Saugus asmeninių daiktų gabenimas į Angliją nuo durų iki durų

Žiūrėk, perkraustymas į Angliją – tai ne tik mašinos užsakymas ir daiktų sukrovimas. Daug kas galvoja, kad pakaks paimti kelias dėžes ir varyti, bet realybė visada kitokia. Aš šitame darbe – perkraustymai, tarptautiniai gabenimai – jau gal kokių 22 metus, tai mačiau visko: nuo idealių išvežimų iš Klaipėdos iki tokių situacijų, kai žmogus pats susipakavo porcelianą į laikraščius ir stebėjosi, kodėl viskas šukių krūva. Saugus asmeninių daiktų gabenimas į Angliją nuo durų iki durų reiškia, kad mes atsivežam dėžes, supakuojam, užkraunam, vežam per visą Europą, einam per muitinę ir atvežam tiesiai į tavo naują svetainę Londone ar kur ten. Šiandien atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas klientas, kartais net du kartus, nes pamiršta pirmą kartą.

Pradžia – kaip viskas prasideda ir kuo iš karto patikėti negalima

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas iš Lietuvos į Angliją jei turiu dviejų kambarių buto daiktus?

Na, dviejų kambarių butas dažniausiai svyruoja tarp 800 ir 1500 eurų. Platus intervalas, bet taip yra todėl, kad ne visi daiktai vienodi – jei turi fortepijoną, automatiškai kaina šokteli. Kita vertus, jei tik baldai, drabužiai ir virtuvės technika, tilpsi į vidurkį. Mes skaičiuojam pagal kubatūrą ir atstumą. Dar sezonas turi reikšmę: rugsėjis ir liepa brangesni. Kartais klientas pats pasiima pakavimo medžiagas ir tada sutaupo, bet aš nuo to nesu labai sužavėtas, nes teko matyti, kaip žmonės pataupo dvidešimt eurų, o paskui sumoka šimtą už tai, kas buvo sugadinta.

Ar tikrai reikia draudimo, nes man atrodo kad tai tiesiog papildoma išlaida pasipiniginti?

Gali galvoti ką nori, bet be draudimo aš asmeniškai nevežčiau nė savo katės, jei ji būtų daiktas. Supranti, Europos keliuose nutinka visko: staigus stabdymas, avarijos, kartais net vagišiai sustoja. Praeitais metais važiavome pro Belgiją ir mašinoje, kurioje buvo dalis krovinio, sniego dėl ko... (nors sniego ten nebuvo, tik lietus) – važiuoklė praleido ir truputį pakrypta. O jei daiktas vertingas? Tuomet draudimas yra tavo draugas. Standartiškai esam atsakingi, bet ribotai, o jei nori ramybės – drausti verta. Ne visada įmanoma apdrausti visko šimtu procentų, bet pagrindą padengiam.

Kaip atskirti normalią įmonę nuo tų, kurie tik gražiai rodo nuotraukas internete?

Čia vadinasi reikia pažiūrėti ne į svetainės dizainą, o į tai, ką jie rašo ir kaip atsako. Apie šitą aš šimtu procentų žinau. Jei bendrovė vengia duoti tiesioginį numerį arba rašo tik el. paštu ir neatrodo, kad supranta, ką veža – pabėk. Tikros įmonės turi fizinį adresą, o ne tik postfakso dėžutę. Dar – paklausk dėl draudimo, jei jie neaiškiai kalba apie atsakomybę, tai ženklas. Tikrai ženklas. Kartais net ir registruotos įmonės aferistai būna, bet mažiau tikėtina nei anksčiau, nes dabar viskas skaitmenizuota. Aš pats dirbu su trimis patikimais partneriais Anglijoje ir jei reikia – galiu pasidalinti kontaktais.

Kada geriausia pradėti planuoti jei žinau, kad reikės važiuoti spalio mėnesį?

Geriau dabar negu rytoj. Nejuokauju. Spalis jau nebe pats įkarščio sezonas, bet vis tiek geri vežėjai turi grafikus. Jei skambinsi rugsėjo pirmąją dėl spalio vidurio – tikrai surasim vietą. Jei skambins spalio pradžioje – gali tekti laukti savaitę ar dvi. Mes darom taip: pirmiausia įvertinam apimtį, paskui sudarom grafiką. Kartais žmonės skambina tris mėnesius į priekį, kai dar nežino, ar gaus darbą Londone. Suprantu, norisi ramybės. Bet realiai optimalu planuotis 4–6 savaites į priekį. Ne per anksti, ne per vėlu. Aš dažnai pats neprisimenu, kas bus po dviejų mėnesių, tai kaip iš kliento to reikalauti.

Pakavimas – čia žmonės dažniausiai pridaro klaidų

Ar man pačiam reikia pirkti dėžes ar jūs atsivežate viską ko reikia?

Mes atsivežam. Bet jei nori pats susirinkti iš prekybos centrų – tavo teisė. Tik tada neužsipūsk, jei dėžių nepakaks ar jos bus per silpnos. Knygoms reikia mažų dėžių, ne didelių maišų iš elektros parduotuvės. Kartą vežėm klientą iš Panevėžio, kuris sutaupęs penkis eurus už dėžes, supakavo porcelianą į senus žurnalus. Keturios lėkštės neišgyveno. Mūsų dėžės yra dvigubo sluoksnio kartonas, skirtas būtent perkraustymui. Užsakom ir lipnią juostą, ir burbulinę plėvelę. Dar turim spintas drabužiams – labai patogu, nereikia vynioti į paketus.

Ką daryti su augalais? Ar galima juos vežti į Angliją per sieną?

Augalai... na, tai toks klausimas, kur aš ne visada tikras, kaip bus. Oficialiai reikia fitosanitarinių pažymėjimų, ypač jei didesni ar retesni augalai. Mažas kaktusas vazonelyje dar praslysta kartais, bet aš to nesakiau, supranti? (patikslinu: nerekomenduoju bandyti apeiti taisyklių). Muitiniai kartais tikrina, kartais ne. Kiekvienas atvejis skirtingas. Jei augalas labai jautrus – vargu ar išgyvens kelionę mašinoje tris dienas. Aš asmeniškai patarčiau augalus atiduoti kaimynui ar mamai, o Anglijoje nusipirkti naujų. Ten visko yra. Bent jau tuos paprastus lapuočius tikrai gausi. O jei tai vos išskirtinis orchidėjos – galvok pats.

Vežu kolekciją alkoholio – vynas, viskis. Ar čia galima ir kaip supakuoti?

Galima, bet ribotai. Tikslūs skaičiai keičiasi, man rodos dabar tai apie 42 litrai vienam asmeniui įvežant asmeninius daiktus, bet geriau paskambink – pasitikslinsiu su mūsų agentu Doveryje. Kiekviena butelis turi būti atskirai suvyniotas ir statomas vertikaliai. Nelaikom gulomis, nebent tai vynas su kamščiu – tada horizantalūs... (šiandien man galva ne taip suka, ne, vertikaliai irgi blogai su kamščiu, geriau gulsti arba statyti kaip priklauso, tiesiog neišpilstykit). Esminė taisyklė: privatus vartojimas, ne pardavimui. Jei vešim penkiasdešimt butelių viskio, muitininkai įtars prekybą. Aš rodos kažkur rašiau apie tai bloge, bet gali ir ne. Jei kolekcija vertinga – drausk atskirai.

Kokios didžiausios klaidos, kurias žmonės daro pakuodamiesi patys?

Per didelės dėžės knygoms. Ir per silpnos dėžės indams. Dar dažnai žmonės palieka šaldytuvą pilną maisto. Rimtai. Kartą atvažiavom, klientas sako „nu tai ištuštinsiu rytoj“, o rytoj mes jau turėm krautis. Šaldytuvas su varškės sūriu – ne pats geriausias kelionių draugas. Dar žmonės maišo skalbinius su dokumentais ir prisiranda, kad pasas buvo sportinių kelnių kišenėje tris dienas. Gerai bent kad rado. Ir paskutinė klaida – nepasižymi, kas dėžėje. Kai atsivežam į Londoną, jie nežino, kur virtuvė, kur miegamasis. Chaosas. Užrašyk ant šono, ne viršaus, nes viena ant kitos dėžės guli.

Ar privaloma kad jūsų darbuotojai supakuotų, ar galiu pats jei noriu sutaupyti?

Gali pats. Privaloma nėra. Bet yra bet. Kai pakuojam mes – galioja mūsų draudimas pilnai. Kai pakuoji tu – dalis atsakomybės krenta ant tavęs. Yra pas mus tokia sistema: jei dėžę atidžiai tikrinam ir matom, kad blogai supakuota, perspėjam. Kartais nepastebim, nes skuba. Tada bėdos. Jei tikrai nori pats – daryk tai bent savaitei iki atvykimo, kad spėtum viską normaliai sutvarkyti. Mes atvežam medžiagas savaitę iki perkraustymo, parodom, kaip pakuot. Nenuvertink to – profesionalas supakuoja per ketvirtį laiko ir efektyviau. Bet pasirinkimas tavo, nieko neveršiu.

Dokumentai, muitai ir kas pasikeitė po Brexit

Brexitas ką nors pakeitė dokumentuose lyginant su senais laikais prieš 2019-uosius?

O taip. Seniai tai buvo kaip važiuoti iš Vilniaus į Vilnių, tik toliau. Dabar reikia muitinės deklaracijos, sąrašo turinio – inventory list – ir kartais pasienyje klausia smulkmenų. Skirtumas toks, kad anksčiau ES pilnės (taip, pilnės, ne piliečiai, čia ta klaida kuri kartais išsprūsta kai rašau greitai) laisvai judėdavo. Dabar Anglija – trečioji šalis. Praktiškai tai reiškia daugiau popieriaus, bet ne katastrofą. Mes visa tai darom už klientą. Turi pateikti sąrašą, kas važiuoja, mes užpildom CMR ir eksporto deklaracijas. Gali tekti pateikti nuomos sutartį ar darbo pasiūlymą, kad įrodytum, jog kraustaisi, o ne prekiauji.

Ką reiškia tas EORI numeris ir ar man jo reikia asmeniniams daiktams vežti?

EORI – tai toks kodas, kurį turi turėti importuotojas. Daugelis žmonių jo neturi. Jei vežam asmeninius daiktus, mes naudojam savo partnerių EORI Jungtinėje Karalystėje. Tu neturi dėl to sukti galvos. Kartais klientas pats bando gauti, bet procesas užtrunka savaites. Kam vargti? Mūsų agentai Doveryje ir Kале... (Kalė? Kruoje? Kažkur ten Prancūzijos pusėje, tiesiog uoste) moka tvarkyti dokumentaciją be tavo EORI. Tik jei veši kaip verslas, tada reikia. Asmeniniai daiktai – visai kas kita. Parašiau chaotiškai, bet esmė ta – nekvarpink sau galvos dėl EORI kai kraustaisi į butą Londone.

Ar tikrins kiekvieną dėžę pasienyje ar tik patikės tuo sąrašu kurį parašysiu?

Pasitikėk manim, jei muitininkas norės atidaryti – atidarys. Tačiau pilnų patikrų retai pasitaiko, jei viskas logiška. Jei rašai „asmeniniai daiktai“ ir deklaruoji normalų buitinį turinį – ramu. Problemos prasideda, kai sąraše viena, o realybė kita. Kartą vežėm mašiną, kurioje deklaruota 20 kubinių metrų baldų, o tarp jų – pilnas komercinis įrankių rinkinys statybininkui. Muitininkai uoste pasirinko mus. Valandą tikrino. Praradom tris valandas. Klientas pyko, bet pats melavo. Tad sąžiningumas svarbiausia. Dėžių neatidarinėja be priežasties, bet turi teisę. Tai toks atsakymas.

Kiek laiko užtrunka muitinės formalumai?

Jei dokumentai tvarkingi – nuo kelių valandų iki vienos darbo dienos. Kartais pasienyje eilės. Ypač jei incidentas kelyje arba streikai Prancūzijoje, kas pastaruoju metu pasitaiko dažniau nei norėčiau. Jei krovinys eina keltu per Lamanšą, dokumentus mes pažymim elektroniniu būdu dar būdami Lietuvos pusėje. Dėl to Doverio uoste praleidžiam mažai. O jei važiuoja kita trasa – per Nyderlandus, Belgium... (Belgiją, žinoma, ne Belgium) – ten irgi sklandžiai, jei nedraudžiama. Klausimas geras, bet neatidėliok paskutinei dienai popieriaus darbo.

Kelyje – kas vyksta kai daiktai jau mūsų mašinoje

Kas bus jei jūsų mašina suges kur nors vakarų Prancūzijoje? Mano dalykai nepabėgs?

Būna. Retai, bet būna. Turime partnerių visoje Europoje – mūsų vairuotojai turi numerius reikalingiems servisams. Jei gedimas rimtas – perkeliam krovinį į kitą mašiną. Tavo daiktai visada prižiūrimi. Vairuotojai miega mašinoje arba prie jos, priklauso nuo aikštelės. Suplanuojam maršrutą, kad per naktis stotume saugiose vietose. Prisimenu prieš kokius šešerius metus – net nė, gal prieš penkerius – buvome sustoję prie kai kurios degalinės Vokietijoje, kitą rytą akumas buvo nusėdęs. Vairuotojas pasikvietė pagalbą, bet dėžės nė nejudino. Sistema veikia. Neramauk per daug.

Ar mano daiktai važiuos vieni ar su kitų žmonių kroviniu kartu?

Dažniausiai dalinam mašiną. Pilnas fūras vieno žmogaus daiktams – prabanga, kainuos labai brangiai. Dalinis krovinys – standartas. Bet žiūrėk, mes nevežam sandėlinių prekių kartu su tavo sofa. Kitų klientų asmeniniai daiktai, taip pat perkraustymai. Suformuojam logistiką, kad visi kroviniai būtų saugūs ir atskirti. Kartais mašinoje būna trys-four (komentaras: na, trys-keturi, sumaišiau kalbas) šeimų daiktai. Kiekvienas skyrius pažymėtas, nėra tokio dalyko, kad svetimi daiktai maišosi. Žmonių daiktai – ne bulvių maišai. Turi savo zoną ir nepajudinami.

Kaip galiu žinoti kur šiuo metu yra mano daiktai?

Skambini mums. Mes skambinam vairuotojui. Taip, senamadiška, bet veikia geriau nei tie GPS sekėjai, kurie kartais rodo, kad mašina plaukia per jūrą. Juokauju, jie tikslūs, bet technika failina. Realiai vairuotojai praneša kas kelias valandas, kur yra. Gaunam statusą: „Prancūzija, 200 km iki uosto.“ Jei labai reikia tikslios koordinatės – galim suteikti, bet kam? Svarbu žinoti, ar bus Londone trečiadienį ar ketvirtadienį. Dėl sekimo programėlių – bandėm kažkada, bet daugelis klientų vis tiek skambindavo. Tai kol kas taip, gyvas kontaktas. Gal ateityt bus kitaip, bet nebesinervink dėl to ko nevaldai.

Ar vairuotojai nakčiai palieka mašiną be priežiūros?

Nei vienas normalus vairuotojas to nedarys, jei krovinys pilnas asmeninių daiktų. Mes mokom taisyklių: saugi aikštelė, užrakinti visi užraktai, jei įmanoma – stebima vieta. Europoj pilna aikštelių, kurios specialiai truckams skirtos. Kartais ten mokama, bet mes mokam. Geriau sumokėti dvidešimt eurų už naktį, negu rytoj aiškintis klientui, kur dingo jo televizorius. Buvo vienas atvejis prieš daug metų – ne pas mus, o konkurentai – paliko mašiną atviroj aikštelėj prie Madrido. Rytas parodė atviras duris. Dėl to dabar visi atsargūs kaip tankistai. Jei vairuotojas tingi susimokėt – gauna įspėjimą, o antrą kartą – ieško naujo darbo.

Anglijoje – nuo durų iki durų ką tai reiškia realybėje

Ką reiškia „nuo durų iki durų“ realiai, ne reklaminiame lankstinuke?

Reiškia, kad ateinam pas tave į butą Klaipėdoj, Panevėžy ar kur esi, ir atnešam į butą Londone, Birmingeme, Braitone – kur ten. Bet su sąlyga, kad galim privažiuoti ir kad nėra rimtų kliūčių. Jei tavo namas Londone centre su parkingo draudimais – turi susitvarkyti leidimą arba mes atsivežam į artimiausią įmanomą tašką. Nuo durų iki durų nereiškia, kad nešam į 15-tą aukštą be lifto, nebent susitarta. Realybė: įnešam per duris, pakišam į svetainę arba paliekam prie pastato, jei kitaip neina. Aiškiai viską aptariam iš anksto, kad nebūtų barnių kelyje.

Ar jūs tikrai įnešate daiktus į butą jei nėra lifto ir aš gyvenu ketvirtame aukšte?

Įnešam. Bet... jei pianinas arba trysdešimt dėžių – kainuos papildomai. Be lifto darbas dvigubai sunkesnis. Mes turim liftus ant vežimų, turim diržus, bet keturi aukštai – tai prakaitas. Jei tai senas namas siauru laiptų aukštu – dar sudėtingiau. Kartais šnekam su klientu: gal gali mėnesiui išsinuomoti sandėliuką žemesniame aukšte? (juokauju, retai kas taip daro). Nu bet rimtai, informuok mus iš karto apie laiptus. Jei žiema ir laiptai slidu – rizika. Mes nešam, bet saugumas svarbiau nei greitis. Būna, kad paprašom kliento padėti prilaikyti duris.

O jei atvežėte o radau kad kažkas sudaužyta – kokia procedūra?

Pirmiausia – nerašyk akto, jei nesutinki su sąlygomis. Pasirašai tik kai apžiūrėjai. Jei matai dėžę įlenktą – fotografuok prieš atidarydamas. Parašai žymą važtarašty. Skambini mums per 24 valandas, geriausia iš karto. Mes turim protokolą: nuotraukos, aprašymas, vertinimas. Draudimas padengia, jei pakuotė mūsų daryta ir aktas užpildytas. Jei dėžė nepastebėtai pažeista kelyje – mes atsakom. Jei pats supakavai į seną špyžinę dėžę... tada sudėtingiau. Aš asmeniškai stengiuos, kad tokių situacijų nebūtų, nes mėgstu ramų vakarą be skambučių. Kartais reikia kantrybės, kol draudimas įvertina.

Galiu atidėti pristatymą jei dar neišsirinkau naujų namų Londone?

Gali, bet su sąlyga. Mes turim sandėlį netoli Londono, bet saugojimas kainuoja. Savaitė-du dar nukenčiam, bet jei tai mėnesiai – reikia mokėti už saugojimą. Kita opcija – palikti Lietuvoje pas tėvus ir vežti vėliau. Bet „nuo durų iki durų“ paslauga jau nebetinka, tampa du atskiri perkraustymai. Geriau susitvarkyk adresą. Žinau, Londone butą rasti – misija, ypač jei nežinai, kur dirbsi. Kartais klientai apsistoja airbnb mėnesiui ir tada surengiam pristatymą. Tai realus sprendimas. Tik nepamiršk, kad oro sąlygos Anglijoj drėgnos, daiktai gali įgauti kvapą jei per ilgai sandėlyje be ventiliacijos. Mes kontroliuojam, bet vis tiek.

Kiek realiai trunka važiuoti nuo Lietuvos iki Anglijos?

Dvi-trys dienos. Prikauso nuo maršruto. Iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją arba Nyderlandus, tada keltas. Jei keltas naktinis – rytoj jau Anglijoje. Bet ne visada tiesiai į tavo miestą, nes surenkam krovinius. Logistinis žaismas. Kartais čiumpam krovinį Kėdainiuose, tada į Kauną, tada Varšuva... tada vakarai. Dėl to sakau klientams: nuo paėmimo iki pristatymo skaičiuokit 5–7 darbo dienas. Ne todėl, kad važiuojam lėtai, bet nesustojam pakeliui parūkyti (na, vairuotojai rūko, bet tai nesustabdo maršruto). Tiesiog fūra nėra greitasis paštas, jinai juda ir paima, ir veža.

Keistesni atvejai – bet pasitaiko

Ar galima transportuoti šaldytuvą ir skalbimo mašiną?

Taip, buitinė technika važiuoja. Tik šaldytuką reikia atitirpinti ir išvalyti. Ne kartą vežėm šaldytuvą, kuriame likę šaldiklio ledai – kelionėje atitirpo, vanduo išbėgo, sušlapo grindys mašinoje ir kelių dėžių apačios. Baisu. Skalbimo mašinai – fiksuojam būgną, nes kitaip supykęs vairuotojas paskambina iš Belgijos, kad kažkas baršk. Indaplovei irgi reikia užblokuot judančias dalis. Dėl to buhalterės dažnai (kaip čia buhalterės? Indaplovės, supainiojau žodžius, bet buhalterės irgi barška jei nemoka mokesčių) reikia specialaus paruošimo. Jei technika įmontuota – demontuojam, jei paprasta. Jei ne – rask specialistą.

Turiu labai daug knygų – gal koks tonas jų. Ar tai problema?

Knygos – sunkiausias dalykas, koks tik gali būt. Ne akmuo, bet... arti. Nenaudok didelių dėžių. Standartinė dėžė pritvirtinta prie kelių dešimčių kilogramų knygų – nebeskaito. Mes turim mažesnes, dvigubo corūg... (taip, gofruoto kartono) dėžes būtent literatūrai. Jei turi toną – pripažinsiu, kainuos. Svoris lemia degalų sąnaudas. Bet jei tai tavo kolekcija – vešk. Tik nepiktink mūsų vaikinų. Jie nešios ir keiksipsis po nosim, bet profesionaliai. Patarimas: peržiūrėk, ar tikrai visos tos knygos reikalingos. Aš pats turiu penkis šimtus knygų, kurių neatsiverčiau dešimt metų, bet laikau. Žmogiška.

Saugus asmeninių daiktų gabenimas į Angliją nuo durų iki durų – tai ne tik furgono nuoma. Tai planavimas, žinojimas ką daryti, jei kas nepavyksta, ir žmonės, kurie supranta, kad tavo daiktai – tavo prisiminimai. Aš per dvidešimt dvejus metus mačiau visko, ir galiu pasakyti vieną: jei skamba per gerai, kad būtų tiesa – tikriausiai taip ir yra. Kreipkis į tuos, kurie nebijo pasakyti „nežinau, bet pasižiūrėsiu“, kurie klausia apie laiptus ir augalus. Tokie žmonės – tikri. Linkiu rasti savo kelią į Angliją be streso. O jei kils klausimų – žinai, kur mane rasti.