Pristatymo sprendimai Anglijai mikroautobusais greitai bei tiksliai

Jau dvidešimt ketvirtus metus sukuos šitame reikale. Anglija mums – antri namai, nors po Brexit viskas pasidarė šiek tiek sudėtingiau. Klientai vis klausia, ar pristatymo sprendimai Anglijai mikroautobusais greitai bei tiksliai dar įmanomi. Atsakymas – taip, bet reikia žinoti kelias gudrybes. Ne viskas tobula, ne viskas saldu, kaip kad rašo gražūs skelbimai internete. Kartais pasimeti tarp dokumentų, kartais – tarp Londono gatvių. Toliau bandysiu atsakyti į tai, kas tikrai rūpi – be saldžių melų.

Kiek tai kainuoja ir ar suspėsite

Koks vidutinis tarifas į Londoną mikroautobusu su daiktais?

Žiūrėk, pilnas mikroautobusas į Londoną šiuo metu gali kainuoti nuo šešių šimtų iki tūkstančio eurų. Tiksliau pasakyti sudėtinga, nes priklauso nuo sezono, kur varysi – būna, kad Birmingamas pigiau, o kažkoks kaimelis prie pajūrio pakrantės – brangiau. Kartais klientas sako: „man tik trys baldai“, o susidėliojus paaiškėja, kad reikia ir dviejų dviračių, ir penkių dėžių. Tada kaina kinta. Neapsigauk – jei per mažai nurodai, vairuotojas gali paprašyti primokėti vietoje. Nekenčiu to daryti, bet taip jau yra.

Ar tikrai galima pasiekti Angliją per dvi dienas?

Teoriškai taip. Praktiškai – būna įvairiai. Geriausiu atveju vairuotojas išrieda vakare, kitą dieną ryte jau keltas, popiet – Doveris, vakare – Londonas. Bet. Visada yra bet. Prancūzų muitinė gali patikrinti pusvalandį ilgiau. Arba Kanalo pagaida – supranti, tai ne mūsų valioj. Kartais pasitaiko gedimas, kartais – kamščiai. Sakau klientui: skaičiuok tris dienas. Jei suspėsim per dvi – džiaukis. Jei ne – nepyk. (Šiaip, į rytinę Angliją greičiau, o į Škotijos pasienį – ten jau kitos mintys.)

Ar sekmadienį galima pristatyti daiktus?

Galima, bet nerekomenduoju. Anglijoje sekmadienį daug kur draudžiama triukšmauti, kelti daiktus. Karts nuo karto pristatome – kai žmogus labai skuba. Teko Kauno klientui vežti į Bristrolį, ten laiptinė siaura, kaimynai iškart išlindo su telefonais. Nevykėlis aš tada buvau – nesuplanavau. Geriau darbo dieną, ramiu metu. Nors jei privatus namas, didelė laisva aikštelė – tada dar koks variantas. Daugelis firmų vengia sekmadienių dėl draudimų vietos savivaldybėse. Kartais baudos grėsia.

Popieriai, muitinė ir tie sąrašai

Kokių dokumentų reikia vežant daiktus į Angliją dabar?

Brexit viską apsunkino. Reikia išrašyti CMR važtaraštį, daiktų sąrašą su vertėmis, kartais – proginės deklaracijos. Nesu šimtu procentų tikras dėl augalų – ten rodos reikia fitosanitarinio patvirtinimo, bet taip retai pasitaiko, kad patikslinkit su muitininku. Dažnai dar reikia gyvenamosios vietos Anglijoje įrodymą, jei tai perkraustymas, o ne prekyba. Svarbu – jokių neaiškių skysčių, jokių nepaženklintų dėžių „tiesiog daiktai“. Muitininkai pasiunta nuo to. Buvęs kolega bandė vežti alų kaip „asmeninius daiktus“ – prigavo. Juokėmės po to, bet ne ten buvo juokinga.

Ar muitinė tikrina visus mikroautobusus?

Ne, tik dalį. Būna atrankinės patikros. Bet jei tavo mašina perpildyta, dvėsiantis augalas kyšo iš langų, o ant grindų mėtosi plaktukai – tada tikrai stabdys. Patikra trunka nuo penkių minučių iki kelių valandų, priklauso nuo eilių. Kartais vairuotojas rašo: „stoviu, košė“. Tada žinai, kad diena sugadinta. Aš asmeniškai mieliau važiuoju per Calais – Dieppe man per mažai pažįstamas uostas, nes ten kažkodėl dažniau stringame. Nors gal čia tik mano pasąmonės baimė.

Ar sąrašą rašyti lietuviškai ar angliškai?

Angliškai arba dviem kalbom. Muitininkas anglas, jis lietuviškai nesupras, nors būna ir išimčių – kolega sakė, kad Dunkerke kartą buvo muitininkas iš Kauno rajono. Na, bet tai loterija. Rašyk aiškiai, blokinėmis raidėmis. Venk poetinių aprašymų – „dėžė su jaunystės prisiminimais“ neatrodys gerai. Kartais klientai rašo „įvairūs daiktai“. Tai lygiai tas pats, kaip parašyti „žinau ką“. Gerai sudėliok, kas viduje. Jei pristatymo sprendimai Anglijai mikroautobusais greitai bei tiksliai ir nori – dokumentai turi būti tvarkingi. Kitaip nestovi nė valandos.

Kas dedasi mašinoje ir kaip kratyti

Kiek maždaug daiktų telpa į mikroautobusą?

Mes dažniausiai naudojame Citroen Jumper, Fiat Ducato ar Mercedes Sprinter tipo mašinas. Išeina koki šeši – aštuoni kubai naudingos vietos. Pora dviviečių sofų, spinta, kelios dėžės, dviratis – telpa. Bet jei klientas sako „aš tik truputis daiktų“, o turi namų biblioteką... tada netelpa. Būna, kad tenka rinktis – arba palikti, ar pirkti antrą reisą. Kartais žmonės pakuoja į maišus, o ne į dėžes – tada erdvė dingsta kaip į vandenį. Daiktai turi būti stačiai sudėti, nesvarbu kad mikroautobusas mažesnis už fūrą.

Ar pakuoti pačiam ar palikti jums?

Aš už profesionalų pakavimą, bet žinau – brangu. Jei pats pakuoji, turi turėti dvigubas dėžes, burbulinę plėvelę, nors ir laikraščiais apsivyniok. Stiklas – ne pokštas. Prieš metus vežėme veidrodį į Londoną, klientas sake „jis toks tvirtas“, o viduje tik plonas kartonas. Nu, žinai... truputį reikėjo glaistyti sieną gavėjui. Mes pakavome nemokamai? Ne, bet sumažinome žalą. Atvirai, pusė bėdų kyla dėl blogo pakavimo. Blogos įmonės apskritai nepakuoja – atvažiuoja, meta daiktus, važiuoja. Minimalus dėmesys – nulinis rezultatas.

Ar galima vežti augalus į Angliją?

Augalai – skaudi tema. Po Brexit su jais striksai. Maži kambariniai gali prasmukti, jei gerai paslėpti... nors šitaip sakyti turbūt neturėčiau. Buvo atvejis – fikusas per kelias dienas suvijo uodegas mikroautobuso gale. Vairuotojas neatidarė orlaidės, dar ir šaldė kažkur stovėjo. Negražu, bet realu. Didesniems augalams reikia leidimų. Aš paprastai patariu: palik artimam draugui, o ne vežk per vandenyną. (Ar čia ne vandenynas, o sąsiauris? La Manche, taip.) O jei labai brangus augalas – imk lėktuvą, rankinį bagažą.

O dviračiai ir priekabos – kaip čia yra?

Dviratis telpa viduje – numontuoji ratą, atlenki vairą, dedi šoną. Jei jų daug, geriau priekabą. Bet mikroautobusas su priekaba keltu mokėjimas brangesnis, keliuose siaurėse sankryžose – nesusisuksi. Teko Birmingame apsisukti dvidešimt minučių dėl tos prakeiktos priekabos. Klientas stebėjo pro langą, aš stresavau. Be to, priekaba turi turėti savo dokumentus, numerius. Negalima bet kokios metalo gabalos tempti. Kartais žmonės mano, kad mikroautobusas – tai maža fūra. Nėra taip. Svoris ribotas, ašies apkrova svarbi. Prigrūsi per daug – techninėje Europoje problemos.

Ar mikroautobusas tikrai geriau negu didelė fūra mano asmeniniams daiktams?

Fūra – permoka. Mikroautobusas – kompromisas. Jei neturi pilno namo, tik buto daiktus – nereikia dvidešimt kubų. Fūra kainuoja dvigubai, laukiesi ilgiau kol surinks krovinius. Mikroautobusas – tavo asmeninė mašina šiam reisui. Tiksliau, mūsų mašina, bet skirta tau. Greičiau nei fūra, pigiau nei lėktuvas. Bet jei vežei pianiną – tada mikroautobusas nepadės. Tada reikia sunkvežimio. O jei tik lovą, sofą, dvidešimt dėžių – idealu. Būna, žmonės bijo, kad mažesnė mašina reiškia neprofesionalumą. Nėra taip. Tiesiog kitas sprendimas.

Kas vyksta kelyje ir prie durų

Kas vairuoja – vienas žmogus ar keičiasi?

Dauguma važiuoja vieni, bet geresnės įmonės keičiasi – vairuotojai poromis. Ypač jei reikia pristatymo sprendimų Anglijai mikroautobusais greitai bei tiksliai. Vienas miega, kitas vairuoja, po dvylikos valandų – pokytis. Persidirbęs žmogus pamiršta, kurioj pusėj važiuoja. Buvo atvejis – kolega įvažiavo į apvažiavimo ratą Paryžiuje tris kartus, nes akyse dvigubejo. Juokinga po fakto, bet pavojinga. Mes savo reisus daliname į du etapus – iki keltų ir po. Arba kartais nustatome nakties stojimą. Sutaupyti dvi valandas poilsio gali kainuoti daug brangiau nei tie sumuštiniai pakelyje.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais?

Galima, jei yra vieta. Bet mikroautobusas ne autobusas – vietos nedaug. Kartais sėdi priekyje, o daiktai už tavęs. Dešimt valandų ant kėdės – nugara skausmas garantuotas. Teko vežti studentą į Mančesterį – visą kelią skundėsi, kad stubaras优点lūžta. Suprantu, norisi sutaupyti lėktuvo bilietą, bet pagalvok. Be to, mes nevežame žmonių oficialiai – tik kaip kliento atstovą. Jas (faktiniai atvejai – ar kaip ten taisyklingai?) kitos taisyklės. Draudimas dengia krovinį, ne keleivį. Jei nori patogiai – skrisi lėktuvu, o daiktai atkeliaus atskirai. Toks variantas ramiausias.

Ar vairuotojas paskambins prieš atvykdamas?

Žinoma. Bent pusvalandį – o jei protingas – ir valandą prieš. Bet būna visko. Telefonas išsikrovė, roaminas nepasijungė, arba jis tiesiog užmiršo. Aš vairuotojams kartoju kaip mantrą: paskambink. Klientas laukia, jaudinasi, ypač jei londonietiškas lietus. Kartais žmonės rašo žinutes vietoj skambučio – aš pats labiau mėgstu skambutį, nes žinutės dingsta tarp šimtų kitų. Buvo, kad vairuotojas paskambino, o klientas buvo duše. Nepasiekiamas. Stovėjo mikroautobusas kieme, paskui gi vėl apvažiavimai, laikas eina. Bendravimas – pusė darbo.

Kas jei manęs nėra namuose, kai atveža daiktus?

Bėda. Didelė bėda. Jei žinai, kad nepavyks būti – sutik paslaugų namo kaimyną, giminaitį, bet kad ne vien dėl parašo – kad žmogus žinotų, kur statyti. Vairuotojas negali palikti daiktų gatvėj, jei nėra kam priimti. Teko kartą vežti į Readingą, klientas nusprendė nuvažiuoti pas draugą pamatyti. Devynias valandas švaistėm ieškodami parkingo, kur palikti, kol sugrįžo. Neseniai viena firma man skundėsi, kad klientas nepasirodė, o jie turėjo mokėti papildomą naktį viešbuty. Nuostoliai. Tai pasirūpink. Arba pasikviesk draugą. Rimtai.

Anglijos miestai ir tas prakeiktas parkingas

Ar pristatote tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestelius?

Ne tik Londoną. Vežame į Peterborough, Noridžą, Bristolį, Kardifą (nors tai Velsas, suprantama), Birmingamą, Liverpulį. Kartais ir į kaimelius, kur tik paukščiai gyvena. Tik ten su mašinom baisiau – keliai siauri, vartai žemesni negu mikroautobusas. Buvo Anglijos kažkokiame kaime pro voltus (ar vartus?) nepasilenksi. Teko nešti dėžes iš pagrindinės gatvės trisdešimt metrų. Klientas atsiprašinėjo, mes šlapi iki kelių nuo rasos. Bet tokia jau ta angliška provincija. Graži, žalia, siaura. Smulkmenos, bet reikia žinoti.

Kaip su parkingu Londone – ten gi tragedija?

Londone – pragaras. Ypač centre. Kartais tenka stoti už trijų kvartalų, o daiktus nešti dvylika metrų. Permokame už parkingą nemenkai. Kartais klientai sako: „prie pat durių sustok“. Gerai, sustosim, bet policija greit atvažiuos. Teko vienam reise gauti įspėjimą, nes dviguba geltona linija. Keturiasdešimt svarų bauda – papildomos išlaidos. Vienos blogos įmonės išvis nepaiso taisyklių – meta mašiną kur papuola, sirenų nesiklauso. Tada manęs klausia, kodėl mes brangesni. Todėl, kad mokame už parkingą ir nepaliekam dovanų iš policininkų. Tai kainuoja.

Ar galiu prašyti pristatymo vidury Birmingamo centro?

Gali prašyti, bet realiai – labai sunku. Birmingamas, ypač centriniame žiede, pilnas įstatymų. Loading zonos trumpos, laikas ribotas. Kartais reikia iš anksto gauti leidimą savivaldybėje. Mes stengiamės rasti artimiausią legalų stojimą. Vienas vairuotojas pernai surado tokią aikštelę prie traukinių stoties – nuostabu. Bet dažniau tenka klientui ateiti pasiklausyti, kur stovime. Jei turi liftą daugiabutyje – puiku. O jei trečias aukštas be lifto... na, tada mokykloj turėjai būti sportininkas. Arba samdyk du vyrukus pagalbai. Mes paprastai turime, bet ne visada dviese važiuojame.

Kai viskas truputį (ar labai) nepavyksta

Kas atsakingas, jei daiktas sudūžta kelyje?

Dauguma sąžiningų įmonių turi CMR draudimą. Bet. Svarbu suprasti – draudimas dengia ne viską. Jei pats supakavai į popierinį maišą ir kristalų vazelė – nelaimi. Mes fiksuojame žalą, fotografuojame. Buvo – dėžė su indais, ne mūsų kaltė, kelias duobėtas Prancūzijoj, kolega neatlaikė. Indai sulūžo. Draudimas sumokėjo, bet ne pilną vertę – ten kažkokios keistos formulės. (Ar ten AI formulės? Ne, apskaičiavimo.) Blogiausia, kai įmonė neturi draudimo. Tada ginčykis, dėk į teismą, nervų gadinimas. Rinkis tuos, kurie bent jau minimumą turi. Nepatikrinta – nereikalinga.

Ar nutinka, kad vėluojama daugiau nei para?

Ai, nutinka. Ne dažnai, bet nutinka. Praeitą žiemą Kalaisui pakilo vėjas – keltai neplaukė parą. Sėdi vairuotojas ten, valgo sumuštinius su brangia kava. Mes jaučiamės bejegiai. Kartais Anglijoj sniegas – ten keliai užkimšti, žmonės pamiršta, kaip važiuot. Teko laukti Birmingame šešiolika valandų kol nutirps ledas. Klientas pyko, suprantamai. Bet atsiunčiau nuotrauką – gatvė kaip čiuožykla. Pagalvojo. Duomenis reikia mokėti priimti. Greitai bei tiksliai – taip, bet gamta stipresnė. Tiesiog reikia suprasti, kad mikroautobusas nėra lėktuvas.

Ką daryti, jei pakuotojai nepasirodo sutartu laiku?

Skambinti. Bėgti į gatvę žiūrėt. Kartais jie užsikirto ankstesniame objekte – klientas pridėjo dar penkis krepšius. Kartais – įmonės blefuoja, kad turi brigadą, o realiai samdo laisvai samdžius. Buvo atvejis – du vaikinai atvažiavo daug vėliau, be uniformų, be įrankių. Klientas man rašė: „ar čia jūsų?“. Ne, ne mūsų. Tokios situacijos gėda. Jei esi užsakęs pas mus – gauni numerius, vardus, mašinos markę. Jei kas neatitinka – durų neatidarinėk. Rimtai. Yra vagys, apsimetę pervežėjais. Baisu rašyti, bet tiesa.

Ar galima atšaukti paskutinę minutę?

Galima, bet kainuoja. Sutartys paprastai numato, kad jei atšauki mažiau nei prieš tris paras – prarandi avansą, kartais ne tik. Kartais mums jau sumokėta už keltą, jau rezervuotas laikas. Tada negrąžiname pilnos sumos. Būna, žmonės skambina prieš pat išvažiavimą: „pamiršau, kad turiu darbą“. Na, mielieji... mikroautobusas sukomplektuotas, maršrutas sudėliotas. Mes suprantam – gyvenimas. Bet ir mes turim vaikų, kurie laukia užmokesčio. Taigi, atšaukti galima, bet ne be pasekmių. Geriau bent savaitės įspėjimas. Tada visi ramūs.

Kaip atpažinti, kad įmonė meluoja dėl greito pristatymo?

Jeigu žada per vieną dieną iš Vilniaus į Edinburgą – meluoja. Fiziškai neįmanoma, nebent teleportacija. Arba jei kaina per maža – gerokai žemiau rinkos. Tai ženklas, kad kažką nupjovė – draudimą, mokesčius, arba žmonių algas. Pažiūrėk, ar turi fizinį ofisą, ar tik gražią svetainę. Skambink – jei atsiliepia tik botas arba rašo angliškai nors lietuviškai turėtų – atsargiai. Aš buvau patikrinęs vieną tokią įmonę – adresas rodė pievą prie Kauno. Realiai. Pievą. Greitai bei tiksliai įmanoma, bet ne stebuklingai. Pasitikėk pilvu.

Ar reikia mokėti muitą už savo naudotus daiktus?

Beporos daiktų – nereikia. Bet jei veži naują televizorių be dėžės, kad „asmeninis“, muitininkas nekvailas. Jie mato. Buvo atvejis – moteris vežė penkis makiažo rinkinius, visi neatidaryti. Pasakė, kad dovanos. Muitininkas pasakė: pirkimo kvitą. Nebuvo. Sumokėjo. Asmeniniai daiktai – tikrai naudoti, ne prekybai. Kartais žmonės bando verslą daryti po liežuviu. Nerekomenduoju. Anglijos muitinė griežta, ypač Doveris. Jei ką nors slepi – rizika. Geriau būti atviram ir sumokėti, negu gauti baudą. Aš tokių atvejų mačiau per daug.

Ar galima daiktus palikti saugomiui, jei Anglijoje dar negaliu priimti?

Žinoma, daugelis įmonių turi sandėlius. Mes turime trumpalaikio saugojimo paslaugą Vilniuje ir partnerių Londone. Kaina – gal euras ar du per kubą per dieną, priklauso nuo laiko. Arba galima derėtis dėl mėnesio. Bet žinok: kiekviena papildoma operacija kainuoja. Iškrauti, pasaugoti, vėl pakrauti. Geriau sinchronizuoti datas. Kartais klientai prašo palaukti savaitę dėl buto remonto. Suprantama. Tik reikia apie tai žinoti iš anksto, kad mikroautobuso grafikas nebūtų sutrupintas. Nes dažnai po to seka kiti užsakymai. Planavimas – svarbiausia.

Išvada

Taigi, pristatymo sprendimai Anglijai mikroautobusais greitai bei tiksliai – realybė, ne mitas. Bet reikia žinoti, su kuo dirbi, ir nesitikėti stebuklų. Pasirūpink dokumentais, pakuote, ir visada – visada! – turėk atsarginį planą. Jei rasi sąžiningą komandą, viskas praeis sklandžiau negu galvojai. O jei ieškai pigiausio varianto – tylėsiu. Geriau jau negailėti laiko paieškoms. Reikia pagalbos – rašyk. Padėsiu kaip galėsiu.