Saugus dalinių krovinių pristatymas Anglijoje pigiau ir greičiau – kaip tai daroma iš tikrųjų?

Dirbu tarptautinių perkraustymų versle jau gal penkiolika metų – o gal šešiolika, tiksliai jau nebepasakysiu. Pradėjau, kai į Angliją vežėm kaip į antrą Kauną: sėdi į fūrą, važiuoji, niekas neužlaiko. Dabar viskas kitaip. Žmonės nuolat klausia: o kaip pigiau, o kaip greičiau, o kad neišsiteptų, nedingtų. Saugus dalinių krovinių pristatymas Anglijoje pigiau ir greičiau skamba kaip reklaminis šūkis, bet aš pabandysiu paaiškinti, kaip tai atrodo realiai, kai stovi šalia vairuotojo 3 valandą nakties Doverio uoste. Ne viskas tobula. Bet galima padaryti taip, kad daiktai sveiki pasiektų tikslą ir neištuštėtų sąskaita.

Kiek tai kainuoja ir kodėl skirtingai skamba pinigai

Kiek maždaug kainuoja dalinių krovinių pristatymas į Angliją?

Nėra fiksuotos kainos ant sienos. Jei į Birmingemą vežate vieną didelę sofą – gali kainuoti 200–300 eurų. O jei kambario baldus į Londoną – šaus iki šešių šimtų. Aš sakau: skaičiuokite pagal vietą fūroje, ne pagal draugystę su vežėju. Nes dalinis krovinys važiuoja su svetimais. Kaina priklauso ir nuo to, ar pats kraunate, ar reikia pagalbos. Neseniai bičiuliui vežiau į Bristolį – gal trys su trupučiu, bet dar muitai prisidėjo.

Ką reiškia „dalinis krovinys“ – ar mano daiktai maišysis su svetimais?

Taip, maišysis. Fūroje bus jūsų dėžės, kažkieno stalas ir gal dar siuntinys į Readingą. Tik nebūkite kaip ta močiutė iš Panevėžio, kuri manė, kad jos krėslas važiuoja atskiru limuzinu. Mes sudedame atskirai, su pertvaromis, bet fiziškai tai viena erdvė. Todėl ant kiekvienos dėžės rašykite pavardę didelėmis raidėmis. Aš tai kartoju kasdien, bet žmonės vis tiek atveža be ženklų. Tada skambina, kad kažko neranda.

Ar galiu pats pakrauti daiktus, kad sumažinčiau kainą?

Galite, bet nepatariu, jei nesate to daręs. Daliniame krovinyje kiekvienas centimetras kainuoja. Jei blogai sukrausite, užimsite daugiau vietos ir sumokėsite daugiau. Kartais klientai krauna kaip blogą tetrisą – tušti tarpai, krentančios dėžės. Geriau gerai supakuokite ir suženkluokite, nei pakrausite patys netaupykite. Nes daiktai važiuoja per visą Europą. Turi tilpti harmoningai, kitaip teks mokėti antkainį.

Kodėl skirtingos įmonės prašo skirtingų kainų už tą patį kiekį?

Čia klasika. Vieni turi nuosavas fūras, kiti samdo trečius iš Rygos. Pigiausią kainą meta tarpininkas, kuris pats vairuotojo neturi. Aš mačiau ir dvigubus skirtumus. Brangesni dažnai veža tiesiogiai. O pigūs surenka krovinius ir sėdi savaitę sandėlyje, nes laukia dar vieno kliento. Pasitaiko „firmų“, kurios dingsta su daiktais. Aš rinkčiausi ne pagal kainą, o pagal tai, ar žmogus telefone kalba aiškiai. Jei žada stebuklus už centus – bėkite.

Laikas, greitis ir kantrybės testas

Kiek dienų tikrai keliauja dalinys krovinys iš Lietuvos į Angliją?

Sakau klientams: penkios–septynios darbo dienos, jei viskas sklandžiai. Bet aš juk ne valdau orus prie Calais? Kartais žiema paralyžiuoja kanalą. Negaliu pažadėti, kad spintos bus Liverpulyje lygiai per penkias dienas. Būna keturios, būna ir dešimt. Fiziškai Vilnius–Londonas trunka dvi paras, bet dalinis krovinys dar laukia, kol surinksime kitus užsakymus. Tai logistika, ne traukinio tvarkaraštis.

Ar galiu prašyti greitesnio pristatymo, jei man viskas skubu?

Galite prašyti, bet greitis kainuoja. Jei skubu, dalinis krovinys nebus geriausias variantas. Yra express paslaugos, kai mašina važiuoja be sustojimo, bet kaina artėja prie pilnos fūros. Kartais klausia: „ar galite per tris dienas?“ Atsakau: galiu, bet verčiau pirkit lėktuvo bilietą ir vežkitės patys. Jei Londonas – dar įmanoma. Jei Škotija – pamirškite. Greitis ir pigumas čia niekada nesueina.

Kodėl mano siunta jau savaitę stovi sandėlyje Vilniuje ir niekas nevažiuoja?

Vadinasi, vežėjas nesurinko pakankamai krovinių fūrai užpildyti. Dalinių krovinių gabenimas į Angliją veikia tik pilnos mašinos principu. Jei jūsų siunta vienintelė – niekas dėl trijų dėžių nevažiuos. Gudresnės įmonės laukia iki paskutinio daikto, kad sutaupytų. Buvo atvejis: klientas laukė dešimt dienų, nes prieš jį užsirašęs kažkoks daiktų muziejus (ne, iš tikrųjų buvo baldų parduotuvė) atidėjo pristatymą. Logistika – gyvas organizmas.

Ar dalinių krovinių pristatymas į Angliją skiriasi nuo pristatymo į Vokietiją?

Skiriasi, ir daug. Į Vokietiją fūra pralėkia sieną net nesustodama. Į Angliją – Doveris, tunelis ar keltas, muitinė, popieriai. Brexit viską apsuko. Buvo laikai, kai į Londoną lengviau nuvažiuoti nei į Krokuvą. Dabar eksporto deklaracijos, EORI, tikrinimai. Be to, anglai turi savus aplinkos reikalavimus vilkikams. Vokietijoje tokių klausimų nekyla. Kartais paprasčiau sudėlioti popierius į Italiją nei į Birminghamą.

Saugumas – ar tikrai viskas ateis sveika

Ar dalinio krovinio siunta tikrai saugi, kai vežama su svetimu kroviniu?

Teoriškai taip, bet priklauso. Yra saugus pristatymas, kai viskas sukrauta profesionaliai. Jei šalia jūsų dėžių kažkas veža metalinius strypus be tvirtinimo – gali nutikti bėda. Kartą svetimos kojos pralaužė pertvarą. Nekalta kliento siunta sugadinta. Geri vežėjai tikrina, kas kraunama šalia. Blogi – krauna viską, kas moka. Todėl klauskite: kas dar važiuoja? Kartais atsakymas nustebina. Ir ne visada maloniai.

Kas atsakingas, jei mano daiktai atvažiuoja sutraiškyi?

Pagal CMR atsakingas vežėjas, bet atsargiai. Jei patys supakavote į plonas dėžes ir jos sutraiškytos – vežėjas ginčysis, kad pakavimas neatitiko reikalavimų. Būna advokatų karų. Fotografuokite viską prieš pakrovimą. Ir pasirašykite aktą. Jei matote, kad fūroje nėra tvirtinimo diržų – nekrauti. Tada kaltė nukris ant jūsų. Geriau dešimt minučių ginčo prie pakrovimo nei mėnesiai rašinėjimo į skundų komisijas.

Ar reikia specialiai pakuoti daiktus, kad jie neišsiteptų važiuojant į Londoną?

Reikia. Aš mačiau „pakuočių“, kad verkti norisi. Kartą klientas porcelianą suvyniojo į laikraščius. Fūroje būna drėgmės. Dėžės spaudžiasi. Laikraštis sušlampa ir nudažo viską juodai. Aš tam pritariu tik jei mėgstate juodą spalvą. Kitaip – bliūdelius, burbulinę plėvelę, kartono spaudą. Nepamirškite kampų apsaugų. Keltas tarp Calais ir Doverio linguoja. Daiktai turi būti supakuoti taip, lyg kristų nuo stalo. Nes taip ir atsitinka.

Kaip elgtis, jei vežėjas atvežė siuntą, bet aš matau, kad dėžė permirkusi?

Neimkite. Nepasirašykite, kad gavote. Arba pasirašykite su išlyga. Kartais pagalvoja: na, draugiškas vairuotojas, ką čia pikti. Ir pasirašo. Paskui skambina verkdami. Jei dėžė šlapia – gali reikšti, kad prakiuro stogas. Aš pats buvau tokioje situacijoje: klientas padarė nuotraukas, atsisakė priimti, mes nunešėme išdžiovinti. Jeigu būtų paėmęs be pastabų – kompensacija abejotina. Taigi: fotografuokite, rašykite aktą. Elkitės kaip su reikalu. Nes tai ir yra verslas.

Dokumentai, muitai ir kiti post-Brexit malonumai

Ar dar reikia muito dokumentų siunčiant baldus į Angliją po Brexit?

Taip, reikia. Ir čia aš... nu, tiesą sakant, muitinės taisyklės keičiasi taip greitai, kad kartais pasiklausiu mūsų brokerio. Buvo laikai, kai vežei kaip į Kauną. Dabar – eksporto deklaracija, importo deklaracija, prekių kodai. Aš jau nebesu šimtu procentu tikras dėl kiekvieno HS kodo, nes jie kaip šunyčiai – nuolat bėgioja. Bet dokumentų reikia. Be jų fūra nepraeis Doverio. Siunčiate be popierių – siunta stringa savaitėmis.

Kas yra eksporto deklaracija ir ar be jos galiu išsiųsti į Bristolį?

Ne, be jos ne. Tai elektroninis lapas muitinei. Jei duodate krovinius mums – sutvarkome. Jei patys – valgysite tuos portalus patys. Bristolijus, beje, turi gražų seną uostą. Bet grįžtant: deklaracija nurodo, kas važiuoja, kokia vertė, kryptis. Mūsų biure tai daro kolegos, kurie tuos portalus žino kaip penkis pirštus. Aš pats jau pasenau tam šokinėjimui tarp langų. Taip, be šio popieriaus – niekur. Ir baudos būna kandžios.

Ar Anglijos muitininkai tikrina kiekvieną dalinį krovinį iš Lietuvos?

Ne kiekvieną, bet dažniau nei anksčiau. Ir nenuspėjamai. Kartais praleidžia dešimt fūrų, o vieną žiūri kiaurai. Mes visada sakome: ruoškitės blogiausiam. Jei muitininkas atidaro dėžes – nieko baisaus, jei tiesa. Bet jei bandote slėpti... čia yra rimtų sankcijų. Kartą mačiau, kaip patikrino fūrą šalia mūsų – ten kažkas vežė ne tik baldus. Neklauskit, kaip baigėsi. Trumpai – Anglijos muitinė šiandien atidi. Labai.

Realybė, kurią mato tik vežėjas

Ar tikrai visos įmonės, skelbiančios „saugus pristatymas Anglijoje“, dirba sąžiningai?

Atsakymas: ne. Per dešimt metų esu matęs visko. Yra įmonių, kurios parduoda orą. Žada draugiškus vairuotojus, draudimą, GPS. Realybė – kaimietis su senoku furgonu, išsikrovusiu telefonu. Būna saitų, kad gėda. Yra puikių firmų, bet rinkoje pilna tarpininkų, kurie paima pinigus ir perparduoda krovinį trečiam, ketvirtam. Tada daiktai dingsta. Brangus ne visada reiškia geras, bet pigus dažnai reiškia problemą. Aš renkuosi pagal balso tembrą telefone.

Kodėl kai kurie vežėjai nenori vežti dalinių krovinių, o tik pilnus?

Pilna fūra – paprasta: pakrauni, važiuoji, iškrauni. Daliniai kroviniai – kančia. Organizuoti penkių klientų laikus, krauti Vilniuje, Kaune, perskirstyti Londone, Birmingeme. Fūra važinėja kaip pašto mašina. Tai lėčiau, daugiau rūpesčių, mažiau pelninga. Todėl didieji dažnai atsisako. Mėgsta pilnas fūras. Suprantu, ir aš mėgčiau. Tik kad ne visi gali sau leisti pilną transportą už keturis baldus. Tada lieka daliniai – bet su kantrybe.

Ar galiu pasitikėti vežėju, kuris siūlo per pigų pristatymą į Birminghamą?

Birmingemas – gerai, pigu – blogai. Kolega gavo pasiūlymą dvigubai pigiau nei rinkos kaina. Sutiko. Fūra atsirado po trijų savaičių, baldus atgavo nevisai. Kita dalis liko kažkokiame kieme netoli Leicesterio, nes mašina persikrovė. Nežinau, ar vagystė, ar nekompetencija. Bet kai kaina per maža – klauskite savęs, kas moka skirtumą. Dažniausiai jūs, kai siunta dingsta. Pigūs dalykai turi brangią pabaigą. Tai statistika, ne pasakaitė.

Ką daryti, jei vežėjas neatvažiuoja sutartu laiku?

Skambinkite. Rašykite. Jei nekelia – skambinkite iš kito numerio, kartais taip pagalbos linijos veikia. Būna, kad vairuotojas stringa kelyje. Būna ir kad įmonė jus pamiršo. Turėjau atvejį: klientas laukė Klaipėdoje, o fūra jau buvo Rygoje. Koordinatorius sumaišė datas. Žmogiška. Jei pardavėte butą – skambinkite kas valandą. Tikėtis, kad išsispręs savaime – naivu. Turėkite atsarginį planą. Kartais geriau išsinuomoti mikroautobusą nei sėdėti ant lagaminų.

Pakavimas, paruošimas ir tos kvailos klaidos

Kokias klaidas daro žmonės pakuodami daiktus daliniam kroviniui?

Didžiausia – per sunkios dėžės. Žmogus susigrūda knygas į dėžę nuo šaldytuvo. Tada nebeįmanoma pakelti. Antra – nėra ženklinimo. Jis sako: „ten tos trys tokios pat.“ Trečia – skystis be dangčių. Mačiau, kaip aliejus sugadino visą fūros kampą. Ketvirta – lipni juosta tiesiai ant baldo paviršiaus. Nuimsi – nuluks dažus. Geriau kartono kampai ir plėvelė. Dar: nepalikite maisto. Gabenant dalinį krovinį į JK maistas traukia kenkėjų. Tikrai.

Ar galiu vežti šaldytuvą kaip dalinį krovinį į Angliją, ar reikia specialaus transporto?

Galima, bet jis turi būti stabiliai pastatytas ir išdžiovintas. Dėl freono – aš tiksliai nepamenu tų sertifikatų, bet žinau, kad gulimas padėtis gali sugadinti kompresorių. Daliniame krovinyje sunkiau užtikrinti vertikalumą, nes kiti daiktai spaudžia. Todėl geriausia jį pritvirtinti prie sienos. Be to, šaldytuvai sunkūs, o svoris čia pinigai. Kartą vežė į Readingą dviejų metrų monstrą. Svoris kainavo beveik tiek pat, kiek ir pats pervežimas.

Ar verta drausti siuntą, kai ji gabename daliniu kroviniu?

Verta, jei brangu. Bet draudimas daliniame krovinyje turi spragų. CMR ne viską padengia. Jei turite senovę vertingą, jis mokės pagal svorį, ne vertę. Atsisėsit ant špygos. Geriau apdrausti visą sumą. Taip, brangiau, bet jei fūra padegs... na, fūros nedega dažnai, bet jei avarija – ramybė. Aš drausčiau elektroniką, meną, antikvarą. Baldus galima ir be papildomo, jei neypatingi. Svarbu turėti nuotraukas prieš pakrovimą. Tai jūsų draudimas nuo apgavystės.

Ko klausti, kai renkiesi vežėją

Ką privalau paklausti transporto įmonės prieš užsakydamas pristatymą į Angliją?

Ar turite savo fūras, ar perpardavinėjate? Kas bus, jei vėluosite – ar grąžinate dalį? Ar pakraunate patys, ar turiu temptis į terminalą? Ir prašykite fūros vidaus nuotraukos. Jei ten bardakas – bėkite. Tikra istorija: klientas paklausė, ar gali paskambinti vairuotojui. Atsakė „neturime jo telefono.“ Rimtai? Kaip bendrausit – per balandžius? Klauskite tiesiai, griežtai. Geriau įžeistas pardavėjas šiandien nei apgautas klientas po savaitės.

Ar galiu sekti, kur yra mano dalinis krovinys kelyje į Manchesterį?

Galite, jei turi GPS. Bet rodo fūrą, ne jūsų dėžę. O kas, jei kelyje perkrauta į kitą mašiną? Tada sekat pirmąją, o daiktai – antrąją. Aš siūlau prašyti kontaktinio numerio, o ne blizgaus internetinio žempėlapio. Kartą sekiau fūrą programėle, o ji stovėjo pasienyje dvi paras. Pasirodo, duomenys neatnaujinti – fūra jau buvo vietoje, o aš žiūrėjau į ekraną kaip į žvynų būrį. Technika neramina, o žmogus paaiškina. Bent jau įprastai.

Jei klausiate manęs, ar galima nugabenti dalinį krovinį į Angliją saugiai, greitai ir nebrangiai – taip, galima. Bet reikia proto. Ne viskas priklauso nuo vežėjo; kartais jūsų paruošimas lemia daugiausiai. Pasirinkite normalią įmonę (ne tą, kuri žada iš Vilniaus į Liverpulį per dvi dienas), gerai supakuokite, pasiruoškite popierius ir supraskite: greitis kartais kainuoja daugiau nei pinigai. Kartais kainuoja nervai. Saugus dalinių krovinių pristatymas įmanomas, tik nereikia ieškoti stebuklų ten, kur užtenka sveiko proto.