Saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga – ką patirtis išmokė per du dešimtmečius?

Persikraustymas į užsienį visada atrodo lyg didelė kelionė, tik vietoj lagamino – visas gyvenimas dėžėse. Aš šitame versle jau dvidešimt treji metai ir mačiau visko: nuo idealiai supakuotų butų iki situacijų, kai klientas penktadienio vakarą prisimena, kad pirmadienį reikia važiuoti. Saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga skamba gražiai, bet realybė – kiek kitokia. Ne viskas priklauso nuo mūsų, ne viskas kontroliuojama. Toliau bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos manęs kasdien klausia žmonės, ruošdamiesi kelionei į Didžiąją Britaniją. Jokių pažadų, kad viskas bus tobula – tiesiog tai, kaip yra iš tikrųjų.

Nuo ko pradėti – kai atrodo, kad laiko begalė

Ar man reikia patiems ieškoti sunkvežimio, ar jūs patys atvažiuojate su juo?

Ne, jūs neturite važinėtis po skelbimus ar klausti pažįstamų, ar jų kaimynas neturi tuščio furgono. Mes atvažiuojame su savo transportu – dažniausiai tai vilkikai su tentu arba mažesni furgonai, jei krovinukas kuklus. Kartais, jei maršrutas sudėtingas ar klientas gyvena septintame aukšte be lifto, tenka pasikonsultuoti su logistikos skyriumi. Bet jums tai ne rūpestis. Tik turėkite omeny – jei užsisakinėjat paskutinę savaitę, laisvo transporto gali ir nebūti. Ypač vasarą, rugpjūtį, kai visi laksto kaip pasiutę.

Kiek prieš persikraustymą reikia skambinti ir rezervuoti vietą?

Idealiai – maždaug prieš tris–keturias savaites. Realiai – žmonės skambina likus dviem dienoms. Ar tai įmanoma? Kartais taip, jei pasiseka ir turime tuščią maršrutą. Bet tada kaina gali būti ne tokia draugiška, nes skubūs užsakymai visada brangesni. Planuojant iš anksto galima sutalpinti jūsų daiktus į dalinį krovą – tada dalinate transporto sąnaudas su kitu klientu. Kas tai yra? Tai reiškia, kad furgone važiuoja ne tik jūsų sofa, bet ir kažkieno dviratis. Pigiau, bet reikia lankstumo datose.

Ar prieš tai jūs atvažiuojat apžiūrėti daiktų, ar aš turiu viską surašyti sąrašiuku?

Priklauso nuo situacijos. Jei tai didelis namas su garažu ir sodu – atvažiuojam, matuojam, skaičiuojam. Jei standartinis dviejų kambarių butas – dažniausiai pakanka gerai nufotografuotų nuotraukų ir sąrašo. Nereikia rašyti romano. Svarbu žinoti: kiek apytikriai dėžių, ar yra didelių baldų, ar reikia išrinkti lovą. Kai kurios blogos įmonės, tarp mūsų kolegų, tyčia neatvažiuoja apžiūrėti, o paskui bando kainą padvigubinti motyvuodamos „nenumatyti daiktai“. Būkite atsargūs. Mes taip nedirbame. Na, retai, kai klientas užsisako mažai, o daiktų pasirodo dvigubai daugiau.

Ką daryti jei aš dar nežinau tikslaus adreso Anglijoj – gal užtenka miesto?

Miestas padeda planuoti maršrutą, bet pristatymui iki durų reikia tikslaus adreso. Ir ne tik gatvės – reikia pašto kodo. Anglijoj pašto kodai (postcodes) yra beprotiškai svarbūs, nes vienoje gatvėje gali būti trys skirtingi. Be jų navigacija išsibarsto. Žinokite – jei adresą duosite paskutinę minutę, gali vėluoti pristatymas bent dieną. Kartais neturiu jums atsakymo šimtu procentų dėl logistikos centro anguose – ten viskas vyksta pagal reglamentus, kuriuos keičia kas antrą savaitę. Bet tikslaus adreso reikia. Tikrai.

Ar galiu vežtis baldus kurie dar nesugebėjau išrinkti?

Gali, bet mes labiau mėgstame, kai baldai išrinkti. Išskyrus, žinoma, didžiules spintas ar antikvarines komodes – tų nepaimsi į rankas. Bet jei lovą ar stalą galima išardyti – rinkit. Koks žodis... rinkitės (taip, rinkitės, atsiprašau, rašau greitai). Kodėl? Nes durų angos. Ypač senų namų Lietuvoje ir tų siaurų laiptinių Anglijoje. Kartais tenka net langus išiminėti, bet tai jau ekstremalus variantas. Atvažiavę mūsų vaikinai turi įrankius, bet jie nebūtinai yra baldų surinkėjai. Geriau turėkite tai omeny – sutaupysite laiko ir nervų. Nervingas klientas – nervuotas vairuotojas. Ne visada, bet būna.

Pakavimas – kur prasideda tikras persikraustymo vargas

Ar jūs padedate pakuoti, ar tai mano problema?

Tai priklauso nuo sutarties. Standartiškai – vežame, ką supakuota. Bet galima užsisakyti ir pakavimo paslaugą. Tada atvažiuojame su dėžėmis, popieriumi, burbuline plėvele. Kaina auga, bet galvos skausmo mažėja. Daugelis nori sutaupyti ir pakuojasi patys – visai OK. Tik prašau: nenaudokite maišiukų iš parduotuvės. Rimtai. Matėme, kaip tokie maišai plėšosi pakeliui ir kiaušinių dėžutės sudūžta ant asfalto. Dėžės turi būti dvigubai gofruotos, juosta – tvirta. Vieną kartą pirkau pigius teipus turguj – tas kailis atsiklijavo dar nepakrautus daiktus. Daugiau nemėginau.

Kiek maždaug dėžių reikia vieno kambario butui?

Maždaug dvidešimt–trisdešimt vidutinių dėžių. Bet visi gyvenam skirtingai – mano praktikoje buvo žmonių, kuriems vienos spintos turinys pareikalavo penkiolikos dėžių, nes kolekcionavo puodelius. Kita vertus, pažįstamas studentas telpa į šešias. Geriau paimti su atsarga. Persikraustymo metu visada atsiranda daugiau daiktų nei įsivaizduoji. Tai viena iš tų natūralių taisyklių. Lėtai pildosi kampai, stalčiai... Ir staiga turi dar aštuonias dėžes, kurių neplanavai. Pirkite arba užsakykite daugiau, nei galvojate. Geriau liks, nei pritrūks.

Ar mano televizorius tikrai survive – jis plonas kaip popierius?

Televizoriai – vieni jautriausių daiktų. Modernūs LED ar OLED – kaip sausainiai. Jei pakuojatės patys, įvyniokite į antistatinę plėvelę, tada į antkakį iš kokybiškos putos, o paskui – į dėžę. Be dėžės – neimam. Nejuokauju. Kažkada vežėme plazminį 42 colių, klientas sakė „įmeskit tarp drabužių, bus šilta“. Nelabai. Atvažiavus ekranas atrodė kaip voratinklis. Dėl to kaltinome save, nors gal klientas ir persistengė. Mes dabar neturime dėžių televizoriams? (Ups, turime, bet ne visiems dydžiams, reikia žinoti iš anksto.)

Ką daryti su drabužiais – jų pilna spinta, o dėžių jau nebėra?

Drabužiams yra specialios garderobinės dėžės su skersiniu – kabinate taip, kaip spintoje. Neišpakuojate, nelyginate – atvykus pakabinate ir į spintą. Jei tokių neturite, naudokite didelius šiukšlių maišus kaip paskutinį variantą. Bet su rūbais iš mano patirties – kuo mažiau lankstysite, tuo geriau. Šį pavasarį vežėme jaunai šeimai į Braitoną, tai jie susigrūdė rūbus į kelioninius krepšius. Išsiėmė – viskas susiglamžę. Ai, dar – batų dėžės. Kartais žmonės paleidžia batus tiesiog į furgono grindis. Nevalia – batų kvapai plinta. Supakuokite atskirai.

Ar galima tiesiog užmesti ant sofos audinį ir sakyti kad supakuota?

Ne. Nebent norite, kad sofos kampas nutrintųsi į furgono sienelę kur nors tarp Kauno ir Varšuvos. Audinys nenusausto nuo trynimosi į kitas dėžes. Sofos reikia apvynioti movomis iš storos medžiagos arba putų folijos. Kitaip atvažiavus randate įbrėžimą. Arba įskilimą. (Turbūt įbrėžimą, įskilimas tai stiklui.) Aš žinau, kad kai kurie vežėjai sakys „tik numeskite, mes sutvarkysim“ – ir palieka viską vilkiko pakrautoj. Problemą paskui jau nemato. Turite tai suprasti: saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga prasideda nuo jūsų pasiruošimo. Ne tik nuo mūsų vairuotojo. Mes galime būti atsargūs, bet negalime dirbti už jus namuose.

Pinigai, sunkvežimiai ir kelias – kiek tai trunka ir ką slepia kaina

Kiek maždaug kainuoja saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga dviejų kambarių butui?

Dalinio krovinio atveju – nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Jei visą furgonas tik jums – tada nuo tūkstančio aštuonių šimtų iki trijų tūkstančių, priklausomai nuo atstumo ir aukšto. Anglijoj Londonas brangesnis negu viduriai, nes sunku patekti dideliais vilkikais – ten leidimai, ULEZ zonos, dyzelis turi atitikti standartus. Ne viskas taip paprasta, kaip skaičiuoti kilometrus. Aš buvau Linkolšyre – ten parkavosi prie pat durų, viskas puiku. O štai centriniam Londone kartą praleidom valandą ieškodami vietos iškrovai. Tai laikas – degalai – kaina.

Kodėl vieni siūlo 800, o kiti 2500 eurų – kur čia gaudyklė?

Gaudyklių pilna. Pigiausia kaina dažnai reiškia, kad daiktai bus kraunami į konteinerį be vardo, be draudimo, o galbūt daiktai net parduoti keliems tarpininkams kol pasieks kelią. Mačiau atvejų, kai klientas mokėjo mažai, o daiktai mėnesį gulėjo belgų sandėlyje, nes vairuotojai susidorojo. Brangios įmonės ne viskada geresnės, bet jei kaina žemiau rinkos vidurkio dvigubai – klauskite, kodėl. Tikėtina, kad nėra draudimo, nėra licencijų, vairuotojai gauna juodai. Realiai – tarp tūkstančio ir aštuoniolikos šimtų eurų normalu. Už 800 – labiau loterija nei paslauga. Nors retai pasitaiko šventų stebuklų.

Ar galima mokėti dalimis, ar tik iš karto?

Paprastai – avansas prieš pakrovimą, likutis pristatymo metu arba prieš jį. Kartais, ypač sugrįžtantiems klientams, galima sutarti kitaip. Bet pilno atidėjimo nedarome. Ne todėl, kad nepasitikime, o todėl, kad turime padengti kuras, mokesčius, kelias, darbo užmokestis. Furgonai nevažiuoja oru. Kartais žmonės klausia apie pavedimą po savaitės – kai jau viską gavę. Deja, taip nėra. Yra žinomas atvejis rinkoj (ai, aišku, ne visi žino, bet aš girdėjau), kai klientas apskritai neatgavo savo sofos, nes niekas nesumokėjo vairuotojui.

Kiek laiko važiuoja sunkvežimis iš Lietuvos į Londoną?

Teoriškai – dvi dienos. Praktiškai – trys–keturios. Krovininis automobilis važiuoja ne tiesiogiai kaip keleivinis autobusas. Jis krauna, iškrauna, laukia, pervažiuoja keltu arba tuneliu. Būna sulaikymų pasienyje, ypač jei popieriai ne tvarkingi. Prancūzija kartais streikuoja, uostai stringa. Jeigu užsakote dalinį krovą, gali užtrukti savaitę, nes furgonas sustoja apkrauti kokiam nors lenkų sandėly. Niekas jums nepasakys tikslios minutės. Galiu garantuoti savaitę, bet ne dieną. Tiesą sakant, tos „per 48 valandas“ reklamos yra gryna rinkodara.

O jei mano daiktai važiuoja ne tiesiogiai – kur jie laikomi tarpinėj stotelėj?

Sandėliuojami mūsų arba partnerių terminaluose. Problema ta, kad ne visi sandėliai vienodi. Mūsų – saugomi, stebimi kameromis, apdrausti. Bet rinkoje yra pasiūlymų, kai daiktai paliekami aptvertame kieme po atviru dangumi. Rimtai. Aš mačiau tokius. Klauskite tiesiai – kur bus mano daiktai naktį? Jei neišgirstate aiškaus adreso ir pavadinimo – susiraukite. Saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga neapsiriboja tik vairuotoju. Tai ir sandėlio sąlygos, ir apskaita. Vieną kartą man pats teko dvi valandas aiškintis, kodėl dėžė atsirado kitam terminale. Supratau – logistikos triukas, ne vagystė. Bet nervino.

Muitinė, draudimas ir popieriai – ar išvengsiu galvos skausmo?

Ar reikia kažko pildyti muitinei, kai važiuojam į Angliją po Brexit?

Taip, reikia. Brexit viską apsunkino. Dabar asmeniniai daiktai turi būti deklaruojami, reikia parodyti, kad perkraustotės, o ne prekiaujate. Reikalinga muitinės forma, sąrašas daiktų su vertėmis, gyvenamosios vietos Anglijoje įrodymas. Kartais muitininkai tiesiog pavarsto akimis ir paleidžia, ypač jei senas baldas matosi. O kartais prašo atidaryti kiekvieną dėžę. Aš asmeniškai manau, kad po 2024 metų jie kiek atlėgo, bet taisyklės griežtos. Blogiausia, kai žmonės veža naujų daiktų – tada gali atsišaukti PVM ar muitai.

Ar galiu vežtis savo alkoholio kolekciją – dovanų tėvam?

Saikingai. Asmenam naudojimui – galima, bet ribotas kiekis. Aš tiksliai nepamenu skaičiaus, ar tai 16 litrų alaus, ar 4 litrai stipriųjų per asmenį – geriau pasižiūrėkite JK muitinės svetainėj, ten viskas angliškai aišku. Vestuvinis vynas – kita istorija. Bet jei ketinate vežti visą sandėlį – muitininkai supyks. Vieną kartą klientas turėjo 120 butelių įvairių, pirktų draugei. Teko palikti pusę Lenkijoje. Nejuokauju. Alkoholis – prekė, o ne daiktas persikraustymui. Nors kai kurie sako, kad po trijų mėnesių gyvenimo ten jau gali vežtis viską. Čia ne mano sritis, klauskite advokato.

Kas jei muitininkas nuspręs apžiūrėt viską – ar jūs ten stovit kartu?

Mes esame su jūsų daiktais, bet muitinės procedūros – jūsų, kaip savininko, atsakomybė. Mūsų darbas – pateikti transporto dokumentus, CMR, deklaracijas. Jūsų darbas – atsakyti į klausimus, kas yra viduje. Muitininkai retai atidarinėja kiekvieną dėžę perkraustymo atveju, jei dokumentai tvarkingi. Bet jei pamato... nežinau, dešimt vienodų televizorių – gali įtarti prekybą. Tada atidarinės. Mes stovim šalia, bet negalime meluoti ar kalbėti jūsų vardu. Būna nepatogu, kai klientas sako „man kiti pasakė, kad nereikia deklaruoti“. O reikia. Visada reikia.

Ar reikia draudimo? Ar jūsų firma pati apdraudžia?

Reikia. Ir taip, mes turime CMR draudimą, bet jis ribotas – standartiškai kilogramui kažkokia suma, nebūtinai apmokės visą senelės komodą. Gali būti, kad vertė didesnė. Tada siūlome papildomą daiktų draudimą. Kainuoja apie 1–2 procentus daiktų vertės. Aš visada sakau: jei vežatės tik drabužius ir seną kėdę – gal neverta. Bet jei stalo kompiuteris, pianinas, meno kūriniai – drauskite. Yra tokių paslaugų tiekėjų, kurie sako „mes viską apdraudžiam 100%“. Neklūskite. Skaitykite smulkųjį šriftą. Aš pats per dvidešimt ketverius metus išmokęs skaityti tarp eilučių.

Ką daryti jei pasieniečiai sako kad kažko vežt negalima, nors aš maniau kad galima?

Tikėtinas scenarijus: mokate muito mokestį arba paliekate daiktą. Trečio kelio nėra. Būna, kad vairuotojas paskambina: „Muitinė sulaikė augalą – neleidžia įsivežti“. Klientas piktinasi. Mes negalime įsiteikti muitininkams – jie turi įstatymus. Anglijos pasienis po Brexit tapo griežtesnis nei Vokietijos. Kartais man rodos, kad jie ieško problemų iš idėjos. Keletas savaičių gali užtrukti formalumai. Geriausias patarimas – neveržkite nieko abejotino. Jei abejojate – paskambinkite mums prieš pakuodami. Mes pasakysime „imkit“ arba „palikit kaimynams“. Kaimynai bus laimingi.

Anglija – pabaigą visi mato, bet niekas nežino kada

Ar jūs tikrai pristatysit iki mano naujų durų, jei gatvė siaura kaip dviračių takas?

Čia jau problema. Londone, Brekshire ar Sario grafystėse daugelis senų namų turi gatves, kur vilkikas neįvažiuoja. Tada daromas perkrovimas į mažesnį furgoną. Tai papildomai kainuoja ir užima laiko. Jei žinote, kad jūsų gatvėje neprasisukti – pasakykite iš karto. Kartais klientai bijo, kad pabrangs, ir nutyli. Atvažiavus – staigmena. Sunku saukti ant vairuotojo, kai jis negali kilstelėti 18 tonų mašiną virš automobilio. Saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga realiai kartais baigiasi prie artimiausios aikštelės. Ir tai normalu.

Kas jei aš vėluosiu atidaryti duris – ar sunkvežimis lauks?

Vairuotojai turi grafiką. Jie negauna pinigų už laukimą. Paprastai – pusvalandžio langas. Jei vėluojate ilgiau, gali tekti susimokėti už prastovą arba derėtis dėl kitos datos. Yra buvę, kad kliento lėktuvas iš Rygos vėluoja tris valandas. Vairuotojas negali taip ilgai stovėti draudimo zonoje. Tada daiktai nukeliami į vietinį terminalą ir pristatomi kitą dieną – už papildomą mokestį. Geriau tegul brolis ar kaimynas atidaro. Arba dėžutę po kilimėliu. Ne, nepalikit rakto po kilimu, juokauju.

Ar jūs padedate iškrauti ir užnešti į butą, ar tik išmetat prie durų?

Standartas – iki durų namo. O jei reikia į trečią aukštą be lifto? Tai jau derinama atskirai. Mūsų komanda padeda, bet turi žinoti iš anksto. Nes jei du vyrai, o reikia nešti tris spintas – užtruksim. Arba jei reikia specialios įrangos pianinui – tai ne rankų darbas. Vienas vaikinas prieš dvejus metus susižeidė nugarą nešdamas šaldytuvą, nes klientas sakė „maži daiktai“, o ten buvo pramoninis šaldiklis. Daugiau nebešokam pirmyn be žinojimo. Jūsų saugumas ir mūsų – svarbiau nei mandagumas. Bet taip, padedam, jei sąlygos leidžia.

Ką daryti jei randu subraižytą stalą – kur kreiptis?

Pirmiausia – fiksuokite pristatymo metu. Jei pasirašėte, kad gavote tvarkingai, o paskui po trijų dienų radote įskilimą – bus labai sunku įrodyti. Čia kaip su nauja dalimi iš internetinės parduotuvės – atplėšiate, pasitikrinate. Mes rašome faktūrą, aktą. Jei matote žalą – žymima. Tada – skambinate mums arba rašote. Turime procedūrą: nuotraukos, aprašymas, vertė. Draudimas padengia, jei viskas pagrįsta. Yra buvę blogų firmų, kurios pasako „arba turėjot draustis, arba tai buvo prieš tai“. Mes ne tokie. Tačiau be įrodymų – negalime stebuklų daryti. Tai logiška.

Ar po mėnesio galiu dar skambinti ir klausti kur dingo mano dėžė su dokumentais?

Po mėnesio? Greičiausiai jau nebe, bet pabandykime. Mes laikome apskaitą ir sekimo numerius apie tris mėnesius. Po to – archyvas tampa ne toks operatyvus. Jei dėl dėžės neramavote pirmą savaitę, o prisiminėte tik kai prireikė žiedų sertifikato... Hmm. Viskas gali būti įmanoma, bet ne greitai. Geriausia – atsiverkite viską iš karto, patikrinkite sąrašiuką. O dokumentus – vežkitės rankiniame bagaže. Ne, rimtai. Pasą ir santuokos liudijimą mesime į furgoną tik tada, jei bus metalinėje dėžėje su spyna. Bet kam rizikuoti?

Išvada

Persikraustymas į Angliją niekada nebūna toks romantiškas, kaip atrodo filmuose. Už kiekvienos sėkmingos kelionės yra daugybė detalių, kurių nevisi pastebi. Saugus daiktų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų paslauga veikia tada, kai abi pusės kalbasi atvirai – jūs neprileidžiate, mes nežadame auksinių kalnų. Jei ką nors palikau neatsakyta – rašykite, skambinkite. Aš čia ne dėl to, kad parduotumiau paslaugą, o kad jūsų sofa nenutrūktų pakeliui. Sėkmės renkantis.