės iki laiptų, bet nešt į penktą aukštą vienas su kuprine ant nugaros neprivalo. Kartais pagelbėjam, jei matom, kad žmogus vienišas, bet oficialiai paslauga yra iškrauti prie įėjimo. Būna, kad po penkių aukštų su šaldytuvu nebesinori net kalbėt.

Kaip galiu žinoti, kur dabar yra mano daiktai?

Skambini arba rašai žinutę, ir aš parašau kur esam. Dar neturim tos modernios programėlės, kad žiūrėti realiu laiku, atvirai sakant, galbūt investuosim į GPS dalijimąsi. Bet telefonas veikia. Vairuotojas kas kelias valandas atsiunčia lokaciją, ypač jei prašai. Kartais jis tiesiog perskambina, kai išlipęs iš kelto. Nenoriu meluoti – ne visada atsakom iškart, nes vairuojam arba miegame. Bet per kelias valandas tikrai atsakom.

Ar vairuotojas padeda nešti, jei pats vienas nespėju?

Vairuotojas nėra samdinys krovėjui, bet tai nereiškia, kad žiūrės pro langą. Jei matais vienišas, be vyro ar be žmonos, ir dėžių kalnas nedidelis – žinoma, padės. Buvę ir taip, kad vairuotojas pats įnešė viską į butą, nes klientas turėjo gipsą ant kojos. Bet tai ne taisyklė, o paslauga iš humaniškumo. Jei reikia dviejų krovikų, geriau užsisakyti pagalbą iš anksto, nes pats vairuotojas turi saugoti mašiną kelyje.

Dokumentai, muitai ir kas neleidžiama

Ar po Brexit siuntiniams į Angliją reikia kažkokių specialių popierių?

Na, čia jau muitinės reikalai. Aš tiksliai nežinau ar dabar vėl keitėsi kokia forma, bet prieš porą mėnesių klientams iš Lietuvos į JK papildomų popierių nereikėjo, jei tai asmeniniai daiktai. Reikia turėti aprašą, kas viduje. Jei veši naujas prekes parduotuvei – tada jau kita kalba, ten sąskaitos ir EORI numeriai. Aš asmeninius siuntinius vežu, ne konteinerius su televizoriais, tai čia paprasčiau. Bent jau kol kas.

Ar galiu įsiųsti dešros, kiaušinių ar naminės uogienės?

Ne. Tiesiog ne. Po Brexit maisto produktų į Jungtinę Karalystę vežti negalima, ypač mėsos, pieno, kiaušinių. Kartais žmonės bando slėpti po drabužiais, bet jei pasienio šuo užuodžia dešrą, tavo siuntinys atsidurs problemų zonoje ir gali vėluoti visas kitas krovinius. Neseniai vienas klientas pakrovė šaldytuvą su varškėtuke – gerai, kad muitininkai tik įspėjo ir išmetė, o ne skyrė baudą. Rizikuoti neverta.

Kokių daiktų negalima kišti, kad nepridirbtume problemų pasienyje?

Be maisto, dar baterijos, dažai, degios medžiagos, fejerverkai. Ačiū Dievui, per mane dar niekas nebandė gabenti ginklų, bet alkoholio buteliai irgi kelia įtarimą, jei neaišku, kam jie. Tabako gaminiai – ribojami. Kas keista – kartais net įrankiai, jei atrodo kaip ginklai, gali sukelti klausimų. Geriausias patarimas: jei abejoji, išimk ir palik namie. Muitininkai gali atidaryti bet kurią dėžę, ir neturi jokių sentimentų tavo daiktams.

Ar reikia rašyti sąrašą, ką konkrečiai vežu, ir nurodyti kainas?

Taip, sąrašą reikia, bet nereikia rašyti rinkos kainų kaip aukcione. Užtenka apytikslio aprašymo: „dėžė su rūbais“, „dėžė su buities technika“, „lagaminas su knygomis“. Vertės nurodomos apytikriai, dažnai tiesiog rašome „asmeniniai daiktai be komercinės vertės“. Aišku, jei veši kompiuterį, gali parašyti penkis šimtus eurų. Bet nereikia dėl kiekvienos kojinės rašyti atskirai. Aš paprastai patariu daryti nuotraukas prieš pakuojant, tai geriausias įrodymas.

Ar leidžiama vežti dviratį, vaikišką vežimėlį ar kitus didesnius daiktus?

Vai, dviračiai – kas antras lietuvis nori atsivežti savo dviratį. Dviratį galima, tik geriau nuimti bent vieną ratą, kad užimtų mažiau vietos. Vežimėlis irgi be problemų, tik reikia skaičiuot, kad jis neužstotų eigos. Didžiausia bėda būna su sofomis. Kartais žmonės nusiperka jas Lietuvoje ir nori iškart įsivežti. Problema, kad mikroautobuse sofa gali užimti pusę vietos, ir tuomet kaina nebe tokia draugiška. Bet galima – kol telpa.

Kai nutinka bėdos, o jos nutinka

Kas bus, jei dėžė kelionėje prakiurs ir daiktai apsibarstys po visą bagažinę?

Vat čia yra ta vieta, kur pakuotėje žmogus taupo, o po to gauna problemą. Buvo atvejis – klientas supakavo viską į parduotuvių maišus, maišas trūko prie Lenkijos sienos, ir rūbai pragulėjo tarp kuro kanistrų. Nežinau, kodėl ten buvo kanistrų, tiesiog taip nutiko. Gerai, kad drabužiai buvo švarūs. Mes tada surinkom, kas įmanoma, ir persipakavom į atsargines dėžes. Atsakomybė mūsų, jei dėžė buvo mūsų pakuota. Jeigu pats pakuojiesi į ploną popierių – tada deja, atsakomybė tavo.

Ar atsakote, jei mano monitorius ar stiklinis staliukas sudūžta?

Atsakymas yra toks – jei tai mūsų kaltė, tada taip. Bet kaip įrodysi, kad mūsų kaltė, jei dėžė atrodė sveika? Mes turime draudimą kroviniui, bet jis nepadengia bet ko. Jei pats įdei ploną monitorių be putų ir jis sutrupėjo – aš ne Dievas. Buvę ir taip, kad klientas pats sumušė dėžę pakraudamas, o paskui kaltino vairuotoją. Dėl to aš ir sakau – fotografuok prieš pakrovimą. Čia kaip su nuoma – paėmei be nuotraukos, paskui kaltink save. Nemalonu, bet teisybė.

Ar buvo taip, kad mikroautobusas vėlavo dviem dienom – ką tada?

Taip, buvo. Ne dėlto, kad mes tinginiavom, o dėlto, kad sugedo sankaba Vokietijoje. Tada teko tempti į servisą, o mes taksi gabenom dalį siuntinių į kitą mikroautobusą. Klientui paskambinom iškart. Gerai, kad jis anksčiau dirbo logistikoje, tai suprato be barnių. Kartais vėluojam dėl oro – jei rūkas uoste, keltas neplaukioja, ir viskas, sėdi ir lauki. Nei aš, nei vairuotojas nemėgsta vėluoti – skambinėja žmonės, o pats jautiesi blogai.

Ar galima pakeisti pristatymo adresą, jei aš jau Londone, bet persikraustau į kitą rajoną?

Žinoma, galima, jei apie tai sužinom likus bent dienai iki pristatymo. Paskutinę minutę, kai vairuotojas jau važiuoja per centrą, o tu persikraustei kitur, tada problematiška. Londone viskas trunka amžinybę, ir dešimt mylių yra ne kaip Vilniuje dešimt kilometrų. Jeigu tikrai reikia keisti – skambink kuo anksčiau, mes perskaičiuojam maršrutą. Kartais net išeina pigiau nei varyti daiktus į seną vietą, o pats temptis su taksi.

Ar teko girdėti, kad firmos paprasčiausiai „praranda“ siuntinius?

Teko ne tik girdėti – mačiau, kai žmogus sumokėjo kažkokiam „vežėjui“ iš skelbimo, o tas dingo. Dingęs ne tik siuntinys, bet ir jo daiktai. Toks pervežimas mikroautobusu dažnai atrodo kaip draugo pagalba, bet reikia sutarties. Bent jau kas ant popieriaus. Jei firma neturi adreso, svetainės arba atsisako rašyti sąskaitą – bėk. Kai kuriems tai atrodo per daug biurokratijos, bet dviejų šimtų eurų vertas daiktas nusipelno patikimumo.

Pakavimas ir pristatymo smulkmenos

Ar turiu pats ieškoti dėžių, ar jūs jas atsivežate?

Jei reikia, mes jums jas atsivešim, bet geriau žinoti iš anksto. (tiksliau, atvešime – atsivešim aš pats, o jums – atvešime, na, suprantat). Paprastai siūlom standartines dėžes, kurios turi dvigubas sieneles. Kartais žmonės taupo ir renkasi panaudotas bananų dėžes – irgi tinka, jei tik ne drėgnos. Bet mūsų dėžės skirtos kroviniams. Kaina simbolinė, kartais einu į sandėlį ir paimu beveik už dyką, jei yra likučių.

Ar tinka parduotuvių maišai ar tik storos dėžės?

Maišai tinka tik drabužiams, ir net tada su sąlyga, kad jie nestrings. Kartą klientė supakavo porcelianą į „Maximos“ maišus. Sako, ką ten blogai, juk maišai mėlyni ir dideli. Blogai tai, kad jie plyšta. Jeigu krauni batus, pagalvę, pledą – maišas gyvens. Bet elektronika, stiklas, indai – tik į dėžes. Ir dar į burbulinę plėvelę. Aš, jei laiko yra, kartais pats perpakuoju blogus variantus, kad nesigailėčiau paskui nei aš, nei jie.

Kiek daug vienas žmogus gali nusiųsti per kartą?

Limitas yra mikroautobuso erdvė, o ne tavo ambicijos. Teoriškai galim išvežti ir pilną mašiną vienam žmogui. Praktiškai dažniausiai žmonės siunčia nuo vienos dėžės iki maždaug dešimt standartinių. Yra buvę, kad studentas vežėsi visą butą iš Kauno į Birmingemą – sofą, stalą, kėdes, dėžes. Sutalpojom, bet tą kartą jis mokėjo kaip už beveik pilną krovinį. Jei nežinai, ar tilpsi, atsiunk sąrašą, aš paskaičiuosiu.

Ką daryti, jei esu darbe ir negaliu priimti siuntinio?

Tada derinam laiką. Dažniausiai vairuotojas skambina prieš vieną ar dvi valandas. Galim palikti pas kaimyną, jei jis sutinka. Arba nuvykti į tavo darbovietę, jei ji maršrute. Buvo taip, kad palikom sandėliuke prie garažo, bet tik su sąlyga, kad ten yra vaizdo kameros. Aš nenoriu atsakomybės, kad ką nors pavogs iš laiptinės. Dar vienas variantas – susitikti vakare po darbo, nes mūsų vaikinai Londone nakvoja ir kitą dieną vėl galima bandyti.

Ar reikia atskiro draudimo, ar jūsų mikroautobusas jau apdraustas?

Mikroautobusas apdraustas pagal CMR, kas reiškia, kad krovinys turi bazinę apsaugą. Bet jei veši senelės porcelianą, kurio vertė keli tūkstančiai, geriau papildomai apdrausti. Mūsų bazinis draudimas dengia standartines vertes, bet jis turi lubas. Aš visada klausiu – kas viduje. Jei tik drabužiai ir knygos, nereikia jokių papildomų. O jei veši kolekcines monetas ar paveikslą – tada be abejo daryk papildomą. Tai keli eurai, bet ramybė neįkainojama.

Tai tiek. Siuntiniai į Angliją mikroautobusais – mano manymu, geriausias balansas tarp kainos, greičio ir to, kad daiktus paima ir pristato tas pats vairuotojas, o ne anoniminė grandinė. Ne viskas tobula, bet tai realus gyvenimas, o ne paviljonas parodoje. Jei ką, rašykite žinute, net jei klausimas atrodo kvailas. Dažniausiai tie „kvaili“ klausimai būna patys svarbiausi, nes jie parodo, ko žmonės iš tikrųjų bijo.