Saugus pristatymas: asmeninių daiktų pervežimas mikroautobusais

Jau gal kokių dvidešimt ketverius metus sukuosi tarptautinių perkraustymų rinkoje. Pradėjau dar tada, kai mikroautobusai buvo dvasingai rečiau, o daiktus žmonės dažniausiai apjuosdavo virvėmis. Dabar situacija kitokia – visi nori saugaus pristatymo, asmeninių daiktų pervežimo mikroautobusais, ir dar kad greitai. Realybė tokia, kad saugus pristatymas priklauso ne vien nuo vairuotojo. Tai ir nuo jūsų pasiruošimo, ir nuo to, ar mikroautobusas tinkamai paruoštas. Kartais klientai galvoja, kad mikroautobusas – tai stebuklinga dėžė, kurioje viskas išsilaiko. Nėra taip. Yra dalykų, kuriuos pravarta žinoti prieš statant pirmą dėžę į vidų. Bandysiu atsakyti į dažniausius klausimus, kuriuos man užduoda nuolat. Ne viską žinau šimtu procentų, bet patirties nestinga.

Pakavimas – tai ne tik dėžės

Ar tikrai reikia viską dėti į dėžes, jeigu vežu mikroautobusu?

Listen, jeigu jūs vežat tą patį seną fotelį iš Anykščių į Vilnių, dėžių nereikia. Bet jei tai tarptautinis pervežimas mikroautobusu per kelias šalis – kita kalba. Be dėžių daiktai laksto, trinasi, dūžta. Vežant iš namų į namus tai ypač aktualu. Prieš kelerius metus vežiau vienam studentui kompą be dėžės – vaizdo plokštė nepaveldėjo. Dėl ko? Nes stabdžius spaudžiant Vilniuje, kompas nuslydo į šoną. Dėžės kainuoja centus, o nervai – brangiau. Jūs patys matot. Aš čia kartais patingiu pakuoti ir pats, bet tai nereiškia, kad gerai darau. Tiesiog toks faktas, kurį verta įsidėmėti.

Ką daryti, jei turiu tik kelis maišus drabužių ir vieną televizorių?

Tai būna dažnas scenarijus. Žmonės galvoja – mikroautobusas didelis, kam čia susegti. Drabužius sumeskite į maišus, bet tvarkingai – ne sumesti, o susukti. Dėl televizoriaus reikia dėžės arba bent jau antklodžių sluoksnio. LCD ekranai bijo spaudimo. Viena karta vežiau plazminį televizorių iš Kauno – klientas pasakė, kad "jis tai toks plonas, niekas nenutiks". Nutiko. Šoninis mygtukas įlūžo. Saugus pristatymas asmeninių daiktų mikroautobusais prasideda nuo to, kad nelogiškai stipriai saugotum silpnas vietas. Geriau perspėti nei vėliau verkti prie ekrano nuolaužų.

Kaip apsaugoti stiklinę vitrą vežant Vilnius–Kaunas maršrutu?

Čia klasika. Stiklas yra stiklas – jis nepataisomas, jei lūžta. Apvyniojate kampus kartonu, tada burbuline plėvele, ir dar minkšta medžiaga. Statyti reikia vertikaliai, niekada horizontaliai, nes taip svoris pasiskirsto geriau. Vilnius–Kaunas trunka valandą, bet pakanka vieno staigaus stabdymo magistralėje ties Vieviu. Pamenu, kartą kitas vairuotojas arogantiškai vežė veidrodį gulomis... Nebeatmenu, kaip ten baigėsi tiksliai, bet girdėjau, kad liūdnai. Vienas kampelis daužomas per kelias valandas gali paversti meno kūrinį šukėmis. Mikroautobusai turi privalumų, kad galima pririšti daiktus prie bortų, bet jei nestatote kampų – riškas nieko nepadės.

Ar verta skubėti su pakavimu kai veža tolimais atstumais, pvz., iš Lietuvos į Vokietiją?

Ne, nėra verta. Štai jums istorija. Vežiau daiktus į Miuncheną klientui, kuris "suspakavo" per naktį. Rezultatas – porceliano dubuo tarp kelnių. Dubuo išgyveno. Kelnės – nebe. Juokinga, bet teko kompensuoti kelnes. Kelių tūkstančių kilometrų metu vibracija daro savo. Mikroautobusu vykstant per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, keliai skiriasi. Kartais duobėti. Jei daiktas gali pajudėti penkis milimetrus, jis per visą pervežimą atsikrausto iki penkių centimetrų. Ir užlenks. Skirkite dvi dienas pakavimui. Tikrai. Skubėjimas šioje vietoje – jūsų priešas.

Kiek iš tikrųjų kainuoja pakavimo medžiagos ir ar galiu naudoti senas antklodes?

Antklodės – svajonė. Uždarbis. Nors, tiesą sakant, per daug senų antklodžių gali užimti vietą. Dėžės kainuoja du–penkis eurus vidutiniškai, priklauso kur perkate. Bur bulinė plėvelė – apie eurą už metrą. Realiai įsikraustymui į butą gali išeiti penkiasdešimt–šimtas eurų viskas. Kartais klientai pyksta, kodėl perkraustymo kompanija dar parduoda dėžes. Atsakymas: nes iš jų gaunam dvidešimt procentų pelno, o be to, negalim visko vežti su kolegų antklodėmis. (Nors... galėtumėm, tik jos kvepia šunimi.) Žmogiškumas. Bet taip, antklodės tinka, jei švarios.

Mikroautobusas – kaip ten viskas sutalpinti

Koks mikroautobuso modelis geriausias asmeninių daiktų pervežimui?

Priklauso kiek turit. Mums daugiausia dirbti su Mercedes-Benz Sprinter – transporter platforma patikima, atsarginių dalių pilna visoje Europoje. Fiat Ducato irgi geras. Renault Master truputį jautresnis stabdžiams, bet čia mano gal subjektyvu. (Nesu šimtu procentų įsitikinęs dėl Renault, gal tik taip pasirodė.) Svarbiausia talpa. Jeigu perkrausite – ne tik baudos grėsmė, bet ir daiktai spaudžiasi. Kartą vežiau su Iveco Daily, kuris jau buvo šioks toks ištemptas, bet sutalpino viską. Rinkitės pagal krovinio aukštį ir svorį, ne pagal spalvą. Nors juodas man gražiausias.

Ar mano šaldytuvo vežimas mikroautobusu yra saugus?

Taip, jeigu transportuojate stovintį. Šaldytuvų dėsnis: po pastatymo palikite valandą ramybėje. Kai kraunate, statykite vertikaliai. Mikroautobuse tai lengviau nei mašinoje, nes aukštis leidžia. Užfiksuokite diržais. Problema – durys. Jei durys atsidarys per duobę – gaidys. Užlipninkite lipnia juostą. Turėjau atvejį prieš trejus metus – šaldytuvas atvažiavo, o durų vyris nulūžo. Klientas sakė, kad senas buvo. Galbūt. Bet aš jaučiau, kad kaltas asfaltas ties Varšuva. Užklijavimas būtų išgelbėjęs. Tokios smulkmenos, kurias lengva pamiršti, bet jų nevalia.

Jei daiktai slinka transporto metu, kas kaltas – vairuotojas ar aš?

Dėl to yra pasirašomas važtaraštis ir aktas. Jeigu fiksuojame priėmime, kad viskas sutvarkyta, o pristatymo metu – sumestin, kaltė dažniausiai tenka vairuotojui. Bet... jei jūs pasakėte "taip, taip, ten stovi stabiliai" kai nestovi, tai jūsų parašas ant dokumento reiškia, kad prisiimate riziką. Saugus pristatymas asmeninių daiktų pervežime mikroautobusais veikia kaip dviejų pusių prekyba. Aš kai matau, kad dėžė siautulinga balansuoja, visada sakau – tai jūsų sprendimas. Kartais klientai pyksta, bet saugumas svarbiau nei mandagumas. Nereikia būti draugais, reikia būti tiesiems.

Ar gali vežti gyvūną kartu su baldais viename mikroautobuse?

Katę ar šunį – taip, jeigu jūs keliaujate kartu. Gyvūnas neturi būti paliktas vien tik su baldais be priežiūros. Karštis mikroautobuse gali pakilti žiauriai greitai, net jei stovite šešėlyje. Be to, gyvūnai baiminasi. Turėjau situaciją, kai narve vežė triušį. Triušis nualpo nuo streso. Geriau gyvūną vežti salone su keleiviais. Dėl akvariumų – nerekomenduoju. Vanduo išsilieja. Žuvys miršta. Buvęs atvejis. Savo asmeninių daiktų pervežimas mikroautobusais neturėtų virsti gyvūnų kančia. Atidarykite langus, duokite vandens, saugokite gyvą būtybę.

Kur statyti sunkiausius daiktus mikroautobuso salone – į priekį ar į galą?

Kuo arčiau važiuoklės centro, tuo geriau. Praktiškai – ant ašių linijos, virš ratų. Į galą dėti sunku – blogai valdosi, atsistojus stabdant, smūgis per duobes stipresnis daiktams. Pasiimu pavyzdį: komoda aštuoniasdešimt kilogramų gale vs komoda virš ašies. Kuriai bus ramiau? Aišku virš ašies. Kartais klientai nori, kad jų pianinas būtų gale, nes patogiau iškrauti. Aš aiškinu, kad pirmas prioritetas – saugumas kelyje. Mikroautobusai didesni nei automobiliai, bet fizikos dėsniai tie patys. Šiaip krovinys turi būti paskirstytas tolygiai. Ne visada tai įmanoma, bet stengiamės kaip galėdami.

Kelyje – kas dedasi realiai

Ar dažnai pasitaiko, kad daiktai apdaužomi pervežimo metu?

Retai, bet pasitaiko. Ypač jei kelias prastas arba vairuotojas skuba. Pernai turėjau atvejį – Lenkijoje, autostradoje, kelias remontuojamas, bet ženklai kiti nei mes įpratę. Šuolis per riedulius, ir viena dėžė atsidūrė ne ten kur reikia. Sugadintas servizas. Klientas verkė. Nebuvo fabrikinis, tiesiog močiutės. Aš šito nepamirštu. Dėl to mikroautobusais vežant asmeninius daiktus mes kaskart tikriname lynų įtempimą po kiekvienos degalinės. Kartais net pernelyg kruopščiai, bet tas skausmas vertė mokytis. Saugus pristatymas prašosi dėmesio detalėms.

Kas jei mikroautobusas sugedsta Vidurio Europoje su pilnu kroviniu?

Oooo... tai baisiausias košmaras bet kuriam vairuotojui. Turėjau tokią nesėkmę Austrijoje. Generatorius nulūžo. Kroviniui nieko nenutiko, nes mikroautobusas liko ant važiuojančiosios juostos, o ne apleistas. Pirmas žingsnis – mobilusis, antras – CMR draudimas, trečias – techninė pagalba. Jei turite normalų vežėją – jis turi sutartis su pagalba visoje ES. Kroviniui gali prireikti perkrauti į kitą mašiną. Kartais tai trunka paras. Klientai nervinasi. Aš irgi nervinuosi. Bet taip jau yra. Svarbiausia, kad daiktai būtų apdrausti. Čekijos pasienyje matydavau lūžusius vanus... liūdna ten. Tikrai liūdna.

Ar vairuotojai tikrai saugo jūsų daiktus kaip savus, ar tai mitas?

Dalis mitas, dalis tiesa. Yra vairuotojų, kuriems dzin. Aš galiu tai pasakyti atvirai – šioje industrijoje yra žmonių, kuriems mokama už kilometrus, o ne už sielą. Jie nemiegos galvodami apie jūsų porcelianą. Bet yra ir tokių kaip aš... arba bent kaip aš stengiuosi būti. Dirbdamas dvidešimt ketverius metus mačiau visko. Jei norite saugaus pristatymo – rinkitės ne kainą, o rekomendacijas. Blogi vežėjai egzistuoja. Jie apgadins jums stalą ir dar pareikalaus arbatpinigių. Tiesiog faktas. Nuo to pabėgti neįmanoma, tik sumažinti riziką protingai.

Kaip elgtis jei krovinys neatitinka to, kas buvo sutarta?

Stop. Fiksuojame. Telefonas – nuotraukos. Jei atvažiuojame pakrauti, o ten krūva plytų vietoj dėžių – neatiduodame vietos už tą pačią kainą. Nėra taip, kad mikroautobusas viską išspręs. Buvę taip: susitarta dėl baldų, o realiai rūsys pilnas senų padangų. Klientas: "o kas, truputį papildomai?" Ne. Papildomai kainuoja, ir ne truputį. Mūsų mikroautobuso bendrovėje tokiais atvejais sudarome papildomą aktą. Arba atsisakome vežti. Skamba grubiai? Gal. Bet saugus pristatymas asmeninių daiktų galimas tik kai reikalai aiškūs. Chaosas kelyje – blogai visiems. Nuo to kenkia visi.

Ar saugu palikti mikroautobusą su daiktais nakčiai Belgijos pasienyje?

Ne. Nei Belgijoje, nei Marijampolėje. Paliktas mikroautobusas su daiktais naktį yra kaip saldumynas po padidinamuoju stiklu. Mes stengiamės to nedaryti. Jeigu privalote – stovėjimo aikštelė su kameromis, gerai apšviesta, pats mikroautobusas taip užrakintas, kad niekas neįlįstų. Kartą kolega paliko Lenkijoje... kitą rytą stiklų duženų, plėšinimas. Nuostoliai – keli tūkstančiai. Nieko nepadarei. Policija – formalumas. Aš patarčiau pervežimą planuoti taip, kad nereikėtų miegoti prie krovinio. Nors žinokit, po dvidešimt keturių metų kelių mano patarimas – geriau mokėti už viešbutį vairuotojui nei palikti vienišą.

Kainos, sutartys ir ką patikrinti

Kodėl viena įmonė prašo tris šimtus eurų, o kita – aštuonis šimtus už tą patį maršrutą?

Nes viena nori apmokėti sąskaitas, o kita – dar ir uždirbti. Aš čia nejuokauju. Kaina trys šimtai eurų į Vokietiją su pilnu mikroautobusu yra žemiau savikainos logiškai. Reiškia – arba kažkas nemoka mokesčių, arba bus netikėtų mokesčių pakraunant, arba draudimo nėra. Aštuoni šimtai skamba brangiai, bet ten gali būti draudimas, patirtis, licencija, normali technika. Aš asmeniškai mieliau mokėčiau vidutiniškai, nei vėliau mokėčiau du kartus. Yra buvę, kad klientas grįžo pas mus po pigaus pervežimo – daiktai pamesti. Saugus asmeninių daiktų pervežimas mikroautobusais turi savo kainą. Taip jau yra.

Ar reikia rašyti sutartį kai pervežimas vyksta mikroautobusu tik šimtas km?

Reikia. Visada. Net jei kas pensą nuveža. Sutartis arba važtaraštis – jūsų garantija. Buvo atvejų, kai be popierių vežiau Klaipėda–Palanga. Klientas paskui skambina: "kur mano dviratis?" O aš net neprisimenu, ar jis buvo. Nesirašėm. Dabar net ir draugams rašau bent trumpą žinutę patvirtinimą. Šimtas kilometrų nėra dešimt. Kas gali nutikti? Gali. Kelias remontuojamas, gal užtrunka. Sutartis apsaugo abu. Beje, jei vežėjas atsisako rašyti – raudona vėliava. Rimtai. Tai vienas pirmųjų ženklų, kad kažkas ne taip. Ir aš žinau, ką sakau.

Ar tikrai reikalingas papildomas draudimas daiktams?

CMR draudimas yra pagal įstatymą. Bet jis ne visada dengia pilną vertę. Jūsų antikvarinė komoda verta penkių tūkstančių? O CMR atlygina pagal svorį – gausit kelis šimtus. Jei turite brangių daiktų, darykite pilną draudimą. Kainuos vienas-du procentus vertės. Brangu? Gal. Bet aš mačiau gaisrą kelyje prieš penkiolika metų – viskas sudegė. CMR? Juokas. Pilnas draudimas – vienintelė paguoda. Šiaip daiktų pervežimas mikroautobusais retai baigiasi gaisru, bet... vėlgi... aš matęs. Geriau permokėti nei pakartoti tą patį skausmą. Drąsiai klauskite apie tai.

Kodėl kai kurie vežėjai nenori rodyti savo įmonės licencijos?

Nes jos neturi. Arba turi, bet iš kažkur nusipirktą. Šioje srityje pilna vakarininkų – pamoka vakare, ryt mikroautobusas ir vežam. Licencija kainuoja, mokesčiai kainuoja. Jei žmogus dirba legalei – parodys per dvi minutes. Jei slepia – bėkite. Rimtai. Mūsų versle yra tiek padugnų, kad kartais net sunku kalbėti. "Saugus pristatymas" jų reklamose skamba gražiai, o realybė – krovėjas išgėręs. Aš čia piktais rašau, nes teko valytis kitų šūdus. Rinkitės sąžiningus. Net jei brangiau. Jūsų daiktai to verti.

Tarptautiniai reikalai ir popieriai

Ar asmeniniams daiktams reikia muitinės deklaracijos važiuojant į Norvegiją?

Taip. Norvegija – ne ES. Reikia deklaracijos, turto sąrašo vertingesniems daiktams. Studentams, grįžtantiems internetu rastoje formoje, kartais kyla problemų. Prieš dvejus metus vežiau studentei į Bergeną. Ji neturėjo sąrašo. Muitinėje keturios valandos klausimų. Viskas iškrauta, patikrinta. Skauda galvą prisiminus. Saugus pristatymas asmeninių daiktų Norvegijoje prasideda nuo popierių tvarkos. Eilinė klaida – manyti, kad "nu čia tik seni rūbai". Muitininkai nediskriminuoja. Jie tikrina. Ruoškite sąrašus anglų arba norvegų kalba. Pasitikite internete, ten viskas parašyta.

Kaip sekasi daiktams keliaujant per Lenkiją link Italijos su vidutiniu mikroautobusu?

Ilga kelionė. Lenkijos autostrados – brangios, bet greitos. Kartais vairuotojai važiuoja per mažus miestelius – neišvengiamai duobės nukeliauja. Italija... Nu, Italijoje kamščiai. Mikroautobusas gali užstrigti Milano žiede valandoms. Temperatūra pakyla. Baldai išsipučia. Kartais durų negali atidaryti karštyje dėl slėgio pokyčio – smulkmena, bet juokinga. Labiau bijau sąmyšio rytų Italijoje, ten vairavimo stilius... agresyvus. Dėl to pervežimas mikroautobusu tolimas atkarpomis reikalauja kantrybės. Aš per Italiją stengiuosi nevažiuoti savaitgaliais. Nežinau kodėl, tiesiog taip įprotis iš senų laikų. Daiktams sekasi taip pat kaip ir vairuotojui – pavargę, bet gyvi.

Ar reikia kažkokių specialių leidimų jei vežu savo biblioteką į Airiją?

Knygos? Ne, nereikia, jei tai jūsų asmeninė naudota biblioteka. Jei parduotuvė – muitai. Bet Airija – ES, reikia tik normalaus važtaraščio. Biblioteka sunki. Labai sunki. Knygos stebina svoriu. Žmonės galvoja "keli puslapiai", o realiai tai akmenys. Mikroautobusas per pilnas gali būti ne dėl vietos, o dėl svorio. Airijoje keltai taip pat turi ribas. Pamenu, kartą apskaičiavau vietą, bet ne svorį. Laimei, pakanti uoste. Patariu sversti. (Nors, jei tai pirmą kartą vežate, tikriausiai nepasversite, irgi normalu.) Aš irgi ne visada paskui pasižiūriu.

Keistenybės, klaidos ir kas nutinka blogai

Ar teko vežti ką nors itin keisto, kas pavojinga saugiam pristatymui?

Karstą. Neužginskiu darbo detalių, bet kartą vežiau tuščią karstą. Klientas – teatro režisierius. Karstas stiklinis iš lenktynių kažkokių. Vežiau stovinčią, pritvirtintą. Bet mintis apie staigų stabdymą neleido ramiai kvėpuoti visą kelią. Dar vežiau šampano butelius be dėžių – klientas sakė, kad "kieti tie buteliai". Ne, stiklas yra stiklas. Mikroautobuso gale jie skambėjo kaip varpai. Laimei nebuvo duženų. Kirvio buvau nepaėmęs. Kam? Nežinia. Kartais vežame keistesnius daiktus nei žmonės patys prisipažįsta. Svarbiausia – pripažinti, jei kas pavojinga.

Ką daryti jei pristatymo metu paaiškėja, kad durų angos per ankštos baldui?

Klasikinė klaida. Mikroautobusas atvažiuoja, daiktai sveiki, o duryse – problemos. Pirma – matuojame prieš tai. Antra – išardome. Trečia – pro langą. Nejuokauju – pro langą ištraukėme sofą bute penktame aukšte Paryžiuje. Liftas per mažas, laiptai vingiuoti. Kranas. Kainavo papildomai, bet klientas turėjo pristatymą. Tai kaip ir sprendimas, bet ne idealus. Geriau pasidomėti išmatavimais prieš perkraustymą. Kartais sakau klientams: išmatuokit ne daiktą, o kelią iki daikto. Koridoriai, posūkiai, durų rankenos – viskas turi reikšmę. Aš tai žinau kietai.

Kodėl kartais saugus pristatymas paverčiamas ne saugiu pristatymu, o košmaru?

Nes kažkas pagailėjo pinigų profesionalams. Nuomoja kaimyną su furgonu. Krauna patys nežiūrėdami. Skuba. Ir tada paskambina man: "gal galit pataisyt?" Ne, negaliu pataisyt sudaužytos antikvarinės spintos. Saugus asmeninių daiktų pervežimas mikroautobusais reikalauja ne tik transporto, bet ir smegenų. Žmonės pameta instrukcijas, paskui stebisi. Televizoriaus uždėtas kitas daiktas. O jis – ekraniukas... baikta. Aš žinau, kad skamba piktai, bet esu pavargęs matyti tą patį filmą. Ne viskas išeina pigiai. Ir ne viskas taisoma. Kartais nuostoliai lieka amžiams. Įskaitant ir mano nervus.

Ar galiu sėsti į mikroautobusą kartu su savo daiktais ir važiuoti kaip keleivis?

Dažnai taip ir darome vietiniuose maršrutuose. Tarptautiniuose – priklauso nuo vietos. Mikroautobuso salone gali būti trys sėdimos vietos. Bet jos ne visada patogios. Kartais ten guli diržai, dėžės. Jūsų daiktai – jūsų atsakomybė. Einate kartu? Turite teisę matyti, kas dedasi. Aš asmeniškai mielai imu keleivį – mažiau vienatvės kelyje. Tik neikite, jei sergate, nes kelionė ilga. Ir nepulkite kritikuoti vairavimo stiliaus. (Nors kartais klientai tiesiog negali susilaikyti, aš suprantu.) Svarbu pasitarti iš anksto, nes ne visi vežėjai tai leidžia draudimo priežasčių. Bet aš leidžiu.

Saugus pristatymas: asmeninių daiktų pervežimas mikroautobusais yra ne apie didžiausias technologijas, o apie žmonių darbą ir patirtį. Aš jau dvidešimt ketverius metus matau, kad geriausios kelionės yra tos, kai klientas pasiruošia, o mes darom savo darbą sąžiningai. Ne viskas bus tobula. Kartais nutiks nesklandumų. Bet jei tarp jūsų ir vežėjo yra pasitikėjimas ir aiškios taisyklės – daiktai atkeliaus. Rinkitės ne pigiausią pasiūlymą, o tą, kuris paaiškina kaip viskas vyksta. Sėkmės kelionėje jūsų daiktams.