Patogus transportavimas į Angliją nuo durų iki durų: kaip iš tiesų vyksta perkraustymas?

Kai žmonės pirmą kartą ieško patogaus transportavimo į Angliją nuo durų iki durų, dažnai galvoja, kad pakaks paskambinti, ir per kelias dienas viskas bus jau ten. Realybė kiek kitokia – tai nėra tas pats, kaip išsiųsti laišką. Aš dirbu šitame reikale jau kone dvidešimt ketverius metus, ir matau, kad kiekvienas perkraustymas turi savų niuansų. Kartais dėl geros kainos, kartais dėl kvailo muitinio patikrinimo Doverio uoste. Toliau atsakysiu į klausimus, kuriuos man dažniausiai užduoda žmonės planuodami persikraustymą. Tik be jokių gražių brošiūrų – tik tai, kaip yra iš tikrųjų.

Kainos ir kaip ten viskas susideda

Kiek maždaug kainuoja transportavimas į Angliją nuo durų iki durų?

Tai žiūrėk, viskas priklauso nuo to, kiek turi daiktų. Jeigu vienos mašinos pilnas krovinys iš Vilniaus ar Kauno iki Londono ar Birmingamo, realistiškai šnekant, kaina svyruoja nuo tūkstančio iki dviejų su puse, kartais truputį daugiau jeigu sezonas piktas. Žiemą pigiau, vasarą – kosmosas. Kartais žmonės vežasi tik dešimt dėžių ir vieną fotelį, tada gali rasti dalinio krovinio pasiūlymą už kelis šimtus. Bet atmink – pigiai nebūna gerai, ypač kai kas nors žada viską per dvi dienas už tris šimtus eurų. Tada jau pavojaus varpai.

O jeigu mano butas penktam aukšte be lifto, ar tai kažką keičia?

Keičia, ir dar kaip. Liftų neturintys namai – tai blogiausia, ką gali matyti vežėjas. Mes tuos laiptus jau žinojom minutė iš minutės. Kiekvienas aukštas prideda laiko, o laikas – pinigai. Dažnai papildomai imame už aukštus, nes dvi valandos virsta keturiomis. Kartais klientas sako: „o tai jūs nepigu“. Na, pabandyk pats nešt tą skalbyklę į penktą. Arba dar blogiau – pianiną. Buvo toks atvejis Klaipėdoje, penki aukštai, karštis trisdešimt laipsnių, vairuotojas Rimas beveik nualpo. Tai taip, keičia.

Ar galiu mokėti grynaisiais kai tik atvažiuojate pasiimti daiktų?

Paprastai mes prieš paėmimą paimame avansą – apie trisdešimt keturiasdešimt procentų. Likutis dažniausiai prieš iškrovimą arba verslo pavedimu. Grynieji... žinai, galima, bet tada reikia, kad kasos aparatas vežėjui kišenėje tilptų (perkraukiu mintį – jie tokio nesiima). Kai kurie klientai bando sumokėti svarais grynais Anglijoje, bet tada vėl klausimas dėl kurso. Apskritai pavedimas saugiau. Kartais žmonės prašo atsiskaityti dalimis, bet čia jau aš darausi nervingas, kad nesumokės paskutinės įmokos. Ne, kad visai nepasitikiu, bet po dvidešties metų žinai, kad geriau viską uždaryti finansiškai prieš, nei kai daiktai jau važiuoja.

Kodėl vieni vežėjai sako 800, o kiti 2500?

Oi, čia tas pats, kaip ieškotum restorane kepsnio – vieniems reikia atidirbti biudžetą, kiti tiesiog dirba savo darbą. 800 eurų už pilną fūrą – ne, tai arba dalinis krovinys, arba kažkas ne taip. Arba žmogus paima pinigus ir dingsta. 2500 – tai gali būti normali kaina su viskuo: pakavimas, draudimas, muitinės paslaugos (na, muitinės formalumai, pasitaisau). Pigūs pasiūlymai dažnai reiškia, kad tavo baldai bus perkraustyti tris kartus iš mašinos į mašiną, arba fūros draudimas yra... neegzistuojantis. Aš mačiau tokius vežėjus, kurie daiktus tempia vėžimais po WC patalpas, kad tik sutaupyti kelis eurus ant kuro. Tavo daiktai to verti?

Ar reikia palikti arbatpinigių vairuotojui?

Ne, nereikia. Mes ne restoranas. Nors... kartais klientai, ypač kurie jau gyveno Anglijoj, palieka dešimtą svarą ar du. Neatsisakysim, aišku. Bet tai nėra taisyklė. Vairuotojas turi savo darbą atlikti sutartai kainai. Kita vertus, jei matot, kad vyrai tempė sofą per lietų ir visas šlapias, tai gal ir padėkokit karšta arbata. Aš ne prieš. Tik nesakykit, kad aš liepiau.

Pakavimas ir siuntos tvarkymas

Ar man pačiam reikia supakuoti daiktus, ar jūs tai padarote?

Galima abu variantus. Jei nori sutaupyti – pakuok pats. Bet tada draudimas gali nekristi ant mūsų, jei kas sudaužyta. Jei pakuojame mes, imame atsakomybę. Mes naudojame dvigubas dėžes, burbulinę plėvelę, kampų apsaugas. Karoliukų vazos, porcelianas – viskas suvyniojama taip, kad galėtų nukristi nuo fūros ir atlaikyti. Ne, nenuleiskim. Šiaip mes pakavimo metu einam tasdami kavą (ne, rimtai, kartais per tiek valandų reikia nusipirkti). Jei pats pakuosi, nerašyk ant dėžių tiesiog „stuff“ – vėliau pačiam bus sunku atskirti.

Kas bus, jei aš pats supakuosiu, o paskui kažkas bus sudaužyta?

Tada jau bėda. Tavo dėžė – tavo galva. Aišku, jei matysime, kad dėžės užtepusios su senais laikraščiais, o viduje lietuviškas porcelianas, žinoma, sudėsiu kruopščiai fūroje. Bet jei kelionės metu suksis, vairuotojas stabdys, ir jei dėžė netinkamai užkrauta – gali trūkti. Buvo atvejis: pona iš Šiaulių pats supakavo senelės indus, padejojo popieriumi. Atvykus į Mančesterį – trys lėkštės plyšius. Jis pats pripažino, kad turbūt pris save kaltas. Tai štai – pakuotė yra pusė darbo. Geriau sumokėti už profesionalų pakavimą.

Kiek laiko prieš išvežimą turite atvažiuoti pakuoti?

Dažniausiai vieną dieną prieš, jei namai dideli – dvi. Neatvažiuosime tos pačios dienos ryte, o po pietų pakuosim ir tą pačią naktį varysim į Angliją. Nors... būna ir skubūs projektai, bet tai brangiau. Standartiškai – atvažiuojam iš vakaro arba anksti ryte, pakuojame visą dieną, dažnai iki vėlumos, ir kitą rytą jau kraunam į fūrą. Jei turi daug knygų – pasakyk iš anksto, nes jos sveria daug. Kartais žmonės paslepia knygas po lova, o mes ateiname be papildomų dėžių. Tada stresas.

Ar galima vežti augalus į Angliją?

O čia jau post-Brexit džiaugsmai. Augalams reikia fitosanitarinio paso, ir... na, tiesą sakant, aš nežinau ar kas iš tikrųjų tai tikrina dėl kiekvieno fikuso. Oficialiai – negalima be dokumentų. Neoficialiai – kartais žmonės įkiša palmę tarp dėžių, bet jei muitinė pasikaprys, išmes. Buvo toks nutikimas Doverio uoste: bobutės rožės vazonas. Muitininkas nepraleido. Bobutė pyko, bet ką padarysi – taisyklės taisyklės. Aš patarčiau: atiduok kaimynei, pasisodink naujas Anglijoj. Paprasčiau ir mažiau ašarų.

O jei turiu labai seną veidrodį – ar imsite jį be dėžės?

Imsim, bet nebus gera idėja. Seni veidrodžiai, stiklas – jie negali taip tiesiog stovėti fūroje. Burimas – lūžta. Mes viską dėžiname, net jei tai didžiulė dėžė. Arba apsaugome su fanera. Be dėžės imame tik sofą, matracą, spintą. Bet ir juos aptraukiam plėvele. Tokie veidrodžiai – tai tas pats, kaip vežti ledukų skulptūrą liedijančią kelyje. O žinai, aš kartą vežiau veidrodį iš baroko salono... ne, per daug girdėjau. Tiesiog leisk mums jį apipakuoti.

Fūroje, muitinėse ir pakeliui – kas ten dedasi

Kur mano daiktai nakvoja, kol pasieks naująjį butą Londone?

Jei pilnas krovinys – jie beveik niekur nenakvoja. Išvažiavom, per parą ar dvi ten ir būnam. Jei dalinis krovinys, gali būti, kad fūra pasisvečiuoja sandėlyje Berlynę ar kur prie Kalė ar Olandijoje, kur perkrauname. Kartais sakoma „sandėliavimas trims dienoms“ – tai paprastai reiškia, kad sulaukiam kelių klientų, kad pilnai užkrautume mašiną. Tada važiuojam. Naktimis fūros stovi saugomose aikštelėse, vairuotojai miega kabinose. Taip, kartais ten nėra penkių žvaigždučių viešbučio, bet krovinys užrakintas.

Ar mano baldai bus tik mano fūroje, ar dar kažkieno?

Jeigu užsisakei pilną fūrą – tik tavo. Dalinis krovinys reiškia, kad daliname erdvę. Kartais tai būna tik tavo daiktai ir dar penkios dėžės kažkokio studento iš Latvijos, kartais – pilna mozaika. Nors kiekvienas krovinys atskirai pažymėtas, atskirtas. Nėra taip, kad kažkas sumeta į vieną krūvą ir maišo. Bet jei užmokėsi už pilną, o atvažiavęs pamatysi, kad šone dar kažkas guli – spausk pavojaus mygtuką (juokauju, skambink man, paaiškinsiu, nes kartais blogos įmonės prikrauna savo konteinerių, bet tai reta taktika). Mes taip nedirbam.

Kas jei fūra vėluoja dėl tunnelio po Kalė remonto?

Taip, tai nutinka. Tunneliai, ypač vasarą, remontuojami, eilės. Tai tikrai įtakoja mūsų planus. Kartais vėluojam pusdienį, kartais paras, jei kitoje pusėje muitinė užsispyrusi. Tuomet skambiname klientui ir perdarom iškrovimo grafiką. Buvo atvejis – vėlavome dėl avarijos M20 kelyje, klientas jau Braitone laukė. Pas mus buvo numatyta nakvynė, bet teko vairuotojui eiti be miego. Tokioje situacijoje mes dažnai atsiprašom ir duodam nuolaidą sekant kartą. Nes jei mes nenorim – žmogus patiria stresą. Geriau jau sakyti tiesą iš karto.

Ar tikrai nereikia man pačiam važiuoti į muitinę?

Ne, nereikia. Mes tvarkome eksporto ir importo formalumus. Tau tereikia pasirašyti inventorių ir pasitikėti. Po Brexit'o pasikeitė taisyklės, bet vežėjai turi brokerius, kurie Doverį ar Folkestoną praėjo jau tūkstančius kartų. Vieną kartą turėjau klientą, kuris pats nuvažiavo prie muitinės, norėjo „pažiūrėti“. Pastovėjo keturias valandas, nieko nesuprato, o mes jo siuntą tuo metu jau iškrovėme Bristolyje. Tai taip, nesikišk į muitinę – ten sausainiai nemadingi, o biurokratija – ne mūsų draugė.

Aš pats anksčiau važiavau į Angliją per dvi dienas, o krovinys važiuoja ilgiau. Kodėl?

Tu važiavai lengvu automobiliu ir tikriausiai be sustojimo, tiesiai. Fūra negali taip. Greičio ribojimai kitokie, vairuotojams privalomos pertraukos pagal tachografą. Viena fūra negali nulėkti be sustojimo. Be to, jei tai dalinis krovinys, gali būti, kad keli iškrovimai pakeliui – pvz., pirma Londonas, paskui Redingas, tada Oksfordas. O gal reikia palaukti, kol kitas klientas pasiruoš? Taip, tai užtrunka. Transportavimas į Angliją nuo durų iki durų nereiškia, kad mes lenktyniaujam su Formulės 1 bolidu. Greitai ir saugiai – du skirtingi dalykai.

Kas realiai gali nepasisekti ir kitos bėdos

Ar dažnai būna, kad daiktai nepasiekia Anglijos arba visai dingsta?

Jeigu normalus vežėjas – beveik niekada. Aš per du dešimtmečius neturėjau atvejo, kad visi daiktai pradingtų. Būna vėlavimų, būna, kad kažką subraižo, bet kad visiškai dingtų fūra – ne. Nebent užsisakei pas katiną maiše. Yra buvę istorijų, kai „pigus“ vežėjas sukaupia dalinius krovinius, supranta, kad nepasisavino muito mokesčių arba paprasčiausiai apsiskaičiavo, ir meta viską palei kelią. Ne čia, o kur nors Prancūzijos, Belgijos ar net Vokietijos stovėjimo aikštelėje. Tada tie daiktai keliauja į aukcioną. Tai jei kaina per maža ir nėra aiškios sutarties – tada taip, pavojus egzistuoja. Pas mus viskas su sekimo numeriais ir vairuotojo kontaktais realiu laiku.

Ar tikrai visi vežėjai turi draudimą, ar čia šūdas?

Ne visi. Yra vežėjų, kurie tikrai turi CMR draudimą, o yra tokių, kurie ... na, sako, kad turi, o kai įvyksta įbrėžimas, pradeda vėplioti ir aiškinti, kad „stiklas ir taip jau buvo trūkęs“. CMR draudimas – tai standartas tarptautiniams pervežimams, bet jis turi limitus. Kartais, jei vežėsi auksą ar branduolinį reaktorių (juokauju, bet daugelis nežino kainų ribų), draudimas nepadengs visko. Visada prašyk draudimo liudijimo kopijos prieš pasirašant sutartį. Jei jie varto akis – bėk.

Kas bus, jei gatvė Londone per siaura ir fūra neįvažiuos?

Tai yra klasikinė bėda. Londonas pilnas siaurų gatvių, o mūsų fūros... na, jos standartinės. Kartais tenka naudoti mažesnį autobusiuką-shuttle paslaugą. Kitaip tariant, didžioji mašina stovi prie pagrindinės gatvės, o mes mažesniu pervežame paskutinį šimtą metrų. Tai kainuoja papildomai. Buvo atvejis Bristolyje, gyventojų asociacija uždraudė statyti fūrą prie namo. Mes turėjoma iškrauti į mašiną (perkraukiu, turėjome naudoti mažąjį). Klientas supyko ant mūsų, bet pyko ant netinkamos gatvės. Aš suprantu, pyktis ant arčiausio taikinio yra natūralu. Bet perspėk mus iš anksto apie gatvės plotį.

Kodėl kartais reikia mokėti papildomai, nors buvom sutarę kainą?

Nes tu pridėjai daiktų, kurių nebuvai minėjęs. Paskambini ryte ir sakai: „o, dar yra rūsys su dviračiais“. Na, rūsys tuščias nebūna. Arba pasirodo, kad liftas neveikia, o mes planavom. Sąžiningai, mes stengiamės vertinti realiai, bet jei tūris padidėja dvigubai – kaina irgi. Yra ir kitas dalykas: kai kurie vežėjai tyčia žadą mažą kainą, o paskui „suranda“ papildomus mokesčius. Mes taip nedarom. Bet jei tu pats pamiršai pasakyti apie tą pianiną antrame aukšte – atsiprašau, bet teks primokėti.

Ar buvote susidūrę su blogais vežėjais, kurie palieka daiktus aikštelėje?

Susidūriau, bet ne kaip klientas – kaip konkurentas ir kaip žmogus, kuris mato rinką. Yra buvę istorijų, kai „pigus“ vežėjas sukaupia dalinius krovinius, supranta, kad nepasisavino muito mokesčių arba paprasčiausiai apsiskaičiavo, ir meta viską palei kelią. Ne čia, o kur nors Prancūzijos, Belgijos ar net Vokietijos stovėjimo aikštelėje. Tada tie daiktai keliauja į aukcioną. Aš mačiau tokius dalykus. Mano nuomonė niekam neįdomus (ta prasme, ne visi to nori girdėti), bet rinkoje yra šiukšlių. Tiesiog rinkis patikimą vežėją pagal rekomendacijas, o ne pagal gražų skelbimą feisbuke.

Popieriai, draudimas ir smulkūs niuansai

Kokius dokumentus reikia pasirašyti prieš perkraustymą?

Pirmiausia – sutartį. Joje turi būti aiškiai surašytos paslaugos, kaina, datos. Tada – inventorius. Tai sąrašas visko, ką vežame. Pasirašai, kad sutinki. Kartais reikia pateikti tapatybės dokumento kopiją muitinei, jei krovinys asmeninis. Po Brexit'o dabar reikia šiek tiek daugiau popierių nei anksčiau, bet mes perimam tą kliūtį ant savo pečių. Tu tik pasirašyk, kad daiktai tavo, kad nesi teroristas (juokauju, bet šiek tiek rimtai, muitinėms reikia žinoti, kas per žmogus) ir stebėk, kaip viskas vyksta.

Ar reikia sudarinėti daiktų sąrašą su kainomis?

Jei nori draudimo, taip. Jei kas nors sugenda, draudimo kompanija klaus: „ką mes padengiam?“. O jei tu sako „na, buvo tokia sofa...“ – jie norės prekės ženklo, pirkimo metų, net kvito. Žinau, tai kankinys – klausyti klientą bandant prisiminti, kiek kainavo televizorius prieš penkerius metus. Bet jei turi bent apytikriai surašęs, procesas eisis greičiau. Jei daiktų vertė viršija tam tikrą sumą – reikia papildomo draudimo. Aš asmeniškai patariu rašyti. Nes kai jau dega, gailestis nieko nepadės.

Kas jei mano sofa bus subraižyta – jūs padengiate?

Jei tai mūsų kaltė – taip. Pirmiausia fiksuojame žalą iškart iškrovimo metu. Turi pasirašyti aktą. Jei brokas akivaizdus, mes tvarkome per savo draudimą. Kartais klientai pastebi broką tik po savaitės, kai jau išpakavo. Tada labai sunkiau įrodyti, kad tai ne tu pats brūžinai veždamasis. Skaidrumas svarbiausias. Aš nesakau, kad niekada nieko neįbrėžiam – per dvidešimt metų buvo visko. Bet mes stengiamės pripažinti ir sutvarkyti. Kurie vežėjai slepiasi – tai jų problema, o sąžiningi dirba kaip reikia.

Aš dar nežinau tikslaus adreso Londone, nes ieškau buto. Ar galima siųsti daiktus?

Galima, bet nepatogu. Mes galime laikyti sandėlyje Londone ar jo apylinkėse kelias dienas, kartais savaitę. Bet tai kainuoja. Kartais klientai sako: „nuvežkit į draugo garažą kol kas“. Galima. Bet tada gali kilti klausimas dėl atsakomybės. Jei nežinai tikslaus adreso, geriau palauk su sutartimi, kol turi kelionės galą. Arba sutark dėl laikinojo adreso. Buvo toks klientas – pakeitė adresą dukart kelyje. Vairuotojas beveik pravirko. Tai stenkis žinoti bent rajoną, kad galėtume planuoti maršrutą.

Kada geriausia rezervuoti transportavimą į Angliją nuo durų iki durų?

Kuo anksčiau, tuo geriau. Ypač jei planuoji birželį ar rugsėjį – ten sezonas pragaras, visi studentai, visi emigrantai. Kartais žmonės skambina likus savaitei, o aš turiu atsakyti, kad laisvų datų nebėra. Žiemą galima rasti vietos ir per tris dienas. Jei turi datą po mėnesio – skambink dabar. Geriau užsirezervuoti ir atšaukti, nei vėliau verkti. Mes dažnai sudarom sutartis net prieš du mėnesius. Tai nieko nekainuoja papildomai, o ramybė – auksinė. Nors kai kurie žmonės mano, kad vežėjai kaip taksi – iškvietei ir tuoj atvažiuosm. Ne taip.

Išvada

Transportavimas į Angliją nuo durų iki durų yra patogu, bet ne stebuklinga paslauga. Reikia planuoti, rinktis patikimą kompaniją ir nesitikėti, kad viskas bus kaip filmuose – be dulkių ir broko. Pasiruošk papildomų klausimų, pakalbėk su vežėju gyvai ir pasitikėk savo nuojauta. Jei kaina per gera, kad būtų tiesa – ji nėra tiesa. Skambink, jei ką – paaiškinsim paprasčiau nei bet kuris skelbimas internete.