Optimalus krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais – ką verta žinoti nuolatiniams siuntėjams

Jau dvidešimt ketveri metai dirbu tarptautinių perkraustymų srityje ir jei manęs kas paklaustų... na, ko žmonės labiausiai ieško dabar – atsakyčiau: kaip rasti patikimą krovinių pervežimą į Angliją mikroautobusais, ypač kai reikia važiuoti nuolat. Lietuviai siunčia baldus, dėžes su daiktais, kartais net maisto produktus artimiesiems Londone. Bet ne viską supranta iš pirmo karto. Kaina yra svarbi, bet ne viskas. Kuo dažniau važiuojame, tuo labiau matoma, kad maži mikroautobusai turi pranašumų prieš didžiąsias fūras – jei siunta nėra didelė. Ir atvirai – ne visada reikia to vilkiko. Paaiškinsiu gyvai, kaip čia viskas sukasi.

Iš pradžių – apie patį principą

Kuo mikroautobusas skiriasi nuo fūros, kai reikia gabenti krovinius į Angliją?

Fūra – kai veža tris kambarius baldų arba penkias tonas prekių per keltą. Mikroautobusas – kai turi dvylika-keturiolika kubinių metrų vietos ir svoris ribojamas iki pusantros tonos, nors kai kurie modeliai ir iki dviejų. Daugeliui tai idealu, jei siunčia dėžes, nedidelį baldinį komplektą ar el. prekybos siuntas. Mašina manevringesnė Londone, kur gatvės siauros ir daugiabučių kiemai nepritaikyti tralams. Nereikia specialių leidimų didžiajai technikai kai kuriose zonose. Ir kaina... dažnai mažesnė nei fūros paslauga, nes kuro sąnaudos perpus mažesnės. Ai, dar vienas dalykas – mikriuką lengviau užpildyti daliniais kroviniais, tai jūs mokate tik už savo vietą, o ne už tuščias erdves.

Kiek kartų per mėnesį galima vežti krovinius į Angliją mikrovežiu?

Kiek reikia. Štai vieni mano klientai siunčia dukart per savaitę į Birmingemą. Kiti – kartą į du mėnesius. Svarbu, kad pervežėjas turi reguliarų maršrutą. Jei jis važiuoja į Angliją mikroautobusais kas savaitę, jūs galite planuoti taip, lyg tai būtų autobusas Vilnius–Ryga. Realiai iš Lietuvos į Londoną dažniausiai išvažiuojama keturis ar penkis kartus per mėnesį, priklauso nuo sezono. Žiemą mažiau, prieš Kalėdas – žymiai daugiau. Bet nuolatiniams klientams dažnai deriname grafiką taip, kad jiems patogu, o ne mums. Nors kartais tenka derintis ir prie mūsų, juk ne viską galima sukti pagal vieną žmogų.

Apie kainas – kalbėsim be užuolankų

Kokia reali kaina krovinių pervežimo į Angliją mikroautobusu – ar mažiau nei 300 eurų įmanoma?

Jei tai kelios dėžės, taip, gali būti ir šimtas dvidešimt. Bet jei kalbame apie baldus arba verslo siuntas, reali kaina svyruoja nuo dviejų šimtų iki keturių penkių. Kodėl tokia skylė? Nes degalai brangsta, o dar Prancūzijos tiltai... oi, ne, čia kalnuoti mokesčiai. Ir dar vairuotojo apgyvendinimas Anglijoje, jei iškrauna kitą dieną. Kai man sako, kad kažkas veža už penkiasdešimt eurų, aš įtariu, kad ten kažkas ne taip. Nesvarbu, kaip optimizuotum maršrutą, degalams reikia sumokėti. Ir darbuotojui algos. O jei kaina per maža, galvoju – gal be draudimo važiuoja.

Ar kaina priklauso nuo to, ar siunčiu dėžę su drabužiais, o gal didelę spintą?

Žinoma. Dėžės su drabužiais lengvos, jas galima užkrauti ant viršaus tarp kitų daiktų. Spinta – jau tūrio reikalas, ji užima aukštį. Mikroautobusai turi ribotą erdvę, jei jūsų daiktai užima pusę mašinos, mokate už pusę. Kartais klientai piktinasi, kodėl dvišimt kilogramų dėžė kainuoja mažiau nei penkiasdešimt kilogramų spinta. Atsakymas paprastas – svoris ne visada lemia. Lemia kubatūra. Tai vadinama logistiškai „užima tiek, kiek užima“. Viena karta mano klientas bandė įgrūsti trijų metrų sofą į mašiną, kuri telpa dviejų su puse metro ilgio daiktams. Nesusigavo. Teko užsakyti kitą reisą ir man skambinti nervingai.

Ar reikia mokėti papildomai, jei reikia pristatyti ne į Londoną, o į vidurį Anglijos – ten, į tą Leičesterį?

Londonas – lengviausia vieta, ten daug adresų, logistiškai paprasta. Bet jei reikia į Mančesterį, Bristolį ar kur giliau, kaina kyla. Ne drastiškai, bet kyla. Vairuotojas turi suktis, deginti kurą, praranda laiką antrą dieną. Kartais mums apsimoka sujungti du užsakymus – pirmasis iškraunamas Londone, antrasis – keliaujama toliau. Tada kaina dalijasi. O jei jūs vienas ir toli... na, turėsite mokėti už tuos papildomus kilometrus. Tai ne pinigų išmelžiimas, tiesiog realūs kaštai. Anglijos plentai irgi ne už dyka, ten kiekvienas mylias kainuoja.

Nuolatiniam siuntėjui – kas keičiasi

Kaip veikia nuolatiniai reisai – ar tikrai kiekvieną savaitę važiuoja mikriukai?

Taip, jei komanda dirba rimtai. Mūsų maršrutai į Angliją rutiniški – antradieniais ir penktadieniais kraunam, savaitgalį arba pirmadienį iškraunam. Nuolatiniams klientams tai reiškia stabilumą. Jūs žinote: išsiunčiu penktadienį, pirmadienį gauna. Nereikia kaskart aiškinti adreso, nereikia derinti telefonais iki išsekimo. Bet žinokite, pasitaiko savaičių, kai mašina stringa prie Lamanšo tunelio eilėse. Tada ir nukenčia grafikas. Tačiau jei sistema veikia kas savaitę, mes jau žinom, kad jūsų siunta – vietoje rezervuota, nereikia pirma dėti ant galvos.

Ar galiu sudaryti sutartį nuolatiniam krovinių pervežimui į Angliją ar tai tik verslams?

Gali ir pavienis žmogus, tik reikia suprasti, kad sutartis dažniausiai apsimoka, kai per mėnesį bent kelios siuntos. Verslams – taip, jie taupo dešimtis procentų. Bet jei jūs pavienis siuntėjas, kuris kas mėnesį siunčiate tėvams krepšį naminės dešros... hmm, gal neverta sutarties. Nors mes irgi randam sprendimų. Kartais sujungiame su kitais nuolatiniais klientais, turinčiais panašius adresus. Tada visiems pigiau. Svarbu, kad nereikėtų kiekvieną kartą aiškinti, kas kur ir kaip – viskas užfiksuota iš anksto. Tik adresą pasitikrinkite, nes žmonės Anglijoj mėgsta keistis butais.

Kas gali realiai nutikti – be saldžiai gražių frazių

Ar daiktai dažnai brokuojasi pervežimo į Angliją mikroautobusu metu?

Jei supakuoti gerai – retai. Bet aš mačiau visko. Kartą klientas atnešė stiklinę vitriną suvyniotą į antklodę. Įsivaizduojat? Antklodę. Ji, žinoma, neatlaikė. Mikroautobusuose kelias nelygesnis nei fūrose, dažnai stabdoma. Jei daiktai nevienodo svorio, neprituto, nestiprūs kartonai – gali susidėti. Mūsų atsakomybė – krovinį prilaikyti, bet ne stebuklus daryti. Pakuokite taip, lyg mestumėte iš trečio aukšto. Nesiūlau mesti, tiesiog... pamąstykite. Kai kurios pigios įmonės išvis neveža stiklo arba rašo, kad jūsų rizika. Tai jau šventvagystė.

Ką daryti, jei vairuotojas vėlavo dvi dienas – o aš siunčiu nuolat?

Skambinti ir reikalauti paaiškinimo. Nuolatiniams klientams netoleruoju vėlavimų be informacijos. Kartais priežastis visai nebūna išsigalvota – Doveris, orai, gedimas. Bet dvidešimt ketveri metai mokė, kad geriau pranešti „vėluosim dvylika valandų“, nei tylėti. Jei pervežėjas nuolat šičia, keiskite partnerį. Rimta. Nes jei jūsų klientai Anglijoje laukia prekių ir jūs negalite prognozuoti – tai nuostoliai. Būna ir blogų vaikinų, kurie paima krovinius, o paskui dingsta savaitėms. Skamba siaubingai? Realybė blogesnė. Todėl rinkitės pagal reputaciją, ne pagal šimtą eurų mažesnę sąskaitą.

Ar tikrai siuntos yra draudžiamos, ar čia tik gražus žodis ant interneto?

Daugelis įmonių sako, kad taip. Aš sakyčiau – paklauskite, kokias sumas draudimas apima. Būna tokių, kurios turi „draudimą“, bet jis galioja tik transporto priemonei, ne pačiam kroviniui. Didelis skirtumas. Normalu, kad krovinio draudimas yra. Bet jei pervežėjas į Angliją mikroautobusais dirba be licencijų arba taupo – gali būti, kad draudimo nerastų, o jūs net nežinotumėt. Aš pats visada rodau dokumentus, kai prašo. Ne todėl, kad pyksta, o todėl, kad suprantu – žmonės patikėjo savo daiktus. Tai garbės reikalas. Tikrai. Bet rinkitės atsakingai, nes aš mačiau ir ašarų.

Popieriai ir tas visas Brexit reikalas

Ar reikia dabar kokių ypatingų dokumentų siuntimui į Angliją – juk nebe ES?

Brexit viską apsunkino. Komercinė sąskaita-faktūra privaloma, net jei siunčiate asmeninius daiktus. Reikia aprašyti turinį, vertę. Kartais muitinė pasikviečia patikrinti. Jei prekės verslo, gali tekti sumokėti muitą Anglijoje arba Lietuvoje – čia jau priklauso nuo Incoterms. Kas tai? Na, prekių pristatymo sąlygos. Bet jei siunčiate seną sofą tėvui į Leedsą... čia paprasčiau. Vis tiek reikia sąrašo. O maisto produktai – štai čia aš jau nebesu visai tikras dėl naujausių taisyklių. Anglijos (na, dabar jie kitaip save vadina, bet man vis dar Anglija) muitinė keičia reikalavimus kelis kartus per metus. Geriau pasitikrinkite prieš siunčiant dešrų.

Ar galiu siųsti lietuviškų maisto produktų kartu su kroviniu?

Teoriškai galima, bet apribojimų daug. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – beveik neįmanoma legaliai. Daržovės, konservai – lengviau, bet reikia kilmės pažymėjimų. Aš siūlyčiau nevargti. Yra lietuvių parduotuvių Londone, Mančesteryje – ten ir taip visko yra. Klientai kartais pyksta, kad neišvežame šviežių bandelių. Suprantu nostalgiją, bet rizikuoti muitinei neverta. (Ai, pataisau – kai kurios džiovintos prekės, pavyzdžiui, sėlenos ar arbata, praeina lengviau.) Jei labai norite, siųskite sausus, pakuotės gaminius, bet prieš tai pasitikrinkite sąrašą GOV.UK. O sūreliai... palikite Lietuvai.

Praktiški dalykai, apie kuriuos retai kalba

Ar turiu viską supakuoti pats, ar pervežėjas į Angliją mikroautobusais tai padarys?

Pakuotė – jūsų atsakomybė, nors mes kartais padedame sustiprinti ar apmūrijimą padaryti. Bet jei atnešate atkišusius daiktus be kartonų, mes galim tik surinkti ir padėti. Kartono ritinių, lipnios juostos, burbulinės plėvelės reikia turėti. Yra paslauga „viskas įskaičiuota“ – tada pakavame mes, bet ji brangesnė. Ką renkuosi aš pats? Jei tai asmeniniai daiktai – pakuoju labai savarankiškai, nes žinau, kur kas sudėta. Verslo klientai dažnai prašo, kad mes sutvarkytume, nes jiems laikas – pinigai, o mano laiką jie irgi apmoka.

Koks svoris dar vadinamas „perkraustymu“, o kada – jau verslo kroviniu?

Asmeniniai daiktai, net jei sunkūs, – tai perkraustymas arba individuali siunta. Verslo krovinys – kai siunčiate dešimt tokių pačių prekių parduoti arba įrangą savo biuro filialui. Tam reikia kitų kodų, kitos sąskaitos faktūros. Kartais žmonės bando nuslėpti, kad parduoda, nes galvoja, kad taip bus pigiau. Muitinė ne kvaila. Jei randa dvidešimt tokių pačių telefonų dėžių – klausimų kils. Tiksliausiai būtų taip: jei ne parduotuvės siunta ir ne didelis kiekis – dar ne verslas. Bet ši riba labai... (nors, jei atvirai, čia aš pataisau save – ta riba dažnai visai neaiški). Geriau paklausti iš anksto nei slėpti.

Ar galiu įsiristi į mikroautobusą ir kartu nuvažiuoti į Angliją su savo siunta?

Kartais taip, bet tai ne keleivinis reisas. Vairuotojo darbo laikas reguliuojamas, vieta ribota. Jei vienas kitas asmuo – sutariame. Bet jei keturiese su vaikais ir lagaminais... ne, neįmesiu. Būna, kad žmonės mano, jog mikroautobusas – lyg autobusas į Londoną. Realiai krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais skirtas daiktams, ne turizmui. Nors aš suprantu norą sutaupyti skrydžio bilietams. Kartais sutariame dėl pavėžėjimo tarp miestų, bet tai atskira paslauga, ne pagrindinė. Derinkite iš anksto, nes vairuotojas neprivalo tempti keleivių, jam tai baudos rizika.

Ar mikroautobusais galima gabenti gyvūnus, pavyzdžiui, katę pas vaikus į Birmingemą?

Katės, šunys – taip, bet reikia veterinarinio paso, skiepų, Anglijai ypatingų taisyklių. Oi, čia ne mano sritis labiausiai, bet esu matęs, kad veža. Gyvūnai turi turėti mikroschemą, kai kurie skiepai draudžiami atlikti per tam tikrą laiką prieš kelionę. Geriau pasitarkite su vet. klinika. Mes galim įrengti narvo vietą, jei siunčiate kartu su kroviniu. Bet aš asmeniškai bijau gyvūnų vežimo, nes jie jaudinasi. Būna, kad katė laksto po mašiną. Nėra idealu. Bet techniškai – įmanoma, jei viskas legalu. Nesiųskite be paso, tada tikrai bėda.

Durnų klausimų nebūna, bet būna netikėtų

Kiek realiai trunka kelias nuo Kauno iki Mančesterio su kroviniu?

Su fūra ir be poilsio – gal per tris paras. Su mikroautobusu – paprastai dvi su puse, trys dienos. Reikia skaičiuoti keltą per Lamanšą, vairuotojo poilsį, pakeliui sustojimus. Kartais krovinys imamas penktadienį, o iškraunamas sekmadienį vakare ar pirmadienį ryto. Į šiaurę – ilgiau. Mano asmeninis rekordas – 42 valandos iki Londono, bet tada vairuotojas grįžo pavargęs kaip šuo. Šiuo metu eilės pas pasienius irgi reikia pridėti. Tai geriau nesitikėkite stebuklo per dvidešimt keturias valandas, nors aš ir girdėjau, kad vieni taip žmonėms žada. Melas, dažniausiai.

Ar galima mokėti grynaisiais pristatymo metu, ar tik pavedimu?

Dauguma renkasi pavedimą iš anksto. Bet jei esate nuolatinis klientas arba jūsų gavėjas Anglijoje sutinka apmokėti vietoje – galima sutarti. Grynieji kelia kurso ir saugumo problemas. Kartais anglas mokėti nenori jūsų Lietuvos sąskaitos – jam nepatogu ir brangu su konversija. Mes tada randame kompromisą. Svarbu, kad pinigų klausimas būtų aiškus iki reiso pradžios, nes po to... ne, nėra malonu aiškintis dėl skolų higienos. Aš pats renkuosi išankstinį apmokėjimą, kad galva neskaudėtų ryte ir vakare. Būna ir tokių, kurie bandina išsisukti neapmokėję, bet čia jau kita tema.

Ką reiškia „durų iki durų“, jei gyvenu užmiestyje Anglijoje?

Teoriškai – iki jūsų slenksčio. Praktiškai – iki pirmojo įmanomo taško, kur mikriukas prisistato. Londone daugiabučiai siauri, kartais neįvažiuojama. Tada nešimas rankomis iš artimiausios aikštelės. Jei sodyba už Manchesterio, kur neasfaltuotas kelias – hmm, gali tekti susitikti arčiau centro. Aiškinu iš karto, neapgaudinėju. „Durų iki durų“ nereiškia, kad vairuotojas žengs pro jūsų verandos duris su šlapiomis kojomis. Nors retkarčiais ir taip padarome, jei matom, kad žmogus vienas ir be pagalbos. Bet nežadėkite to visiems.

Ar galima pakeisti pristatymo adresą, jei gavėjas persikėlė iš Bradfordo į Oksfordą likus dienai?

Galima, jei mašina dar neiškrautinėta pirminio maršruto. Bet jei jau nukeliavo į šiaurę, o jūs sakote – o dėkite į pietus... na, brangiau bus. Logistika susijungia. Nuolatiniams klientams stengiamės išeiti iš padėties, nes taip jau būna gyvenime. Verslai keičia biurus, studentai – bendrabučius. Tik prašau pranešti kuo anksčiau. Paskutinę minutę aš irgi mėgstu iššūkius, bet ne tokius, kai reikia sukti Londono žieduose atbulai. Būna, kad adreso keitimas nemokamas, o kartais – su papildomu mokesčiu. Žiūrim pagal situaciją, nepiktnaudžiaukite.

Sunkūs atvejai ir specialūs dalykai

Ar mikriukais į Angliją galima gabenti automobilio dalis – variklį, padangų komplektą?

Taip, tai populiaru tarp autoservisų ir restauratorių. Varikliai sunkūs, reikalauja specialaus tvirtinimo, kartono arba medinių padėklų. Mes vežame, bet turiu pasakyti: jei dalis tepališka, reikia supakuoti hermetiškai. Buvo atvejis, kai nešvarios pavarų dėžės tepalas išteko ant kitų daiktų. Nemaloni situacija. Aš labai pykau, nors klientas sakė „apvyniojau“. Reikia talpyklos. Padangos lengviau, bet užima vietą. Keturios padangos – pusantro kubinio metro. Mikroautobusas ne fūra – vietos yra ribotai, o jei tepalas klius – tada jau ašarų kaltė.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje neišrašo sąskaitos faktūros – kaip čia su ta muitine?

Jei tai asmeniniai daiktai, sąskaitos nereikia. Jei verslo siunta – problema. Muitinė gali patikrinti vertę. Mes rašome komercinę sąskaitą pagal jūsų nurodytą kainą. Ar galiu garantuoti, kad muitininkas patikės? Ne. Kartais prašo mokėjimo įrodymų. Būna, kad žmonės rašo sumažintą vertę. Aš neuždarau akių, bet ir nekuruoju to. Sako, kad taupo muitą. Rizika jųsų. Aš tiesiog vežu. Tik nepamirškite: jei daiktas naujas ir matosi, kad pirktas vakar, o parašyta 10 eurų... na, jie ne kvailai. Būna dėlto ir nemalonumų.

Kodėl viena įmonė prašo 800, o kita 400 eurų už tą patį pervežimą mikroautobusu?

Čia tas pats, kaip viešbutis. Penki žvaigždutės arba bendrabutis. Brangesnė įmonė gali turėti savo parką, draudimą, licencijuotus vairuotojus, sekimo sistemą. Pigesnė gali būti vienas vaikinas su senesniu transporteriu ir be licencijos. Aš neprieštarauju pradedantiesiems, bet... rizika jūsų. Kartais pinigų skirtumas neatperka galvos skausmo, jei dingsta siunta. Aš pats dirbu viduriniame segmente – nei per pigu, nei auksinis tualetas klientams. Bet kai matai pasiūlymą 300 už pervežimą į Angliją mikroautobusais, kuriame būtų visa svetainė baldų – tai arba klaida, arba kaina be degalų. Aš rinkčiausi vidurį.

Kaip atpažinti, kad pervežėjas į Angliją mikroautobusais neturi ko slėpti?

Klauskit licencijos numerio, CMR draudimo, paklauskite, ar gali ateiti į terminalą pažiūrėti mašinos. Rimti žmonės nesipyksta dėl klausimų. Jeigu vienintelis kontaktas – Messengeris ir numeris be įmonės pavadinimo... na, aš čia jau draugiškai perspėju. Būna gražių tinklapių, bet už jų – nieko. Kiek metų dirba? Kiek mašinų turi? Ar gali paduoti ankstesnio kliento kontaktą? Jei ne – kodėl? Aš duodu. Ne visada, kai pats labai užsiėmęs, bet duodu. Pasitikėjimas susideda iš smulkių dalykų. Nepirkite katės maiše, net jei kaina vilioja. Dėlto verta pasitikrinti.

Išvada

Taigi, krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais nuolat – ne raketų mokslas, bet ir ne savaitgalio išvyka į Palangą. Reikia tokio patikimo ryšio, kokį turite su geru kaimynu: jis žino, kad jūs palaistysite gėles, jūs žinote, kad jis nuveš siuntą laiku. Tik čia už gėles mokama sąskaitomis ir gražiai supakuotais daiktais. Jei radote žmogų ar komandą, kuri nesėdi tik ant gražaus žodžio, o supakuoja, praneša apie vėlavimą ir neišduoda kainos viduryje kelio – laikykis jų. O jei dar nežinote, kaip pradėti... paskambinkite. Paprasčiau, nei atrodo.