Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Patogiausi logistikos sprendimai mikroautobusais į Angliją – ką verta žinoti prieš kraustantis
Per dvidešimt ketverius metus šitame darbe aš mačiau visko. Žmonės kraustosi į Angliją dėl meilės, dėl darbo, kartais nuo kažko bėgdami. Mikroautobusas dažnai būna tas auksinis vidurys – ne per didelis, ne per mažas. Bet sakykime atvirai: patogiausi logistikos sprendimai mikroautobusais į Angliją neegzistuoja be normalaus planavimo ir žmogaus, kuris supranta, kad tavo daiktai – tai ne tik dėžės. Štai atsakymai į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kasdien, kai kas nors rašo iš Kauno, Vilniaus ar kokios nors sodybos prie jūros.
Iš pradžių – kaip visa tai sugalvoti?
Sveiki, o kiek kartų jūs vežėt baldų į Angliją per pastaruosius metus?
Šiais metais, jei gerai paskaičiuoju, tai gal kokią šimtą kelių. Kartais mažiau, kai vasarą visi atostogauja, bet rugsėjis ir sausis būna išprotėję. Iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, net iš Varėnos esu išvežęs. Anglija – tai ne tik Londonas, aš dažnai važiuoju į Birmingamą, į Manchestery, į Liverpulį. Kiekvienas reisas skiriasi, nes kiekvienas klientas kraunasi skirtingai. Vienas turi penkis lagaminus, kitas – visą dviejų aukštų namą. Tai toks darbas – rutinos nėra. Šimtas penkiasdešimt... na, tiksliai nežinau, bet daug.
Ar tikrai mikroautobusas yra geresnis pasirinkimas nei didelis krovininis, jei mano daiktai telpa į pilną 19 kubų mašiną?
Čia toks momentas – mikroautobusas visada bus manevringesnis. Didelis vilkikas negali sustoti prie tavęs kieme Žirmūnuose, o mikroautobusas dažnai gali. Be to, Anglijos siauros gatvės, ypač tuose senesniuose Londono rajonuose. Su 19 kubų sprinteriu aš prisistatau prie pat durų, su vilkiku – belieka nešti iš trijų kvartalų. Ai, bet jei vežei verslo krovinius, tada jau kita kalba. Asmeniniams daiktams mikroautobusas yra kažkas tarp šiltnamio ir limuzino – praktiška, bet turi žinoti limitus.
Kada geriausia pradėti planuoti perkraustymą iš Kauno, tarkim, jei reikia į Londoną iki rugsėjo?
Na, rugsėjis yra siaubas. Visi studentai, visi emigrantai, visi mano pažįstami vairuotojai tada neturi laisvų savaitgalių. Jei gali – planuok birželį, liepą. Bent jau rask įmonę birželį. O jei jau rugpjūtis – skambink dabar, nes kelios savaitės gali dingti kaip niekur. Aš turėjau atvejį, kai klientas iš Kauno skambino rugpjūčio 20-ąjį, o reikėjo būti Londone rugsėjo pirmą. Mes suorganizavome, bet jis mokėjo trigubai vien dėl to, kad laisvų mašinų nebebuvo. Taip kad anksčiau yra geriau, patikėk.
Kainos ir sutartys – čia visada būna šventa?!
Kiek dabar kainuoja nuvažiuoti iš Vilniaus į Manchestery su pilnu mikroautobusu daiktų?
Žiūrėk, nebus čia konkretaus skaičiaus, nes aš nematau tavo daiktų. Bet orientacinė kaina iš Vilniaus į Manchestery su pilnu kroviniu mikroautobusu dabar svyruoja nuo tūkstančio iki tūkstantį keturių šimtų eurų. Jei dalinis krovinys – tada kitaip skaičiuojame. Dar priklauso, ar reikia antrą vairuotoją, nes vienas žmogus negali be miego nulėkti. Aš pats mėgstu važiuoti su kolega, bet tada sąskaita auga. Kiekvienas case’as – unikalus, atleisk dėl anglicizmo. Moku neaiškiai skaičiuoti, kai skubu.
Ar man reikia kažkokių specialių popierių, jei vežu asmeninius daiktus – ne parduotuvės prekes?
Tai va, čia visi apsunkina. Asmeniniams daiktams reikia paprasto sąrašo – inventory list. Ne CMR, ne deklaracija kaip verslui. Tu surašai, kas yra: 20 dėžių, sofa, katės narvas. Taip, katinas dažnai važiuoja kartu. Bet sąrašas turi būti realus, pasirašytas. Aš esu matęs, kai žmogus surašė „asmeniniai daiktai“ ir muitinėje prasidėjo. Prancūzijos muitinėje, o ne Lietuvos. Gali paklausti mano kolegos Jono, kad tiksliai būtų, jis ten moka geriau aiškinti. Paprastai kalbant – sąrašas, ID ir nieko baisaus.
O jei kaina skamba per gerai, kad būtų tiesa – ar turėčiau bėgti?
Bėgti. Rimtai. Bėgti ta prasme – rinktis kitą variantą. Aš esu matęs tokių situacijų, kai skelbime parašyta kaina triskart mažesnė už rinkos, o paskui pasirodo, kad tai tarpininkas. Jis pasiima daiktus, suveža į kažkokį sandėlį prie Varšuvos ir dingsta. Arba skambina išskridęs į Marsą, kaip aš sakau. Yra įmonių, kurios taip dirba – surinkusios daiktus į sandėlį, paskui reikalauja papildomo mokesčio. Reali situacija: moteris iš Panevėžio sumokėjo 300 eurų avansą, mašina neatvažiavo tris savaites. Geriau mokėti vidutiniškai ir žinoti, kas važiuos, nei tiesiog pigiausia.
Daiktai, lagaminai ir tie stebuklingi DC juostos rytai
Ar aš pats turiu supakuoti daiktus, ar jūs tai padarote už mane?
Tu gali tai daryti pats, bet turi žinoti – dažnai dėžės atlaiko tik jei jos dvigubos sienelės. Aš esu matęs, kai klientas supakuoja į pieno dėžes ir stebisi, kodėl indai subyrėję. Nes jie supakuoti prastai, atleisk. Mes galim padaryti, bet tada reikia laiko ir medžiagų. Trisdešimt dėžių su balioniniais vokučiais – tai kainuoja. Šiaip aš rekomenduoju: vertingus daiktus – mums, drabužius – į maišus, kurias pats gali sudėti.
Ar galiu vežti dviratį, kartono dėžes ir tą seną šaldytuvą, kurį pirkau dar iš tarybinių laikų?
Gali, bet tas šaldytuvas – Dievulis, senieji modeliai sveria toną. Ne, ne toną, gal keturiasdešimt kilogramų, bet atrodo kaip tankas. Dviratis – be problemų, tik nuimk priekinį ratą, nes kitaip jis šmirinėja po visą mikroautobusą. Kietai sakau iš patirties. Kartono dėžės – taip, bet jos turi būti ne šlapios. Kartą vežiau seną šaldytuvą iš Rokiškio į Bristolį, klientas sakė, kad jis tuščias. Nebuvo tuščias – daržovės gelbėjo kelionę. Kvepėjo, bet veikė. Tai jei veži seną techniką – būk pasiruošęs, kad ji užima daug vietos ir reikia tvirtinimo diržų.
Kiek sveria vidutinis 3 kambarių buto turinys, nes aš tikrai nežinau?
Oi, čia kaip paklausti kiek sveria meška miške. Vienas klientas turi knygų sieną – tada kilogramai šoka į dangų. Kiti gyvena minimalistiškai. Skaičiuojame ne kilogramais, o kubiniais metrais. Tris kambariai dažnai būna apie 12–16 kubų. Svoris... gal tona, gal pusantros. Bet jei esi bibliotekininkas ar kolekcionuoji akmenis – viskas kitaip. Aš labiau matau akimis, o svarstyklių nepasiimu. Realistiškai – mašinos pajėgumai leidžia daug, bet riba būna erdvėje, ne svoryje.
Kelionė ir tai, kas gali nepasisekti
Kiek trunka važiuoti nuo Klaipėdos iki Birmingamo su mikroautobusu – realiai, ne Google Maps?
Google Maps sako dvidešimt valandų. Realiai – trisdešimt dvi, jei gerai sekasi. Vairuotojai negali tempti be pertraukos, reikia poilsio. Įsėdi į mašiną Klaipėdoje, pirmas sustojimas – Lenkijoje, antras – prie Dunkerko arba Calais, paskui lauki keltą, arba važiuoji per tunelį. O tada Anglijoj – kamščiai. Anekdotiškai: kartą važiavau iš Klaipėdos, atrodė, kad mintinai žinau tą kelią, o M1 motorovelyje dėl avarijos praleidau septynias valandas. Klientui skambinau, sako – „jūs jau Anglijoj?“ Aš – „taip, bet stovim“.
Ar vairuotojai miega kabinoj, ar jūs statotės į viešbučius kelyje?
Na, pripažinsiu: dabar sako, kad reikia viešbučių. Bet realybė... Poilsis būna kabinoje prie autostrados. Ne prie Dunkerko centro, o ten, kur stovi vilkikai eilėse. Viešbutis kainuoja šimtą eurų, o perkraustymo kainą tu jau susimokei. Taigi ekonomiškai vairuotojas dažnai renkasi poilsio zonas. Bet dvi valandos – privalu. Aš asmeniškai – viešbutis, jei esu su kroviniu, kurį privalau prižiūrėti. Bet pripažinkime, ne visada. Yra tokių vairuotojų, kurie meluoja logbooke. Taip, aš tai sakau atvirai. Ne viskas idealu šitame versle.
Kas bus, jei Dovere pasikeis taisyklės ir mano masė bus netinkama – ar jūs tai numatote?
Ne, aš necituoju Doverio muitinės instrukcijų mintinai. Kiekvieną mėnesį kažkas pasikeičia. Brexitui praėjus, taisyklės dėl asmeninių daiktų buvo kaip rinkinys – vieną dieną leidžia, kitą – klausia popierų. Aš stengiuosi būti pasiruošęs, bet jei muitininkas nusprendžia, kad sofa verta deklaruoti – aš negaliu to prognozuoti. Todėl visada vežame sąrašą, būna pasirašytą sutartį, o kartais – vertimo paslaugas, jei reikia. Anglijos pusėje dažniau tikrina nei Prancūzijos, bet vėlgi... tai labiau loterija. Aš ne Dievas, aš vairuotojas su patirtimi.
Dar apie popierius ir muitinę – nes čia visi bijo
Ar reikia CMR važtaraščio, jei vežu sau daiktus iš Lietuvos į Angliją, ar tai tik verslui skirta kalba?
CMR – tai tarptautinis važtaraštis. Kai vežame verslo krovinius, jis privalomas. O kai asmeniniai daiktai? Teoriškai ne, bet aš visada padarau. Nes muitininkams patinka dokumentai. Jie mato CMR, žino, kad ne šiaip inventorius. Sąrašas – taip, tas pats inventory list – yra pagrindas. Kartą Doverio užklausė, o aš parodžiau CMR su užrašu „household goods“ – praleido per penkias minutes. Nebūtinai, bet pravartu. Kai kurios įmonės be to nedirba apskritai, nes tai jų apsauga.
Brexit – ar kažkas pasikeitė 2024 metais su mikroautobusų perkraustymais, nes aš skaičiau konfliktingų žinių?
Skaičiau ir aš, ir galvojau, kad supratau. Bet prisiek, kartais perskaitau straipsnį ryte, vakare jau viskas kitaip. Dabar šiaip didelių pokyčių nebuvo – asmeniniai daiktai kaip ir keliauja. Tiksliau, vežimas iš Lietuvos į Angliją vyksta be didelių trukdžių, jei daiktai naudoti ir tau priklauso. Nauji baldai – jau kita istorija, ten gali būti muito klausimų. Bet jei tavo sofa iš sovietinės Lietuvos, niekas tau nereikalaus importo mokesčio. Bent jau kol kas. Aš tiesiog stebiu naujienas kas savaitę ir adaptuojuosi, bet absoliučios garantijos neduosiu.
Žmonės ir emocijos – perkraustymas gi ne tik apie dėžes
Ar dažnai būna, kad žmonės verkia išleisdami seną sofą, ar aš čia keistas?
Ne, tu visai ne keistas. Aš esu matęs ašaras prie trisdešimt kilogramų šaldytuvo ir prie vaikiško vežimėlio. Kartą moteris iš Alytaus pravirko, kai sukrovėme paskutinę dėžę su jos močiutės indais. Aš ir pats turiu širdį, nors atrodau kaip surūgęs vilkikas. Perkraustymas į Angliją nėra tik logistika – tai skyrybos su erdve, kurioje gyvenai. Aš į tai žiūriu paprastai: jei reikia, padedu supakuoti, bet jei reikia – ir tyliai palaukiu, kol nusisluostysi. Tai normalu. Tik prašau, nepadėk tos dežės ant ašarų – popierius sušlampa.
Kaip elgtis, jei vairuotojas pasirodo negeros nuotaikos – ar tai reiškia, kad daiktai bus mesti?
Vairuotojai irgi žmonės. Kartais nebuvo miego, kartais šeimyniniai reikalai. Aš pats per dvidešimt keturis metus ne visada šypsausi krovimo metu. Bet tai nereiškia, kad daiktai bus mesti arba apgadinti. Jei jis vengia atsakymo, kažkur skuba per stipriai – tuomet reikėtų pasakyti. Mes, tarptautinių perkraustymų specialistai, turime standartą: net jei galva plyšta, baldai turi atvykti sveiki. Bet buvo toks vienas atvejis, kai kolegos nusiteikimas atrodė šūdinas, o paskui paaiškėjo, kad šaldytuvas buvo įristas be diržų. Neatleistina. Taigi – nuotaika nereiškia blogo darbo, bet stebėk.
Skaičiai, logistika ir tie žiopli klausimai, kuriuos vis klausiate
Koks skirtumas tarp 12, 15 ir 18 kubinių metrų mikroautobuso – išskyrus dydį, aišku?
Ilgis. Aukštis. Ar telpa šaldytuvas stovint, ar guli. 12 kubų – tai dažnai trumpesnė bazė, gatvių karalius, bet jei turi trijų metrų sofą, problema. 15 kubų – aukso vidurys. 18 kubų – beveik vilkiko teritorija, bet įvažiuoja į senamiesčius. Perkraustymai mikroautobusais į Angliją yra patogiausias variantas tiems, kurie nori išvengti vilkikų. Tik nepamenu, ar 18 kubų yra su pakeltais arba nuleistais grindimis – skirtingi modeliai. Klientai galvoja, kad viskas telpa į mažesnę, o paskui stovi su dėže ant šaligatvio. Geriau matuoti du kartus, užsisakyti vieną kartą.
Ar mikroautobusas gali įvažiuoti į ULEZ zoną Londone, ar aš papildomai moku tūkstantį svarų?
ULEZ... Aš kiekvieną kartą apie tai susimąstau prieš kelionę. Dabar daugelis mūsų mašinų atitinka Euro 6, tai dienos mokestis – ne tau. Mes mokame (na, tiksliau – įmonė sumoka, ne aš iš kišenės) jei reikia. Bet jei mašina senesnė – problema. Tūkstantis svarų – tai metams, ne kelionei. Vienkartinis įvažiavimas kainuoja dvylika su puse svaro, berods. Neatsimenu – svarus skaičiuoju kaip voverės riešutus. Svarbu, kad įmonė tai žinotų prieš važiuojant. Jei važiuoji pats su nuomota mašina – gali gauti baudą. Mes stengiamės vengti papildomų mokesčių, bet jei butas Islingtone – ten nėra kur dėtis.
Kada geriau rinktis dalinį krovinį, o kada pilną mikroautobusą, jei aš nežinau savo daiktų kubatūros?
Jei turi mažiau nei keturis kubus – dalinis. Jei daugiau – pilnas. Kaip suprasti be matavimo? Šešios didelės lagaminų krūvos – maždaug du kubai. Dviejų kambarių butas – dažnai per dešimt. Jei abejoji, siunčiu nuotraukas. Aš pagal nuotrauką galiu pasakyti maždaug. Neaiškumas kainuoja brangiau: užsisakei dalinį, o ten telpa tik pusė – lieki be daiktų. Arba užsisakei pilną, o rūsys tuščias kaip bažnyčia pirmadienį. Tuomet permokėjai. Geriausia – pakonsultuoti su žmogumi, kuris matė tūkstančius butų. Aš esu matęs ir vienkiemius, ir loftus. Akis neapgauna.
Baisūs dalykai, apie kuriuos niekas nenori kalbėti
Ar pasitaiko įmonių, kurios pasiima daiktus į sandėlį ir tada dingsta – kaip to išvengti?
Pasitaiko. Ne dažnai, bet kad pasitaiko – faktas. Yra grupės internete, kuriose žmonės dalijasi patirtimis apie tokius brokerius. Jie pasiima trisdešimt proc. avanso, tada tampa nepasiekiami. Daiktai stovi kažkur prie Varšuvos ar Slavkos. Kaip apsisaugoti? Tikrink, ar įmonė turi fizinį adresą Lietuvoje, ar atsideda telefonu. Paklausk vairuotojo vardo ir mašinos numerio prieš apmokėjimą. Jei jie dirba tik per WhatsApp – aš ne visai pasitikiu. Aš pats, kai dirbu, siunčiu savo nuotrauką su mašina tiesiog tam, kad matytum – aš realus. Perkraustymas į Angliją turi turėti veidą, ne tik gražų skelbimą.
Ką daryti, jei apdaužomas stalas ir jūs sakote, kad taip jau buvo – bet aš tikrai žinau, kad ne?
Oi, tai nemalonus momentas. Aš nenoriu būti tuo bloguoju, bet pripažinsiu: kartais nežinau, ar įbrėžimas atsirado kelyje, ar jau buvo. Foto prieš pakrovimą gelbėja. Kartais pamiršiu nufotografuoti kampą, o klientas pamato problemą. Stalas iš Kėdainių atvažiavo su nežymia įbrėžima – aš tvirtinau, kad ne aš, jis tvirtino, kad aš. Sprendimas – draudimas. Jei turi perkraustymo draudimą, viskas apmokama. Jei ne – diskusija ilga ir pikta. Todėl aš raginu: fiksuokite telefonu viską, kol vairuotojas dar nepajudėjo. Ne visada veikia abipusis pasitikėjimas, ypač kai stresas didelis.
Atvykus į Angliją – paskutiniai metrai
Ar Lietuvoje ir Anglijoje yra skirtumas, kaip kraunami daiktai, ar čia viskas vienodai?
Fiziškai – duodam į rankas ir nešam. Bet psichologiškai – Anglijoj durys siauresnės, laiptai vingiuotesni. Ypač tuose victoriniuose namuose, kur įėjimas – kaip į šachtą. Aš esu matęs lietuviškus liftus, kur telpa mikroautobusas, ir londonietiškus, kur telpa žmogus ir jo kuprinė. Krovimo principas tas pats – atsargiai, pagal svorį. Bet jei nešame į antrą aukštą Londone be lifto, tai jau sportas. Kartą su kolega nešėme senovinę komodą į Noting Hilą – laiptai kirto keturis aukštus. Kvėpavome kaip garlaiviai, bet padėjome. Skirtumas tik toks: Anglijoje teritorijoje dažniau reikia parking permit arba aikštelės rezervacijos.
Ar privalau padėti iškrauti, jei gyvenu trečiam aukšte be lifto Londone?
Ne, neprivalau, bet gyvenimas bus lengvesnis, jei padėsi. Aš turiu kolegą, bet jei daiktų daug – dviejų žmonių nepakaks. Kita vertus, tu moki už paslaugą, o ne už savo nugarą. Mes stengiamės susitarti iš anksto: ar reikia trijų vyrų, ar du susitvarkys. Jei mikroautobusas pilnas ir tereikia nešti aukštyn – tai papildomas mokestis, ir jis teisingas. Neversi vairuotojo darbininku už dyką. Aš pats esu padėjęs klientui rinkti knygas, kai pamatau, kad jis vienas ir užsilenkęs, bet tai – paslauga, ne pareiga. Jei žinai, kad nėra lifto – pasakyk. Užmiršai paminėti – gali laukti ilgiau arba mokėti daugiau. Sorry, bet taip yra.
Ką daryti, jei mano daiktai atvažiavo, o aš dar nesu atsivežęs rakto iš naujo buto agentūros?
Aš palauksiu valandą, gal dvi. Bet jei agentūra vėluoja pusdienį – problema. Mūsų mikroautobusas stovi su dažniausiai mokamu parkingu. Londone kiekviena valanda brangi. Buvo taip: klientas iš Panevėžio atskrido lėktuvu, bet raktai pasiekiami tik kitą dieną. Mes sukrovėme daiktus į saugų sandėlį ties Londonu. Klientas sumokėjo už laikymą. Gerai, kad buvo sutartis, kuri numato tokią situaciją. Patarimas: sutvarkyk raktus prieš mašinos atvažiavimą. Arba bent jau būk telefonu. Nes stovintis mikroautobusas Londone su kroviniu – tai okeano linijinis laivas be prieplaukos. Nieko nepadarysi.
Kaip veikia durų iki durų paslauga, kai Anglijoje gatvės tokios siauros?
Durų iki durų – tai mitas, kurį aš bandau išpildyti. Idealiu atveju aš statauosi prie tavo namų. Bet jei gatvė Londone siauresnė nei mikroautobusas ilgas, belieka statyti gretimoje gatvėje. Aš nevešiu mašinos pro langą, net jei labai nori. Dažnai rezervuojame vietą savivaldybėje iš anksto, ypač jei tai pilnas mikroautobusas daiktų. Kartą Edinburge teko statyti už kilometro. Klientė nešė daiktus vaikišku vežimėliu. Neidealu, bet padarėme. Durų iki durų reiškia – kiek įmanoma arčiau tavo slenksčio. Ne visada pažodžiui, bet stengiamės iš visų jėgų.
Taigi, patogiausi logistikos sprendimai mikroautobusais į Angliją – tai ne šiaip raktas ir mašina. Tai planavimas, žmogus, kuris supranta, kad tavo daiktai nėra siunta numeris 47, ir šiek tiek lankstumo iš abiejų pusių. Jei ką – rašyk ar skambink. Aš čia, su savo mikroautobusu ir daugybe kilometrų, nugabentų per gyvenimą. Tiesiog nesitikėk tobulumo – tik profesionalumo iki galo.