Saugus ir draustas antikvarinių daiktų gabenimas į Angliją – ką verta žinoti prieš pakuojant senovinį veidrodį?

Dvidešimt ketverius metus vežioju žmonių daiktus – nuo paprastų sofų iki meno dirbinių. Tie metai išmokė vieno: antikvariniai daiktai į Angliją keliauja ne kaip paprasta siunta. Tai prisiminimai, kartais šimtametė istorija, kurią privalai perduoti sveiką. Saugus ir draustas antikvarinių daiktų gabenimas į Angliją reikalauja kantrybės, teisingų medžiagų ir bent trupučio sveiko proto. Aš mačiau, kaip gražiai supakuota vaza pasiekia Noting Hilą tobulai, ir mačiau, kaip neapdairiai suvyniota komoda atkeliauja į Mančesterį... na, dalimis. Šiame pokalbyje paaiškinsiu, kas išties svarbu.

Prieš pradedant – planai, panika ir pirmi žingsniai

Kiek iš anksto reikia pradėti planuoti antikvarinių baldų siuntimą į Londoną?

Geriau ankščiau nei vėliau, čia ne paskutinės minutės pica. Jeigu planuoji vasarą, kalbėk su vežėjais jau pavasarį. Ypač jei daiktas didelis – mašinos užsibookinamos. Turėjau klientą iš Klaipėdos, kuris skambino savaitę prieš išvykimą. Galiausiai teko mokėti dvigubai, nes visi saugūs variantai buvo užimti. Idealu – keturios šešios savaitės. Trumpiau – galima, bet tada rizikuoji rinktis iš to, kas likę, o ne iš to, kas geriausia. Skubūs gabenimai antikvaro nenorėčiau rekomenduoti, nors būna, kad pavyksta. Tik širdis tada daužosi kiek stipriau.

Ar galiu pats supakuoti senovinę komodą ir sutaupyti?

Techniškai – taip. Praktiškai – aš to nerekomenduočiau, jei tikrai ją myli. Klientai galvoja, kad trys sluoksniai burbulo plėvelės yra "pagrindinė sauga". Realybė? Medis juda, suka, reaguoja į drėgmę. Kartą ponas iš Panevėžio pats supakavo komodą į antklodes ir celofaną. Atvykus į Liverpulį stalčiai atsidarė kaip indėnų pasakoje – seni viduje buvę dokumentai buvo sumaitoti. Taip, sutaupė šimtą eurų, bet paskui verkė telefonu. Jei pats pakuoji – vežėjas atsakomybės dažnai prisiimti nenori, ypač dėl draudimo.

Reikia kokio nors leidimo vežti antikvarinius daiktus į Jungtinę Karalystę po Brexit?

Na, jei tai tavo asmeninis turtas ir kraustaisi – nereikia jokių ypatingų carnetų. Bet jei parduodi? Čia jau bus kita kalba. HMRC (tai tokie jų muitininkai) gali užduoti klausimų, jei daiktai atrodo labai vertingi. Aš pats vežioju perkraustymų kontekste, todėl su dokumentais problemų retai būna. Kartą teplūsėjome su vienu senoviniu kilimu – muitininkas Birminge žiūrėjo ilgai, bet paleido, kai pamatė, kad kilimas įrašytas į perkraustymo sąrašą. Jei daiktas keliauja atskirai, be baldų, gali prireikti įrodyti, kad neprekiauji. O čia jau – advokatų žemė, kurioje aš labai stipriai nesigilinu.

O jeigu aš nežinau, ar mano stalas išties antikvarinis?

Ne visi seni stalai yra antikvariniai – kartais tai tiesiog senas stalas. Ir vežėjui iš esmės nesvarbu, ar jis vertas tūkstančio, ar dviejų šimtų, svarbu – kaip jį supakuoti. Bet draudimui svarbu. Aš klientams sakau: jei abejoji, įrašyk "senovinis stalas" ir nurodyk apytikslę rinkos vertę. Kartą vežėme "stalą močiutės" į Oksfordą. Vėliau paaiškėjo, kad meno vertintojas jį įvertintų penkiolika tūkstančių. Draudimą buvom padarę mažesnį – gerai, kad sveikai atvyko. Tai jei turi įtarimų, pasitikrink. Arba apsidrausk brangiau.

Pakavimas – čia viskas arba nieko

Kiek sluoksnių burbulo plėvelės reikia porceliano statulėlėms?

Ne sluoksnių kiekis svarbiausias, o tai, kad ji niekur negalėtų judėti. Du storūs sluoksniai kokybiškoje medžiagoje geriau nei penki ploni, kurie plyšta. Porcelianas nekenčia taškaus smūgio – tai ta vieta, kur bintas. Kiekviena detalė turi būti stabili. Matau, kaip žmonės suvynioja statulėlę į dešimtis sluoksnių, o pabaigoje meta į dėžę su knygomis. Knygos juda, statulėlė – lūžta. Geriau dedi į mažą dėžutę, tą dėžutę į didesnę su pakulėmis. Daiktas turi "plaukti" viduje, o ne remtis į sieneles. Kitaip skirtumas tarp saugaus gabenimo ir katastrofos – menkas.

Ar verta dėti medinius baldus į medines dėžes, ar pakanka kartono?

Medinė dėžė yra auksas, kartonas – sidabras. Jeigu baldas vertingas, medinė dėžė su kampų apsaugomis yra minimumas, kurį siūlyčiau. Kartonas atlaiko daug, bet jei ant jo užkrauna kitą paletę – kartonas nelabai ginasi. Turėjau situaciją, kai XIX a. kėdės keliavo į Braitoną kartoninėje dėžėje. Atvykus ant jos buvo užkrauta dar viena dėžė. Kėdė išgyveno, bet dėžė atrodė kaip po karo. Medis būtų atlaikęs ramiai. Jei biudžetas leidžia – rinkis medį. Ypač brangiems antikvariniams baldams.

Kaip supakuoti seną veidrodį su apdaila, kad neišbyrėtų tas ornamentas?

Štai čia kartais supykstu ant tų, kurie bando sutaupyti. Veidrodžiai turi keliauti stačiai, neversti į šoną, ir būtinai su kryžminiu lentjuosčių rėmu viduje dėžės. Ornamentui – jei drožiniai – reikia minkšto popieriaus be rūgščių, o ne laikraščio, kurio rašalas paliks žymes. Kartą pamačiau, kaip klientas supakavo baroko veidrodį į senas užuolaidas. Užuolaidos slidžios, veidrodis – subraižytas. (Turėjau omeny – paviršius ne švarus, o kai kur pažeistas.) Jei dekoracija atsikišusi, aplink ją reikia suformuoti putų "pagalvėlę", kad niekas nespaustų tiesiogiai. Nespaudimas – tai raktas.

Ar tiks paprasta dėžė, jei ji pakankamai stiprus?

Žiūrėk, čia turbūt ne ta vieta, kur taupyti. Kartono dėžė turi būti ne tik stiprus, bet ir tinkamo dydžio. Per didelėje daiktas slankioja, per mažoje – remiasi. Abu variantai blogi. Aš dažnai naudoju dvigubas dėžes antikvarui – išorinę ir vidinę tarpą užpildant putomis. Paprasta dėžė iš turgelio numaldoma nuo drėgmės. Senas medis – jautrus. Geriau viena gera dėžė už tris silpnas. Ir dar: dėžės kampai turi būti sustiprinti, nepriklausomai nuo to, ką ten rasi.

Draudimas. Čia aš jau kalbu griežčiau.

Kokia draudimo suma turėtų būti 150 metų senumo bufetui?

Ne mažesnė nei reali rinkos vertė. Dažnai matau, kad žmonės nori sutaupyti ant draudimo ir įrašo sumą žemesnę. Tada nutinka bėda – gauni tik tą dalį. Šimtametis bufetas gali būti vertinamas nuo trijų iki dvidešimt tūkstančių eurų, priklauso nuo periodo, būklės, medžio. Aš reikalauju, kad klientas nurodytų sumą, kurią gautų parduodamas dabar. Ir dar pridėčiau dvidešimt procentų, nes kai kurie antikvariniai daiktai po pažeidimo praranda ne tik remonto, bet ir kolekcinę vertę. Draudimas yra ta vieta, kur taupyti yra kvaila. Jei jau veži – veiki saugiai ir pilnai.

Ar draudimas padengia viską, jei pats pakavau daiktą?

Ooo, čia slidus ledkalnis. Yra draudimo taisyklių, kurios sako – jei pakuotė neprofesionali, išmoka mažėja arba nyksta. Aš ne teisininkas, bet per tiek metų mačiau atvejų, kai dalinė atsakomybė sugrįžta ant kliento. Ypač jei pats supakavai ir pasirašei aktą. Tačiau jei vežėjas priėmė daiktą be pastabų – situacija kitokia. Savo klientams siūlau: arba leiskite mums supakuoti, arba fotografuokite kiekvieną sluoksnį prieš perduodant. Tada bent turite kuo grįsti reikalavimą. Būna, kad kompanijos bando išsisukti – tuomet reikia kantriai kalti į stalą.

Kas jei transporto įmonė sako, kad draudimas jų – tik dalinis ir aš turiu ką nors primokėti?

Tada skaityk sutartį prieš pasirašydamas. Dalinis draudimas – dažnai CMR su lubomis, pvz., 8-10 eurų už kilogramą. Tavo komoda sveria 80 kg ir verta aštuoni tūkstančiai – gausi kelis šimtus. Ar tai juokinga? Taip. Ar legalu? Deja, taip, jei sutikai. Aš rekomenduoju derėtis dėl visaverčio krovinio draudimo. Kai kurios pigios įmonės taip ir veikia – skelbia žemą kainą, o paskui nuleidžia atsakomybę. Tai viena iš tų nesąmonių, kurios madų neįėjo jau dvidešimt metų, bet vis dar gyvuoja. Tokių reikia vengti kaip maro.

Ar man reikia vertinimo pažymos prieš draudžiant antikvarinį daiktą?

Jeigu draudimo suma didelė – taip, reikia. Ne visada, bet dažnai. Turiu omeny: jei tai keliasdešimt tūkstančių vertės baldas, draudikai norės oficialaus vertinimo. Jei tai senas gražus komodas už porą tūkstančių, užtenka sąžiningos pirkimo sutarties arba eksperto laiško. Kartais žmonės skambina galerijoms ir prašo raštelio ant popieriaus su antspaudu. Tai padeda. Ar vertinimas brangus? Nuo šimto iki kelių šimtų eurų. Bet jei dėl to išvengsi ginčo po kelių mėnesių – investicija neįtikėtinai maža. Aš nežinau visų draudimo bendrovių taisyklių Anglijoje, čia jų vidaus reikalai, bet įrodymas niekada nepakenks.

O jei daiktas kainuoja ne tik pinigus, o ir emocinę vertę – ar tai įmanoma "apsidrausti"?

Čia jau filosofija. Piniginė vertė – taip, emocinė – ne. Ko gero, niekas nepajėgs įvertinti tavo sentimento. Vežiojau porcelianinį servizą į Češyro grafystę – močiutės, aišku. Klientė verkė pakavimo metu. Pasakiau: pasirūpinsiu kaip savo. Ir pasirūpinau. Bet jei būčiau sudaužęs – nei visas auksas neatstotų emocijos. Todėl jei daiktas brangus širdžiai, geriau ne taupyti ant pakuotės, o dėti į patį saugiausią variantą. Kartais tiesiog nereikia jo vežti, jei rizika didina rūpesčius. Nors žmonės vis tiek veža. Aš ir pats vežčiau, nes kitaip nebūna.

Kelyje ir pasienyje – kas realiai vyksta?

Kiek laiko daiktai važiuoja iš Lietuvos į Angliją – konkrečiai, be pažadų?

Realiai – septynios keturiolika dienų. Gali būti greičiau, jei pasiseka su keltu. Gali būti lėčiau, jei vairuotojas stringa prie Lamanšo. Nemėgstu žadėti penkių dienų, nes tada visi laukia kaip priklausomi. Geriau pasakyti dvi savaites ir nustebinti anksčiau. Tiesą sakant, krovininės mašinos važiuoja per Olandiją, Belgiją, tada keltas. Kartą dėl streiko keltas buvo atšauktas – daiktai į tą miestą prie Lamanšo atsirito po trijų savaičių. Klientai suprato – mes informavome. Svarbiausia – ne tyla. Nutilus prasideda pačių blogiausi scenarijai galvoje.

Ar muitinė tikrina senus daiktus kitaip nei naujus?

Tikrina mažiau, jei tai perkraustymas. Jeigu atskirai – gali klausti apie kilmę, amžių, medžiagas. Antikvariniai daiktai į Angliją kaip naudoti asmeniniai daiktai paprastai apmuitinami lengviau. Bet jei muitininkas įtaria, kad slepi naujus baldus po "seno" etikete – gali iškviesti vertintoją. Mačiau vieną tokią situaciją su dirbtinai "senatvės dėmėmis" nuteptu stalu. Muitininkas tai suprato. Bauda buvo didelė. Tikras antikvaras nekvepia apgaule – jis kvepia laiku. O tas kvapas... na, gal ne visada malonus, bet tikras. Nebandyk apgauti – neverta.

Kas jei vairuotojas paskambina ir sako, kad mašinoje aptiko drėgmę šalia mano veidrodžio?

Tada kažkas nutiko blogai. Kondensatas žiemą – antikvaro priešas numeris vienas. Tikri vežėjai turi šildomą arba ventiliuojamą priekabą, bet pigūs... taupo ant visko. Turėjau atvejį, kai pervežėjas perleido kitam vairuotojui, o tas paliko porcelianą prie sienos, iš kurios varvėjo. Vaza išgyveno, bet dėžė buvo šlapia. Mes dokumentavome viską. Klientas gavo kompensaciją. Bet jei tau paskambina ir sako "oi, bėda" – prašyk nuotraukų iš karto. Nepasirašinėk be pastabų, jei yra drėgmės požymių. Žmonės bijo pykstis prie vairuotojo – o reikia. Tavo teisė.

Ar galiu prašyti, kad daiktai būtų gabenami tik dieną, o ne naktį?

Galima prašyti, bet realybėje to ne visada pavyks užtikrinti. Vairuotojai dirba pagal tacho grafiką – jei privalo stotis nakčiai, stoja. Senas antikvaras tuo metu lieka mašinoje. Kartais jie miega kabinoje, o krovinys saugomas užrakintoje puspriekabėje. Ar tai idealu? Ne visada. Buvęs atvejis, kai klientas reikalavo tik šviesiu paros metu. Teko laukti iki ryto Kalė uoste – papildomos išlaidos. Bet jei labai trapus eksponatas – galima tartis. Dažniausiai tai brangiau, nes pjauna logistiką. Bet jei ramybė svarbiau – galima. Tikrai galima.

Ar galiu sekti savo siuntos kelią kaip su Varšuvos pica?

Su pica stebi, kaip kepamas paplotis. Su kroviniu – nežinai, kur jis yra, jei ne pilnas autoparkas. Didesnės kompanijos turi GPS, bet perkraustymų partijomis dažnai sekimas prasideda "išvyko" ir baigiasi "pristatyta". Kartais vairuotojas paskambina prieš atvažiuodamas – tai ir yra tavo "trackinimas". Nenoriu meluoti, kad turime apparatūrą kaip "FedEx". Neturime. Turime patirtį ir telefonus. Geriau paskambinti ir paklausti – "na, kur jūs dabar?" – dažniausiai pasako tiesą. Šiame versle tiesa svarbiau nei gražus žemėlapis ekrane.

Kaina, blogos įmonės ir asmeniniai dalykai

Kiek kainuoja saugus pervežimas iš Kauno į Birmingamą – apytiksliai?

Viena didelė mašina su baldais – nuo 1200 iki 2500 eurų, priklauso nuo sezono. Jei dalinis krovinys į bendrą transportą – galima sutalpinti poros šimtų eurų intervale, bet rizikingiau. Antikvariniai daiktai dažnai užima daug vietos ir negali būti apkrauti kitais – reikia arba pilno krovinio, arba atskiros sekcijos. Kainą lemia ir svoris, nes seni tvirti stalai sveria pragariškai. Štai tą piknumą ir turiu omeny. (Nors turėjau galvoje svorį, ne piktdžiugystę.) 150 kg komoda nėra juokas. Degalai, draudimas, keltas, vairuotojo dienpinigiai – visa tai sudaro sumą.

Ar tikrai pigiausia įmonė visada blogiausia, ar čia tik mitas?

Ne visada blogiausia, bet visada įtartina. Yra mažų šeimyninių įmonių, kurios dirba gerai už mažesnę kainą. Bet kai kaina akivaizdžiai žemiau rinkos – kažkur kertama. Ant draudimo? Ant medžiagų? Ar algos? Rinka turi dėsnius. Pigiausias pasiūlymas antikvarui – loterija, kur bilietas gali kainuoti tavo senelio spintą. Kartą klientas rinkosi tarp mūsų ir perpus pigesnių. Po dviejų savaičių gavo žinutę – spinta buvo atremta į mašinos sienelę vinimis. Nuotraukos nebuvo, o spinta... sugadinta. Jis rašė mums apkaltindamas save. Gaila.

Ką daryti, jei atvykus sudaužytas daiktas, o verslininkas sako "taip jau gavosi, sorry"?

Tada nepasirašinėk, kad gavai sveiką. Fiksuok viską – foto, vaizdo įrašus, inkasavimo aktą su pastabomis. Ir nedelsdamas rašyk pretenziją. Daugelis verkia, bet niekur nerašo – ir praranda teises. O tie verslininkai, kurie taip sako, dažnai neturi normalaus draudimo ir vylėsi, kad praslys. Pažįstu tokius dešimtmečius – keičia pavadinimus, rekvizitus, bet ne savo veiklos. Tavo ginklas – dokumentacija. Jei reikia, kreipkis į teisininkus. Suma gali būti didelė, kad leistum sau nuleisti rankas. Būk kietas su popieriais, ne mandagus be jų.

Kodėl vieni kraustytojai atsisako vežti antikvarinius daiktus iš viso?

Baiminasi atsakomybės. Antikvaras – ne IKEA spinta, kurią sudaužei – nusipirko naują. Čia dažnai unikalus daiktas, kurio nebeatsiinsi. Vieni vežėjai paprasčiausiai nenori nervintis. Kiti supranta, kad draudimo limitai per maži, ir atsisako rizikuoti. Dar kiti tiesiog neturi su kuo vežti – nei specialių diržų, nei minkštų antčiužinių. Aš priimu tokius užsakymus, bet pirmiau fotografuoju, surenkam medžiagas ir darau laiko atsargą. Kartais atsisakau, jei klientas nenori leisti supakuoti profesionaliai. Nes jei pakuoja į maišus iš parduotuvės – aš geriau nevešiu, kad nepasišlykštėčiau rezultatu. Nesąžininga ir mums, ir daiktui.

Ar jūs asmeniškai, jei tai jūsų močiutės kresliukas, rinktumėtės kelią oru ar jūra?

Oru būtų greičiausias, bet slėgio pokyčiai ir terminalo krovikai pavojingi. Jūra – ilga, galima drėgmė, bet stabilesnė. Aš rinkčiausi sunkvežimį per Europą ir keltą per sąsiaurį. Taip antikvaras mato mažiau rankų. Be to, oro uostų krovikai nėra jautrūs. Mačiau, kaip rideno dėžę su "Fragile" lipduku – ten gėlės buvo. Vaizdas įsirėžė. Mano močiutės kresliukas važiuotų tik su vairuotoju, kurį pažįstu. Ir su oro pagalvėmis. Ir be skubos. Bet klausimas geras – verčia pagalvoti apie tai, kas išties svarbu. Dažnai tai nėra greitis.

O jeigu aš noriu dar kažką papildomo paklausti, bet jau atrodo viską išsiaiškinau?

Skambink vis tiek. Dvidešimt ketverius metus atsakinėju ir žinau, kad kiekviena situacija unikali. Kartais vienas klausimas atveria detalę, kuri išsaugo daiktą. Telefonas nieko nekainuoja, o ramybė – daug. Saugus ir draustas antikvarinių daiktų gabenimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne pasiūlymas, kurį gali priimti akloj. Palygink tris pasiūlymus, paklausk apie draudimo sąlygas, paprašyk nuotraukų iš ankstesnių gabenimų. Tikras profesionalas nesupyks – o jei aš pykstu, tai tik ant savo vaikų. (Nors ir ant jų kartais, kai nevalgo pusryčių.) Svarbiausia – nepulk pirmo pasitaikiusio.

Išvada

Saugus ir draustas antikvarinių daiktų gabenimas į Angliją – tai ne tik popieriai ir dėžės. Tai pasitikėjimas, kurį užsitarnauja vežėjas, dirbdamas sąžiningai. Mačiau gražių pristatymų į Bristolį, kai žmonės apkabina savo daiktus. Ir mačiau liūdnų istorijų, kurių galėjo nebūti. Pasirinkite tuos, kurie nežada stebuklų, bet garantuoja darbą. Paklauskite daug. Fotografuokite. Ir neužmirškite – senas daiktas vertas laiko, kurį investuojate į jo saugumą. Kartais tas laikas yra brangesnis už pinigus, bet dėl ramybės verta.