Saugus pristatymas į Angliją trapiams daiktams

Gerai, sėskitės, nes čia reikės pasišnekėti kaip žmonės. Aš dirbu tarptautinių perkraustymų versle jau dvidešimt trejus metus, ir jei yra vienas dalykas, kurį žinau tikrai, tai kad saugus pristatymas į Angliją trapiams daiktams niekada nebūna tik "įkrauti ir išvažiuoti". Visada yra kažkas. Močiutės porcelianas, IKEA stiklinės durys arba tas milžiniškas veidrodis iš prieškambario, kurį žmona paveldėjo. Žmonės klausia manęs "ar sudužs?" – o aš atsakau, kad jei viską padarysim rimtai ir be jokių šposų, tikimybė maža, bet nulinė... nulinė niekada nebus. Per tiek metų mačiau visko. Gerai, nesinervinkit, paaiškinsiu paprasčiau nei instrukcijoje.

Pirmi žingsniai

Kiek iš viso kainuoja saugus pristatymas į Angliją tiems... nu, trapiams daiktams?

Aš žinau, kad nenorite girdėti "priklauso nuo situacijos", bet aš jums tikrąją sakau – priklauso. Maža siunta su dešimt dėžių ir gerai supakuotu servizu gali kainuoti aštuonis šimtus eurų, o jei tenka vežti visą keturių kambarių butą su antikvariniu baldu – trys tūkstančiai ir daugiau. Yra įmonių, kurios meta kainą žemiau rinkos, pasiima užstatą ir dingsta. Aš tai mačiau. Ne kartą. Kita vertus, brangiau ne visada reiškia geriau, tačiau jei taupote ant pakavimo – apsiverksite vėliau. Tai tiek apie pinigus.

Kada reikia pradėti ruoštis, jei važiuoju, tarkim, po trijų mėnesių?

Nesinervinkit per daug, bet kuo anksčiau, tuo ramiau jums bus. Ypač jei planuojate vasarą – tada visi važiuoja į Angliją tarsi paskutinį kartą. Aš paprastai sakau, kad gera pradėti galvoti maždaug prieš du mėnesius, o rimtai pakuotis likus savaitei ar dviem, aišku, jei gyvenate vieni. Šeimos su vaikais... na, jūs ir taip žinote, kad laiko niekada neužtenka. Vienas mano klientas pradėjo planuotis likus dienai. Veidrodį suvyniojo į dušo užuolaidą. Nu, spėkit, kaip tas baigėsi. Ne, visgi neišgyveno.

Ar man tikrai reikia draudimo senoviniam servizui, kurį atsiunčiu mamai?

Reikia. Taškas. Aš nesu draudimo agentas ir man nepyksta jei atsisakote, bet dvidešimt treji metai rodo, kad kasdien nutinka kažkas, ko nesitikime. Pernai pakrautume senovines žvakides – klientas pasakė, kad "neverta drausti", nes "ir taip gerai supakuota". Nu ir kas? Mašina sustojo staigiai, dėžė paslydo. Jos atgavo formą, bet žvakidės – ne. Draudimas nemokėtų, nes žmogus atsisakė draudimo. Aš mačiau močiutes ašaras per video skambutį. Rimtai. Nesakykit, kad "tikriausiai bus gerai".

Kaip žinoti, ar įmonė iš tikrųjų veža į Angliją, o ne tik taip sako svetainėje?

Patikrinkite, ar jie turi realų autoparką, o ne tik gražų logotipą. Skambinkite paklausti, kur tiksliai jų mašina bus kitą savaitę – jei balbasona, bėkit. Yra tokių "brokerių", kurie pasiima jūsų užsakymą, o panaudo kokiam pervežėjui iš skelbimų lentos, pasiima komisinius ir dingsta. Jūs tada skambinate mums, ašarodami, ieškodami daiktų. Blogiausia, kad tokių atvejų labai daug. Keliolika per metus tikrai nutinka. Geriau rinkitės tuos, kurie tvarko dokumentus patys, o ne per trečias rankas.

O augalai? Ar galiu vežtis augalų į Angliją? Anyta labai pyks.

Taip, anyta gali pykti, bet... nu, šiaip aš nežinau tiksliai kaip ten su HMRC taisyklėmis dėl gyvų augalų, nes per tiek metų aš nesu muitininkas, o perkraustytojas. Manau, kad reikia fitosanitarinio patvirtinimo, bet geriau pasitikrinkite patys oficialiai. Aš paprastai paprašau klientų palikti augalus kaimynams – mažiau galvos skausmo. Jeigu labai brangūs, gal vežkit lėktuvu. O jei tai fikusas už penkis eurus... atiduokit kaimynams su lėkščių rinkiniu kaip atsisveikinimo dovana. Anyta gal ir nenuskriausit taip labai, ar ne?

Koks ploto kiekis man reikalingas mašinoje, jei turiu daug daiktų?

Mes skaičiuojame kubiniais metrais. Paprastai dviejų kambarių butas su buitele – tai apie dvidešimt kubų. Bet žmonės visada turi daugiau daiktų nei mano. Vienas paskutinių klientų iš Vilniaus manė, kad jam reikia penkiolikos. Atvažiavom, o ten – trisdešimt. Stiklinės lentynos, baras, kampinė sofa. Teko kviesti antrą mašiną. Jei turite daug trapių daiktų, jie užima daugiau vietos, nes negalima krauti ant viršaus. Reikia vertinti atsargiai. Geriau pasilikite vietos atsargai nei vėliau skubėti ir permokėti.

Pakavimas – čia viskas subyla arba išsigelbsti

Ar galiu pakuoti pats, ar tikrai būtinai reikia jūsų darbuotojų?

Galit, bet aš paprastai sakau – galit ir savo dantis susitvarkyti patys, bet kam to reikia? Jei turite patirties, suprantate svorio centrą, žinote, kad dėžės apačia turi atlaikyti, na, tada galit bandyti. Bet jei neklausiat – vadinasi, nežinot. Yra svarbus dalykas: perkraustytojas atsakingas tik už tai, ką pats supakavo. Jūsų pakuotė lygu jūsų rizika. Aš mačiau, kaip klientas suvyniojo taurę į kilimą. Gražu, bet taurė vis tiek įskilo. Nes kilimas nefiksuoja. Specialistai naudoja medžiagas, kurios fiksuoja.

Kokios dėžės tinka stiklinėms vazoms ir visokioms ten... trapienybėms?

Nenaudokite tų plonų vienasluoksnių iš parduotuvių apačios. Reikia dvigubų siūlių – angliškai vadinamų "double wall". Jos atlaiko staką ir slėgį. Kiekvieną vazą reikia suvynioti į be rūgšties popierių pirmiausia, tada į burbulinę plėvelę. Tarp dėžių – ne mažiau trijų centimetrų tarpo. Vazos negali liesti viena kitos. (tai yra, jei gerai užsandarinsi, žinoma). Aš mačiau, kaip žmonės deda vazas į maišelius. Nu, į maišelius. Kaip bulves. Nereikia taip lyginti manęs su bulvių augintojais.

Ar burbulinė plėvelė tikrai padeda, ar tai toks... nu, placebas?

Padeda, bet neišgelbės nuo kvailumo. Jeigu apvyniosite stiklinę lentyną plėvele, o paskui kratysite kaip marakasą – sudūš be jokių šansų. Plėvelė amortizuoja smulkius smūgius, trintį, drėgmę. Bet ji neturi kažkokios magijos. Kartą klientas apvyniojo televizorių penkiomis sluoksniais – gerai, apsauga nuo įbrėžimų. Bet dėžėje buvo tuščia vieta, kur jis važinėjo. Ekranas nutruko ne iš išorės, o iš inercijos. Plėvelė saugo paviršių. Smūgiams reikia fiksacijos. Kartais tai pamirštam net mes, nors nenorėtume.

Ką daryti su dideliu veidrodžiu, kurio tiesiog nėra į kokią dėžę?

Čia reikia medinės kasos – angliškai "crate". Mes darom iš faneros, kurią surišame kampuose. Kitaip nėra varianto. Prieš dvejus metus vežėme veidrodį į Birmingamą – toks didelis, kaip mano svetainės siena. Klientė verkė pakuodama. Mes padarėm kasą, paminkštinom vidų, pažymėjom "šiup – up". Atvykus – sveikas, tik vienas kampas vos vos matomai nutrynęs. Ji apsikabino vairuotoją. O mes atsikvėpę. Nes be kasos toks daiktas – ne kemperis, o stiklas. Stiklas tiesiog lūžta.

Mano IKEA komoda – ji gi atrodo tvirta. Ar reikia viso to cirko?

Oho, IKEA. Atvirai – ta komoda važiuojant išardo lengviau nei mano nervai kai spūstys netoli Kaliningrado. Ličio varžtai, plona drožlių plokštė... jei neiškraugsite stalčių, neišimsite lentynų, neišversite – ji tiesiog išsisklaidys kaip dėlionė. Aš nesakau, kad blogas baldų gamintojas, bet tai nėra antikvarinė ąžuolinė spinta. Trapeji? Nu, nebūtinai, bet rizikinga. Apvyniokite kampučius, sutvirtinkite kartonu. O geriau – išardykite, atskirai supakuokite varžtus maišelyje. Košėjau? Ne, nieko, tiesiog oras toks.

Kodėl rašote "šiup – up" ir "storus – up" ant dėžių? Ar vairuotojai skaito?

Taip, skaito, nors kartais ne tie, kurie turi. Anglijoje mašinas krauna ir perkrauna žmonės. Jūsų dėžė gali būti pakelta, stumdoma, kišama po sofą. Jei nėra užrašo "šiupų", nors šiaip turėtų matyti pagal procesą, bet, na, būna dienų. Vienas vairuotojas iš Varšuvos kartą man pasakė, kad jis mato šimtus dėžių – akys užmušamos. Užrašai padeda. Naudokit raudoną žymeklį. Dar geriau – atspalvį, kuris krenta į akis. Geltonas kartais nespėja nublukti, o raudonas tikrai neliks nepastebėtas.

Kiek sluoksnių lipnios juostos reikia dėžės apačiai?

Po velnių, kiek reikia, tiek ir dėkite. Aš sakau – tris juostas, persikryžiuotas. Nes jei dėžė atsidarys apačioje, o ten stiklas... na, jūs suprantate. Buvo atvejis, kai klientas pataupė ant juostos – pirkо tą plonytę iš turgelio. Mašinoje drėgmė, temperatūra kinta, klijai atsileido. Dėžė atsivėrė kelyje netoli Magdeburgo. Lėkštės išsibarstė kaip tūkstantis saulių. Atsinešiau dvi namo. Likusios – šiukšlių konteinery. Negerai, kartais net ašaroju apie tai prisiminęs.

Kelyje į Angliją

Kaip dažnai daiktai tiesiog... sudūžta kelyje?

Procentaliai? Mažiau nei du procentai mūsų pervežimų. Bet tie du procentai prisirenka, kai per metus keli šimtai kelionių. Dažniausiai kaltas ne kelias – o žmonių godumas ar nežinojimas. Blogos įmonės krauna sunkius ant lempų. Mačiau, kaip spinta stovi ant dažytos dėžės, kurioje servizas. Toji įmonė dingo kitą dieną po skundo. Google žemėlapyje jos nebeėrė. Taip, taip, aš naudoju "nebeėrė" – jos tiesiog neberandat. Trapeiems daiktams daugiausia kenkia netinkamas sukrovimas. Kelias retai kaltas.

Ar vairuotojas vienas keliauja iki Anglijos ar tenka keistis?

Kartais važiuoja vienas su miegamuoju kabinu, kartais keičiasi per Kalingradą arba ten, Kuršių Nerijoje, kur pasienis. Priekabos keičiasi retai, dažniausiai ta pati. Svarbu, kad daiktai būtų pririšti. Vienas vairuotojas gali pavargti, prasčiau važiuoti posūkius. Du – vienas miega, kitas vairuoja, pavojingiau mažiau. Bet kainuoja brangiau. Aš asmeniškai mieliau matau porą – ramiau. Ypač kai vežama senovinė rūkykla iš Kauno. Ne, nežinau kodėl žmonės rūko, bet daiktus saugo kaip aukso. Nuostabu tiesiog.

Ar mašinoje palaikoma kažkokia temperatūra, jei ten mano tapyba?

Šiaip standartinėse krovininėse mašinose nėra šildymo kaip jūsų automobilyje. Yra temperatūra, kuri yra ten, kur važiuoja mašina. Žiemą gali būti šalta, vasarą – karšta. Jei turite meno kūrinius, kurie jautrūs drėgmei, reikia specialaus transporto. Tai kainuoja daugiau. Mes vežame standartiškai. Tapyba ant drobės? Drobė kvėpuoja, bet jei slapia – bus bėdų. Asmeniškai, jei tai ne milijoninė vertė, normalioje dėžėje su silikageliu ir oro tarpais – turėtų išgyventi. Bet šimtaprocentinės garantijos neduočiau. Tie skaičiai gali šoktelti staigiai, jei neatidžiai.

Kiek laiko daiktai važiuoja iš Lietuvos iki Londono, pavyzdžiui?

Paprastai nuo mūsų pakrovimo iki Londono – dvi su puse, keturios dienos. Priklauso nuo to, ar tiesiai važiuoja, ar surenkamoji siunta. Praeitą mėnesį buvo streikas Prancūzijos uoste – mašinos strigo. Klientas skambino kasdien, aš pagiriotas nebuvau, bet supratau jo paniką. Jūs turite suprasti, kad saugus pristatymas į Angliją trapiams daiktams ne tik apie kelią, bet ir apie kantrybę. Kuo labiau skubinsite, tuo didesnė rizika, kad kažkur kirto posūkį per greitai. Ramybė pirmiausia, o ne tik greitis.

Ar mašina važiuoja tiesiai pas mane, ar dar kažkur stoja pakeliui?

Priklauso nuo jūsų kišenės. Jei turite pilną krovinį – važiuojame tiesiai. Jei ne – surenkamoji siunta. Tuomet jūsų daiktai kraunami, perkraunami terminale. Kartais net keliuose terminaluose – Olandijoje, Belgijoje. Kiekvienas perkrovimas yra rizika. Trapeiems daiktams geriau mažiau "rankų". Aš matau, kaip dėžės keliauja iš vienos mašinos į kitą. Jei ant jūsų dėžės neužrašyta "nepilti", gali būti, kad kažkas uždės svorį. Ne visi skaito, ne visiems rūpi. Tai nepatogus faktas, bet faktas, su kuriuo reikia skaitytis.

Jūs minėjot tą Birmingamo veidrodį – jam tikrai viskas gerai buvo?

Na, beveik. Atvykus pastebėjome, kad viena faneros kasos kampas truputį atšoko nuo kelio vibracijos. Klientė nepastebėjo, bet mes matėm savo akimis. Prireikė medinio pleistro. Veidrodis liko sveikas, bet aš pats sau pasakiau, kad kitą kartą dar vieną apsauginę juostą reikės. Kartais net viskas puikiai pasirodo išoriškai, o viduje slepiasi įtempimai. Ji apsikabino vairuotoją, aš pasiėmiau arbatos puodelį. Anglijoje visada siūlo arbatos. Nuostabi tradicija. Bet grįžtant prie reikalo – stiklas visada reikalauja pagarbos.

Jei kažkas ne taip

Ką daryti, jei atidarius dėžę matau trūkinėjantį porcelianą?

Pirmas dalykas – fotografuokite. Nekraustykite niekur, nešluostinėkite. Dėžė, jos padėtis, visas turinys – viskas turi likti kaip yra. Antras – skambinkite pervežėjui tą pačią dieną. Jei draudėtės – prasidės biurokratija. Reikės sąskaitų, pakuočių aprašymų. Blogiausia, kai žmonės susitvarko, o po savaitės sako "oi, o aš buvau suplėšęs dėžę". Ne, taip neveikia. Aš mačiau, kaip sąžiningos kompanijos moka, o šposinės – pradingsta kaip žąsys rudenį. Nors žąsys tikrai neišnyksta, nežinau kodėl taip pasakiau. Nesvarbu.

Ar galiu atsisakyti mokėti jei atvežė sudaužytus daiktus?

Ne, tai daryti negalima, nes kitaip jūs tik nuskriausti žmogus, kuris važiavo (turėjau galvoje – negausite nieko geresnio, tiesiog turėsite mokėti ir bylinėtis). Už transportą mokama pagal sutartį. Sugadinti daiktai – tai žala, kurią reikia įrodyti. Neapmokėjimas tik sukels problemų su sutartimi, o jūs daiktų vis tiek neatgausit. Geriau sumokėti, kaupti įrodymus, rašyti prašymus. Draudimo kompanija mokės, jei yra draudimas. Jei nėra... na, tada lieka teismas arba riksmas internete. O riksmas, tiesa, retai padeda atgaivinti skeltą vazą.

Kaip rasti tą pačią įmonę, jei ji staiga nebeangaruoja skambučių?

Jei nutraukia ryšį po įvykio – žinokit, kad tai klasikinis požymis. Blogi žaidėjai pakeičia pavadinimą, atidaro naują IV kitame mieste. Jūs turėjote sutartį, sąskaitą, galbūt atpažįstate vairuotojo veidą? Atsiminkite numerius, mašinos markę. Kartais padeda kreiptis į policiją ar VVTAT. Aš nežiopsau tokiais atvejais ir duodu kontaktus patikrinti. Bet geriausia prevencija – rinkitės patikima įmone nuo pradžių. Tie, kurie gyvuoja dvidešimt metų, nesiskaidro taip lengvai. Nes jie turi ką prarasti. O jūs turite savo brangius daiktus.

Ar verta vežtis trapius daiktus lėktuvu vietoj kelių dienų kelionės mašina?

Jei tai vienas nestandartinis daiktas, brangus, mažas – taip, lėktuvas gali būti geriau. Bet oro uostų bagažo tarnautojai... oi. Radote filmų? Ten krauna taip pat kaip mes, tik dar greičiau ir nuo didesnio aukščio. Aš siūlyčiau lėktuvą tik jei galite pasiimti rankinį bagažą ir patys nešti. Kitaip – krovinys oru kainuoja kosminius pinigus, o rizika panaši. Mašinoje mačiau daugiau, bet oru mačiau blogiau. Ne, tiesiog... jei galite patys prižiūrėti – skriskit. Jeigu ne – pasitikėkit vairuotoju, kuris bent jau mato kasdien tą pačią mašiną.

Ką reiškia "durys į duris" kai kalbam apie perkraustymą į Angliją?

Reiškia, kad turite paklausti tiksliai. Vieni supranta – atvešiu iki jūsų sofos. Kiti – paliksiu gatvėje, nes Jūsų gatvėje neįvažiuojama. Londone tai ypatingai aktualu. Būna, jog mašina dvidešimt tonų, o jūsų gatvė siaura kaip mano kantrybė pirmadienį. Tada daiktai nukraunami artimiausioje aikštelėje. O jei jums reikia neštikią laiptais iki penkto aukšto – tai jau kitas mokestis. Aiškinkitės iš anksto. Ne tada, kai vairuotojas jau stovi su miegmaišiu po paupiu ir klausia "kur čia jūs nukrauti norit?".

Jūs minėjot servizą – jei aš tiesiog suvyniosiu taurę į kojinę ir būsiu ramus?

Galit, kojinės minkštos. Bet ar tvirtai prilaiko? Stiklas ant stiklo, net su kojine, gali skelti. Aš nesakau, kad blogas metodas – mes irgi naudojame kartono pertvaras, bet specialias, suprojektuotas smūgiams sugerpti. Kojinė gali turėti gumą, kuri palieka žymes. Ir kas bus, kai reikės nešti? Nepatogios formos, slysta rankose. Geriau naudokit specialias taurių dėžutes – tokias su pertvarėlėmis. Jos nebrangios, bet vertos deimantų. Nu, ne deimantų, bet vertos ramybės. Šiaip aš pats turiu tris taurių dėžes sandėlyje nuo devyniasdešimtųjų. Kolekcionuoju netikėtai.

Vienas paskutinis – ką Jūs pats vežtumėt paskutinį kartą jei rytoj keltumėtės?

Manęs klausiate? Bėgtume greičiausiai tik su dokumentais ir vienu paveikslu, kurį tapė žmona prieš daug metų. Visa kita – pakeičiama. Stiklas, porcelianas, lempos – nu, žinot, brangu, bet nervų sveikata brangesnė. Saugus pristatymas į Angliją trapiams daiktams įmanomas, bet aš, po dvidešimt trejų metų, renkuosi nebevežti nieko, kas verstų mane budėti tris naktis. Išskyrus tą paveikslą. Ir katę. Katės ne trapios, bet charakteringos. Ne, kates vežti irgi sudėtinga, muitinė pyksta. Gerai, baigiam čia. Paskambinkit, jei ką.

Taigi, jei kažką turėsite išsinešiot – pasitarkite su žmogumi, kuris jau matė, kaip stiklas dūžta ir kaip jį išsaugoti. Saugus pristatymas į Angliją trapiams daiktams yra įmanomas, bet ne magija – tai technika, patirtis ir daugybė nesėkmingų istorijų, kurių dėka mes žinom, ko nereikia daryti. Nepakuokite į maišelius, nepirkite pigiausios juostos ir neskubėkite su kompanijomis, kurios žada auksines kalnas. O jei abejojate – rašykit. Aš čia. Na, jei ne aš, tai kas nors iš biuro, kuriam aš būsiu iškeptas ant vadovo stalo. Sėkmės kraustantis.