Saugus antikvaro pervežimas į Angliją su draudimu: kaip neiššauti sau į koją renkantis kompaniją

Žinai, per tiek metų – na, bus jau kokia dvidešimt ketvirta – mačiau visko. Klientai skambina, kvėpuoja greitai, sako: „mano senelės servizas, jo negaliu prarasti“. Ir aš suprantu. Bet tada jie pasirenka pirmą kompaniją, kuri pasirodo Google, ir stebisi, kai draudimas nepadengia. Kartais klientai galvoja, kad antikvaras yra kaip bet kuris kitas krovinys, bet taip nėra. Aš mačiau, kaip vežami šaldytuvai ir kartu su jais – XVIII a. komoda. Rezultatas buvo... na, tu supranti. Saugus antikvaro pervežimas į Angliją su draudimu nėra rocket science, bet yra niuansų. Nuo jų priklauso, ar tavo daiktas atvažiuos toks kaip buvo, ar... supakuotas skersai. Čia tiesiog aš tau paaiškinsiu, kaip būna iš tikrųjų, be jokių saldainių popieriukų.

Draudimas – ar jis tikrai saugo, ar tik apsimeta

Ar draudimas galioja, jei pats supakavau dėžę?

Na va, pagauti tave. Jei pats supakavai ir nenufotografavai proceso, tai... lyg ir taip, lyg ir ne. Draudimas perkraustymo metu galioja, kai yra aiškiai nustatyta, kad (na, gerai, ne „nustatyta“ – turi būti įrašyta sutartyje, tu žinai, ką turiu galvoje) žala padaryta ne dėl tavo pakavimo klaidų. Aš matęs atvejį – nors atvejis čia dar švelniai pasakyta, buvo klaiku – kai klientas suvyniojo porcelianą į laikraščius. Ne burbulinę plėvelę, laikraščius. Suplyšo, atsirado rašalo dėmės, draudimas atsisakė mokėti. Nes tai buvo tavo kaltė. Jei kompanija pakuoja – jų atsakomybė. Jei tu pats – tavo rizika. Taškas.

Ar mano senelis laivo modelis bus apdraustas, jei dėžė kiek pasimes?

Kiek pasimes – tai kiek? Trisdešimt centimetrų ar tris metrus? Štai tau esmė. Draudimas antikvarinių daiktų transportavimui dažnai turi slaptų franšizių. Jei dėžė nuo stalo nukrito ant grindų vairuotojui stabdžius – tai vidutinis incidentas. Bet jei vežėjai pamiršta pritvirtinti ir dėžė nubira autostradoje prie Kalė – tada tai jau ne draudimo, o jų neatsargumo reikalas. Dažniausiai draudimas padengia fizinius pažeidimus patirtus maršrute, bet jei daiktas buvo prastai pritvirtintas mašinoje – paspėliok pats, kas kaltas. Gerai aprašyk daiktą sutartyje. Kiekvieną.

Ką reiškia „visiškas draudimas“, nes man taip pasakė vakar vienas vairuotojas?

Atsiprašau, bet vairuotojai kartais... na, meluoja. Ne visada sąmoningai, tiesiog pats nežino. „Visiškas draudimas“ dažnai reiškia, kad draudžiama mašina, ne tavo konkretus stiklinis indas viduje. Tai skirtingi lygiai. Transportavimas su draudimu į Angliją turėtų turėti du sluoksnius: CMR krovinio draudimą ir papildomą, mūsų vadinamą „visų rizikų“ draudimą. Bet netgi ten yra išimčių. Pavyzdžiui, jei daiktas buvo sugedęs jau prieš tai – niekas nemokės. Būk atsargus su pažadais. Geriau paimk sutartį ir paskaityk. Taip, net jei ten šešiasdešimt puslapių mažomis raidėmis.

Kur yra ta riba, kada draudimas nepadengia žalos antikvarui?

Čia jau tiksliai nežinau, ar yra viena konkreti riba visam pasaulyje – priklauso nuo draudimo poliso. Bet realiai: jei turi dokumentus, įsigijimo čekį, ekspertų įvertinimą – draudimas sumos neklausinėja. O jei senelis pats padarė tą spintą 1963-aisiais ir vertė tik sentimentali? Tada gali gauti centus. Būna. Vienas mūsų klientas turėjo senovinį kilimą, vertą kokią 4000 eurų, bet be popieriaus. Gavo 400. Skauda. Aš tuomet pats buvau nepatenkintas, kaip susidėliojo, bet rankų nekėliau – taip surašyta.

Pakavimas – čia dažniausiai viskas sugenda dar neišvažiavus

Ar tiks paprastos kasdienės dėžės ar reikia specialių?

Dėžės iš parduotuvės garaže? Ne, jei tai antikvaras. Perkraustymo paslaugos į Angliją dažnai atsiveža dviejų ar trijų sluoksnių kartoną, specialią raižomą plėvelę, polietileną. Paprastos dėžės sulūžta kampuose, o antikvaras sveria daugiau nei atrodo. Tas senovinis rašomasis stalas? Atrodo kaip medinis gabalas. Bet kai jį keli, supranti, kad tai tikras ąžuolas. Dėžė turi tempti. Specialios dėžės dar turi amortizuojančias sienas. Vieną kartą mačiau, kaip klientas bandė sutaupyti. Rezultatas – skelta spintelės koja. Draudimas? Ne, nes pakuotė buvo neprofesionali. Pykau ant jo. Jis pripažino, kad paskubėjo. Nebekartok tos klaidos.

Kaip pervežti tą didelį veidrodį su auksiniu rėmu, kuris stovi pas mane koridoriuje?

Veidrodžiai – pragaras. Auksinis rėmas dar blogiau, nes jis lūžta netikėtai. Jei rėmas turi gipso ornamentus – jie byra nuo vibracijos. Pačiupinėk ranka, pajusi, kad tai tikrai trapi. Mes darome taip: burbulinė plėvelė tiesiai ant stiklo, ne ant rėmo, po to putos, po to medinis lagaminas. Jei veidrodis yra didesnis nei dvi metrai (taip, žinau, turi būti „du“, bet tu supranti – kalbu greitai) – jis važiuoja tik vertikaliai. Horizontaliai apkrova pasiskirsto blogai. Ir niekada ne dėžėje su knygomis. Vieną kartą veidrodis važiavo su enciklopedijų komplektu. Spėk, ką atsitiko. Vairuotojas stabdė, knygos slenka, bum – rėmas kreivas. Va tokie dalykai.

Ar reikia išardyti spintą, jei ji sena ir baiminuosi, kad neatlaikys?

Baimintis reikia. Senos spintos turi sąnarius, kurie seniai prikrito. Jei gabeni kaip vienetą – didelė tikimybė, kad durys išsikraipys. Bet išardyti irgi rizikinga, nes varžtai užsivedę. Kartais geriau sutvirtinti vidų mediuku ir vežti iš viso atidarius duris. Arba net nugarėlę nuimti. Klausyk, kiekviena spinta individuali. Aš nesu restoratorius, bet per dvidešimt metų supratau: jei korpus braška, kai tik ją kimši – verta permąstyti metodą. Geriau sumokėk daugiau už atskiriamą konteinerį nei gauk dėžę su skiedromis kelyje į Londoną. Rimtai.

Kas vyksta kelyje – be filtrų

Kiek laiko daiktai važiuoja iki Londono ir ar saugu palikti mašinoj nakčiai?

Iš Lietuvos iki Londono mašina važiuoja apie penkiasdešimt–šešiasdešimt valandų, priklauso nuo vietos. Ar saugu nakčiai? Ne visada. Yra kompanijų – na, nevadinsiu pavadinimų, bet mačiau – kurios palieka fūras nemokamose stovėjimo aikštelėse prie Lilio. Be apsaugos. Antikvaro pervežimas tokiu būdu tarsi loterija. Profesionalūs vežėjai naudoja saugomas aikšteles, sekimo sistemas, fūroj niekada nepalieka vienų vertingiausių daiktų. Bet pripažinsiu, kartais pasitaiko vairuotojų, kurie taupo. Tu to nematai. Todėl verta klausti: kur nakvos? Kokie juos sekimo prietaisai? Jei nerodo – blogas ženklas.

Ar krovinys eina tiesiai pas mane ar bus perkraunamas kažkur?

Dauguma krovinių perkraunami. Važiuoja iš Vilniaus į Kauną, tada į bendrą fūrą kelyje į Olandiją, ten gal dar į mažesnę mašiną. Saugus antikvaro pervežimas į Angliją su draudimu turi turėti aiškų maršrutą. Jei perkraunama – klausimas, kur ir kaip. Ar sausa? Ar kita dėžė gali ant tavosios užkristi? Vieną kartą mano kolega rodė nuotrauką: konteineryje prie Roterdamo ant mūsų kliento fortepijono buvo kraunamas dviračių rėmas. Sustingau. Nes tų dviračių metalas tiesiog braškėjo per apdailą. Po to draudimas mokėjo, bet klientas be fortepijono mėnesį gyveno. Tiesiog paklausk maršruto prieš pasirašydamas. Nebijok būti įkyrus.

Kaip sekamas konteineris, jei aš gyvenu Birmingeme, o ne Londone?

Birmingemas, Oksfordas, Mančesteris – nesvarbu. GPS sekimas dabar turėtų būti standartas tarptautiniuose perkraustymuose. Bet ne visi tai daro realiu laiku. Kartais atsiunčia tau rytą nuorodą, o vakare. Aš asmeniškai mėgstu, kai klientas gauna tiesioginę nuorodą. Realiai, jei gyveni ne Londone – dažnai reikia paskutinę mylią daryti mažesne mašina. Didesnė fūra neįvažiuoja į senus kiemus Birmingemo centre. Gal tiesiog klausk, ar jie planuoja pristatymą su 7,5 tonų mašina ar 18 tonų. Antra vertus, jei turi antikvaro ir didelę sofą – skirtingi sprendimai. Klausk iš anksto.

Kainos – kodėl vieni skaičiuoja kavos kainą, kiti – buto

Kodėl dviejų kompanijų kainos skiriasi trigubai už tą patį veidrodį?

Nes vieni – rimti perkraustytojai su draudimu, licencijomis, mokamais vairuotojais. Kiti – du bičiuliai ir nuoma iš Autoplus. Nejuokauju. Skirtumas trigubas dažnai reiškia, kad pigesnis pasiūlymas neturi papildomo draudimo. Arba turi paslėptų mokesčių. Pamenu, klientas skambino, sakė: „rado už 300 eurų“. O pas mus 900. Tai pasakiau: paklausk, ar į kainą įskaičiuotas kuro mokestis Prancūzijoje, muitinės dokumentai, draudimas ir pristatymas iki durų Birmingeme. Pasirodo – ne. Galutinė suma išnėjo 1100. Tų 300 paslauga buvo tik iki uosto. Dar būna, kad pigus pasiūlymas neturi licencijos vežti tarptautiniu maršrutu. Tai reiškia, kad muitinėje gali kilti klausimų. O tau reikia daikto, ne nuotykių. Nesąžininga? Taip. Dažna? Deja, irgi taip.

Ar įmanoma su transportu ir draudimu išvis išsisukti pigiau nei 800 eurų?

Mažai tikėtina, jei kalbam apie normalų antikvarą. Jei vienintelė komoda – gal ir 600–700 galima surinkti su grupe. Bet 800 eurų yra kažkur minimumas, kai kalbam apie maršrutą į Angliją su draudimu. Žinoma, jei pats veži, tarkim, per paštą ar kažką – gali būti pigiau. Bet tada nebeperkraustymo paslaugos. Pašto siuntai draudimo sąlygos... beprotiškos. Aš nesiryžčiau siųsti XIX a. porceliano per siuntų tarnybą. Gal ir sutaupysi 300 eurų, bet jei suduš – gali verkti. Ir dar ilgai. Sutaupyta suma nepaguos žiūrint į sudužusį kraštą.

Kodėl kai kurie brokeriai žada auksą, o paskui dingsta?

O čia tai jau juodoji zona. Yra tokių „tarptautinių kompanijų“, kurios neturi nei vienos savo mašinos. Paima užsakymą, meta į kokį nors skelbimų portalą, randa pigiausią neaiškų vežėją. Blogiausia, kad tau pasakoja, kaip viskas aukščiausio lygio. Tada dingsta. Telefonas išjungtas. Tu stovi prie durų Londone, o daiktai – neaišku kur. Perkraustymo rinkoje į Angliją tai, deja, ne retas atvejis. Tikrink, ar kompanija turi ofisą, ar yra registruota, ar turi CMR draudimą. Jei tik skelbimų portale bendrauja – nerizikuok. Tie brokeriai pasiima komisinius ir bėga. Kartais net neatsako, jei parašai antrą kartą.

Dokumentai – Brexit padarė savo, bet ne viskas prarasta

Ar antikvaras iš Europos Sąjungos dar su muitais į Angliją?

Anglija išstojo, taip. Bet jei daiktas yra tavo asmeninis kilnojamasis turtas, naudotas daugiau nei šešis mėnesius – muitų neturėtų būti. Turėk sąskaitas. Arba foto, kaip daiktas stovi tavo svetainėje prieš tris metus. Muitininkai kartais klausinėja. Jei pervežimas į Angliją yra komercinis – t. y., perparduodi – kitos taisyklės. Tada muitai ir PVM gali kilti. Čia jau reikia brokerio. Tiesa, jei vežatės meno kūrinį, galbūt turėtumėt patikrinti, ar nereikia eksporto licencijos. Prieš Brexit tai buvo kiek paprasčiau, bet dabar kontrolės sugriežtėjo. Jie tikrina daugiau. Kai kuriems senesniems nei 50 metų daiktams... hmm. Geriau pasitark su muitinės atstovu. Aš vežu, bet nesu muitininkas. Čia riba.

Kokie popieriai reikalingi, jei daiktas yra XIX a. ir galbūt kažkoks paminklas?

Jei tai kultūros paveldas – stop. Tiesiog stop. Nevežk, kol nepasitikrinsi. Lietuvoje antikvaro eksportas priklauso nuo įvairių sąrašų. Kartais nežinant gali vežti tai, kas techniškai negali išeiti iš šalies be leidimo. Anglijoje įsivežti lengviau nei išsivežti, supranti? Jei turi meno kūrinį vertingesnį nei 6500 svarų – reikia deklaruoti. O jei tai ginklas, paauksuotas – dar blogiau. Aš turėjau atvejį su senoviniu šautuvu. Klientas aiškino, kad tai „geležis“. Pasirodo – paveldo objektas. Draudimas čia nepadės, jei konfiskuos. Geriau per daug popieriaus nei per mažai. Kiekvieną kartą taip sakau.

Ar reikia kažkokios ekspertizės prieš siunčiant porcelianą?

Nebūtina, bet rekomenduočiau. Yra toks dalykas – ekspertų įvertinimas. Fotografuoji kiekvieną detalę, ypač defektus. Kodėl? Nes jei įvykis draudimui – jie norės įrodymo, kad įskilimas atsirado ne pas tave vonioje prieš tris metus. Aš žinau, tai papildoma bėda. Bet kai vežiau senovinį Meissen porcelianą į Londoną – turėjome keturiasdešimt septynias nuotraukas. Rimtai. Kiekvieną rankenėlę. Atvežus viskas tikrinta. Toks saugus antikvaro pervežimas kainuoja nervus, bet sutaupo dramų. Aš pats nemėgstu foto sesijų, bet po tos istorijos pasikeičiau.

Kai nutinka bėda – ką tikrai daryti, ką – nelaiku

Ką daryti, jei veidrodis atvažiavo įskilęs, o vairuotojas sako, kad taip buvo?

Neikšyk. Daryk actą. Pasirašyk su žyma. Kiekvienoje CMR turi būti vieta pastaboms. Parašyk: „priėmiau, bet su išlyga – stebimas defektas X“. Jei nepasirašysi – vėliau beveik bus neįmanoma įrodyti. Vairuotojai kartais bijo, nes jiems irgi gresia baudos iš darbdavio. Bet tavo teisė – priimti tik su pastabom. Po to – foto per 24 valandas, laiškas kompanijai. Jei draudimas normalus – prasidės ekspertizė. Kartais trunka savaites. Kartais mėnesius. Bet be pastabos ant popieriaus tu beveik bejėgis. Pas mane kabo ant sienos iškeltas CMR su žyma dėl sulūžusios kojos. Pamenu visam gyvenimui.

Kiek laiko trunka žalos atlyginimas ir ar tikrai jie sumokės?

Nieks tau nepasakys tikslios datos. Na, aš bent jau negaliu garantuoti. Gali būti savaitė, gali pusmetis. Priklauso nuo draudimo kompanijos Anglijoje ar Lietuvoje, nuo žalos apimties, nuo to, ar vežėjas pripažįsta kaltę. Vieną kartą laukėme keturis mėnesius dėl apdraustos komodos. Kodėl? Nes draudikai aiškinosi, ar tai transporto žala, ar gamyklinis brokas. Užtruko. Bet sumokėjo. Supranti, dėl to aš ir siūlau rinktis ne pigiausią vežėją, o tą, kuris turi partnerius Anglijoje su draudimu. Nes tada procesai greitesni. O jei koks vienas vairuotojas su savo mikroautobusiuku – pinigus gali užmiršti. Čia ne teorija, čia statistika.

Ar galiu atsisakyti mokėti, jei daiktas atkeliavęs sulaužytas?

Emociškai – aš tave vadinčiau didvyriu. Teisiškai – ne taip paprasta. Jei yra pasirašytas dokumentas be pastabų – tu techniškai priėmei. Mokėk. Tada bylinėkis. Tai ilgas kelias. Kita vertus, jei atsisakai mokėti ir yra aiškus brokas, kompanija gali nespausti vardan reputacijos. Bet nemanyk, kad tai išeitis. Geriau paimk daiktą, fiksuok, aiškink su draudiku. Aš mačiau klientų, kurie atsisakė mokėti vežėjui, ir tada daiktai liko sandėlyje mėnesį. Drėgna. Pelėsiai. Fantastika. Ne, mokėk ir kariauk legaliai. Antikvaras drėgmei jautresnis nei tavo katė.

Kitokie klausimai – pasikartojantys per dvidešimt metų

Ar verta rinktis kompaniją, kuri specializuojasi tik į antikvarą?

Jei vežiesi pilną butą – per brangu. Jei vien tik vertingi daiktai – verta. Tokios kompanijos turi specialias pakavimo medžiagas, žino, kaip vežti temperatūros kontroliuojamoje aplinkoje. Bet problema – Lietuvoje jų mažai. Dažnai tai tiesiog įmonės, kurios turi antikvaro patirties tarp bendrų perkraustymų. Bet jų privalumas – jie žino, kaip nestatyti nieko šalia. Nes kiti kroviniai gali sugadinti. Tai svarbu. Paklausk konkrečiai: kiek antikvaro pervežimų į Angliją jie darė šiemet? Jei du – abejok. Jei penkiasdešimt – kalbam. Nėra stebuklų, tiesiog patirtis. Aš pats dirbu bendroje perkraustymų kompanijoje, bet turiu tą patirtį.

Ką daryti, jei turiu tik vieną seną laikrodį – ar ima tokius mažus krovinius?

Kai kurie ima, kai kurie ne. Brangiai. Nes mašinos tiek pat degalų suėda. Yra grupiniai pervežimai į Londoną – tavo daiktas važiuoja su kitais. Saugus antikvaro pervežimas tokiu būdu įmanomas, jei pakavimas atskiras ir fiksuojamas atskirai. Kaina gal kokius 400–600 eurų. Jei tai labai vertingas – imk kurjerinę paslaugą su asmeniniu lydėjimu. Kartais skrisi pats su tuo laikrodžiu rankinėje. Rimtai. Buvo klientas su Patek Philippe – taip ir padarė. Nors mes galėjome vežti, jis nenorėjo net rizikuot. Aš dėl to nesipykinėjau. Suprantama.

Ar galiu važiuoti drauge su daiktais į Angliją?

Ne, tu nesi krovinys. Juokauju. Kai kurie vežėjai leidžia, kai kurie – ne, draudimo priežasčių. Jei dediesi į fūrą – techniškai galima, bet nepatogu. 40 valandų sėdėti su sofomis. O jei konteineris – ten iš viso negali žmonių būti. Kartais klientai klausia, ar gali pabėgioti kartu, pamatyti Angliją. Ne, tai nekelionė. Nors... prieš dešimt metų vienas vairuotojas vežė klientę kartu. Istorija geros pabaigos neturėjo – kažkaip visą kelią ginčijosi. Daugiau neleidžiam. Tavo daiktai – vienu transportu, tu – kitu. Lėktuvu. Arba keltu. Man相配, kai žmonės skiria daiktus nuo savęs.

Koks blogiausias dalykas, kurį matei per 20 metų pervežant antikvarą?

Vienas vežėjas, kurio nevardinsiu, paliko senovinę spintą lietuje prie kliento durų Londone. Klientas vėlavęs 15 minučių iš darbo. Spinta – lietuje. Išsipūtė. Draudimas? Vežėjas apskundė, kad klientas nebuvo laiku. 15 minučių! Aš tada supratau, kad rinkoje yra parazitų. Antras blogiausias – džiovinimas drėgno baldo su karšta lempe. Klientas pats taip padarė. Sugadino laką. Draudimas nepadengia, kai žalą padarysi pats po pristatymo. Dar buvo atvejis su fortepijonu, kuris neatlaikė gabenimo drėgnoje fūroje. Skambėjo kaip lavonas. Niekas nebebuvo kaltas. Tai va, dvidešimt ketveri metai ir vis dar stebiuosi žmonių kūrybiškumu aplaidume.

Ar oro sąlygos kelyje gali pakenkti mediniams baldams?

Žinoma. Sausis – šildymas mašinoj, medis džiūsta, trūkinėja. Vasara – karštis, klijai minkštėja. Žiema – kondensatas konteineryje. Todėl geri vežėjai naudoja drėgmę sugeriančias medžiagas. Kartais net ventiliuojamus konteinerius. Jei tavo daiktas medinis ir senas – jis jautresnis nei tavo nosis per slogą. Taip, palyginimas keistas, bet teisingas. Patikrink, ar maršrute nebus staigių temperatūros pokyčių. Pavyzdžiui, iš +25 Vilniuje į padengtą sniegu kalnų perėją. Medis reaguoja. O jei dar transportas lauks valandą pasienyje saulėje – viduje oras gali kilti iki nesveikų aukštumų.

Kaip žinoti, ar draudimas nebus su 500 eurų franšize?

Klausyk, kai kalbėsi dėl saugaus pervežimo su draudimu, paprašyk pilno poliso kopijos. Ne tik pažadų. Ten turi matytis franšizės suma. Jei ji 500 eurų – reiškia, pirmi 500 tavo sąskaita. Blogai, jei daiktas vertas 600, gerai jei 6000. Kartais galima derėtis dėl nulinės franšizės. Kainuos brangiau, bet verta, jei gabeni daug smulkaus porceliano. Šiaip aš nelabai tikras, ar visi draudikai antikvarui duoda nulį. Reikia paieškoti rimtesnių. Ta prasme, reikia paklausti tiesiai: „kokia franšizė?“ Jei svarsto – pabėk. Jei atsako skaičiumi – sėskis kalbėtis.

Išvada

Žodžiu, jei nori, kad tavo daiktas nenukentėtų kelyje į Angliją – nesirink pirmo pasitaikiusio skelbimo. Kreipk dėmesį į draudimo sąlygas, paklausinėk vairuotojo, reikalauk sutarties. Saugus antikvaro pervežimas į Angliją su draudimu įmanomas ir nesudėtingas, bet reikia dirbti su žmonėm, kurie supranta vertę. Nesusimažink pigiau – dažniausiai per brangiai sumoki vėliau. Aš nepropaguoju baimės, tik patirties. Linksniuo tai tiesiog darbas, bet dažnai emocionalus. Nes daiktai turi sielą, ypač seni. Skambink tiems, kurie atsako į klausimus tiesiai, be užuolankų. Sėkmės.