Patikimi mikroautobusai: saugus siuntų gabenimas į Angliją

Žmonės nuolat klausia — ar tikrai galima pasitikėti mikroautobusu, kai reikia nugabenti daiktus į Angliją? Aš šitame darbe jau dvidešimt ketverius metus, ir galiu pasakyti taip: jei vairuotojas yra normalus, o daiktai supakuoti ne iš galvos, mikroautobusas dažnai būna net patogesnis nei didelis krovininis automobilis. Mažiau perdavinėjimo, mažiau rankų liečia jūsų daiktus. Patikimi mikroautobusai ir saugus siuntų gabenimas į Angliją yra įmanomi, bet viskas prasideda nuo to, ar žmogus, kuris jį vairuoja, supranta, kad veža ne tik dėžes, o kasdienybės dalis.

Apie tuos mikroautobusus

Ar mikroautobusas tikrai saugus siuntų gabenimui į Angliją?

Žinoma, kad saugus, jei neatiduosite daiktų pirmajam pasitaikiusiam vyrui su furgonu. Mes gabename taip, kad kiekviena siunta yra pritvirtinta diržais, užkrauta ant antklodžių, o ne tiesiog supilta į galą. Aišku, kalbu apie normalų Mercedes ar Renault, pritaikytą kroviniams, o ne apie kokią nors kaimo hippie mašiną. Dvidešimt ketveri metai rodo, kad didžiausia rizika — ne pats mikroautobusas, o prastas pakavimas ar blogi keliai, kuriuos vairuotojas pasirenka, norėdamas sutaupyti laiko. Viskas važiuoja saugiai, jei nevairuojama kaip ralyje. O mes važiuojame normaliai, nes dažnai vežame ir tai, ko visiškai negalima sudaužyti.

Koks mikroautobusas geriausias — didelis ar mažas?

Tiesiogiai pasakysiu — vidutinis geriausias. Didelis Sprinteris turi vietos, bet kai reikia įsukti į siaurą gatvelę Braitone ar rasti vietą Kroidone, pameni, kad dydis turi ir trūkumų. Maži furgoniukai labai spygliuoja, daiktai laksto. O vidutinis, toks ilgasis Transit ar Masteris, kaip tik. Tilps ir šaldytuvas, ir keturios dėžės, ir manevringumas dar išsaugomas. Kelionė į Angliją trunka ilgai, vairuoti milžiną pavargsti, o vidutinis — tarsi automobilis, tik talpesnis. Svarbiausia, kad grindys būtų plokščios, ne banguotos.

Ar vairuoja vienas, ar keičiasi du žmonės?

Dažniausiai važiuoja vienas, bet kai krūva yra pilna ir reikia spėti iki savaitgalio, siunčiame du. Darbo laiko reglamentas Europoje toks, kad kas keturias su puse valandas privalai sustoti. Taigi du vyrai važiuoja pamainomis, vienas miega, kitas vairuoja. Žinoma, tas miegotojas kartais knarkia, bet saugumas svarbiau. Jei vežate vieną mažą siuntą, tikrai neverta mokėti už du. Bet jei pilnas krovinys į Brėstą ar Oksfordą — dviejų komanda yra tikras privalumas. Arčiau Atlanto dar tikrintojai nedraudžia, bet po to jau niekas neverčia vairuoti išsekus.

Kiek tilps kilogramų į paprastą mikroautobusą?

Teoriškai apie tūkstantį ar kiek daugiau, bet praktikoje aš stengiuosi nekrauti virš aštuonių šimtų. Jeipakrauni per daug, važiuoja kaip taikyta kate, stabdai keliasdešimties metrų distancijoje ir amortizatoriai rauda. Buvo atvejis prieš kelis metus — klientas primetė metalinių detalių beveik pusantro tono. Mes vežėme, taip, bet iki Kelno jau čirškė stabdžiai. Nuo tada klausiu iš anksto svorio. Geriau mažiau svorio ir sveikesnė mašina, nei papildomi šimtai eurų remontui pakeliui. Todėl visada prašau įvardyti realius skaičius.

Pakavimas ir tai, kas viduje

Ar man pats reikia supakuoti siuntą, ar jūs tai padarote?

Pakuokite patys, aš tik vežu. Nežinau, kaip jūsų močiutės vaza stovėjo ant lentynos — jūs žinote, todėl jūs geriau suvyniosite. Imkite normalias dėžes, ne parduotuviškas bananų. Dėjau ant virvės, šiukšlių maišais mes neišgabensime nieko vertingo. Jeigu atvyksite su riestainių maišu pilnu porceliano, aš, be abejo, paimsiu (nes esu per geras žmogus), bet pasižiūrėsiu į jus taip, kad gailėsitės. Paprastai tariant, atsivežkite tai, kas neatrodo kaip statybinės atliekos. Tada mes jau sustatysim furgone tvarkingai.

Kas jei kelyje sulūš mano daiktai?

Jei dėl mūsų kaltės — blogai pritvirtinome, važiavome per greitai žvyrkeliu — tada atsakome. Bet jei į dėžę įdėjote televizorių be pakavimo popieriaus, be putų, ir ji subiro... paaiškinsiu kaip buvę. Praėjusį mėnesį vienas vyrukas išsiuntė monitorių plonoje dėžėje iš elektronikos parduotuvės. Atvežėme — stiklas įtrūkęs. Jis pyko ant mūsų. Mes perspėjome. Draudimas nepadengia blogo pakavimo, tai faktas. Tiesiog pakvailiokite daiktus taip, lyg mestumėte dėžę žemėn — nes keliuose taip kartais ir nutinka.

Kaip vežate elektroniką — ar saugu siųsti kompiuterį į Angliją?

Kompiuteriai, taip, bet niekada vien tik originalioje dėžėje. Ji suprojektuota parduotuvės lentynai, o ne mūsų furgono grindims. Krauname vieną daiktą ant kito, viskas slenka per keltas. Dėkite į didesnę dėžę su pakavimo medžiaga. Televizoriai — taip pat. Beje, jei technika viršija keturis šimtus eurų, būtinai pasakykite man. Tada dedame po vairuotojo sėdyne (na, už jos, pritvirtintą, bet ten mažiau siužbėjimo). Nes jei kas nors nutiks, aš nenoriu, kad mane keiktumėte antrą savaitę.

Ar drabužius galiu kišti į maišus?

Galite, bet aš to nekenčiu. Maišai plėšiasi, užtrauktukai lūžta, paleidus juos ant grindų — visas turinys išsibarsto. Dėžė pasideda ant dėžės. Maišas — kaip kokosų luobą kur nors vietoj. Jei jau be galo reikia maišų, imkite tuos mėlynus iš IKEA, jie tvirti. Bet sąžiningai — spintų dėžės drabužiams yra geriausias variantas. Kelias dienas važiuoja, o marškiniai išlenda be raukšlių. Nejauskite poreikio man taupyti popierinių dėžių kainą, nes galų gale gedą turėsite jūs, ne aš.

Ką daryti, kai viena siunta sveria labai daug, pavyzdžiui, keturiasdešimt kilogramų?

Tarkime, turite svarmenų rinkinį ar įrankių dėžę. Pasakykite iš anksto. Pas mus viename furgone yra liftas gale, kitame — ne. Du vyrai gali kilstelti keturiasdešimt penkis, bet tik lygioje vietoje. Praėjusią savaitę Vilniuje klientas gyveno ketvirtame aukšte be lifto. Vairuotojas padėjo, aišku, bet po to pusdienį lakstė alpdamas. Jūs nežinote, kaip nutiks, todėl būkite sąžiningi. Jei reikia liftu, pasirūpiname, bet kaina kiek pasikeičia. Sunkūs daiktai nėra problema — netikėti laiptai yra problema.

Kainos, terminai ir kaip tai vyksta

Kiek maždaug kainuoja siųsti vieną normalią dėžę į Londoną?

Standartinė dėžė, nuo durų iki durų, dabar kainuoja kokius keturiasdešimt penkis — septyniasdešimt eurų. Viešpatie, kaip viskas pabrango. Priklauso nuo to, ar jau turime mašiną važiuojančią tą savaitę, ir nuo skubos. Jei norite, kad nugabentume per parą, tai skrydžio kainą susimokėkite. Normalus terminas trys — penkios dienos, tada kaina sąžininga. Šimtas penkiasdešimt už dėžę? Nebent ten auksas viduje. Pirkite ne pigiausią pasiūlymą, o tą, kurį dar galėsite prisiminti be pykčio.

Kelionė iš Vilniaus iki Manchesterio — kiek tai trunka?

Dvi pilnos dienos, kartais trys, jei sukiojamės po apylinkes atiduoti kitas siuntas. Dažnai išvažiuojame pirmadienį ryte, o Manchesterije būname trečiadienį vakarą. Būna, kad sutrinka keltas iš Kalo — tada pavėluojame. Ir šiaip seni furgonai kartais turi savo nuomonę apie tvarkaraščius (ją reikia gerbti). Bet šiaip tai sausas reikalas — per Prancūziją, į uostą, per Angliją. Kelias pažįstamas kaip savo penki pirštai. Kolega sako, kad net sniego kvapą Prancūzijoje jau atskrina.

Ar reikia mokėti iš anksto, ar galiu atsiskaityti grynais kai atsiima?

Paprastai naujokai moka pusę iš anksto, pusę gavus. Taip jau nusistovėjo, nes esame apsėsti anksčiau — nuvežėme pilną krovinį į Redingą, o vaikinas paniro kaip povandeninis laivas. Dingo. Todėl banko pavedimas arba grynieji vairuotojui atiduodant. Ne, PayPal ar kriptovaliutos neimame, aš per senas tam. Viskas turi būti aišku — mane tai saugo, o jus — nuo to, kad kas nors iš viso nepristatytų. Atrodo griežtai, bet taip veikia normalus verslas.

Kodėl vieni vežėjai prašo trisdešimt eurų, o kiti — šimtą dvidešimt?

Kodėl vieni prašo trisdešimt eurų, o kiti — šimtą dvidešimt? Nes tie pigesni dažnai yra tiesiog vaikinai su furgonu, kuriam reikia padengti benzino kainą. Jokių licencijų, draudimo, atsakomybės. Aš tokius pažįstu. Jie pasiima daiktus, o jei kas nutinka — dingsta. Šimtas dvidešimt — verslas su leidimais, CMR, gal ir biuru. Jei manote, kad rinkoje viskas tas pats, paskambinkite tam trisdešimties eurų vyrui po trijų savaičių, kai dėžė neatsiranda. Tai ne apie blogus žmones, o apie riziką, kurią prisiimate patys.

Ar sekmadieniais pristatote siuntas Anglijoje?

Ne. Sekmadienis yra skirtas plovimui, remontui arba miegui. Anglijoje sekmadienį dauguma žmonių namie, bet ne laukia siuntų. Mes dirbame nuo antradienio iki šeštadienio. Labai retai, jei koks giminaitis sutinka priimti jūsų daiktus, galime palikti, bet aš to nerekomenduočiau — neaišku, kas pasirašys. Anksčiausia — pirmadienis ryte. Jei jums visiškai tvarkingai reikia sekmadienį, tada reikės specialaus kurjerio, o ne mūsų mikroautobuso. Mes ne Amazon — nespaudžiame vairuotojų septynias dienas.

Kas kartais nepasiseka

Ar buvote pavėlave atiduoti siuntą vėliau nei žadėjote?

Būta, taip. Praėjusį sausį (arba lapkritį? ne, sausį) buvo didelė pūga Belgijoje. Užstrigome šešioms valandoms, visi keliai tapo čiuožykla. Klientas Lide ore laukė, skambino kas pusvalandį. Suprantu — lūkesčiai. Mes atvežėme vėliau, atsiprašėme ir nukainavome dvidešimt procentų. Dar buvo atvejis, kai keltas iš Kalo neplaukė dėl audros. Oras yra oras. Jei kas nors jums žada, kad niekada nepavėluos — meluoja. Bet mes niekada nedingsime be žinios. Vėluosime, o paskui atvešime.

Ką daryti, jei vairuotojas neatvažiuoja sutartu laiku?

Skambinkite man tuoj pat. Kartais M25 aplink Londoną tiesiog inja, ir vairuotojas įstringa keturioms valandoms be galimybės net pasitraukti. Kartais subyla padanga. Paprastai vėlavimas yra pusvalandžio — valandos. Bet jei neatsiliepia ir nevažiuoja jau kelias valandas — tai keista. Dvidešimt ketverius metus niekada nebuvome apleidę kliento. Atidėję — taip, pakeitę maršrutą — taip. Palikę be jokių žinių — niekada. Jūs turite teisę nerimauti, bet dažniausiai viskas yra komunikacijos klausimas.

Ar visas siuntas apdraudžiate automatiškai?

Turime standartinę CMR draudimo apsaugą, bet paklausykite — ji dengia pagal svorį, ne pagal emocinę vertę. Jei siunčiate dvi kilogramus sveriančią dėžę, o joje — žiedas vertas keturių tūkstančių eurų, draudimas grąžins gal kokias trisdešimt eurų. Nes taip skaičiuojama. Todėl privalote deklaruoti tikrąją vertę ir mokėti papildomai už papildomą draudimą. Nenorite mokėti — rizikuojate patys. Tai ne aš čia piktas, tai tiesiog tarptautinės vežimo taisyklės. Aš tik dirbu pagal jas, kad vėliau nebūtų audringų laiškų.

Ar buvo atvejis, kai daiktas tiesiog dingo pakeliui?

Vieną kartą, pirmais metais po Brexito, pametėme Vilniuje mažą kuprinę. Ne pakeliui, o pakrovimo aikštelėje — palikome po palete. Klientas, aišku, kraustėsi, nes manė, kad daiktas jau Manchesteryje. Mes ją radome per dvi dienas — gulėjo sandėlyje Kampelyje. Neslėpsiu, negražu buvo. Nuo to laiko kiekvieną siuntą fotografuojame prieš išvykstant. Dabar jau tokio nesusipratimo nepasikartos. Žmonės kartais bijo, kad pavogs, bet dažniausiai daiktai pasimeta dėl chaosio, o ne blogos valios.

Dokumentai, muitinė ir keisti atvejai

Ar reikia surašyti sąrašą, kas yra viduje?

Taip, net jei tai asmeniniai daiktai. Po Brexito muitininkai turi teisę klausti. Rašome bendrą sąrašą: drabužiai, knygos, buities reikmenys. Nebūtina detalizuoti — trys šaukštai, dvi šakutės. Tiesiog „virtuvės reikmenys." Jei tai naujos prekės, parduotuvinės, tada kiti popieriai. Bet personalūs daiktai — paprastas sąrašas, jūsų pasirašytas. Vairuotojas turi CMR važtaraštį, kuriame nurodytas kiekis ir aprašymas. Jei kas nors neaišku, paklauskite manęs — aš jau daug kartų pildęs tokius sąrašus ir žinau, ką muitininkai vertina.

Kaip dabar su muitine po Brexit — daug popierizmo siuntų gabenime į Angliją?

Sunku pasakyti šimtu procentų dabartinę dieną, nes jie keičia taisykles dažniau nei aš keičiu padangas. Šiuo metu, jei tai persikraustymo daiktai ir turite tinkamą formą, daugiausia problemų neturėtų būti. Vairuotojas veža T1 tranzito dokumentus, tai jo galvos skausmas, ne jūsų. Bet dėl augalų, sėklų ar maisto produktų — šitas klausimas manęs kas mėnesį klausia, ir aš nebedrįstu duoti tikslaus atsakymo. Verčiau patikrinkite gov.uk prieš kelionę. Aš vežu, o ne rašau įstatymus.

Ar galima gabenti dviratį į Angliją mikroautobusu?

Taip, bet tik su sąlyga — priekinis ratas lauk, vairas pasuktas, o dviratis suvyniotas į plėvelę ar kartoną. Po to jis rišamas prie sienos. Jei paliksite laisvą, subraižys visą furgoną ir kitas siuntas. Elektriniai dviračiai sudėtingesni dėl baterijų, kurios, man rodos, dabar gabenamos tik atskirai, bet čia jau reikia pasitikslinti. Vežame ir į Birmingemą, ir į Liverpulį, visur. Užima trijų dėžių vietą, tad kaina atitinkama. Jei dviratis brangus, pirmiausia sakykite — rūpinamės atitinkamai.

Ar tikrinate, kas viduje, prieš keliaujant?

Neatidarome kiekvienos dėžės kaip oro uoste — tam nėra laiko ir teisės raustis per asmeninius daiktus. Bet vizualiai apžiūrime, uostome (taip, uostome), ar nėra skysčių, dažų, benzinu dvelkiančių daiktų. Vieną kartą klientas bandė išsiųsti dažų kibirėlius. Atsisakėme. Degios medžiagos — ne mūsų reikalas vežti, nebent specialus leidimas ir cisterna. Taigi greita apžiūra būna, bet ne kratymas. Pasitikėjimas, bet su sveiku protu. Jei turite abejonių, konsultuokite žmogų prieš pakuodami.

Ar galiu pats važiuoti kartu su savo siunta furgone?

Paprastai — ne. Tai yra krovininis furgonas, ne keleivinis autobusiukas. Nugaros sėdynių nėra, draudimas galioja kroviniui, o ne sėdinčiam žmogui. Jei labai norite keliauti, yra autobusai, yra lėktuvai. Suprantu, kad norisi sutaupyti ir „prisispausti", bet teisiškai tai painu. Vieną kartą nuvežiau giminę be tikrų priežasčių — administracinė katastrofa. Todėl dabar atsisakau net svarstyti. Ne dėl to, kad nenoriu kompanijos, o dėl to, kad nenoriu baudų.

Kas jei Anglijos policija sustabdo kelyje?

Tikrina popierius, apkrovą, ar diržai tvarkingai suveržti. Jei viskas gerai — o pas mus visada gerai — problema tik tų dvi minutės. Kartais jie nori pažiūrėti vidų. Bet jei diržas atsipalaidavęs ir dėžė nuskrieja ant M1, kai atveria duris — bauda. Todėl pasimui vairuotojui po kiekvienos stotelės sutikrinti tvirtinimą. Geriau saugus, nei aiškintis su britu policininku, kurio akcentas primena tą operos dainininką. Atrodo juokinga, bet kelyje tai nervuoja.

Išvada

Taigi, patikimi mikroautobusai gali užtikrinti tikrai saugų siuntų gabenimą į Angliją, jei renkatės ne kainą ant popieriaus, o žmogų, kuris supranta, ką veža. Aš jau seniai nesikabinu prie kiekvienos smulkmenos, bet žinau, kad jūsų daiktai svarbūs. Jei lieka neaiškumų — skambinkite, rašykite. Kartais ir aš ką nors pasitikslinu, nes taisyklės keičiasi, bet keliai į Londoną, Birmingamą ar Glazgą man pažįstami kaip savo kiemas. Saugios kelionės jūsų siuntoms.