Saugus transportavimas į Angliją be jokios rizikos – ar tai įmanoma?

Žmonės klausia jau penkiolika metų: ar įmanoma pervežti daiktus į Jungtinę Karalystę taip, kad niekas neatšoka, nevėluotų ir nepasiklystų. Atsakymas: absoliučiai be rizikos – ne. Nebent nori mokėti kosminius pinigus už asmeninį lėktuvą. Bet saugus transportavimas į Angliją tikrai įmanomas, jei žinai keletą dalykų. Ne viskas priklauso nuo vairuotojo – kartais nuo oro, kartais nuo to, kaip supakavai stiklinę lentyną. Papasakosiu, kaip viskas veikia iš tikrųjų, kada jaudintis verta, o kada – ne.

Pirmas etapas – kai dar niekas nestumia dėžių

Ar mano daiktai bus saugūs, jei tiesiog supakuosiu į maišus?

Tu žinai, aš mačiau visko. Kartais atvažiuoja žmogus, viskas sukarstyta IKEA maišuose, o viduje – porcelianas. Ne. Nebus saugu. Maišai plyšta, ypač jei ant viršaus užkraus kitą krovinį. Kartais klientai pyksta ant mūsų, bet pakuotė turi būti atspari. Nenaudok plastikinių maišų. Geriau kartonas, burbulinė plėvelė, kampų apsaugos. Taip, kainuoja. Bet kai išpakuoji Anglijoje sveiką porcelianą – supranti, kad verta. Dėžės turi išlaikyti kelią.

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą, kad spėčiau geriausią kainą?

Vasarą – bent mėnesį į priekį. Žiemą gal ir savaitė. Nors "geriausia kaina" – sąlyginis dalykas. Patys patogiausi langeliai ištyksta per dvi–tris savaites. Jei skubi paskutinę savaitę – mokėsi daugiau. Logistika taip veikia. Mes planuojam maršrutus, pripildom mašinas. Tuščios mašinos – nuostolis. Kartais pasitaiko staigių anuliacijų. Tada skambinu klientui: "Ei, rytoj važiuojam, nori?" Tik neprisimink manęs kaip vadovo. Užsisakyk anksti.

Ar galiu vežtis maistą, prieskonius ir tokius buities daiktus, ar customs gali kibti?

Maisto produktai – pilka zona. Techniškai draudžiama vežti šviežią mėsą, pieną, kiaušinius. Ar tikrins kiekvieną dėžę? Jei veiki prieskonius, arbatą, uždarytus indelius – mažai tikėtina, kad kils problemos. Buvo atvejis, kai klientė vežė šaldytą šernieną. Muitinė. Problemos. Dėl to aš ir sakau – neik tuo keliu. Prieskoniai ir neapdoroti grūdai – dar niekam neįsivėlė. O jei turi augalų – čia jau biologinis pavojus. Tik ne augalai. Jie tikrins.

Ar verta siųsti daiktus atskirai, o patiems skristi lėktuvu?

Skristi lėktuvu – taip, jei tau svarbu nervai. Bet kaina nustebina. Oro uosto muitai, bagažo limitai. Vienas kilogramas oru – brangiau nei sunkvežimiu. O jei turi baldus – ką su jais darysi oro uoste? Sunkvežimis vis tiek reikalingas. Tik retais atvejais, kai lagaminai – skrydis prasmingas. O jei nori kontroliuoti – varyk su mašina. Nors sėdėti trisdešimt valandų vairuotojos vietoj irgi ne pyragai. Kiekvienas renkasi savo kančias.

Ką daryti, jei turiu augintinių – ar jie keliauja kartu su baldais?

Dievaži, ne. Gyvūnai ne krovinys. Techniškai galėtų, bet jie jaudinasi, jiems reikia oro, sustojimų, vandens. Baldai važiuoja uždarame kėbule. Šuo ten – trisdešimt valandų blogio. Yra specialūs gyvūnų pervežimai, veterinariniai pasai, mikroschemos. Tai kita tema. Aš galiu rekomenduoti kontaktus, bet pats nevežioju gyvūnų. Per daug atsakomybės. Vieną kartą klientė slapčia įkišo žiurkėną į narvelį tarp dėžių. Vairuotojas nepastebėjo. Aš tik vėliau sužinojau. Negerai. Skirk augintinius daiktams.

Ar tikrai reikia drausti krovinį, jei pervežėjas sako, kad "viskas bus gerai"?

Oho. Šitas klausimas erzina. Girdžiu dažnai: "Bet mano draugas vežė ir nieko nebuvo". Taip, ir aš pažįstu žmogų, kuris važinėjo be draudimo dvidešimt metų. Kartą pateko į avariją. CMR draudimas – ne pasirinkimas, tai turi būti. Jei vežėjas sako, kad nereikia – klausk kodėl. Kai kurios mažos įmonės taupo ant tavęs. Buvo atvejis prieš trejus metus – mašina sudegė. Be draudimo. Klientas prarado viską. Mūsų mašinoje to nebuvo, bet girdėjau. Drausk.

Kainos ir sutartys – kur slepiasi šuniukai

Kiek kainuoja saugus transportavimas į Angliją mažesniam kiekiui, pvz., tik sofa ir kelios dėžės?

Mažas kiekis kartais brangiau nei pilna mašina. Paradoksas? Ne. Mes važiuojam maršrutu su degalu, laiku, vairuotoju. Jei turi tik sofą ir penkias dėžes, renkamės dalinį krovinį. Kaina – nuo trijų šimtų iki šešių šimtų eurų. Priklauso nuo sofos. Ar kampinė? Ar modulinė? Kartais klientas sako "maža sofa", o ji tris metrus. Tada reikia furgono. Geriausiai nufotografuok ir atsiųsk. Aš duosiu kainą per dešimt minučių. Neperku žuvies turguje – pasižiūriu ir pasakau tiksliai.

Ar visada pasirašoma sutartis, nes aš girdėjau, kad kai kurie vežėjai tiesiog pasiima pinigus ir dingsta?

Girdėjai teisingai. Yra tokių. Ypač kai FB skelbimai po du šimtus eurų. Parašo: "Rytoj paimsiu". Paima avansą. Po to – tyla. Sutartis turėtų būti standartas. Jei nėra – gal ir geri žmonės, bet aš asmeniškai nedirbu be parašo. Kartais klientai piktinasi, kad daug popierių. Bet kai reikia įrodyti, kad sumokėjai už paslaugą... sutartis – tavo draugas. Buvo atvejų, kai žmonės skambindavo po tokių istorijų. Aš negaliu padėti. Pasirašyk sutartį tiesiog.

Kodėl vieni vežėjai siūlo 300 eurų, o kiti 800 eurų už tą patį maršrutą?

800 eurų – gal asmeninis pervežimas su fiksuotu laiku. 300 eurų – dalinis krovinys, laukiam kol surinksime kitus. Tada mašina per Europą sustoja penkiuose adresuose. Tavo daiktai – vieni iš jų. Kartais 300 eurų vežėjas turi pasenusią mašiną. Kartais 800 – tiesiog brangus. Reikia žiūrėti ne tik į kainą, bet į tai, kas įeina. Ar įkrovimas? Ar tiesioginis maršrutas? Aš skambinu klientams: "Kodėl pigiau?" Kartais atsakymas liūdnas: "Nes neturi licencijos."

Ar galiu mokėti dalimis, ar tik iškart visą sumą?

Standartas – trisdešimt proc. avansas, septyniasdešimt pristatymo metu. Dėl mažų sumų sutariame kitaip. Virš tūkstančio eurų – avansas tikrai. Dalimis? Retai. Turime degalus pirkti, sienas kirsti. Jei visą sumą gauname tik Anglijoje – rizikuojame ir mes. Buvo vienas toks klientas kaunietis, prašė mokėti po penkiasdešimt eurų per mėnesį. Ne. Ne bankas esame. Bet sutartose kartais įrašome septyniasdešimt trisdešimt. Tai normalu. Būna penkiasdešimt penkiasdešimt. Svarbu, kad abi pusės jaustųsi saugiai. Pinigai – jautrus dalykas.

Ką reiškia, kai pervežėjas sako, kad turi "partnerius Anglijoje" – ar tai reiškia, kad mano daiktus kraus iš vienos mašinos į kitą?

Dažnai taip. Partneriai – neblogai, jei tikri ir seni. Blogai, kai "partneris" yra pusbrolis su furgonu, kuris nieko nežino apie daiktus. Persikrovimai didina riziką. Kiekvienas kėlimas – potencialus smūgis. Aš mėgstu tiesioginius reisus, bet logistika tobula ne visada. Kartais reikia perduoti dėl maršruto. Svarbu klausti: kur persikraus? Ar saugu? Jei nežino – blogas ženklas. Geriausiai kai tas pats vairuotojas nuveža iki durų. Kuo mažiau rankų, tuo mažiau problemų. Oi, skambina telefonas... na, tu supratai.

Kelyje – realybė, ne reklama

Kaip aš žinosiu, kur mano daiktai yra, ar jie nepakliuvo į kokią avariją kalne?

GPS sekimo prietaisai dabar standartas. Bet aš ne visada turiu laiko atsiuntinėti koordinates. Vairuotojai vairuoja, negali rašyti žinučių kas pusvalandį. Paprastai duodu numatytą langą: "Rytoj tarp 14:00 ir 16:00". Jei vėluojame – skambinu pirmas. Avarijų būna. Prieš dvejus metus Prancūzijoje buvo spūstis, sustojo, kitas įsirėžė. Daiktai sveiki, mašina apgadinta. Svarbiausia pranešti. Jei tyli daugiau nei pusdienį – skambink pats. Ir taip, saugus transportavimas į Angliją egzistuoja, bet stebuklų nėra.

Ar vairuotojai miega mašinoje, ar nuomojasi kambarius, nes kai kurie mano draugai skundėsi, kad daiktai atsidūrė garaže prie Anglijos?

Mmm... garažo istorija skamba pažįstamai. Kai kurie vairuotojai miega kabinoje. Tai legalu. Bet jei daiktai palikti neaiškiame garaže dvi dienas, nes "laukė kitos mašinos" – blogai. Vanduo, pelėsis, šalčiai. Aš turim sandėlius, bet nedaugelis turi. Paklausk: "Ar daiktai važiuoja tiesiai, ar bus palikti kur nors?" Jei atsako miglotai – žinok, kad kažkas ne taip. Aš kartais pavargstu nuo šitų klausimų, bet jie teisingi. Geriau būti įžeidus nei apgautas. Nesiųsk daiktų į nežinią.

Kiek laiko paprastai trunka važiavimas iš Lietuvos į Angliją, ir ar tikrai negali užtrukti?

Teoriškai – trisdešimt valandų. Praktiškai – trisdešimt šešios iki keturiasdešimt aštuonios. Reikia miegoti. Pasienyje eilė. Kalingrado koridorius kartais užkimštas (aš tiesiog neprisimenu ar taip rašoma... Kaliningrado turbūt). Orai. Remontas. Vairuotojas – žmogus, ne robotas. Kartą važiavom šešiasdešimt dvi valandas, nes Doverio uoste buvo audra. Laivai nestojo. Klientas piktas. Aš irgi. Bet ką padarysi? Kontroliuojam, ką galim. Jei žadame tris dienas – žinok, kad geriausiu atveju. Planuok penkias.

Ar per Kalėdas arba švenčių metu geriau net neplanuoti pervežimo?

Gruodis – košmaras. Ne dėl mūsų, dėl kelių ir oro. Visi skuba. Naujieji metai – savaitės chaosas. Vasario šešiolikta – ramiau. Bet Kalėdos... jei turi būti Anglijoje iki dvidešimt ketvirtos – užsisakyk bent lapkritį. Kainos šoka. Vairuotojai nori namo. Mašinų trūksta. Aš vieną gruodį dirbau aštuoniolika valandų per parą dvi savaites. Ir ką? Vis tiek vėlavai. Geriau sausį. Sausis ramus. Žmonės grįžta, keliai tušti. Kartais net pigiau. Bet jei jau gruodis – nepyk, jei diena čia ar ten.

Kas bus, jei mašinai suges variklis viduryje Belgijos?

Meistras. Rimtai – techninė pagalba Europoje, kita mašina, perkrauta, klientas informuojamas. Draudimas dengia. Bet jei gedimas rimtas, gali užtrukti pusdienį perkrovimui. Belgiškoje autostradoje? Ne pats smagiausias vaizdas. Kartais tenka palaukti iki rytojaus. Tada viešbutis vairuotojui, daiktai keičia mašiną. Jei dalinis krovinys – lengviau, kitos dėžės važiuoja toliau. O jei pilnas – stabdymas. Mes turim keturias mašinas, bet visos gali būti kelyje. Veikia tiek, kiek leidžia realybė.

Popieriai ir keistenybės

Ar po Brexit viskas labai pasikeitė, ir ar dabar reikia krūvos popierių net seniems sofams?

Pasikeitė. Bet ne taip, kad reiktų rašyti eilėraščius. CMR sąskaita, pakavimo sąrašas – angliškai. Kartais kvitai, jei daiktai nauji. Sena sofa – asmeninis daiktas. Bet vis tiek reikia aprašymo. Brexit pridėjo muitinės deklaracijas, bet vežėjas turėtų pasirūpinti. Tu tik pasirašyk sąrašą. Buvo klientas, paslėpė keturis naujus televizorius. Muitinė. Bauda. Nežinojau, kad juos veža. Sąžiningumas – pigiau. Popieriai dabar rimtesni. Nežinau, gal penkiolika procentų sudėtingiau.

Ar muitinė tikrina kiekvieną dėžę, ar tik atidaro mašiną ir pasižiūri?

Atidaro, pasižiūri, kartais pasiima vieną dėžę, kartais X-ray. Pilnas patikrinimas – retas. Aš mačiau gal tris–keturis per dešimtmetį. Turėk omeny, jei turi penkiasdešimt dėžių, o sąraše parašyta "asmeniniai daiktai" – įtartina. Būk konkretus: "penkios dėžės – virtuvės reikmenys, dvi – drabužiai". Tada aiškiau. O jei atidarys tavo dėžę su kelnėmis ir pamatys... nelabai ką įtartino. Nors vieną kartą muitinininkas ilgai žiūrėjo į knygas. Gal skaitė. Nežinau. Bet taip, gali tikrinti. Neslėpk.

Ar galiu vežtis savo ginklus... turiu omeny medžioklinį šautuvą, ne kalashnikovą, suprantat?

Suprantu, bet ne. Na, negali taip paprastai. Ginklai – licencijuoti. Anglija turi griežtas taisyklės. Pervežimas per sienas reikalauja eksporto ir importo licencijų. Medžioklinis – taip pat ginklas. Yra specialūs brokeriai. Nedirbu su ginklais. Per daug pavojaus. Kartais klausia apie peilių kolekciją – irgi atsargiai. Geriau rinktis licencijuotą ginklų pervežimo įmonę. Mes vežame sofą ir dėžes. Ne ginklus. Nors šratinuką dar galima, jei prie šratinuko... bet čia jau vaikų kampas.

Kokius dokumentus turiu pasiruošti iš Lietuvos pusės, kad viskas būtų sklandu?

Pasą. Tai savaime suprantama. Sąrašą daiktų – angliškai. Jei baldai nauji – pirkimo kvitus. Jei veši verslo daiktus – kitas reikalas, ten PVM. Asmens daiktai – paprasta. ID, sąrašas, sutartis su mumis. Kartais reikia patvirtinimo, kad gyveni Anglijoje – nuomos sutartis arba darbo sutartis. Ne visada klausia, bet kartais. Aš visuomet sakau: pasiruošk daugiau, nei reikia. Geriau turėti ir nereikėti. O jei trūksta popieriaus pasienyje... stovi. Stovi ir lauki. Variklis išjungtas. Viskas stovi. Pasiruošk.

Anglijoje – pabaiga ar pradžia?

Ar pervežėjas padeda iškrauti bute ant trečio aukšto be lifto, ar aš turiu verkti prie laiptų?

Aš verkiu prie trečio aukšto be lifto ir šaldytuvo. Rimtai. Kėlimas į viršų – ne visada įskaičiuotas. Standartas – iki durų. Jei durys bute trečiame aukšte... derėkis. Kitaip – vairuotojas ir pagalbininkas krauna liftu. Jei lifto nėra – papildomai. Nes dviese nestumiame šaldytuvo per šešiasdešimt laiptų nemokamai. Buvo Hastingse... klientas sakė "tik du laipteliai". Laiptų namas, septyniasdešimt du laiptai. Vairuotojas atsisakė. Iškviesti kiti vyrukai už šimtą penkiasdešimt svarų. Būk sąžiningas.

Ką daryti, jei atvykus paaiškėja, kad šaldytuvas subraižytas arba stiklas išdužęs – kam skambinti pirmiausia?

Fotografuok. Iš karto. Telefonas, blykstė, visi kampai. Tada skambink vežėjui. Jei tai mūsų kaltė – CMR draudimas. Procedūra: aktas, mes pateikiame draudimui. Kartais klientai jo nepildo, o po savaitės skambina. Sunkiau įrodyti. Jei subraižymas mažas – kartais sutariame kompensaciją be draudimo. Jei didelis – tikrai draudimas. Skraidęs stiklas – blogiausia. Buvo veidrodis prieš metus. Supakavo blogai (ne mes), bet vežėm mes. Ginčas. Nemėgstu ginčų. Būna blogų dienų. Svarbu – fiksuoti iš karto. Ne po trijų dienų.

Ar daiktus galima palikti sandėlyje Londone savaitei, jei dar neradau buto?

Taip, daugelis turi sandėlius. Bet klausk iš anksto. Mūsų sandėlis yra netoli... hmm, geriau nepasakosiu kur, saugumo sumetimais. Savaitei – paprasta. Mėnesiui – brangiau. Yra tokių paslaugų. Bet jei naudoji dalinį krovinį, kartais reikia mokėti papildomai už sandėliavimą tarp pervežimų. Svarbu žinoti, ar sandėlys sausas, stebimas. Buvo klientas, paliko daiktus "savaitę". Tapo mėnesiu. Nuoma neatsirado. Tada jau kainavo. Planuok išankstiai. Geriau palikti draugo namuose, jei turi. Bet jei ne – sandėlis veikia. Nepamiršk kur padėjai.

Ar tikrai egzistuoja "be jokios rizikos" garantija, ar tai tik rinkodaros triukas?

Tai... rinkodaros triukas. Ne, atsiprašau. Yra pagrindo saugiam pervežimui, bet "be jokios rizikos" – frazė, kurią naudojame SEO tikslais (ir vėl panaudoju), o realybėje rizika visada yra. Gali sumažinti iki minimumo. Gali drausti, stebėti. Bet transportas – fizika, keliai, orai. Kas nors gali nutikti. Nežinau vežėjo, kuris per penkiolika metų nepatempė nė dėžės. Saugus transportavimas į Angliją įmanomas labai saugiai, bet absoliuti nulinė rizika – mitas. Nepyk, tiesiog nebūk naivus. Pasirink patikimą kompaniją. Šimto procentų garantijų... nėra.

Maži niuansai, apie kuriuos retai kalbama

Ar galiu padėti vairuotojui krauti, ar tai neleidžiama dėl draudimo?

Gali padėti. Netgi verta. Bet atsakomybė – tavo. Jei numesi dėžę ir susilaužysi koją – mes nekalčiausi. Dėl draudimo... hmm, man atrodo, kad jei vežėjo darbuotojai dirba, draudimas galioja, bet jei klientas savo noru padeda – čia pilka zona. Aš neprieštarauju, kai padedi nestumti sofos. Bet pasiūlau pirštines. Ir sakau: "atsargiai, nenoriu problemų". Kartais tarp mašinos ir lifto – dvidešimt metrų. Du žmonės geriau nei vienas. Turiu omeny vairuotojas ir tu. Nors kartais vairuotojas irgi pavargęs.

Kodėl kai kurios įmonės nepaima pianinų, nors ir sako, kad paima viską?

Pianinai – velniai. Dažnai trys šimtai kilogramų. Netelpa į liftą, reikia keturių vyrų, specialios įrangos. Aš atsisakiau dviejų pianinų per karjerą. Klientas pasakė "mažas pianinas". Atvažiavom – koncertinis Steinway. Ne. Yra specialios fortepijonų įmonės. Jos turi lentas, ratus, diržus. Mes galime, bet brangiau, nes reikia samdyti pagalbą. Jeigu turi pianiną – klausk būtent apie jį. Nes "paimame viską" dažnai reiškia "be pianinų, seifų ir gyvo arklio". Seifai irgi blogai. Apie arklius neklausk.

Saugus transportavimas į Angliją be jokios rizikos vyksta tada, kai supranti, kad riziką galima tik sumažinti, o ne pašalinti absoliučiai. Rinkis patikimus žmones, skaityk sutartis, fotografuok daiktus prieš pakrovimą ir nepasitikėk stebuklais po du šimtus eurų. Penkiolika metų matau, kad geriausi klientai – tie, kurie klausia daug ir juokiasi iš savo streso. Tavo daiktai svarbūs. Elgkis taip, lyg jie tau rūpėtų. Ir viskas bus gerai. Na, beveik viskas.