Patogus daiktų gabenimas į Angliją – paslauga nuo durų

Žiūrėk, per tuos... na, gal kokie 22 metus, kiek dirbu su tarptautiniais perkraustymais, tai daiktų gabenimas į Angliją buvo vienas dažniausių maršrutų. Žmonės vis klausia: „o tai ką reiškia ta paslauga nuo durų iki durų?“ O reiškia paprastai – atvažiuojam pas tave, supakuojam, užsikraunam, pervežam ir atvežam ten, kur reikia. Nieko stebuklingo, bet tuo pačiu – labai daug niuansų. Šiandien bandysiu atsakyti į klausimus, kurie dažniausiai sukasi galvoje prieš pirmą (ar dešimtą) kartą vykstant į Londoną, Birmingemą ar kokį Hastingą. Ir neparduosiu tau pasakos – bus taip, kaip yra iš tikrųjų.

Kainos, skaičiavimai ir kodėl taip gaunasi

Kiek maždaug kainuoja daiktų gabenimas į Angliją nuo durų iki durų?

Na, čia kaip su automobilio remontu – priklauso nuo daug visko. Jei veži standartinį dviejų kambarių butą, Londono kryptimi, gali galvoti apie sumą nuo 800 iki 1500 eurų. Bet jei tai tik kelios dėžės į Mančesterį ir dalinis krovinys, tada gali kainuoti ir 300–400 eurų. Svarbu ne tik kiek, bet ir ką veši. Sofos ir pianinai visada „papultina“ biudžetą labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Aš asmeniškai mieliau žiūriu į kubinius metrus, bet suprantu, kad klientui dažnai lengviau galvoti apie kambarių skaičių. Kaina taip pat šoktelėja, jei reikia liftų nuoma arba aukštas aukštas be lifto.

Ar galiu ką nors pats padaryti, kad sumažinčiau kainą?

Žinoma. Kuo mažiau mūsų darbo valandų, tuo mažiau mokėsi. Jei pats susipakuoji daiktus, išardai baldus ir netgi nešikai padedi prie įėjimo – tai jau sutaupo gerą sumą. Tik štai bėda – daugelis galvoja, kad „supakavo“, o iš tikrųjų įmetė viską į maišus ir vila į maišus. Tada kelyje sudūžta. Jei nori sutaupyti, geriau paklausk mūsų, kaip teisingai pakuoti. Kartais pakuotės medžiagos, kurias nusiperki pats, būna brangesnės nei mūsų tiekėjo kainos. Ypač dėl tos lipnios juostos, kuri niekuo nelimpa. Tada perki kitą, ir vėl, ir galiausiai tie patys trys eurai tampa dvidešimčia.

Kodėl vieni pervežėjai skaičiuoja kubiniais metrais, o kiti – kilogramais?

Oho, čia geras klausimas. Trumpai – kilogramai labiau aktualūs oro ar jūros siuntoms, o krovininis transportas tarp Lietuvos ir Anglijos žiūri į tūrį. Nes fūroje vieta ribota. Kartais pasitaiko operuojančių kilogramais, bet dažniausiai tai vidutinio dydžio siuntos, kurias galima permesti ant svarstyklių. Mes dirbame su CBM – cubic meters. Bet, jei atvirai, aš esu matęs situacijų, kai vežėjai painioja sąvokas specialiai, kad suma atrodytų mažesnė pradžioje. O paskui aiškina, kad „nuo to priklauso“. Nežinau, gal aš per daug įtartinas čia, bet man taip atrodo iš patirties.

Ar kaina skiriasi, jei veža ne į Londoną, o, tarkim, į Devoną?

Taip, tikrai. Londonas ir jo apylinkės – tai toks... centras. Fūros ten važiuoja kas antrą dieną. O jei reikia į kokį mažą miestelį netoli Bristoliaus ar į Šiaurės Velsą (na, čia jau ne Anglija, bet arti), tai reikia arba mokėti už pilną kilometrą nuo artimiausio taško, arba derėtis su kitu vežėju. Mes vadiname tai „paskutinė mylia“. Nuo durų paslauga vis tiek galioja, bet logistinis sprendimas gali pabranginti kelis šimtus eurų. Būna ir taip, kad paskutiniai kilometrai kainuoja brangiau nei visa kelionė per Europą. Ypač jei tenka samdyti mažesnę mašinėlę siauriems keliams.

Pakavimas – dažniausiai sugadinta dalis

Jeigu renkuosi paslaugą nuo durų, ar tikrai man nieko nereikės pakuoti?

Teoriškai – taip. Praktiškai – visada yra „bet“. Jei užsakai pilną pakavimą, mes atsivežame dėžes, popierių, burbulinę plėvelę ir supakuojame net tai, ko nepameni turėjęs. Bet jei turi labai asmeninių daiktų – dokumentus, papuošalus, na, tuos dalykus – geriau pats. Ne todėl, kad mes pavogsime (tai ne, sakau atvirai), o todėl, kad tu pats žinai, kas svarbu. Kartais klientai palieka pinigines tarp knygų, tada viską išpakavus vyksta nemalonus siurprizas. Buvę atvejų, kai radome... na, ne tik piniginę. Pakuoti mes galime viską, bet tau verta peržiūrėti spintas prieš mūsų atvažiavimą. Rimtai.

Turiu labai seną komodą iš močiutės. Ar verta ją vežti, ar nutrūks kojos kelyje?

Antikvariniai baldai – tai jautri tema. Jei komoda jau išsipūtusi ir kojos laisvai kybo, tai kelyje, net ir su geru pakavimu, gali nutikti liūdnai. Mes naudojame antkainius – ratukus po kojomis kartoninius ir medinius, baldinę plėvelę, kartais net medines ložes. Bet jei daiktas jau kritinės būklės, aš dažniausiai pasakau: vešk, tik jei turi kam jį sutvarkyti Anglijoje. Buvęs atvejis – vežėme žmoniems stalą, kuris sulūžo ne dėl važiavimo, o todėl, kad jie nepranešė, jog viduje jau gyvena koks tai kenkėjas (na, gal ne termitai, bet meddirbės). Tai pasitark su meistru prieš veždamas, jei daiktas jubilainis.

Ar galiu knygų pridėti į tuos didelius maišus su drabužiais, kad sutaupyčiau vietos?

Oi, ne. Ne daryk to. Aš žinau, kad skamba protingai – maišas turi vietos, knygos sunkios, drabužiai minkšti. Bet rezultate gauni maišą, kurio rankenos nutrūksta pirmoje aikštelėje. Ir knygos įsirėžia į ta komplektuotą sekretorių (taip, sekretorių, ar kaip jis ten... baldas su stalčiais). Geriau knygas dėti į mažesnes dėžes, nesiskundžiančias svoriu. Drabužius palik tų skirtų maišų tipo – na, garderobo dėžėse arba standartiniuose šiukšlių maišuose (tik švariuose, aišku). Sutaupysi galvos skausmo, nors ir dėžių reikės daugiau. Knygų maišuose niekada nepagailėsi.

Kaip žymite dėžes, kad žinotumėte, kam kas priklauso? Bijau, kad kažkas pasimes?

Turime sistemą – kiekviena dėžė sunumeruota, o prieš pakraudami darome foto-fiksaciją. Klientas gauna sąrašą: dėžė 1 – virtuvė, dėžė 2 – miegamasis. Bet, jei atvirai, geriausia, kai pats darai savo žymėjimą. Nes mūsų lipdukai kartais nulimpa, ypač jei dėžė buvo drėgnos (o tokios būna, kai vežama iš sandėlių). Tada šimtą kartų mačiau, kaip žmonės atsidaro dėžę su statybinėmis helmetėmis (ar kaip ten... šalmais) vietoj indų. Rašyk storu markeriu ant šono, o ne ant viršaus. Viršus gali būti padengtas kita dėže ir tu nematysi nieko. Patikėk.

Kelionė, dokumentai ir Brexit

Kiek realiai trunka gabenimas į Angliją nuo durų iki durų?

Jei viskas pagal planą – kokios 3–5 dienos. Šiaip fūra gali nuvažiuoti per dvi dienas, bet turi gi surinkti daiktus, sutvarkyti dokumentus, o kartais dar laukiam, kol pristatys kitą krovinį prieš tave arba po taves. Vadinasi, dalinis krovinys gali šiek tiek užtrukti. Pilnas autobusiukas ar fūra – greičiau. Buvo atvejų, kai klientui skubiai reikėjo per 48 valandas. Tada kreipėmės į partnerius Prancūzijoje. Kaina dvigubai, bet įmanoma. Tačiau kai klausia „kada atvažiuos“, aš pirmiausiai sakau – planuok savaitei, o jei ateis ankščiau – džiaugsis kaip bonusu.

Ar mašina važiuoja tiesiai iš mano buto į Londoną?

Na, tik wishingai... Jeigu užsisakai pilną fūrą – taip, gali būti tiesiogiai, nors net ir tais atvejais vairuotojas privalo pailsėti pagal tachografą. O jei dalinis krovinys – tai tavo daiktai persikrauso į kitą traukinį arba sandėlį. Būna, kad Vilniuje pakraus, Kaune dar pristabdo prie kito kliento, tada Kališinge – na, Lenkijoje – permeta į hub'ą. Aš ne visada žinau, kur tiksliai bus tas persikrovimas, nes partnerių tinklas keičiasi pagal savaitės dieną. Bet garantuoju, kad nevažiuos pro Lenkijos paminklus turistauti. Laikas tikslus, ne maršrutas. Tai kitas galas.

Ar reikia drausti daiktus? Juk kelyje niekas nenutiks, ar ne?

Ai, šitas klausimas... Tai kaip su lietuvišku optimizmu – „o kam ten kas nutiks“. Nutinka. Būna, kad fūroje kita siunta praleidžia skystį. Būna, kad staigiai stabdoma ir dėžės nuo kalno susidaužo. Būna... na, nedaug būna, bet būna. Mes turime CMR draudimą, bet jis turi savo lubas. Ypač vertingiems daiktams – meno kūriniams, antikvariniams veidrodžiams – siūlome papildomą draudimą. Jei atvirai, norėčiau, kad visi jį rinktųsi. Nes jei atsitiks, o tu matai, kaip du šimtus metų skaičiuojantis skydas suskilęs... geriau jau būtų apdrausta. Rimtai.

Kas ten vyksta su muitais po to Brexit? Ar dabar viskas brangiau ir sunkiau?

Brexit viską apsunkino. Švelniai tariant. Jei veši asmeninius namų apyvokos daiktus, EORI numeris ne visada reikalingas, bet muitinės deklaracija privaloma. Mes dažniausiai jas pildome patys, nes klientas nežino, kaip suklasifikuoti „baldų komplektą su keturiomis kojomis ir sentimentine verte“. Muitai... na, jei daiktai naudoti ir perkeliami gyvenamąją vietą, tai paprastai nėra papildomų mokesčių. Bet jei atsiveši naują šaldytuvą dar supakuotą – muitininkai turi teisę pakniskyti (pakniskyti... na, pasidomėti) arba apmuitinti kaip prekę. Čia jau jų teritorija ir tenka derėtis.

Ar man pačiam reikės stovėti eilėje muitinėje?

Ne, nebent gabeni kažką labai keisto. Pernai vežėme... oi, net pasakosiu – vežėme klientui kolekciją iš antikvarinių ginklų (deaktivuotų, su leidimais). Tada teko važiuoti kartu, nes dokumentacija buvo specifinė. Bet standartiniu atveju – mūsų vairuotojai turi visas notifikuotas deklaracijas, T1 dokumentus (kurie, tiesa, kartais dar vadinami kitaip, nebeatmenu tikslios formuluotės) ir pravažiuoja per žaliąją juostą arba trumpą patikrinimą. Tu tuo metu gali gerti arbatą jau naujame bute Londone. Tai nėra tavo galvos skausmas, jei viską tvarkingai deklaruojame iš anksto. Miegok ramiai.

Ką reiškia tie dokumentai – T1, EORI – ar man tai suprasti?

Na, aš ir pats kartais susipainioju su naujausiais kodais, ypač kai Anglijos muitinė kas kelis mėnesius pakeičia reikalavimus. T1 – tai toks tranzito dokumentas, kuris leidžia kroviniui važiuoti per ES į trečiąją šalį (o Anglija dabar, deja, techniškai yra trečioji šalis) neapmuitintam. EORI – tavo įmonės arba asmens numeris muitinei. Jei esi privatus asmuo, vežantis savo daiktus, pakanka ir asmens dokumento. BET, jei siuntimas komercinis – EORI privalomas. Kartais klientas sako „jau turiu EORI, veikiau mano įmonė“. O pasirodo – numerio formatas netinkamas. Tada tenka kreiptis į brokerį. Rimčiau, nei atrodo, ypač jei prekiauji Etsy ar panašiai.

Pristatymas Anglijoje – durys, aukštai ir netikėtumai

Kur tiksliai jūs pristatote – prie namo, į butą, į kambarį?

Paslauga nuo durų reiškia, kad atvežame iki tavo durų Anglijoje. O jei reikia – ir į vidų, ir į reikiamą kambarį. Bet čia svarbu suprasti: jei tai senasis victorinis namas Birmingemo pakraštyje be lifto ir su siauromis laiptinėmis, tada mūsų komanda turi žinoti iš anksto. Nes jei fūra su 22 tonų svoriu privažiuoja prie tokio namo – bėda. Neperkelsime pianino į aštuntą aukštą be lifto. Būna, kad klientai sako „atvežkit, o ten jau susitvarkysim patys“. O paskui skambina iš nevilties, nes negali pakelti šaldytuvo. Mes padedame, bet reikia derėtis dėl kainos. Būna ir nesusipratimų, jei laiptaiduobėnė.

Ar pristatote tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestelius?

Londonas – pyrago gabaliukas, aišku. Bet mes vežame ir į Mančesterį, Liverpulį, Litlhamptona (na, į pietinę pakrantę), Bristolių, Kembridžą. Į viską, kur eina keliai. Kartais, jei tai tikras užkampis, tenka derėtis su vietiniais pervežėjais paskutiniam etapui. Mes vadiname tai „paskutinė mylia“ arba final mile. Nuo durų paslauga vis tiek galioja, bet gali būti, kad pirmąjį maršrutą padarome savo transportu, o paskutinį kilometrą – su patikrintais partneriais. Tikrai nepaliekame daiktų apleistame sandėlyje pakelėje. Nors... apie kai kurias įmones esu girdėjęs istorijų, kai taip ir padaro – atveža į vidurį niekur ir viso gero. Mes taip neveikiame.

O jei aš dar nežinau tikslaus adreso Anglijoje – galima palikti sandėlyje?

Žinoma, būna tokių gyvenimo situacijų. Tarkim, darbas prasideda, būstas dar nerastas, o iš Lietuvos išvykti reikia. Tada mes turime partnerių sandėlius netoli Londono, Birmingemo. Daiktai gali ten stovėti kelias savaites ar net mėnesį. Bet sandėliavimas kainuoja, aišku, papildomai. Svarbu, kad dėl drėgmės Anglijoje (o ji ten... specifinė, ypač žiemą) daiktai turi būti sausai supakuoti. Buvęs atvejis, kai klientui drėknojo kartonai dėl kondensato per du mėnesius. Nuo tada visiems perspėjame – nenaudokite standartinių maišų ilgai sandėliuoti. Ypač odiniams baldams. Kartais reikia net silikagelio. Pasakiškai, bet taip yra.

Ar galite padėti iškrauti ir surinkti baldus atgal?

Taip, tai vadinama „white glove delivery“ – baltos pirštinės, nors mes dažniausiai neturime baltų pirštinių, nešiojame juodos spalvos. Juokinga. Bet surinkimas, išpakavimas, baldų padėjimas ant kojų – taip, darome. Tik reikia apie tai pranešti IŠ ANKSTO. Nes jei aš turiu numatyti montavimo komandai dvi valandas, o paaiškėja, kad reikia surinkti tris spintas, stalą ir keturias lovas – tai pusė dienos. Ir dar – patikrink, ar turi visas tvirtinimo detales. Kartais jos pasimeta kelyje, nors mes labai stengiamės, kad taip neatsitiktų. Būna, kad veržlės liko tarp slenksčių. Tada tenka improvizuoti.

Kai viskas eina kitaip – apie tai, ko kiti nepasako

Ar buvote situacijų, kai klientas paprasčiausiai neatidaro durų pristatymo dieną?

Buvęs. Ne kartą. Kartais žmonės pamiršta laiko zonų skirtumą, nors tarp Lietuvos ir Anglijos tik viena valanda. Kartais – naujas darbdavys staigiai iškviečia, arba vaikas susirgo. Mes stovime aikštelėje, skambiname, rašome. Jei per valandą nesugebame susisiekti – grįžtame į mūsų arba partnerių sandėlį. Ir tada papildomas pakartotinis pristatymas kainuoja. Netgi gaila rašyti sąskaitą už tai, bet logistika yra logistika. Aišku, jei žmogus perspėjo iš vakaro – bandome perkelti. Bet jei tiesiog dingo... na, būna ir taip. Gyvenimas. Aš suprantu, bet fūra kainuoja pinigus.

Kas nutinka, jei mano daiktai vėluoja savaitę? Ar tai normalu?

Teoriškai – ne normalu. Praktiškai – pasitaiko. Ne dėl to, kad mes tinginiai, o dėl oro sąlygų Dovere, muitinės patikrinimų, ar kelių uždarymų Prancūzijoje. Vieną kartą snigo per Didžiąją Britaniją ir visa M1 greitkelio dalis buvo uždaryta. Fūra stovėjo trisdešimt valandų. Klientas skambino kasdien. Suprantu jo pyktį. Mes bandome visada informuoti pirmieji, bet kartais net mes neturime info, kur tiksliai dabar krovinys, nes GPS ne visada atnaujina realiu laiku. Jei vėlavimas – mes deramės dėl kompensacijos arba nuolaidos. Neišsisukinėjam. Būna ir taip.

O jei atvežus paaiškėja, kad šaldytuvas subraižytas? Kas atsakingas?

Čia nemalonus momentas. Pirmiausia – visada fiksuok tai pasirašydamas aktą. Jei pasirašei be priekaištų, o paskui radai broką – žinok, bus sunku įrodyti. Mes darome foto prieš pakrovimą ir iškrovimą. Bet būna situacijų, braižymas atsirado ne kelyje, o tuomet, kai jau klientas bandė pats įnešti per ankštus duris. Arba kai vaikai bandė „padėti“. Mes atsakome už tai, kas nutiko mūsų kontrolėje. Jei brokas mūsų kaltė – taisome arba kompensuojame. Yra buvę, kad nepastebėjome mažo įbrėžimo ant metalinės lovos kampo. Klientas piktas buvo teisus. Sumokėjome. Būna visko.

Ar teko matyti, kaip neprofesionalūs pervežėjai meta daiktus į fūrą be jokio pakavimo?

Oi, ne tik mačiau – kartais pats turiu taisyti svetimus brėdus. Yra tokių „pigiausių transportininkų“ rinkoje, kurie tiesiog suranda fūrininką, susodina jūsų stiklų dėžę šalia metalinių vamzdžių ir važiuoja. Jokių antraišių, jokių lipdukų. Aš nesakau visų blogai – yra sąžiningų biudžetinių variantų. Bet jei kaina atrodo per gera, kad būtų tiesa... na, tu jau žinai. Esu matęs, kaip klientas atsiėmė fūros daužytą veidrodį, kurį prieš mėnesį davė kitai įmonei. Jie jam pasakė, kad tai jis pats taip supakavo. Tai yra ne profesionalumas, o šiukšlynas. Rinkitės atsakingai, net jei kaina irvilioja.

Ar galiu atšaukti pervežimą, jei paskutinę akimirką sužinau, kad likimas apsisuko?

Galima, bet kuo arčiau datos, tuo brangiau tai kainuoja. Jei atšaukiate savaitę prieš – dažniausiai grąžiname avansą pilnai arba minus administracinis mokestis. Jei likus dvidešimt keturias valandas – fūra jau surezervuota, vairuotojas atsisakė kito užsakymo, mūsų komanda atidėjo kitus darbus. Tada avansas lieka mums kaip kompensacija. Buvęs atvejis, kai klientui tiesiog... atleido butą Londone ir jis neturėjo kur vežti. Skambino iš oro uosto, vos neįsėdęs į lėktuvą. Supratau žmogų. Bet logistika – tai verslas, kuriame laikai ir rezervacijos vaiduokliai kainuoja pinigus. Bent jau perspėkite kuo anksčiau. Prašau.

Kaip žinoti, kad jūs – ne tie neprofesionalai, apie kuriuos pasakojate?

Sunkus klausimas. Iš tiesų. Aš galiu sakyti, kad dirbu dvidešimt du metus, bet tai tik žodžiai. Geriausia – paklauskite nuotraukų iš mūsų fūros vidų, paklauskite apie draudimo sąlygas, paprašykite paskambinti ankstesniam klientui. Ne, rimtai. Mes turime žmonių, kurie sutinka rekomenduoti. Taip pat patikrinkite, ar turime vežėjo licencijas, ar rašome CMR. Jei įmonė atsakinėja į klausimus nenoriai, vengia rašyti sąskaitą-faktūrą su konkrečiomis sąlygomis – pabėkite. Geriau mokėti šiek tiek daugiau, nei verkti prie sulūžusios sofos. Aš žinau, kad tai skamba kaip auklėjimas, bet per tuos metus per daug ašarų mačiau dėl šitos srities. Tiesiog atsargiai.

Ar yra koks nors patarimas, kurio paprastai niekas nepasako?

Yra. Išsikeliant į Angliją, žmonės dažnai perveža tai, ko nereikia. Aš nesu interjero dizaineris (nors kartais man taip atrodo, kai matau klientų pasirinkimus), bet vežk mažiau. Anglijoje visko galima nusipirkti, IKEA yra, Argos veikia. Pabūk altruistas – parduok, padovanok. Kuo mažiau veši, tuo pigiau ir ramiau. Ir dar viena gudrybė – Anglijos sienos yra plonesnės, durų angos mažesnės. Tavo Lithuanian-sofa-2000™ gali paprasčiausiai netilpti į naująjį butą. Buvęs atvejis, kai sofos niekaip neįkišome pro langą net su kranu. Teko grąžinti atgal į Lietuvą. Aš verkiau beveik. Nu, gal ne verkiau, bet labai gaila buvo laiko.

Ar dar yra kokių nors muitinių siurprizų, apie kuriuos verta žinoti?

Kartais Anglijos muitinė nusprendžia atidaryti konteinerį fiziniam patikrinimui. Tai jų teisė ir mes nieko negalime padaryti. Jie atidaro, patikrina, ar nesiveži dešrų (taip, dešrų – lietuviškos dešros nėra leidžiamos), ar nepilnametinių alkoholio talpų virš normos. Tada viską vėl supakuoja... na, bando supakuoti. Būna, kad mūsų gražiai sudėti daiktai iškraustyti kaip po vėjų. Mes tada pakuojame iš naujo, bet tai užtrunka. Ir dar – niekada nevežk augalų. Nieko gyvo. Anglijos fitosanitarijos reikalavimai – kaip raketų inžinerija. Nežinau kodėl, bet taip yra. Taisyklės absurdiškos, bet baudos realios.

Tikiuosi, dabar aiškiau, kas yra patogus daiktų gabenimas į Angliją. Tai nėra magija – tai biurokratija, pakavimas, kelias ir žmonės, kurie nešioja tavo lagaminus. Jei renkiesi paslaugą nuo durų iki durų, nesitikėk stebuklų, bet tikėkis, kad profesionalai perkels tavo gyvenimą iš taško A į tašką B. Aš čia visada – jei kils klausimų, rašyk. O jei ne – tiesiog pradėk nuo dėžių. Sėkmės Anglijoje. Rimtai, jums jos prireiks.