Saugus pašto siuntų vežimas į Angliją – pilnas draudimas ir realybė, kurią žmonės pamato per vėlai

Dirbu su tarptautiniais perkraustymais jau gal kokių dvidešimt trejus metus, gal net kiek daugiau – datas jau nebeskaičiuoju, jei atvirai. Per tiek laiko mačiau visko: ir džiaugsmingų susitikimų Heathrow oro uoste, ir ašarų, kai žmonės gauna suplėšytas dėžes su sudaužytais šeimos archyvais. Jei klausi manęs apie saugų pašto siuntų vežimą į Angliją, pirma ką pasakau – pilnas draudimas nėra prabanga. Tai yra būtinybė. Nes kelias iki Londono, Birmingemo ar kad ir Edinburgo (na, Škotija, bet lygiai taip pat) kartais būna labai netikėtas. Ir aš čia ne dėl to, kad jus gąsdinčiau. Tiesiog per tiek metų mačiau per daug.

Draudimas: kiek, kam, kodėl

Kiek kainuoja pilnas draudimas siunčiant siuntą į Angliją?

Na, čia kaip su automobilio draudimu – kuo senesnis, tuo brangesnis... wait, čia ne apie mašinas. Dažniausiai draudimo kaina svyruoja nuo vieno iki trijų procentų nuo siuntos vertės. Kartais vežėjai ima fiksuotą mokestį, kartais – procentą nuo deklaruotos sumos. Aš prisimenu vieną atvejį, kai klientė siuntė į Londoną porcelianinę servizą – vertė apie 800 eurų, draudimas kainavo gal dvylika eurų. Mažai? Taip, bet jei kas nors nutiktų, tie dvylika eurų tampa tūkstančiais sutaupytų. Beje, ne visada pigiau reiškia geriau. Buvo toks atvejis, kai įmonė pasiūlė draudimą už 50 centų, bet paskui paaiškėjo, kad jie dengia tik pusę vertės. Tai skaitykite smulkųjį šriftą. (Hmm, nors čia gal aš per griežtas, bet tiesa ta, kad mažų kainų bijau labiau nei didelių.)

Ar tikrai mano senelės porcelianas bus apdraustas jei supakuosiu į laikraščius?

Oi, šitas klausimas mane kas kartą nutrenkia į kėdės atlošą. Printarpius (taip, laikraščius, nors draugai sako – į bulvarinį popierių nevyniok) ne visada yra tai, ko reikia. Pilnas draudimas galioja, jei pakuotė atitinka standartus. O standartai sako – burbulinę plėvelę, standžias dėžės sienas, užpildą tarp daiktų. Jei senelės vazos bus tik popieriuje ir vienoje sluoksnyje kartono, draudimas gali paprasčiausiai netekti galios, nes pakuotė nepakankama. Buvęs atvejis: klientas pako porcelianą į „Lietuvos rytą“, dėžė krito nuo konteinerio krašto surinkimo metu – servizas dūžo. Draudimo kompanija pasakė: „Nepakankamai supakuota, atsisakome mokėti.“ Taip ir liko be senelės lėkščių ir be pinigų. Skamba grubiai, bet taip yra.

Kas yra pilnas draudimas – jis dengia viską be išimčių?

Pilnas draudimas – gražus pavadinimas, bet šimto procentų garantijos nėra. Yra sąlygų. Pavyzdžiui, jei siuntoje – draudžiami daiktai (lakūs produktai, netinkamai deklaruotos baterijos), draudimas nusimauna. Arba jei meluojate dėl vertės. Aš turėjau situaciją, kai vaikinas nurodė, kad jo kompiuteris vertas 200 eurų, nors tai buvo MacBook Pro. Nutiko bėda, gavo kompensaciją – 200 eurų. Ar galėjo gauti daugiau? Taip, jei būtų nurodęs tikrąją vertę. Pilnas draudimas reiškia, kad apdrausta visa siunta, bet pagrįsta ir teisinga verte, ne jūsų norima suma ar parduotuvės nuolaidos kaina.

Ar galiu apdrausti siuntą, kurią vežu ne paštu, o per privatų siuntų vežėją?

Žinoma, o dažnai netgi paprasčiau nei per universalų paštą. Paštas turi savo taisykles, o privatus siuntų vežėjas į Angliją kartais pasiūlo lankstesnes sąlygas. Svarbu, kad jie suteiktų draudimo polisą su aiškia vertės deklaracija. Kai kurie vežėjai netgi daro pilną draudimą standartu – ne priedu, o įskaičiuotu mokestį į bendrą kainą. Bet čia reikia žiūrėti pirma. Buvęs klientas iš Klaipėdos vežė per mažą kompaniją, kuri žadėjo „pilną draudimą“. Paaiškėjo, kad draudė tik vagystę sandėlyje, o ne sugadinimą kelyje ar vietoje. Jis to nežinojo, nes nepaklausė. Aš jam piktas buvau, nes aš pats jam rekomendavau tą firmą... na, apsirikau tą kartą, prisipažįstu.

Ką reiškia "visiškas draudimas" – ar tai tiesiog marketinis triukas?

Kartais taip, kartais ne. Kai kurios įmonės rašo „visiškas draudimas“ ant etiketės ar svetainės, o paskui aiškina, kad „visiškas“ reiškia „išskyrus tai, kas dūžta, nosdūžta ar pasimeta be pėdsako“. Turi būti aiškus sutarties lapas su punktais. Jei nėra popieriaus – nėra draudimo. Aš asmeniškai mieliau dirbu su vežėjais, kurie nedrįsta rašyti „pilnas draudimas“, bet vietoj to detaliai išrašo, kas padengta. Žodžiai pigūs, o sutartys brangios. Tikėkitės ne reklaminiu šūkiu, o dokumentu. Nes ant popieriaus viskas atrodo kitaip nei ant spalvoto flaierio.

O jei siuntoje yra maistas – ar toks draudimas galioja?

Maistas į Angliją... čia jau sritis, kurioje aš nebe tas ekspertas koks buvau prieš dešimt metų (o gal ir buvau per daug drąsus tada). Po Brexit muitinės tapo begalo griežtesnės. Dėl draudimo – jei tai džiovinti produktai, konservai, gerai hermetizuoti, tai taip, draudimas galioja. Bet jei tai šviežias sūris ar dešros? Ne tik kad draudimas negalios, bet ir siunta bus konfiskuota. Ir ne, draudimas dėl konfiskavimo paprastai neatlygina. Tai nėra saugus pašto siuntų vežimas, o labiau rizikingas eksperimentas. Aš to nerekomenduočiau, nors suprantu nostalgiją skaniam lietuviškam virtiniui – nostalgija nemoka sąskaitų.

Pakuotė ir svoriai – čia daug kas pasimeta

Kaip reikėtų supakuoti kompiuterį, kad jis saugiai pasiektų Mančesterį?

Dvigubos sienos. Minimum. Kartono dėžė, burbulinė plėvelė, putplasčio kampai, tada vėl dėžė. Kompis – daiktas, kurį draudimo bendrovės dažnai žiūri įtariai. Jei originalią pakuotę turite – puiku, naudokite ją. Jei ne, nestatykite į kelioninį krepšį su megztiniais. Buvo toks atvejis, kai studentas iš Vilniaus taip ir padarė – iMacas atkeliavo į Mančesterį su įskilusiu ekranu. Draudimas? Atmestas. Kodėl? Nes pakuotė buvo „neprofesionali“. Skamba kaip pasiteisinimas, bet taip rašoma sutartyje. Ir dar – išimkite standžiojo disko duomenis, jei labai vertingi. Ne dėl draudimo, o dėl proto ramybės. Nes siunta gali grįžti sveika, o nervai vis tiek nudeginti.

Ar man reikia kažkokių specialių lipdukų ant dėžės vežant į Angliją?

Fragile? Handle with care? Žinoma, klijuokite, tik nereikia dėl to galvoti, kad kurjeris ims skaityti švengiškai ir atsargiai glostys jūsų dėžę. Lipdukai – rekomendacija, o ne šarvas. Aš mačiau, kaip sandėlyje netoli Jungtinės Karalystės sienos darbuotojai meta dėžes ant konvejerio nesidairydami ir neskaitydami. Ką aš noriu pasakyti – pakuotė turi išlaikytu (hm, turi išlaikyti) smūgius, o ne viltis į lipduką. Angliški vežėjai daugiau dėmesio skiria svoriui ir dėžių formoms, o ne raudonoms raidėms ant šono. Bet užklijuoti – nepakenks. Tik nepamirškite, kad jei dėžėje yra skysčiai, reikia tam tikrų tarptautinių simbolių pagal standartą. O jei tik knygos – lipdukai tik jūsų ramybei.

Koks yra realus svorio limitas siuntoms į UK – ar 30 kg dar galima?

Paštas dažnai nustato 30 kg ribą, bet realybėje, jei siunčiate per privatų siuntų vežimą, galima ir daugiau – priklauso nuo kainos ir automobilio, kuriuo vežama per Europą. Individualūs kurjeriai vieniši dėl saugos taisyklių dažnai nekelia virš 25–30 kg, nes reikia dviejų žmonių. O jei siunta didesnė, kaina šokteli stačiai. Aš turėjau klientą, kuris bandė siųsti 45 kg dėžę su knygomis į Liverpulį. Galų gale skaidėme į dvi – ir buvo pigiau, ir saugiau. Pilnas draudimas galioja nepriklausomai nuo svorio, bet jei dėžė per sunki, ji labiau muša inerciją kritimo metu. Fizika čia paprasta ir negailestinga.

Ką daryti jei siunta per didelė pašto skyriui, bet per maža krovininiam vežimui?

Čia taip vadinamas nematomas tarpas. 35 kg, 40 cm kubo. Paštas sako „ne“, krovininis sako „nepigu“. Ką daryti? Dalinti. Arba ieškoti tokių vežėjų, kurie specializuojasi būtent tokiu saugiu pašto siuntų vežimu į Angliją. Yra kompanijų, kurios surenka panašias siuntas į vieną krovinį ir tada veža kaip bendrą partiją. Individualus draudimas čia veikia puikiai, nes jūsų daiktai keliauja su kitais, bet apdrausti galima atskirai. Buvo atvejis su dviračiu – nei į pašto dėžę, nei į lagaminą netilpęs. Teko daryti medinį rėmą. Kaina didesnė, bet atkeliavo sveikas. Kartais reikia išradėjo geno, ne tik kelialapio.

Kai nutinka blogai – realios istorijos

Siunta dingo Londone – kaip greitai galiu tikėtis kompensacijos?

Priklauso nuo to, ką reiškia „dingo“. Jei tiesiog neatkeliavo laiku, reikia palaukti terminus – dažnai 21–28 dienos. Jei tikrai dingo, pateikiate pretenziją, sąskaitas, pakuotės nuotraukas. Ir tada laukiate. Gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Aš žinau atvejį, kai siunta buvo pasiklydusi Croydono terminale keturis mėnesius – apdrausta, bet kol įrodėte, kad ji dingo, o ne tiesiog vėluoja dėl Kalėdų sezono... vien kantrybės reikia. Greiti pinigai čia retai kada pasitaiko. Ir dar vienas dalykas – jei nėra track and trace numerio, tų pinigų galite ir nematyti, nepriklausomai nuo apdraudimo sumos.

Ar teko matyti, kad žmonės dėl draudimo neišmokų praranda nervus?

Ojej, ar teko. Ypač kai žmonės neskaito tos... kaip jinai vadinasi... sutarties. Buvo toks vyrukas iš Kauno, siuntė į Birmingemą antikvarinį veidrodį. Atkeliavo su įskilimu. Draudimo bendrovė atsisakė mokėti, nes veidrodis buvo „stiklo gaminių sąraše“ ir viršijo leistiną dydį. Jis negalėjo patikėti. Šaukė telefonu į visas puses. Bet sutartyje buvo aiškiai parašyta: stiklo gaminiai virš tam tikro dydžio – be draudimo. Jis pasirašė, neskaitęs. Kas kaltas? Abiejų pusėn, bet dažniausiai patys žmonės nesusitvarko dokumentų ir paskui stebisi. Aš pats kartais supykstu ant tokių bendrovių, kurios slepia punktus mažu šūkteliu raštu, bet teisiškai jos apsidraudusios. Verkiate vieni, o pinigus skaičiuoja kiti. Nenormalu, bet realu.

Ką daryti jei dėžė atkeliauja sulamdžiota, bet viduje niekas nesudužę – ar čia draudimas?

Čia geras klausimas. Jei nėra žalos daiktams – draudimo pretenzija nekils. Bet jei matote, kad dėžė smarkiai pažeista, visada fiksuokite foto prieš atidarydami. Kartais viduje gal ir nėra matomo pažeidimo, bet elektronika gali strigti vėliau. Buvo atvejis, kai monitorius atrodė sveikas visą savaitę, bet įjungus vėl – mirksėjo. Dėl to vadinamasis išorinis pažeidimas buvo svarbus įrodymas. Draudimo ekspertai be nuotraukų nieko nemato. Parašykite aktą kurjeriui, jei matote sulamdymą, kol nepasirašėte. Daugelis žmonių paskuba pasirašyti „sveiką“ ir tik namie pamato bėdą. O tada jau gali išgelbėti tik jūsų žodis prieš jų žodį. Nuotrauka sako daugiau nei šimtas skundų.

O jei kurjeris tiesiog meta dėžes per tvorą – kas tada?

Aha, ta madinga YouTube praktika, kai žmonės filmuoja kaip jų siuntos skraido. Deja, pasitaiko ir realybėje, ne tik Amerikoje. Jei matote per kiemo vaizdo kamerą, kad taip buvo elgiamasi, tai yra įrodymas. Rašykite skundą vežėjui, reikalaukite draudimo įmokos. Bet pripažinkime – toli gražu ne visada toks elgesys fiksuojamas. Jūsų saugus pašto siuntų vežimas į Angliją prasideda ne nuo kurjerio sąžinės, o nuo geros pakutos. Kurjeris kaltas, bet jei dėžė atlaikė metimą per tvorą – ačiū Dievui. O jei ne – draudimas turi veikti. Tik vėlgi, tai įrodyti sunku, nebent turite vaizdo įrašą ar kaimyną liudininką. Šiais laikais visur kameros, bet Anglijoje ne kiekvienas priemiestis jas turi, ypač toliau nuo centro.

Brexit, muitai ir popieriai

Ar siunčiant į Angliją dabar dar reikia muitinės deklaracijos po Brexit?

Taip, ir tai didžiausias galvos skausmas nuo 2021-ųjų. Daug kas galvojo, kad Anglija – kaip į Ispaniją senais laikais. Nėra, reiškia, yra trečioji šalis. CN22 arba CN23 deklaracija privaloma. Ir labai svarbu nurodyti tikrąją vertę, nes nuo jos priklauso ir muito mokesčiai, ir draudimo suma. Aš mačiau, kai žmonės rašo „dovana, vertė 5 eurai“ tikėdamiesi, kad Anglijoje pagailės. Nepagaili. Muitinė gali atidaryti, įvertinti ir apmokestinti. Plus – jei kils gaisras dėl vertės, gali nukentėti ir draudimo galiojimas. Nes falsifikavęs deklaraciją, pats susikirsite šaką ant kurios sėdi. Hmm, reikėtų pasitikrinti, bet man rodos, kad Anglijos muitinė dabar tikrai nebejuokauja. Formalumai nuobodūs, bet verčiantys saugotis.

Ar draudimas dengia muito mokesčius jei siunta užstringa pasienyje?

Retai. Pilnas draudimas paprastai dengia praradimą ar fizinį sugadinimą, o ne biurokratinį vilkinimą. Muito mokestis – tai jūsų, gavėjo arba siuntėjo, priklausomai nuo sutarties sąlygų, atsakomybė. Kai kurie brangesni draudimo paketai siūlo ir muitinės delsimo dengimą, bet tai jau retas, ne standartas. Buvo klientas, siuntė į Angliją maisto papildus. Užstrigo muitinėje, pradėjo pūti terminas... supraskite, draudimas čia nepadės. Apmokėkite mokestį, pasiimkite siuntą, arba ji bus utilizuota. Muitas – tarsi atskira valstybė valstybėje, kur draudimo agentai neįleidžiami ir taisyklės griežtesnės nei oro uosto saugume.

Kiek laiko iš viso reikia palaukti kol siunta pasieks Birmingemą su pilnu draudimu?

Draudimas greičio neduoda, tik ramybę. Realybė – 3–10 darbo dienų, priklausomai nuo paslaugos lygio. Greitasis kurjerinis (DHL, UPS) – 2–3 dienos. Ekonominis paštas – savaitė, dvi, kartais trys. Aš pats stebiuosi, kaip kartais siunta į Birminghamą atkeliauja per dieną greičiau nei į Vilniaus pašto skyrių iš kito Lietuvos galo. Bet čia logistikos stebuklai ir skrydžių tvarkaraščiai. O jei kalbame apie pilną draudimą – jis veikia nuo tos akimirkos, kai perimate siuntą paslaugai, iki gavėjo parašo. Ne ilgiau. Jei siunta vėluoja, bet sveika – draudimas niekuo dėtas. Jis tik ramina, kad sulauksite arba atgausite pinigus. Greitis ir draudimas – du skirtingi dalykai, kaip ratai ir benzinu.

Ar reikia kokių nors specialių dokumentų dėl draudimo?

Dažniausiai – sąskaita faktūra arba vertės įrodymas. Jei siunčiate savo senus asmeninius daiktus, be pirkimo dokumento, tarkite, antrąjį televizoriaus nuotolinio valdymo pultą... na, čia ne pultas vertas draudimo. Bet jei siunčiate vertingą daiktą, reikia įrodyti vertę. Nuotraukos prieš pakuojant – irgi dokumentas. Pasirašytas aktas kurjeriui priimant – irgi dokumentas. Kai kurios kompanijos prašo pateikti packing listą. Atsimenu, kaip vienas jaunuolis piktinosi: „Kodėl aš turiu įrodinėti, kad mano planšetė verta 500 eurų?“ Todėl, kad kitaip kiekvienas sakytų, jog ten deimantai. Draudimas – tai ne pasitikėjimo bankas, o skaičiai ant popieriaus. Kuo daugiau popierių, tuo mažiau streso.

Ko nepasako bukletuose

O kai vežu patys asmeninius daiktus, o ne parduotuvės prekes – ar tai keičia draudimą?

Keičia požiūrį ir kartais kainą. Komercinės siuntos turi vieną logiką (sąskaitos, standartai, garantijos), o asmeniniai daiktai – kitą. Priklauso, ar siunčiate „unaccompanied baggage“, ar tiesiog dėžę draugui į Angliją. Pilnas draudimas čia galioja, bet vertės nustatymas tampa subjektyvus. Jūs sakote – mano megztinis iš močiutės vertas 200 eurų sentimentų prasme. Draudimo kompanija sako – 5 eurai, jei naujas. Dėl to geriau siųsti daiktus, kurie turi rinkos vertę. Arba sutarti dėl sąrašo iš anksto. Buvęs atvejis: klientė siuntė rankdarbius, vertė reali 300 eurų, bet be parduotuvės kvito. Gavome kompensaciją, bet tik pusę, nes vertė buvo ginčytina. Sentimentai draudime neegzistuoja, deja, kaip ir močiutės meilė – gražu, bet neįkainojama.

Kodėl kai kurios įmonės tiesiog atsisako apdrausti elektroniką siunčiant į UK?

Baterijos. Štai kodėl. Anglijai taikomi griežti IATA reikalavimai oro transportui, o krovininiuose keltuose – savo saugumo taisyklės. Nešiojami kompiuteriai, telefonai, planšetės su ličio baterijomis yra rizikos kategorija. Kai kurios bendrovės apskritai nedraudžia elektronikos, nes jei kiltų gaisras (taip, ličio baterijos dega), kaltę permesti sunku. Ir draudimo kaina tada kaip į kitą planetą. Aš bandžiau pervežti vieną siuntą su devyniais nešiojamais kompiuteriais – trylika vežėjų atsisakė, kol keturioliktas sutiko už dvigubą įkainį. Ne dėl godumo, o dėl to, kad draudikai paplūdo kainą iki nerealumo. Arba atsisakė visai. Technika – nuodėminga sritis.

Ar tikrai verta mokėti daugiau už tą "saugų pašto siuntų vežimą su pilnu draudimu"?

Jei siunčiate kepurę – neverta. Jei siunčiate dokumentus, porcelianą, techniką – verta. Aš čia ne pardavėjas, (nors iš pirmo žvilgsnio gal taip atrodo), bet tiesiog matęs per daug liūdnų pabaigų. Pigiausias variantas kartais atneša ir pigiausią rezultatą. Saugus pašto siuntų vežimas į Angliją su pilnu draudimu kainuos gal 15–30 proc. brangiau, bet jei kas nutiks, tą skirtumą atgausite šimteriopai. Be to, rimtos įmonės dažnai siūlo ir geresnį trackinimą, ir žmoniškesnę pagalbą telefonu. Tiesa, yra ir tokių, kurios ima brangiai ir vistiek nukreipia į pigiausią kanalą. Tai čia jau apie sąžinę – o jos, kaip žinia, neapdrausite nei uzsienyje, nei namie.

Ką reiškia "track and trace" ir ar tai susiję su draudimu?

Track and trace – sekimas, kodas, kurį įvedate į svetainę ir matote, kad siunta paliko Kauną, atsidūrė Frankfurte, o paskui dingo... (na, tikiuosi ne). Tai nėra draudimas, bet būtinas dalykas draudimo pretenzijai. Be sekiminio numerio neįrodysite, kad siunta apskritai buvo perduota vežėjui. Tai jūsų pirmasis įrodymų sluoksnis. Ir dar – kai kurie pigūs vežėjai duoda trackingą, kuris atnaujinamas kartą per savaitę. Arba tik kai siunta jau pas gavėją. Su pilnu draudimu paprastai gaunate normalų kodą, kuris veikia realiu laiku, bent jau Europoje. Tai neatsiejama nuo saugaus pašto siuntų vežimo proceso. Jei nėra kodo – greičiausiai nėra ir normalios atsakomybės.

Ir paskutiniai dalykai, kuriuos verta žinoti

Ar jei pažymėsiu siuntą kaip "dovana", tai kažkaip pakeis draudimo sąlygas?

Muitinei sakote „dovana“, draudimui sako – pirkimo vertė 400 eurų. Hmm, tokiu atveju liežuvį užmestas ant skausmingos vietos. Jei draudimo atveju reikės įrodyti vertę, o jūs deklaravote 5 eurus kaip dovaną, gausite 5 eurus. Ir muitinė gali nepasitikėti, jei dovanos per dažnai keliauja pas tą patį gavėją. Aš pažįstu porą, kas siuntėsi daiktus per „dovanas“ mėnesių mėnesius, kol muitinė iškėlė antakius. Dėl draudimo – paprasta: rašykite tiesą. Dovana ar parduota – svarbi tikroji rinkos vertė. Apgavikas draudime atsisuka prieš jus pačius. Ir dar – Anglijos muitinė dabar visai nekvaila, Brexit išmokė abu kraštus. Sutaupyti ant mokesčių nepavyks, tik prisidarysite rūpesčių.

Kaip pasirinkti tarp DHL, UPS ir mūsų vietinių vežėjų į Angliją?

DHL ir UPS – greita, brangu, bet labai patikima. Daug draudimo istorijų būna paprastesnių, nes jie fiksuoja kiekvieną žingsnį. Vietiniai vežėjai – dažnai pigiau, žmogiškiau bendrauja, kartais net lankstesni su pakuotėmis. Bet svarbu, kad jie turi partnerį Anglijoje, kuris iškrauna ir pristato. Aš pats mieliau renkuosi mažesnę kompaniją, kurią pažįstu du dešimtmečius, nei didelį vardą, kur klientas – numeris. Bet kai skubu ir reikia dviejų dienų – renkuosi didįjų žaidėjų paslaugą. Kiekvienas atvejis skirtingas. Svarbiausia, kad siuntėjas aiškiai pasakytų, kas bus jei dings ar sulūš. Nes ir DHL, ir „Vasia iš garažo“ gali pridaryti bėdų, tik su DHL turite ką paduoti į teismą, o su „Vasia“ – tik draugo telefoną, kurio niekas nekelia. Aš pats seniau per „Vasias“ nebevežu.

Koks patarimas iš tikrųjų, ne iš bukletų, žmonėms siunčiantiems vertingus daiktus?

Fotografuokite. Viską. Prieš pakuodami, kasant pakuotėje, lipdukuojant, perduodant. Kameros telefone pakanka. Antras patarimas – niekada nesitikėkite, kad tai, kas gerai supakuota Lietuvoje, bus taip pat atsargiai išpakuota Anglijoje. Trečias – paskambinkite gavėjui, kad atidžiai apžiūrėtų dėžę PRIEŠ pasirašant. Nes po parašo draudimo bendrovė sako: „Jūs jau priėmėte, vadinasi viskas gerai.“ Aš šitą patarimą duodu jau gal dvidešimt metų, bet žmonės vis dar skuba pasirašyti ir tik paskui verkia ant svetimo peties. Ir paskutinis – nesistenkite sutaupyti tų dešimties eurų ant draudimo. Tai jūsų oro pagalvė. Kai reikės – be jos stipriai atsitrenksite į realybę.

Pilnas draudimas siunčiant siuntas į Angliją nėra tik eilutė sąskaitoje – tai ramybės užstatas. Per dvidešimt trejus metus mačiau, kaip gera pakuotė ir blogas draudimas pražudo daiktus, ir kaip prasta pakuotė, bet geras draudimas išgelbėjo nervus. Saugus pašto siuntų vežimas prasideda nuo sąmoningumo: žinokite, ką siunčiate, kaip pakuojate ir kokius dokumentus pateikiate. Geriau išgirsti nemalonią tiesą prieš siunčiant, nei po to ilgai temptis su draudikais, ieškančiais priežasčių nemokėti. Draudimas vertas paaukštintos kainos. Sėkmės kurjerių ir muitinių labirinte.