Pervežame senovinius baldus iš Anglijos į Lietuvą – ką verta žinoti prieš perkeliant antikvarinius daiktus

Kažkada klientė iš Birmingemo skambino dėl senovinės spintelės. Sako: „Galvojau, tiesiog įmesiu į furgoną ir viskas.“ Po dviejų savaičių rašė žinutę – ta spintelė atrodė lyg po spaudimo mašinos. Taip, pervežame senovinius baldus iš Anglijos į Lietuvą jau kokius 12, gal 13 metų. Bet ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo. Yra dalykų apie pakavimą, muitus ir netgi medžiagas, iš kurių baldai padaryti, kuriuos pravartu žinoti dar prieš užsakant furgoną. Šitame tekste – kasdieniai klausimai, su kuriais susiduriu beveik kas savaitę. Ne enciklopedija, o tiesiog pokalbis prie kavos.

Pradžia – nuo ko apskritai pradėti?

Ar galima išvis gabenti senovinius baldus iš Anglijos, ar ten koks draudimas yra?

Daug kas mano, kad anglai nieko neišleidžia. Nu, taip, jei tai nacionalinis paveldas – tada yra problemų. Bet jei tai tavo senelės lovytė iš Kembridžo ar aukcione pirktas Viktorijos laikų stalas – viskas ok. Tik svarbu, kad baldai nebūtų registruoti kaip kultūros vertybės. Būna atvejų, kai pirkėjas net nežino, kad turi dalyką, kuriam reikia leidimo. Tada stabdom vežimą ir aiškinamės. Geriau taip, nei vėliau muitinėje gintis. Šiaip beveik visi baldai važiuoja be problemų.

Kiek maždaug kainuoja pervežimas, sakykim, jei turiu tą senovinę komodą ir dar du krėslus?

Čia kaip su mašinos remontu – paskambinus ir pasakius „kažkas traškėna“ meistras tiksliai nepasakys. Standartinis rinkinys – komoda ir du foteliai – kainuos nuo 350 iki 600 eurų, priklauso nuo to, iš kur Anglijoje vežam ir kur Lietuvoje baigiam. Ar reikia liftų? Ar aukštas aukštas be lifto? Vieną kartą vežėm komodą iš trečio aukšto Londone – laiptai siauri kaip peilio ašmenys. Pridėjo 80 eurų. Nesunku nuspėti, kad niuansų yra daug.

Ar prieš vežant reikia ką nors specialiai paruošti, ar jūs viską padarote?

Mes dažniausiai pakavimą darom patys, nes antikvariniai baldai reikalauja specifinės apsaugos. Kartais klientai patys suvynioja į movą ar popierių (ta prasme, ne į paprastą popierių, o į pakavimo) – ir tada mes parsivežam ir turim perpakuoti. Ne dėl to, kad esam išdideli, o dėl to, kad per dažnai matę, kaip „patys supakuot“ reiškia „apmetėm sena antklode ir viltim“. O šlifuoti kampai ant tamsaus ąžuolo – skaudžiai atrodo. Tai jei nori sutaupyt – prašau, bet aš būčiau atsargesnis.

Pakavimas, apsauga ir furgonas – kas vyksta realiai

Kaip apskritai supakuojamas toks senas stalas, kad nesudužtų?

Pirma – įvertinam, ar tai paveldas, ar tik senas stalas. Juokauju. Bet rimtai – pradedam nuo kampų. Jie gauna storesnius putplasčio bortus, neretai ir medines kasetes. Stiklinės dalys – kaip vitrinos – lipdom plėvelę, kad jei ką – stiklas nesusibarstytų. Po to visa tai keliauja į padėklą arba tiesiai ant minkštų kilimėlių furgone. Vieną kartą vežėm stalą su marmuro viršumi iš Čičesterio – svėrė be proto. Surišom konstrukciją diržais, kad kelyje nesisuktų kaip dešra maiše.

Ar jūsų furgonai tikrai pritaikyti baldams, ar tiesiog koks mikroautobusiukas atvažiuoja?

Tai va čia jau gali būti kad ir tragiška. Yra daugybė pigiausių pasiūlymų rinkoje, kur atvažiuoja krovininis mikrobusas be jokios apsaugos grindyse. Mes naudojam standartizuotus kėbulus su skyriais, tvirtinimo juostomis ir minkšta danga. Bet ne visi taip daro. Aš mačiau, kaip antikvarinė komoda buvo vežama drauge su statybinėm atliekom. Ne mūsų firma, ačiū dievui. Tai jei renkiesi vežėją – paklausk, ar bus kitų krovinių furgone ir kokia apsauga. Rizika be tvirtinimo yra didesnė.

Kartais bijau, kad baldai sušlaps. Ką daryti?

Anglijoje lyja. Tai faktas. Furgonai, kurie dalyvauja tarptautiniuose perkraustymuose, turi būti sandarūs – čia elementaru. Bet būna ir varvantys stogai, ypač pas tuos, kas veža pašonėje. Mūsų techniką tikrinam prieš kiekvieną reisą. Krovinius dengiam plėvelėm, o jautriausius daiktus – ir palapinėmis viduje. Kartais tenka palaukti lietaus Anglijoje, jei krovimas vyksta lauke. Nes sušlapęs senas medis paskui gali krekti. Ir ne visada tas krekimas matosi iš karto – kartais tik po savaitės atsiranda linija.

Dokumentai, muitinė ir įstatymai

Klausimas dėl muito – ar reikia mokėti kažkokį muitą seniems baldams?

Taip, reikia. Nors baldai yra naudoti ir seni, tačiau muitinė žiūri į vertę. Jei tu pirkai baldus aukcione už 800 svarų – deklaruoji. Jei atsiveži paveldėtus – deklaruoji, bet kitaip. Yra galimybė atvežti kaip asmeninius daiktus, jei persikraustai iš Anglijos į Lietuvą, bet čia reikia gyvenamosios vietos keitimo įrodymų. Muitas dažniausiai siekia apie 15–21 proc. nuo vertės plius PVM. Būna, kad klientai nori vežti kaip „dovaną“ – muitinė tokių pokštų nesupranta. Geriau būti sąžiningam ir sumokėti, nei vėliau gauti baudą.

Perskaičiau, kad reikia kažkokių CITES popierių dėl raudonmedžio. Ar visiems seniems baldams tai taikoma?

Čia aš pats kartais pasimąstau. CITES taikoma tik tam tikroms medžių rūšims – pavyzdžiui, brazilinis raudonmedis (na, arba buvo kažkada taip vadinamas, tiksliai rūšies pavadinimų nesu gramatikas). Jeigu tavo stalas yra iš ąžuolo ar vyšnios – CITES nereikia. O jei yra iš raudonmedžio, abanoso, kokia Tailando ar Afrikos rūšis – tuomet reikia leidimo. Problema, kad daugelis senų baldų neturi specifikacijos. Tada konsultuojamės su ekspertais. Geriau sumokėti už tyrimą nei vėliau muitinėje baldus konfiskuos. Būna, pardavėjas sake, kad medis tikras, o pasirodo – visai ne.

O ar reikia daryti nuotraukas prieš vežant, ar tai tik pasakos?

Nuotraukos – tai tavo draudimas. Ir aš nelinksminu. Prieš pakraudami viską nufotografuojam su klientu arba klientas pats siunčia. Nes jei atvežus radai įbrėžimą, o neturi įrodymų, kad jis nebuvo prieš tai – ginčas beprasmis. Aš žinau atvejį, kai klientas skundėsi dėl įskilimo ant bufeto. Pasirodo, skilimas buvo jau pardavimo skelbime, jis tiesiog nepastebėjo. Nuotraukos išgelbėjo ir mus, ir jo nervus. Tai taip – fotografuok. Netgi tuos dalykus, kurie atrodo visai neverti dėmesio.

Kaip su draudimu – jūs draudžiat, ar aš pats turiu galvoti?

Mes vežame su CMR draudimu, kuris standartiškai dengia krovinį pagal svorį, ne pagal vertę. Senoviniam baldui tai gali būti juokinga suma. Jeigu tavo sekcija iš 1890-ųjų verta 3000 eurų, o CMR atlygina 30 eur už kilogramą – matemateką pats suskaičiuok. Todėl rekomenduojam papildomai drausti atskirai pagal rinkos vertę. Kainuoja papildomai, bet miegi ramiau. Aš asmeniškai visada siūlau draustis, kai vežam antikvarą. Yra tekę vežti baldų rinkinį iš Sasekso – klientas padraudė, nieko nenutiko, bet jis važiavo šalia mūsų su savo mašina ir sakė, kad ramiau jautėsi. Pats žiūrėjo.

Kas dažniausiai nutinka blogai ir kaip to išvengti

Kokios yra blogiausios klaidos, kurias žmonės daro patys veždami senovinius baldus?

Man labiausiai kirpa širdį, kai žmonės samdo pigiausią „paštą“ iš Facebook. Ten dažnai skelbimai: „Veušiu krovinius LT-UK pigiai“. Atvažiuoja koks Renault Trafic, sukišta viskas į maišus, baldai paliekami spaudžiami prie metalinio borto. Vieną kartą kolega rodė nuotrauką – sofa su gėlėmis gulėjo ant šono ant betoninių plytų. Be apmušalo, tiesiog lakas prie plytų. Nu ir ką – klientas sutaupė 200 eurų, o baldai tapo remontui skirtomis atliekom. Neverta. Rimtas pervežimas kainuoja, bet ta kaina turi prasmę.

Ką daryti, jei baldai atvažiavo subraižyti arba sugadinti?

Pirmas žingsnis – fiksuoti. Antras – rašyti vežėjui. Trečias – nesišluostyti ašarų ant baldo, nes drėgmė dar pakenks. Jei draudimas yra – pildom aktą. Jei be draudimo – kalbam apie sąžiningumą. Mes turim atvejų, kai subraižymas padarytas dėl to, kad klientas pats padėjo daiktą ant baldo furgone. Tada atsakomybė dalinė. Bet jei tiesiog pervežimo metu įbrėžimas – taisom arba kompensuojam. Svarbu nepasirašyti dokumento "gauta tvarkingai", jei dar neišpakavai. Atsimenu situaciją Klaipėdoje – vyras pasirašė vakare, o ryte aptiko skilimą. Nervų buvo.

Ar realu, kad seni baldai tiesiog subyra furgone nuo vibracijos?

Realu. Ypač jei baldai jau buvo restauruoti prastai arba su laikinais klijais. Karkasiniai baldai – tie, kur tūriniai rėmai – kartais turi paslėptus plyšius. Vibracija keliuose, ypač nuo Doverio iki uosto ir vėliau Lietuvoje, yra žiauri. Aš rekomenduoju prieš vežant patikrinti ar nesiklibina kojos. Kartais verta prisukti varžtus ar net išimti duris ir vežti atskirai. Geriau vargti surinkimo metu, nei vėliau matyti, kad durelės nulūžo ties vyrių vietomis. Mūsų vairuotojai stengiasi važiuoti švelniau, bet kelias – ne mūsų kelias.

O kas jei aš nusipirkau baldus ebay, bet pardavėjas neina į kontaktą dėl atsiėmimo?

Tada mes arba derinamės dėl rakto, arba tu tariamiesi su aukciono namais. Būna, kad pardavėjas – senytojas, kuris nelabai supranta, kad reikia paruošti baldus. Kartais jis išeina į sodą ir palieka duris atdaras. Mes tiesiog dirbam su situacija – paskambinam iš laiptų, prašom kaimynų. Buvo atvejis, kai pardavėjas paliko raktą po kilimėliu Liverpulyje. Atsidarėm, supakavom, palikom sąskaitą. Grįžo vakare – nieko blogo. Senovinių baldų pasaulyje toks lankstumas būna dažnesnis nei su IKEA prekėmis. Žmonės pasitiki, jei mato, kad rimtai dirbi.

Kainos, terminai ir logistika – skaičiai

Kiek laiko trunka nuo durų Anglijoje iki durų Lietuvoje?

Paprastai – nuo 7 iki 14 dienų. Jei individualus reisas ir viskas sutampa – galima per 5 dienas. Jei dalinis krovinys – gali užtrukti, nes furgonas dar aplanko kitus klientus. Dar priklauso nuo to, ar keltas vėluoja. Kartais Doverio–Calai kryptis būna tokia užkimšta, kad vairuotojai stovi eilėje po kelias valandas. Aš pats buvau įstrigęs 11 valandų (tai buvo 2019-ųjų žiema, arba gal 2020-ųjų pradžia – jau tiksliai nebeprisimenu). Tai toks vėlavimas retas, bet realus. Planuok saugiai – bent jau dviejų savaičių langas.

Koks skirtumas tarp individualaus reiso ir dalinio krovinio kainos?

Individualus reisas – tu moki už visą furgoną. Kaina gali būti nuo 1200 iki 2000 eurų, priklausomai nuo atstumo ir kiekio. Dalinis krovinys – sumažėja kaina gal tris keturis kartus, nes daliniesi erdve su kitais. Bet turi derintis prie grafiko. Mes vežam antikvarinius baldus iš Anglijos į Lietuvą abiem būdais. Jeigu turi vieną komodą – dalinis. Jeigu visas buto apstatymas – individualus. Yra ir trečias variantas – surinkimo konteineris, bet čia kai krovinys didelis. Šiaip dauguma mūsų klientų renkasi dalinį krovinį.

Ar kaina priklauso nuo to, kokio amžiaus yra baldai? Ar nuo vertės?

Ne, vežėjas mato kubatūrą ir svorį. Amžius nekeičia kainos, nebent dėl to reikia specifinio tvarkymo – pavyzdžiui, jei labai trapi konstrukcija. Tada pridedam pakavimo kaštų. Vertė keičia draudimą, bet ne transportavimą. Nors yra niuansas: jei baldai yra muziejinio lygio ir reikia temperatūros kontrolės furgone – tada brangiau. Bet tokių pervežimų retai reikia paprastam žmogui. Dažniausiai senovinės spintelės ir indaujos orui jautrios mažiau nei tapyba. Tiesiog įmeskim į normalų furgoną, tik be šalčio bangų. Bet žiemą mes ir taip kontroliuojam temperatūrą.

Ar galite padėti perkelti baldus bute, jei durys per ankštos?

Mes vežam iki durų. Arba į vidų – jei tai įskaičiuota. Sulankstyti senovinio baldo – nebūtinai galima. Kartais reikia nuimti durų rėmus, pasukti baldą kampu, kuris atrodo nepavyks. Buvom situacijoje Vilniuje, Senamiestyje, kur laiptinė siauresnė nei mano optimizmas. Vežėm sekciją iš 1880-ųjų – galiausiai per langą kelių pagalba. Klientas pyko ant architektų, o mes pykom ant laiptinės. Bet išnešėm tai pat. Taip – pagalbą teikiam, bet jei reikia kranų – tai jau kita kaina. Pranešk iš anksto.

Jeigu aš gyvenu ne Vilniuje, o kaime prie Panevėžio – ar atvešit ir ten?

Žinoma. Mes dažnai važiuojame per visą Lietuvą – Panevėžio link, Klaipėdos kryptimi, net į Kuršių Neriją buvom vežę. Kaimai kartais sudėtingesni dėl kelių, bet nieko nepadarysi. Tiesiog gali reikėti didesnio ar mažesnio furgono – priklauso nuo kelio. Jeigu kelias žvyrkelis ir balandis įkrito – pranešk, mes su tokiomis mašinom nevažiuosim. Buvo atvejis prie Biržų, kelias toks duobėtas, kad baldai galėjo kristi iš tvirtinimo. Pasirūpinom papildomais paminkštinimais. Atvežėm tvarkingai. Į kainą to paprastai neįtraukiu, jei tai tik kelias – o jei reikia traktoriaus, jau nebe mus kviest reikia.

Dar keli praktiniai dalykai

Ar galiu vežti su jumis ir kitų daiktų, pvz., indų, drabužių, šalia tos senovinės spintelės?

Taip, dažniausiai taip ir būna. Klientai neveža vien tik komodos – dažnai tai dalis didesnio perkraustymo. Mes sudėliojam furgone taip, kad sunkesni daiktai apačioje, antikvaras – saugiai pritvirtintas, o dėžės – šalia. Tik reikia žinoti, kad jei vežam muitinės atžvilgiu kaip perkraustymo krovinį – daiktai turi būti naudoti, ne nauji. Kartais klientai bando įkišti pirktą televizorių arba porą dviračių iš parduotuvės – tada muitiniai gali pakelti antakius. Tiesiog nepirk naujų daiktų likus savaitei iki kelionės, bus ramiau visiems.

Ką reiškia, kai sako, kad baldą reikia dekonstruoti prieš vežant? Ar tai reiškia išardyti?

Dekonstruoti – keistas žodis, bet taip, reiškia išardyti į dalis. Ne visada reikia, bet kai kurie baldai – ypač didžiulės sekcijos – netelpa pro duris nei Anglijoje, nei Lietuvoje. Tuomet atsukame lentynas, kojas, galimas antresoles. Svarbiausia – visas detales sužymėti ir varžtus supakuoti atskirai. Aš asmeniškai fotografuoju prieš ardydamas, kad žinociau (na, turėčiau rašyti „žinočiau“), kaip atgal sudėti. Jeigu baldai yra klijuoti, o ne surinkti – ardyti negalima. Tada ieškom kitų būdų. Kartais apvalus stalas pralenda pro langą, o kampinis – ne.

Ar jūs galit patikrinti, ar baldai tikrai tokie seni, kaip sako pardavėjas, prieš juos pasiimdami?

Aš ne antikvaro vertintojas – esu pervežėjas. Bet per tiek metų matęs visko, galiu pasakyti akies tikrinimą: ar kojos tinkamos, ar nėra modernių varžtų, ar mediena atitinka epochą. Vieną kartą klientas pirko „senovinę“ komodą iš prekybos centro Londone – atvažiavom, o ten etiketė dar prisisiuvus. Nu, ne viskas, kas padaryta retro stiliumi, yra antikvaras. Aš pasakau savo nuomonę, bet jei reikia dokumento – reikia kviesti ekspertą. Mes galim tik nufotografuot detales ir atsiųst tavo žmogui į Kauną. Ne visada vertinti, bet įspėti – taip, tai mūsų pareikia (turiu galvoje – pareiga).

Ar galima vežti senovinius veidrodžius ir stiklus, ar jie visada dužta?

Ne visada dužta, bet rizika didesnė nei su IKEA stiklu. Seni veidrodžiai turi sidabrinį sluoksnį, kuris yra jautresnis. Mes juos pakuojam į dvisluoksnę dėžę su pakatoliniu. Kartais išimame stiklą iš rėmo ir vežame atskirai – ypač jei rėmas labai senas. Tai daugiau darbo, bet saugiau. Žmonės dažnai klausia, ar verta vežti. Aš sakau – jei tai šeimos relikvija, verta. Jei pirkta turguje už 30 svarų – gal geriau vietoje palikti. Nors pinigų klausimas asmeninis. Veidrodžiai yra specifinis skausmas mūsų darbe, bet įveikiamas. Svarbiausia nepamiršti įspėti, kad viduje kažkas traška.

Transportuoti senovinius baldus iš Anglijos į Lietuvą nėra raketų mokslas, bet ir ne automatinė plovykla. Reikia rankų, akių ir šiek tiek kantrybės. Pasirinkite vežėją, kuris nebijo atsakyti į jūsų klausimus ir kuris supranta, kad antikvarinis stalas nėra tik dėžė. Jei planuojate perkraustymą ar pirkimą iš aukciono – rašykite ar skambinkite. Mielai pakonsultuosiu, kiek tai įmanoma, ir padėsiu nugabenti jūsų baldus saugiai. Nes kiekvienas įbrėžimas toje kelionėje yra ne tik finansinis, bet ir emocinis nuostolis. O to norisi išvengti labiau nei eilės prie Doverio.