Saugus siuntų pristatymas: mikroautobusų transportas į Angliją

Žinai, per tuos 17 metų, kol vežiojau daiktus į Londoną, Birmingemą ir kitas vietas, sutikau visko. Ir žmonių, kurie supakuoja taip, kad galėtų kristi iš lėktuvo, ir tokių, kurie sudeda porcelianą į šiukšlių maišus. Saugus siuntų pristatymas: mikroautobusų transportas į Angliją skamba oficialiai, bet realiai tai yra kelios dešimtys kilogramų kažkieno gyvenimo, sumesti į Mercedes Sprinterį. Aš šiandien tau papasakosiu, kaip tai vyksta iš tikrųjų. Ne iš brošiūros, o iš to, ką mačiau ir ką gyvenime teko tvarkyti. Nes jei siunti daiktus pirmą kartą, viskas atrodo kaip džiunglės.

Kas svarbu prieš kelionę

Ar saugu siųsti daiktus mikroautobusu į Angliją, ar jie gali paprasčiausiai dingti?

Sakyčiau, kad devyniasdešimt procentų atvejų viskas gerai, bet yra ta dešimtadalis, kur prasideda cirko elementai. Vieną kartą vežiau siuntą į Notingemą ir pametėme – na, ne asmeniškai aš, o kolega vairuotojas – vieną mažą dėžutę tarp mineralinio vandens butelių keturiuose kamščiuose. Radom ją tik grįžę per Prancūziją. Šiai dienai viskas priklauso nuo įmonės. Rimtos kompanijos naudoja sąrašus, kvitus, fotografuoja pakrovimą. Blogiukai kartais perkrauna iš vienos mašinos į kitą kaip akmenukus. Jeigu skambi ir tau į ragelį šnabždasi „alio, taip, atvešim“, geriau neprasidėk. Turi tikėti akimis, ne pažadais. Dažniausiai saugus siuntų pristatymas mikroautobusu į Angliją veikia tada, kai viskas surašyta ant popieriaus, o ne tik telefonu.

Kiek laiko trunka nuo Vilniaus iki Londono mikroautobusu?

Teoriškai galima per tris dienas, jei vairuoji kaip robotas ir miegi kabinoje. Realiai – keturios–penkios dienos. Vieną sykį buvom užstrigę kelyje prie Doverio dėl audros, praleidom keltą, klientas skambinėjo kas dvi valandas. Buvo nejauku. Naujesni mikroautobutai leidžia važiuoti greičiau, bet ES taisyklės dėl poilsio nepasikeitė. Jei tau sako „rytoj bus Londone“, nors išsiuntė šiandien – meluoja, nebent tai oro balionas. O jei reikia į Škotiją, pridėk dar dieną. Nenusimink, daiktai atvyks, tik reikia kantrybės.

Kiek kainuoja siųsti standartinę dėžę su drabužiais į Angliją?

Čia visada baisu pasakyti, nes pasikeita taip dažnai. Prieš trejus metus už trisdešimt kilogramų mokei kokius šešiasdešimt eurų. Dabar po Brexit ir degalų šokinėjimo realiai bus nuo aštuoniasdešimt iki šimto dvidešimt. Mačiau įmones, kurios veža už penkiasdešimt, bet tada pamatai jų mikroautobusą – devynioliktas šimtmetis, durelės užlaikytos virve. Negerai. Aš sakyčiau, jei rasi už devyniasdešimt eurų su pristatymu į duris, tai vidurkis. Skaičiai visada priklauso nuo sezono. Rugsėjis ir sausis – brangiausi. O jei turi penkias dėžes, gali derėtis. Tik nesidrovėk. Dauguma vairuotojų mėgsta, kai žmogus klausia tiesiai.

Kas vyksta kelyje ir pasienyje

Ar reikia kokių nors popierių, draudimų vežant siuntą į Angliją?

Ai, čia toks mėšlas su dokumentais. Brexit viską apsunkino. Anksčiau tiesiog vairuotojo pažymėjimas ir CMR važtaraštis. Dabar kartais muitinėj nori pamatyti sąskaitą-faktūrą, ypač jei vežsi naujus daiktus. Ne visada, bet buvo atvejų. Yra dalykų, kuriuos šimtu procentų žinau, bet su muitais... na, aštuoniasdešimt procentų, nes jie keičiasi kaip orai Londone. Draudimas turi būti – CMR draudimas arba krovinio draudimas. Jei vairuotojas sako, kad nereikia, jis meluoja arba veža nelegaliai. Tiesiog reikalauk popierių. Geriau būti paranojiškam, nei paskui raudoti dėl sulūžusios sofos.

Ar dažnai sulaiko siuntas pakeliui į Jungtinę Karalystę?

Sulaiko, bet ne ta prasme, kad konfiskuoja. Dažniausiai tikrina. Prancūzijoje mėgsta pažiūrėti, ar nenešioji cigarečių konteinerio variantu. Olandijoje greičiau patikrins tachografą nei patį krovinį. Atmintyje turiu situaciją, kai prie Kalais muitininkai paprašė atidaryti dėžę su baldais. Klientas ten buvo įsimetęs sausų pusryčių. Muitininkas pažiūrėjo, nusivalė batus į mūsų kilimėlį – tada nebuvo juokinga, dabar juokinga – ir paleido. Sulaikymas realiai gresia, jei veža augalus, alkoholį arba per daug vienos rūšies prekių. Tada gali atrodyti kaip komercinis krovinys.

Kas jei mašina sugesta viduryje Europos?

Tai ne pasaulio pabaiga, bet ir gera pradžia ne. Būna. Pernai mūsų vaikinas strigo kažkur netoli Hanoveryje – didelis toks miestas. Teko skambinti techninę pagalbą, kraustyti daiktus į kitą mikroautobusą, kuris važiavo iš kito reiso. Užtrukom parą. Klientui pasakėm tiesą, nes meluoti šioj srityj amžiams prarasi pasitikėjimą. Jeigu įmonė turi daugiau nei vieną mašiną, jie turi planą B. Jei vienišas vilkas su vienu Sprinteriu – tavo daiktai gali pabūti stovėjimo aikštelėj ilgiau, nei planavai. Geriau teiraukis iš anksto, kaip jie sprendžia tokius feilu. O jei nutinka – kentėsi.

Apie tą saugumą – ką verta žinoti

Kaip supakuoti daiktus, kad išgyventų kelionę mikroautobusu?

Žmonės galvoja, kad jei įdėsi į dėžę, tai saugu. Ne. Pamatęs, kaip kartais kraunami mikroautobusai Europoj, sakyčiau – dėžė turi atlaikyti metimą iš metro aukščio. Dvigubos sienos, lipni juosta, ta žalia – geriausia, burbulinė plėvelė. Vieną kartą vežiau dėžę, kurią klientas apvyniojo laikraščiais. Tiesiog laikraščiais. Atvažiavus į Braitoną tas laikraštis buvo šlapias, nes kažkur prakiurto. Nepatogu pasakoti. Tad naudok tikras medžiagas. Jei nespėji surinkti dažnų dėžių, važiuok į statybų turgų, ten pardavinėja naudotas, bet tvirtas.

Ar tikrai visos įmonės draudžia krovinį vežant į Angliją?

Ne, ir čia tas pats, kas klausti, ar visi taksi vairuotojai turi teises. Bemaž kas trečia mažesnė įmonė žaidžia rusų ruletę. Karba neoficialiai... blin, ne taip. Keras neoficialiai. Gerai, taisau save: nedrausmintos. Atsiprašau, užspringau mintimi. Draudimas yra CMR konvencijos dalis, bet limitai ten juokingi – kilogramas vertinamas maždaug aštuoniais–dešimčia eurų. Reiškia, jei veži kompiuterį už du tūkstančius, maksimaliai atgaisi kelis šimtus. Rimtas draudimas kainuoja, todėl daugelis jo nepirks, jei neprašysi. Tu prašyk. Ir gausi atsakymą arba tylą, kuri irgi yra atsakymas. Nepasitikėk aklai.

Ar saugu vežti kompiuterius ir televizorius mikroautobusu į Angliją?

Aš asmeniškai vengčiau siųsti televizorių, nebent... blin, vėl rašau kaip robotas. Gerai. Realiai – kompiuterį gali siųsti, bet tik jei originalioj pakuotėj. LCD ekranai yra šėtono išmislas. Mačiau, kaip vaikinas atidarė dėžę Londone ir ekranas atrodė kaip saulėgrąžų žemėlapis – visas trūkinėtas. Jei jau siunti, apvyniok burbuline plėvele, įdėk į kietą dėžę, parašyk „BRANGU“. Nors vairuotojai ne visada skaito, o jei skaito, ne visada paiso. Graudu, bet tiesa. Geriausia – brangią elektroniką pasiimti lėktuvu, rankiniu bagažu. Mikroautobusui patikėk drabužius, knygas, indus. Aš taip daryčiau ir pats.

Jei siunčiu baldus, ar jie neatgabenami sulaužyti?

Baldai... fuj. Yra toks vaizdas, kai matai sofą, suspaustą tarp šaldytuvo dėžės ir dviejų dviračių. Ne, taip neturi būti, bet būna. Aš buvau prie tokių krovimų. Vieną kartą klientė labai gražiai prašė saugoti kampą. O tas kampas buvo ten, kur turėjom dėti šaldytuvą. Pasistūmė, prasisunkė – įbrėžimas liko. Bandėm teisintis, bet neįtikino. Atsimink: baldai turi būti išardomi. Jei negali išardyti stalo, vežk sveiką, bet prisiimk riziką. Rinkis įmonę, kuri naudoja ne tik nailonines virves, o ir kampų apsaugas. Nors daugelis to neturi. Būna ir taip.

Ar rašyti „trapu“ ant dėžių kažką keičia?

Teoriškai taip. Praktiškai – mažai. Vairuotojai mato šimtus dėžių. Jie nėra pikti žmonės, tiesiog fiziškai negali visko paguldyti it šilkas. Pamenu, vienam klientui buvau ant dėžių net lapas nupiešęs kristalų ženklą – vistiek dėžė atsidūrė apačioj. Nostros... ne, taip nesakau. Nekenks, bet nepadeės daug. Geriau investuoti į tvirtą pakavimą, o ne į flomasterį. Nors verta pažymėti kambarį – „miegamasis“, „virtuvė“ – tai tikrai pagelbėja iškraunant. Ypač jei pristatoma į ankštą lietuvių namą Londone, kur koridorius kaip advokato sąžinė – siauras.

Dalykai, kuriuos žmonės dažnai pamiršta paklausti

Ar galiu sekti GPS, kur yra mano siunta į Angliją?

Čia aš turiu pasakyti, kad nežinau šimtu procentų. Kai kurios įmonės turi sekimo sistemas, ypač jei turi oficialų parką. Bet tikrai ne visos. Yra tokių, kur sako „važiuoja, važiuoja“, o paskui paaiškėja, kad vairuotojas dar Briuselyje užsukęs pusryčiaut. Aš stengiuosi paskambinti vairuotojui ir paklausti tiesiog – o kur esi? Jei atsiliepia ir girdėti kelio fonus – gerai. Tylu – problema. Praktiškai tikslus sekimas yra prabanga masinėj perkraustymų rinkoj. Neišsižiodamas galėčiau meluoti, kad taip, bet meluočiau. Realybė kitokia. Geriau iš karto teiraukis konkrečios įmonės, ar jie turi kameras mašinoj.

Ar mikroautobusai kursuoja ir žiemą, kai slidžios kelio sąlygos?

Taip, žinoma, tik tada viskas vyksta lėčiau. Kalnai, sniegas, ypač Prancūzijoje link Kalais arba Belgijos apylinkės – ten gali užstrigti. Pernai gruodį kolega praleido šešias valandas kamštyje netoli Lilio – sniegas, avarija, ir tavo trečiadienio pristatymas tampa sekmadienio vakaru. Saugus siuntų pristatymas mikroautobusu į Angliją žiemą reikalauja žieminių padangų ir patyrusio vairuotojo. Kartais atšaukiami reisai dėl pūgos. Nepyk, jei taip nutinka. Gamta nesitarė su tavo gyvenimo planais. Tiesiog daiktai atkeliaus – šlapi gal, bet sveiki, jei gerai supakuoti.

Ar galiu prašyti pristatyti tiksliai šeštadienį aštuonioliktą valandą?

Gali prašyti. Ar gausi – kitas klausimas. Aš asmeniškai mėgstu, kai žmogus klausia „o gal pirmadienis labiau?“. Nes šeštadienio vakaras Londone – kamščiai, riboti įvažiavimai, žmonės grįžta iš pubų ir neleidžia parkuotis. Teoriškai galima. Praktiškai – geriau pasirinkti antradienį ar trečiadienį, rytą arba pietus. Daugelis klientų mano, kad mikroautobusas kaip taksi, atvažiuos tiksliai valandą. Ne. Tai yra maršrutinis transportas su keliais sustojimais. Tavo siunta gali būti paskutinė. Arba pirma. Planuok dieną, ne valandą. Sutaupysi nervų.

Kas jei negaliu būti namie, kai atveža siuntą į Angliją?

Čia klasika. Aš rekomenduoju rasti kaimyną, draugą, senelį – bet ką, kas gali atidaryti. Nes jei siuntą parsiveža atgal į sandėlį, tai paprastai kainuos papildomai. Buvo atvejis, kai klientas nurodė adresą, o ten duris atidarė jo žmona, kuri nežinojo, kad išvis kažkas vežama. Atsistatydino, atsisakė pasirašyti, nes bijojo. Vairuotojas paskambino vyrui, vyras pyko ant žmonos – nereikalinga dramos dozė. Geriau įspėk šeimyną. Jei turi raktą po kilimėliu – pasakyk. Nors rizikinga, bet realu. Ne visi turi laisvą darbo grafiką Londone.

Kainos ir nemalonūs niuansai

Kodėl vieni vežėjai prašo aštuoniasdešimt eurų, o kiti šimtą penkiasdešimt už tą pačią dėžę?

Taip, kainų skirtumas akivaizdus. Kai matai aštuoniasdešimt, dažnai matai tik sėdinčiojo vietą maršrute. O tie šimtas penkiasdešimt gali reikšti durų iki durų paslaugą, draudimą, tinkamą mikroautobusą, kuris nevargsta kaip senas arklys. Pigios įmonės stengiasi prikrauti kuo daugiau, kartais viršydamos leistiną svorį. Vieną sykį mačiau Sprinterį, kurio važiuoklė sėdo ant žemės – per sunku. Važiavo iš Kauno. Juokinga žiūrėt iš šalies, bet baisu, jei tavo daiktai viduje. Atmink: jei per daug pigu, kažkur kirpstama. Arba vairuotojas miega kabinoj, arba draudimo išvis nėra. Saugus siuntų pristatymas negali kainuoti kaip autobuso bilietas.

Ar po Brexit apmokestinamos siuntos į Angliją?

Jei tai tavo asmeniniai naudoti daiktai – neturėtų būti. Bet muitininkai turi teisę suabejoti. Pavyzdžiui, jei veži penkis naujus dviračius supakuotus originalioj pakuotėj, jie pasakys, kad tai prekyba. Tada – dvidešimt procentų VAT Anglijoj ar kažkoks muitas. Aš ne buhalteris, šitoj vietoj gal prašau neprikauskit manęs prie sienos. Realybė tokia: naudoti drabužiai, seni baldai – be problemų. Nauji dalykai, elektronika – rizikinga. Geriausias patarimas – prisimink, kad tai perkraustymo siunta, o ne parduotuvės atsargos. Taip parašyk ant popieriaus, jei kils klausimų. Kai kurios įmonės net padeda pildyti deklaracijas, bet ne visos.

Kas jei mano daiktai užima daugiau vietos, nei buvom sutarė?

Faktinė bausmė priklauso nuo įmonės. Būna, kad vairuotojas pakrauna, važiuoja šimtą kilometrų, paskambina ir sako: „Žinok, tai čia ne dvi, o šešios dėžės“. Tada tu susimauni ir moki skirtumą. Buvo istorija – klientas pasakė, kad trys maišai. Atvažiavo septyni maišai ir dar sulankstoma vonia. Vonios nesumetei į maišą, aišku. Teko derėtis kelyje. Nenoriu, kad taip nutiktų tau. Geriau pasakyk iš anksto: „turiu tiek ir tiek, plius dar vienas keistas daiktas“. Jei sąžiningas, vairuotojas paprastai sutaria. Jei slepi – visi pykstasi. Čia labiau apie žmonių santykius, o ne logistiką, nors logistikoj santykiai yra pusė darbo.

Ar skaičiuojate pagal kilogramus ar kubinius metrus?

Čia toks niuansas. Aš žinau, kad kai kurie skaičiuoja kilogramais, kiti – kubiniais metrais. Mikroautobusų transporte dažniau kubai, nes masė retai viršija tūrį, nebent veži knygas ar akmens plokštes. Ką tu vežioji? Ai, nesvarbu. Paprastai standartinė dėžė yra šešiasdešimt iš keturiasdešimt iš keturiasdešimt. Jei turi nestandartinių daiktų – sofą, įstrižą spintą – kubai svarbesni. Kartais savo galvoje bandau versti: tas pats. Taisau save – ne tas pats, bet panašiai. Tiesiog klausk, kokiu principu skaičiuoja. Jei atrodo, kad apgaudinėja, palygink su kitur. Nes kainų formulės – visur skirtingos.

Kai siuntos ne visai standartinės

Ar tinka mikroautobusų transportas ir verslo siuntoms, ne tik asmeniniams daiktams?

Tinka, bet reikia būti atsargiam. Jei esi individuali įmonė ir veži penkiasdešimt dėžių su kabeliais – tai komercinis krovinys, ne perkraustymas. Tada reikia jau kitų popierių, EORI numerių ir taip toliau. Aš dirbu su privačiais asmenimis, tai verslui siūlyčiau ieškoti specializuotų krovinių pervežėjų. Nors viena kita dėžė dokumentų tikrai telpa šalia sofos. Čia toks ribinis atvejis. Geriau nepainiokime vočių su košmaru, kaip sakant. Verslas tegul ieško vano su žaliomis rodyklėmis – nors kai kurie ir taip veža viską viename.

Ar galiu pridėti lietuviško maisto – sūrio, dešrų – prie siuntos į Angliją?

Techniškai ne, bet žmonės daro. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – Anglija turi griežtas taisykles. Jei muitininkas randa, gali konfiskuoti ar skirti baudą. Pamenu, klientė slėpė sūrį po drabužiais. Muitininkas turėjo šuns akį arba uoslę – radęs tą apvalų stebuklą. Ne tokia jau baisi bausmė, bet nemalonu. Jei jau veži – rinkis kietą sūrį, sandariai supakuotą, ir mažais kiekiais. Bet oficialiai – ne. Aš tik pasakoju, ką mačiau, o ne kas yra teisiškai teisinga. Nesakyk, kad aš raginau. Geriau nesiųsk maisto. Rimtai.

Ar galima pervežti gyvūną kartu su daiktais mikroautobusu?

Ai, ne. Nebent žuvytė akvariume. Bet šunys, katės – ne. Reikia specialaus gyvūnų pervežimo, skiepų, pasų. Aš esu transporto, o ne arklių pervežimų vadybininkas – nors kartais taip jaučiuosi po dvidešimt metų. Yra tam specializuotos firmos. Jei kas nors sako, kad paslėps šunį po sofa pagalvėmis – bėk nuo tokio. Tai ne tik nelegalu, bet ir žiauru. Tavo gyvūnas nusipelno geriau. O jeigu tai šuo, kuris priklauso tavo draugei – vis tiek ne. Rimtai. Ne.

Ar teko atidaryti kliento dėžę be jo žinios?

Teisybę? Kartais tenka, bet ne iš smalsumo. Kartais pasienietis liepia. Kartais dėžė plyšta pati ir reikia surinkti turinį, kad neišbyrėtų. Vieną kartą atsidarėm – ten buvo labai keistai kvepiantis augalas. Supranti, ką turiu galvoje. Ne mūsų reikalas. Užklijavom atgal ir vežėm toliau. Bet jei klientas paklausia, ar garantuojam absoliučią privatumą – aš sakau, kad fiziškai negalime garantuoti, jog dėžė neiškris kelio ar nereikės patikrinti. Bet sąmoningai nesnaršom. Tai ne mūsų daiktai. Garbės reikalas, neliečiamybė, kaip pas senuosius vilkikų vairuotojus.

Ar galima pervežti... na, šešėlinius dalykus?

Ne. Ir nors mano darbas nėra sėdėti teisėju, aš atsisakau neaiškių krovinių. Buvo pasiūlyta parvežti kokias nors dėžes iš Ispanijos be konkretaus turinio aprašymo. Apynasriai. Atsisakiau. Ne todėl, kad esu pavyzdingas pilietis – tiesiog nenoriu sėdėti kalėjime dėl kažkieno kvailo sprendimo. Jei siunti legalius daiktus – sveikinu. Jei galvoji apie kontrabandą – rinkis kitą kanalą. Mikroautobusai pasienyje stebimi gana akylai. Be to, mes, vežėjai, turim licencijas, kurias prarasti – katastrofa. Nežinau, ar čia atsakymas, bet taip – atsakymas.

Ar vairuotojai mato, kas viduje, jei siunčiu labai asmeninius daiktus?

Trumpai – ne, jei viskas tvarkingai supakuota. Ilgai – akis užkliūna, bet nevalysiu jų. Kartais reikia patikslinti, kas kur, jei kraunasi nestabiliai. Bet jei turi, tarkim, ką nors intymaus – nu, visiškai normalu žmonėms turėt tokių dalykų. Aš ne teisuolis. Dėžė lieka dėže. Tik viena išlyga: jei labai kvepia ar leidžia skystį, vairuotojas tikrai atidarys, nes baiminasi, kad sugadins kitų daiktus. Tada taip, matys. Bet kitaip – tavo paslaptis saugi. Kaip ir gali būti. Aš nesikišu, nebent reikia tvarkyti.

Išvada

Saugus siuntų pristatymas: mikroautobusų transportas į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikalauja sveikos nuovokos. Nepatikėk pirmu pasitaikiusiu skelbimu, pakabintu ant interneto sienos. Klausk, lygink, reikalauk. Tavo daiktai turi atkeliauti ne tik į Braitoną ar Londoną, o ir sveiki. Jei ko nors nesupratai – parašyk, skambink, klausk vėl. Aš čia tam, kad padėčiau, o ne kad parduotčiau orą. Sėkmės kraustoms.