Saugus ir operatyvus siuntinių gabenimas Anglijos link kasdien

Gerai, sakyk, tu skambini man vakare, aš jau beveik baigiau darbo dieną, o tu klausi – oi, draugui reikia tų dokumentų pasiekti Londoną per porą dienų. Ar įmanoma? Aš atsakau – taip, bet dabar jau letena į durų rankeną, rytoj reiks rašyti. Taip prasideda dauguma pokalbių apie siuntinių gabenimą Anglijos link kasdien. Dvidešimt ketveri metai – ir aš vis dar stebiuosi, kaip žmonės mano, kad tai kažkoks stebuklas. Ne, tai paprasčiausia logistika, tik su krūva niuansų, kuriuos patyrę žmonės žino, o naujokai... na, jie kartais pakvailioja. Bet aš tau paaiškinsiu paprastai, kaip draugui per žinutę, kaip viskas vyksta iš tikrųjų.

Pirmas kartas – tiesiog bandai suprasti, kas čia per inžinerija

Kas yra tas kasdienis siuntinių gabenimas į Angliją? Ar tikrai kasdien važiuoja mašinos?

Na, jei nori grynos tiesos – taip, kasdien važiuoja, bet ne ta prasme, kad tavo dėžė šiandinei mašinai turi lipti ant akumuliatoriaus kaip paskutinė keleivė. Mes turim suplanuotus reisus, dažniausiai kas vakarą išvažiuoja po vieną ar du vilkikus. Jei tu užsakei iki dvyliktos – gal ir šiandien paimsim. Jei po pietų paskambinai... (pataisau) na, greičiausiai rytoj. Kasdienis gabenimas reiškia, kad nereikia laukti, kol surinks pilną furą vien tavo daiktų. Keliauja su kitomis siuntomis. Tai ir greita, ir ekonomiška. Svarbu suprasti, kad „kasdien“ nereiškia „tiesiog tavo siunta važiuoja atskiru limuzinu“.

Kiek dienų siunta važiuoja iš Lietuvos, tarkim, iš Kauno, iki Londono?

Įprastai trys–keturios dienos. Kartais penkios, jei vairuotojui koks gedimas ar užeina sunkus oras per Prancūziją, nors žinai, ten tos audros lyg tyčia. Būna ir greičiau – dvi su pusė, bet tai jau toks ekspress. Aš vienu metu sakydavau klientams „tik trys dienos“, bet tai nėra visada tiesa (pataisymas: dabar stengiuosi nežadėti). Realiai daug kas priklauso nuo to, kur Anglijoje. Londonas – greičiau. O jei kokiam užkampyje prie Birmingamo, kur net godulis bijo įsukti... ten gali prireikti ir tos penktos. Ir atmink – savaitgaliai neskaičiuojami kaip darbo dienos vežėjams.

Ar galiu pasiųsti tik vieną dėžę, ar turiu surinkti kažkokį minimumą, kaip turguje?

Viena dėžė – visai ok. Ne, mums nereikia, kad tu užpildytum pusę furos. Aišku, jei siunti vieną mažą medžiaginį maišelį su kojinėmis, tai gal kaina tau pasirodys neadekvati. Bet praktiškai – viena standartinė dėžė, du kilogramai ar šimtas – vežam. Turim klientą, Joną iš Panevėžio, kuris kas mėnesį siunčia po vieną dėžę su rūbais sūnui. Vieną kartą siuntė... na, ten kažkas keisto viduj buvo, bet vežam vis tiek. Minimalaus kiekio nėra, minimali kaina – yra. Ji prasideda maždaug nuo trisdešimt kelių eurų, priklausomai nuo to, koks gabenimo būdas.

Ar siuntinys važiuoja tiesiai iš mano namų į gavėjo rankas be jokių stotelių?

Oi, tikrai ne. Jei kažkas tau pažadėjo „tiesiai iš rankų į rankas be sustojimų“, jis arba meluoja, arba pats nežino, ką daro. Tavo siunta pirmiausiai atvažiuoja į mūsų terminalą Vilniuje arba Klaipėdoje – ten perskirstymas. Tada į didelę fūrą. Tada į Didžiąją Britaniją – ten vėl per terminalą. Ir tik tada į mašiną, kuri veža iki gavėjo durų. Aišku, kai vežame asmens daiktus perkraustymo metu, kartais tikrai imam iš buto ir vežam į butą. Bet standartinis siuntinių gabenimas Anglijos link kasdien – tai grandinė. Patikima grandinė, bet ne tiesi linija. Kartais net aš pasimetu stebėdamas kelią.

Ar reikia kažkur vežti siuntą, ar pasiima nuo durų? Aš neturiu mašinos.

Pasiimam nuo durų. Na, ne visada aš pats, aišku, aš jau seniai nebevažiuoju su furgonu, man nugara ne ta... bet mūsų kurjeris. Užsakei – atvažiuoja. Vilniuje dažniausiai tą pačią ar kitą dieną. Kituose miestuose – per dvi. Gali ir pats atvežti į terminalą, tada kiek pigiau gaunasi. Bet jei neturi mašinos – tingėk ramiai. Tik prisimink, kad jei gyveni septintame aukšte be lifto, kurjeriui bus nekaip. Kartais žmonės nuleidžia dėžes bent jau į lauką. Neprivaloma, bet... na, žmogiška. Aš asmeniškai prie lifto visada padedu.

Pinigai – dalis, apie kurią visi klausiate, nors lyg ir nepatogu

Kiek dabar kainuoja siuntos gabenimas į Angliją, jei ne paslaptis?

Čia kaip su automobiliu – yra šrotas, yra normalus auto. Standartinė dėžė, apie dvidešimt–trisdešimt kg, Vilnius–Londonas, šiuo metu svyruoja nuo keturiasdešimt iki septyniasdešimt eurų. Jei siunti pusę kambario – kaina kils. Mačiau internete siūlo ir po dvidešimt. Rimtai? Aš nežinau, kaip jie ten susideda, gal tik ratą keičia už tiek... žodžiu, nežinau ar verta rizikuoti. Pigiausi variantai dažnai reiškia, kad siunta stovės sandėlyje savaitę, kol surinks pakankamai daiktų. O mes kalbam apie kasdienį, operatyvų gabenimą. Tai kainuoja šiek tiek daugiau, bet tu žinai, kad tavo daiktai išvažiuoja rytoj.

Ar kaina priklauso nuo svorio, ar nuo dydžio, ar nuo visko iš eilės?

Nuo svorio ir tūrio. Yra toks dalykas „krovimo tūris“ – jei siunti plunksnų pagalvę, kuri sveria tris kilogramus, bet užima pusę furos (juokauju, turbūt ne pusę), tai mokėsi už erdvę. Tuo tarpu jei veži knygų lagaminą, sunkų kaip akmenį, bet mažą – už svorį. Standartiškai imam, kas didesnė – arba svoris, arba tūris. Buvo toks atvejis – klientė siuntė vienišą lemdą. Svoris – nieko, o dėžė, blemba, metro ilgio. Teko mokėti kaip už keturiasdešimt kilogramų. Ji pyko. Aš irgi būčiau piktas, bet tokios taisyklės. Tai matuok ne tik svarstyklėmis.

Kodėl viena įmonė prašo penkiasdešimt, kita šimtą penkiasdešimt eurų už tą pačią dėžę? Aš pasimetęs.

Aha, ir aš būčiau pasimetęs. Žinai, rinkoje pilna... kaip švelniai pasakyti... antrarūšių brokerių, kurie pasiima tavo siuntą, parduoda trečiam, tas ketvirtam, ir gale pasirodo, kad tavo dėžė važiuoja su kaimyno Vytuko golfu per Lenkiją. Rimtos įmonės turi savo parką arba ilgalaikius partnerius, draudimus, terminalus. Kaina atspindi paslaugų lygį. Pigiausi – dažnai be draudimo, be sekimo, be nieko. Buvęs klientas kartą susigundė pigiau. Siunta dingo. Tada jis grįžo. Ne visada pigiau = geriau, atleisk už banalybę, bet čia tiesa. Ir aš nelinksminuosi iš tokių situacijų.

Ar yra paslėptų mokesčių, apie kuriuos paaiškėja tik kai siunta jau išvažiavusi?

Pas mus – ne. Bet aš žinau, kad tokių yra. Būna, pasako vieną kainą, o paskui – oi, dar reikėjo muitinio tarpininkavimo, oi, dar kuro priemoka, oi, dar pristatymo mokestis, nors tu jau sumokejai. Mes stengiamės viską įtraukti į pradinę kainą. Aišku, jei siunta sustoja muitinėje ir reikalingas papildomas patikrinimas – ten jau gali kainuoti. Bet tai reta. Paprastai siuntiniams į Angliją dabar... na, daug kas priklauso nuo turinio. Oi, beje, jei siunti kažką vertingo – apie tai reikia sakyti iškart. Kitaip draudimas bus pagal standartą, o standartas kartais būna apgailėtinas.

Ar geriau siųsti kelias mažas dėžes ar vieną didelę pragarišką dėžę?

Viena didelė dažniausiai pigiau nei trys mažos. Nes trys mažos = trys vienetai, trys etiketės, trys vietos furoje. Viena milžinė = vienas vienetas. BET. Didelę dėžę lengviau pažeisti, sunkiau nešti, ir jei viduj kas susilaužia – viskas susilaužia. O trys mažos – jei viena dingo (nors neturėtų dingsi, blemba, kaip lietuviškai... dingti), tai dvi liko. Aš asmeniškai siųsčiau į vidutines – dvi–tris standartines dėžes. Ir nepamiršk – didelė dėžė turi būti iš tvirto kartono. Pernykštis Kalėdų Senelis nenuneš tos dėžės iš po eglės, kurioj laikiai batus. Rimtas pakavimas reikalauja rimtų dėžių.

Pakuotė – čia visi daro klaidas, net ir aš kartais

Kaip reikia supakuoti siuntą, kad ji saugiai nukeliautų iki Anglijos?

Svarbiausia – dvigubai. Dėžė į dėžę, arba dėžė + putplastis + vokas. Daiktai viduj neturi leistis. Negali būti tarpsnių, kur važiuodami per Doverio kalnus daiktai stukteli vienas į kitą. Naudok burbulinę plėvelę, rankšluosčius – ką turi po ranka. Jei tai elektronika – antistatinė plėvelė. Viena moteris kartą siuntė monitorių, supakavo į pledą. PLEDĄ. Nu, atkeliavo kaip modernus meno kūrinys – visai sulūžęs. Ne taip. Standartinė taisyklė: jei tu gali stipriai spirti į dėžę ir nieko nenutiktų – pakuotė gera. Patikėk, tos taisyklės paprastos.

Ar galiu naudoti senas dėžes iš turgavietės ar reikia pirkti specialias?

Senos dėžės – ok, jei jos sveikos. Neapsidirbusios, nepersijojusios. Kartono dėžė turi būti septynių sluoksnių, ne penkių. PENKIŲ NEPAKAKS per tokią kelionę, aš tau sakau. Aš matęs, kaip penkių sluoksnių dėžė proteina lyg popierius jau prie pakrovimo. Geriausia – dvigubos sienelės. Turgavietėje kartais parduoda grėbliams skirtas dėžes – jos atrodo didelės, bet prastos. Geriau pirk paskirties dėžes pakavimui. Arba nueik į statybų rinką, jie turi gerų, tvirtų. Svarbu, kad dugne nebūtų prieš tai buvęs aliejus. Būna taip – atveža dėžę, o apačioj riebalai. Ir tavo džemperiai kvepia technika.

Ką daryti, jei siunta yra stiklinė ar kitaip trapi? Nervas jau ima.

Stiklas – blogiausias draugas logistikoje. Ne, nevežam stiklo taip, kad tiesiog įmetam į furgoną. Kiekvienas daiktas turi būti atskirai suvyniotas, tada tarp jų – putplastis, tada dėžėj – ne mažiau nei penkių centimetrų sluoksnis aplink visą daiktą. Ir DRAUDIMAS. Be draudimo nestiklinėsiu, net nepradėsiu. Buvęs atvejis – vežėm veidrodį. Viskas ok, o Anglijoj perkraustant iš mašinos lentynos nukrito ant jo kita siunta. Nelaimingas atsitikimas. Klientas gavo atlygį, nes buvo draudimas. Be draudimo – būtų verkęs nemokamai. Fragile lipdukai padeda, bet neapsaugo nuo likimo. Aš kartais įtariu, kad jie net masina.

Ar tikrai reikia žymėti „viršų“ ir „apačią“? Aš matau tuos filmus, kur niekas nepasukia.

Reikia žymėti, bet... nu, važiuojant per Europą fūros kartais stabteli staigiai. Pameni tuos padangų gaisrus fūrose? Taip, visko pasitaiko. Lipdukas „nuo šios pusės aukštyn“ nėra magija. Jei dėžė gula viena ant kitos – ji guli kaip guli. Todėl pakuotė viduj turi būti tokia, kad nesvarbu, kuria puse sukis. Bet lipduką vis tiek klijuok – krovėjai mato, žino. Yra toks nerašytas dėsnis: jei pamato „dėmesio stiklas“, nors ir bambėdami, elgiasi švelniau. Bet jei viduj tik popierinis rankšluostis ir svajonės – lipdukas nepadės. Tikras turinys svarbiausia.

Kai siunta jau kelyje – stresas, telefonas ir kavos puodelis

Ar mano siunta tikrai saugi, kai važiuoja su kažkokių kitų žmonių daiktų pilna mašina?

Saugi, jei vežėjas normalus. O jei ne... nu, būna visko. Mūsų fūros fiksuojamos, sekimas, užraktai. Bet rinkoje yra ir tokių, kur veža ką papuola, neskaitytojų, ir daiktai maišosi kaip šuns išmetimai. Aš ne visus kolegas ginu, tiesiogiai pasakysiu. Jei renkiesi kasdienį siuntinių gabenimą į Angliją, rinkis tą, kuris turi sekimo numerį, foto dokumentaciją, kas yra furoje. Kartą klientas pasakojo, kad jo dėžė atvažiavo sutrypta, matyt kas ant jos sėdėjęs. Buvo ne pas mus, ačiū dievui. Bet taip nutinka. Tai rinkis atidžiai, ne pagal vieną kainą.

Kas bus, jei staiga paaiškės, kad vairuotojas pasiima keleivius ar veža ne tik krovinius?

Tu dabar pasiekei skaudžią temą. Kai kurie vežėjai... ypač tie pigieji... krauna ne tik siuntas. Krauna keleivius, kartais nelegaliai, kartais kas nors kitas. Tavo siunta gali būti šalia kuprinės su... na, neaišku kuo. Aš to nedraudžiu teisine prasme, bet moralė... bleh. Todėl verta klausti – ar tai tik krovininis reisas? Rimti vežėjai atskirai keleivius, atskirai krovinius. Jei atsako „oi, ne, pas mus tik daiktai“, bet kaina dvidešimt eurų – aš suabejočiau. Rimto siuntinių gabenimo į Angliją kasdien operatoriai turi licencijas, o licencijos reiškia, kad važiuoja tvarkingai. Pas save aš tokių nepriimu.

Ką daryti, jei siunta vėluoja, o gavėjas Anglijoje jau išėjęs iš darbo ir nebebus namie?

Skambini mums. Mes skambinam partneriams Londone. Ten bandom derinti. Jei gavėjas darbe iki penkių, o kurjeris atvažiuoja šeštą – problema. Galima sutarti dėl pakartotinio pristatymo, bet kartais tai kainuoja papildomai. Arba vežam į atsiėmimo punktą – nors Anglijoj jie kitaip vadina. Yra tokie PakShop ar panašūs... oi, vardai gal ir ne tie (tiksliai neprisimenu pavadinimo dabar, bet yra punktų, kur gali atsiimti). Geriau iškart pasakyti gavėjui – lauk bet kuriuo metu tris dienas, arba nurodyk darbo adresą. Būna, kad žmonės siunčia į darbovietę. Tai netgi protingiau nei namo.

Ar buvai turėjęs situacijų, kai siunta visai dingo, kaip į tuštumą?

Buvau. Seniai, dar 2002-ais, kai nebuvo normalaus sekimo. Siunta išėjo iš Klaipėdos, turėjo būti Londone per keturias dienas. Dingo. Pranyko. Skambinėjom po visus terminalus – nieko. Po trijų savaičių atsirado Mančesteryje, apdaužyta, atplėšta. Turkėjo kažkas kelyje, tikriausiai. Dabar su GPS, su barkodais, su nuotraukomis tokių dalykų beveik nebūna. Bet beveik nereiškia niekada. Jei siunta labai vertinga – reikia draudimo. Ir reikia el.paštu patvirtintos sąskaitos. Tada bent jau gali pretenduoti į atlygį. Be to, siuntos nebegenda taip, kaip anksčiau, bet aš vis tiek kartais neišsijuokiau naktimis, kai siunčiam kažką ypač brangaus.

Ar daiktas gali sulaužyti, net jei fūra važiavo lygiai kaip vežimaitis per parką?

Gali. Vibračia. Fūros nuolat dreba, ypač per britiškus kelius, kur duobės... kartais atrodo, kad ten karas buvo vakar. Ir jei daiktas viduj nefiksuotas, jis šokinėja. Šokinėja – sulūžta. Buvo situacija: moteris siuntė keramiką, puikiai supakavo. O fūros grindyse tas kampas, kur dėžė pastatyta, buvo kiek pasvyręs. Dėl tos vienos laipsnio paklaidos – ledo kubelių formos indas tapo... nebe indu. Tad net ir be avarijų mechaninė vibracija veikia. Todėl putplastis. Todėl oro pagalvės. Piedestalas turi būti stabilus. Kartais stebiuosi, kaip atlaiko ir tie neatlaikyti turėję daiktai.

Popieriai, muitinė ir Brexito palikimas

Ar reikia dabar kokių popierių siunčiant į Angliją po to Brexit, ar jau viskas kaip anksčiau?

Reikia. Ne tokie kaip anksčiau. Dabar Anglija – trečioji šalis, nebe ES. Siuntiniams iki 135 svarų sterlingų gali nereikėti muito, bet reikia deklaracijos. Mes pildome proformas sąskaitas, aprašymus. Jei siunti asmeninius daiktus – reikia sąrašo. Jei komercinę siuntą – dar daugiau. Būna, klientai pyksta: „bet anksčiau taip nebuvo“. Aš irgi pykstu, bet ne aš tai sugalvojau. Mūsų darbas – padaryti taip, kad tu to paprastai nepajustum. Bet kartais muitinė pažiūri – ir sustoja. Tada reikia kantrybės. Ir popierių. Popieriai yra nauja realybė.

Kas tas EORI ir ar man jis būtinas siunčiant siuntą į Angliją?

EORI... na, turiu pasakyti – komerciniams siuntiniams dažnai taip. Asmeniniams – ne visuomet. Bet aš čia... (esu ne visai tikras, atvirai) man rodos, kad dabar individualiems siuntiniams EORI reikalingas tik jei esi verslas. Fizinis asmuo siųsdamas dovaną dėdei į Birmingamą... rodos, nereikia. O jei siunti parduoti Ebay aukcione – tada reikia. Kad nesukčiaučiau, kreipkitės į muitininką arba mes patys pasitikslinam. Rimtai, po Brexit taisyklių tiek prileista, kad kartais ir aš pasiklausi kolegų. Matai, net dvidešimt ketverių metų patirtis neatmuša visų dėsnių kaitos. Tai normalu.

Ar galiu siųsti maistą, kosmetiką, o gal netgi... na, vyno butelį?

Maistą – taip, jei tai sausas, fabriškai supakuotas. Šokoladas, sausainiai – fine. Mėsa, pienas – ne, customs atims. Kosmetika – taip, bet skystis turi atitikti taisykles. O alkoholis... nu aš žinau, kad veža, bet tai ribojama ir apmokestinama. Ir jei siunti be deklaracijos – konfiskuoja. Buvo toks pokštininkas – siuntė po tris butelius midaus „gimtai žemei“. Muitininkai nusijuokė ir pasiėmė. Neišklausykit blogų patarimų iš forumų. Jie ten rašo, kad „mano dėdei praleido“, bet tai loterija. Ir Anglijoje jie labai prikibę prie alkoholio ir tabako siuntų. Aš to vengiu.

Kas atsitinka, jei muitinė nutaria apžiūrėti mano siuntą iš vidaus?

Atsiima, atplėšia, apžiūri. Jei pakuotė neoriginali – dažnai nesugeba taip pat supakuoti atgal. Būna, kad grįžta apleista. Todėl sakau – pakuotė turi būti lengvai atidaroma ir vėl uždaroma, be klijų karštų klijų pistoletų grandiozinių kūrinių. Muitininkai turi teisę tikrinti. Jei randą kažką neleistino – konfiskuoja arba grąžina siuntėjui už jo sąskaitą. Laikas tai užtrunka. Dvi savaitės papildomai – normalu. Jei siunta skubi... na, tada ne siųsk nieko keliančio įtarimą. Arba siųsk oru, ten greičiau, bet ir kaina... kita kalba. Oras – brangus dalykas.

Anglija – ne tik Londonas, nors į Londoną mes visi žiūrim

Ar gabenate siuntas tik į Londoną, ar ir į kitus miestus kasdien?

Ne tik Londoną. Londonas – kaip Vilnius, ten didžiausias srautas. Bet važiuojam ir į Birminghamą, Mancesterį, Liverpulį, Bristolį, netgi į tuos mažesnius kaimelius, kurių pavadinimų aš neištarinėsiu be traumos (pataisymas: o gal ir ištarsiu, bet kai kurie angliški topnimai – žiaurūs). Kasdienis siuntinių gabenimas Anglijos link dažniausiai reiškia, kad fūra važiuoja per visą Angliją, išlaipindama siuntas pagal maršrutą. Tavo siunta gali nukeliauti ir į Edinburgą, nors ten Škotija, bet sistema veikia panašiai. Svarbu, kad nurodytum tikslų pašto kodą – Anglijoj jie ne rašo „prie parduotuvės“, o labai tiksliai. Pašto kodas – šventas dalykas. Be jo – chaosas.

Kaip pristatymas vyksta Londone, ar skiriasi nuo provincijos?

Londone – kamščiai. Fūra stovi. Kurjeris pėsti ateina. Kartais perduoda per apsaugą, jei naujieji daugiabučiai. Provincijoje – dažniausiai iki durų, greičiau, nes nereikia perpus valandos ieškoti parkavimo vietos šalia daugiabučio blokų. Buvo juokingas atvejis: siuntimas į Londono centrą, priešais Baker Street stotį. Kurjeris apskritai negalėjo sustoti. Turėjo eiti pesčiomis tris kvartalus su dėže. Pats skambino gavėjui: „ateikit pasiimti, nes aš čia degu ant lemputės.“ Provincijoje tokio teatro mažiau. Bet Londonas – Londonas, ten didžiausias poreikis, todėl ir kainos pristatymo ten kartais minimaliai skiriasi... na, ne kainos, o laikas. Ir nervai.

Ar siuntą gali atsiimti ne tik gavėjas, bet ir jo kaimynas, jei nėra namie?

Gali, bet reikia sutarti. Arba nurodyti antraštėje, kad gali paimti kaimynas X. Geriausia – iškart pasakyti mums, kam dar leista imti. Nes Anglijoj pristatytojai bijo duoti ne tam asmeniui. Kartą gavėjas buvo ligoninėj, o žmona – parduotuvėj. Kaimynė paėmė, bet tik todėl, kad buvom iš anksto pasakę pavardę. Kitaip – išveža atgal į terminalą. Ir tada vėl kaina, vėl laikas. Tai jei siunti į Angliją dažnai, verta su gavėju sutarti dėl saugaus kodo ar kaimyno. Būna, tiesiog palieka už durų, bet tai rizikinga Londone, mažiau rizikinga Airijos jūros pakrantėj.

Išvada

Atsakymas paprastas: siuntinių gabenimas Anglijos link kasdien yra normali, veikianti paslauga, jei renkiesi normalius žmones. Nepirk stebuklų už dvidešimt eurų, nepakuok į pledą ir nepamiršk, kad po Brexit popieriai vis dar reikalingi. Jei turi dar klausimų – skambink. Net jei aš jau letenuoju duris. Atsakysiu, nes per dvidešimt ketverius metus pripratau, kad logistika – tai ne tik fūros, bet ir žmonės, kurie jomis pasitiki. Ir kartais – kaimynai, kurie priima tuos siuntinius.