Optimalus krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais patogiai?

Sveikas. Jei čia užklydai, greičiausiai galvoji, kaip pervežti savo daiktus į Angliją nesugriaunant biudžeto ir nervų. Aš šitame reikale – tarptautiniuose perkraustymuose – paskutinius 22 metus, daugiausia dirbu su mikroautobusais. Tie maži krovinukai turi savų pliusų, bet ir minusų, žinoma. Tiesiog papasakosiu, kaip viskas vyksta realiai – kas kainuoja, kas užknisa, o kas padeda nusiraminti. Ne paskaita bus, o paprasčiausias pokalbis prie kavos, tik raštu. Jei planuoji keltis į Londoną, Birmingamą ar kitur – skaityk, prirašiau atsakymų į dažniausius klausimus.

Pradžiai – apie mikroautobusus

Kiek kainuoja krovinio pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Šitas klausimas visada pirmas. Žmonės rašo, kiek kainuoja, o aš negaliu atsakyti, nežinodamas, ką vešim. Jei tai – dešimt dėžių ir kelios kėdės, gali išeiti nuo 300 eurų. Jei visas dviejų kambarių butas, gali šokti ir virš tūkstančio. Vienas dalykas tikrai – mikriukas dažniau apsimoka negu didelė fūra, nes jis neša mažesnę mokestinę naštą ir gali važiuoti greičiau. Buvo atvejis, kai klientas bandė sutaupyti, susisamdė du kuriukus ir pats vairavo. Galų gale sumokėjo daugiau už kuro sąskaitas nei būtų sumokėjęs mums. Įsivaizduok, kad mokėsi už kubus.

Ar mikroautobusas tikrai geriau nei krovininis automobilis, jei mano daiktų nedaug?

Taip, jei turi normalų kiekį daiktų, o ne fabriką. Mano mikriukai paprastai talpina iki 8-10 kubų. Tai maždaug pakankamai vienam žmogui ar šeimai be baldų. Jei turi didelę kampinę sofą ir šaldytuvą, jau reiks fūros arba mažiausiai Luton tipo mašinos. Šiaip mikroautobusu parvažiuojame per Prancūziją, Belgiją, o į Anglija – per Eurotunnelį ar keltą. Fūra turi stabtelėti ilgiau patikrinimams, o mes – pravažiuojame greičiau. Tai toks patogus greitis, kurio kartais reikia, kai skubi.

Kiek laiko užtrunka važiuoti nuo Vilniaus iki Londono mikriuku?

Priklauso nuo vairuotojų pamainų. Jei vienas vairuoja, kaip kad dažnai būna mažesnėse įmonėse, važiuoji dvi su puse dienos, nes reikia ilsėtis. Jei keičiasi du, pasiekiam Londoną per 26–30 valandų realaus laiko. O jei dar kelyje padargai – gal ir daugiau. Kartą vežėm krovinį į Birmingamą, sustojom Belgijoje dėl oro sąlygų – praleidom šešias valandas laukydamiesi. Klientas galvojo, kad mes pavogėm daiktus, o mes tiesiog sedėjom kelyje. Taip kad nereikia planuoti visko iki minutės.

Ar galiu važiuoti kartu su savo kroviniu?

Galima, bet tikrai ne visada patogu. Vietų mažai – vairuotojas, gal dar pagalbininkas, ir tu. Jeigu tai ilgesnė kelionė, sėdėsi susispaudęs kaip silkė, o daiktai šalia. Štai praėjusį mėnesį vežėm studentę su trim lagaminais į Bristolį. Ji galvojo, kad bus kaip autopralyne, o realybėj – tarp dėžių sėdėjo ant miegmaišio. Nusprendė, kad kitą kartą jau tikrai skris lėktuvu. Bet pinigus sutaupė. Svarbu pasitarti iš anksto, nes ne kiekvienas mikroautobusas turi kur įtilpti keleiviui legaliai.

Kainos, laikai ir kaip viskas tvarkoma

Kaip su muitais ir mokesčiais po Brexit dabar?

O čia jau reik atsargiau. Brexit viską apsunkino. Anksčiau varydavom kaip į protestą – štai ir krovinys, pirmyn. Dabar reikia sąrašų, aprašymų, kartais įkainojimų. Jeigu veži asmeninius daiktus, kurie naudoti daugiau nei šešis mėnesius, paprastai muitas netaikomas, bet turi paruošti tinkamus dokumentus. Būna, kad pasienietis nusprendžia pasikapoti, kai trūksta kažkurio popierėlio. Tada stovi valandą, o vairuotojas raunasi plaukus. Nesiėsiu aiškinti visų teisės aktų – pasikonsultuok su manimi arba muitinės atstovu prieš pakraunant.

Ar reikia kokių nors popierių mano senam šaldytuvui ir lovai?

Jei daiktai naudoti ir keliauja su tavimi, dažniausiai pakanka sąrašo su aprašymais. Bet jei gabeni kažką naujo, supakuoto gamyklinėje pakuotėje – gali įtarti, kad perveži prekes. O prekės jau kitas reikalas: PVM, muitai, leidimai. Atsimenu, vežėm klientui visiškai naują dviratį, dar su etiketėm. Muitininkas Anglijoje pakėlė antakius. Teko aiškintis, kad tai dovana. Būk paruošęs įrodyti, kad daiktai tavo, ne pirkimui į UK. Paprasčiausia – turėti senas sąskaitas ar nuotraukas namuose. Kuo paprastesnis įrodymas, tuo greičiau praleis.

Kas jei mano krovinys per didelis tam mikroautobusui?

Tada jau iškyla problemėlė. Būna, kad žmonės paskambina ir sako: "Mano daiktai tikrai mažai užima." Atvažiuojam, o ten tarsi San Paulo knygų mugė išnešta į butą. Viskas netelpa, prasideda galvos skausmas. Per 22 metus mačiau visko. Jeigu matome vietoje, kad nedėsime, siūlom alternatyvą – paimti du reisus arba pasiūlyti didesnę mašiną. Kartais klientai pyksta, bet aš pasiūliau – jie nepasakojo visos tiesos. (ne pyksta ant manęs, tiesiog ant situacijos). Mikriukas turi ribas, o aš nesu burtininkas. Geriau iš karto pasakyti, kas yra. Aš čia kartais nežinau, kaip jūs name sutalpinate tiek daiktų.

Ar galima gabenti augalus, maistą ar gyvūnus?

Augalus ir gyvūnus – praktiškai ne, jei neparuošta specialiai. Gyvūnai reikalauja veterinarinio sertifikato, o augalai – fitosanitarijos. O štai konservai, džemai, šaldyta mėsa – čia riebus minusiukas. Mūsų mikriukuose nėra šaldymo, o UK pasieniečiai maisto produktus gali konfiskuoti be jokių diskusijų. Kartą vežėm klientui kibirą žeminių riešutų. Ne, ne riešutai buvo problematiški, o... sūris. Sūrio ratas neatrodė kaip komercinis krovinys, bet jie jo nelabai suprato. Atiduoti negrąžinamai. Taigi, valgyk daiktus pats arba palik giminaičiams. Mikroautobusas tam skirtas daiktams, ne žaliavinei prekybai.

Pakavimas ir pasiruošimas

Kaip supakuoti daiktus, kad nereiktų griebtis širdies vaizdo?

Aš visada sakau – dėžės. Kartoninės, dvigubos sienelės. Daugiau jokių plastikinių maišų iš parduotuvių. Jie plyšta, slankioja, o daiktai važiuoja ant šono. Indai turi būti suvynioti į burbulinę plėvelę, o tuos – į rankšluosčius, jei neturi nieko kito. Stiklinės durų spintos yra pikčiausias dalykas – jas reikia apvynioti kartonu kampuose. Ir nepamiršk pažymėti viršų – taip vairuotojas žino, kur statauti. Kad ir koks geras mikroautobusas bebūtų, jis vis tiek stabdo posūkiuose.

Ar verta pirkti draudimą kroviniui?

Čia aš galiu pakomentuoti kaip žmogus, kuris matė, kaip draudimas gelbsti. Daugelis galvoja, kad "va, vairuotojas atsargus, nieko nenutiks". Bet aš mačiau, kaip įmiesčio kelyje į mikroautobusą atsitrenkė pašalinė mašina. Krovinys liko sveikas – dėl draudimo sumokėta nulis, bet jei būtų apgadinti, klientas būtų gavęs kompensaciją. Yra atvejų, kai įmonės siūlo be draudimo pigiau. Aš tokių nelabai mėgstu. 50-100 eurų gali sutaupyti tūkstančius. Nebūk naivus – eismo įvykis gali nutikti bet kam. Aš ir pats turėjau nedidelį incidentą Belgijoje prieš ketverius metus. Niekam nepatiko, bet draudimas padarė savo.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo paimti daiktus?

Pirma, nereikia skambėti isteriškai – vėlavimai pasitaiko. Būna, kad prieš jus buvęs klientas neiškravo laiku. Būna, kad vairuotojas strigo pasienyje. Normalu, kad mikriukas neateina kaip Šveicarijos laikrodis. Kartą laukėm klientas mano kolega – tris valandas vėlavo. Pasirodo, padangą keitė kelyje. Aš paskambinau, paaiškinau, klientas iš pradžių pyko, bet tada atsiprašė. Dabar, žinoma, jei vėluoja 24 valandas be žinios – čia jau blogas ženklas. Tada skambink ir klausk, ar nepaliko tavęs ant ledo. Bet duok šansą – kelionė į Angliją nėra kaip į turgų aplink kampe.

Kas dedasi kelyje, ko nematai

Kur mano daiktai nakvoja – tiesiai važiuoja pas mane ar į sandėlį?

Priklauso nuo to, kokį reisą pasirenki. Jei užsisakai pilnų krovinių gabenimą mikroautobusu, tavo daiktai važiuoja tiesiai. Jei dalinį – partial – vairuotojas gali sušluoti iš kelių klientų. Tada gali būti sandėlis, kur krovinys perkraunamas. Tai visai normalu, tik reikia žinoti. Kartais manęs klausia, ar daiktai nedingsta. Atsakau – jei renkasi normali įmonė, turi jungiamuosius sąrašus, žymėjimus. Bet buvo istorijų rinkoje, kai daiktai maišėsi tarp klientų. Viena įmonė, kurios pavadinimo neužsiminsiu, numetė krovinį kažkur netoli Nottingham. Radom tik po savaitės. Tai jei gali rinktis tiesioginį – rinkis. Paprasčiau.

Kas jei pasienyje sustabdo mūsų mikroautobusą?

Sustabdo nuolat. Ypač išeinant iš Prancūzijos į Jungtinę Karalystę. Vairuotojas parodo popierius, kartais prašo atidaryti. Jei viskas tvarkinga ir aišku, po dvidešimties minučių – važiuoji toliau. Būna, kad kyla klausimų dėl vienos kitos dėžės. Aš paprastai savo klientams sakau – ženklink aiškiai lietuvių ir anglų kalbomis. Ir nelaikyk nieko po sėdynėmis, kas gali kvepėti neaiškiai. Vieną kartą rado butelį degtinės po keleivio sėdyne – ne mūsų kliento, o vairuotojo asmeninis, bet pusvalandžio pokalbį su pareigūnais sukėlė. Tada jis buvo jaunas ir nepatyręs... nu, žinai, kaip būna.

Ar galima vežti alkoholį savai reikmėms?

Ne, geriau ne. Techniškai ribotas kiekis asmeniniam naudojimui galėtų praeiti, bet muitininkai nelabai supranta sąvoką "sava reikmė" kai alkoholio dešimt butelių. Jie mato – prekyba. O prekyba be leidimų į UK yra pieva, iš kurios neišsikapstysi lengvai. Aš klientams visada sakau – atiduok kaimynui, padaryk gimtadienį prieš išvažiuodamas. Kartais galvoju, ar nepavyktų įkišti tarp drabužių... nors negalima, aš nebandau. Rimtai, neik šituo keliu. Rizika nulinė nauda. Kai vežame asmeninius daiktus mikroautobusu, geriau jau vienu kilogramu lengvesnis krovinys.

Koks skirtumas tarp perkraustymo ir krovinio gabenimo paslaugos?

Šiaip perkraustymas – tai kai komanda ateina, išneša, supakuoja, užkrauna, vėliau iškrauna ir pastato. O krovinio gabenimas – kai tu pats turi būti paruošęs daiktus prieš vartus, o vairuotojas tik pakrauna ir veža. Mikroautobusai dažniausiai naudojami abiems variantams, bet jei turi antrus aukštus ir be lifto, pažiūrėk, ar vairuotojas padės. Kai kurie – draugiški, kai kurie nuskuba. Aš savo komandoje stengiuosi, kad padėtų, bet jei vešiu tavo sofą iš beprotiškai siauro liukso – pasakyk iš anksto. Kartais net ir dviese neįnešime, jei laiptinėje kampai kaip bugno mušimas. Jei reikia fizinės pagalbos, tai ir užsakyk, ne tik transportą.

Ar reikia iš namų rašyti kokią deklaraciją, kad vežu daiktus?

Jei tai asmeniniai daiktai ir keliaujasi pats, dažniausiai ne. Bet reikia pasidaryti sąrašą – inventory list – kuo detalesnis. Anglijos muitinei kartais užtenka paprasto sąrašo su vertėmis, kartais jie nori specialių formų. Tai priklauso nuo to, ar tavo daiktai atrodo kaip gyvenimo kaupinys, ar kaip verslo siunta. Kartais net pats nežinau, ko jie paprašys – muitininkai turi dienas. Būna dienų, kai viskas praleidžiama per 5 minutes, ir dienų, kai keliami ausys (juokauju, bet tik per plauką). Svarbu – turėk visų daiktų aprašymus ir savo gyvenamosios vietos dokumentus.

Pinigai, sutartys ir kaip neapsigauti

Kaip sumokėti – pavedimu ar grynais, ir kada?

Normalios įmonės ima avansą – 20-30 procentų – kai rezervuoji datą. Likutis – prieš pakraunant arba pristatant. Grynais kai kurie mielai ima, bet aš siūlyčiau mokėti bent dalį pavedimu. Turi likti pėdsakas. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo pilną sumą grynais prieš tai, o tada tas vežėjas... dingko. Ne, ne visai dingko, tiesiog atšovė datą ratą po trijų savaičių be jokio paaiškinimo. Pinigų negrąžino. Policija ten nieko nepadarė. Tai jei kas ima viską grynais į priekį ir be sutarties – aš tokio per daug nerekomenduočiau. Mes avansą, likutį pabaigoj, viskas skaidru.

Kaip išsirinkti vežėją, kai jų tiek daug?

Aš čia sakysi – ne visi, kas skelbiasi, yra tiesa. Atsidaryk Google, pažiūrėk atsiliepimus, bet ne tokius, kur visi penki žvaigždutės ir šypsenėlės. Tikri atsiliepimai būna su truputį karčiomis notomis. Skambink, klausk, kaip vyksta procesas. Jei žmogus telefone mumblia ir žada auksinius kalnus už 150 eurų į vieną pusę – greičiausiai ten kažkas ne taip. Kaip sako – pigiausia ne visada blogiausia, bet kai kuriais atvejais taip ir yra. Pažiūrėk, ar turi jie svetainę, ar tik Facebook puslapį be jokios informacijos. Ir paklausk draugų – geriausia reklama vis dar būna žodis.

Ar visos įmonės, siūlančios krovinių gabenimą mikroautobusais, dirba legaliai?

Ne. Deja, ne. Rinkoje pilna tokių, kurie turi vieną mikriuką be CMR draudimo, be kurjerio licencijos, dažnai be leidimų vežti tarptautiniuose maršrutuose. Jie dirba "ant ledo", o kai įvykis – tau atsiveš bėdų. Aš asmeniškai pažįstu du tokius... draugai, ne konkurentai, bet aš jų praktikos nepritarinėju. Jeigu vežėjas negali parodyti licencijos ar sutarties pavyzdžio – žinok, kad rizikuoji. Nebūtinai bus blogai, bet kodėl rizikuoti savo daiktais? Anglijos muitinė ir taip jau žiūri į rytų europiečius įtariai, tai dar ir su nelegaliu vežėju – tikrai bėda.

Kiek žmonių paprastai dirba kraunant mikroautobusą?

Paprastai – vienas vairuotojas ir, jei pasiseka, dar vienas pagalbininkas. Kai kurios įmonės siunčia du stiprius vaikinus, bet tai kainuoja brangiau. Jei pats gali padėti – procesas pagreitėja dvigubai. Buvęs klientas iš Panevėžio turėjo tokį antikvarinį seifą, sveriantį gal tris šimtus kilogramų. Vienas vairuotojas to nepadarys – reikėjo dviejų ir dar ratukų. Mes turim specialius diržus ir vežimėlius. Bet jei vairuotojas vienas ir pas tave penkiųaukštis be lifto... na, tada teks kviesti kaimynus ar paploninti piniginę. Mikroautobusu perkraustymus į Angliją aš planuoju taip, kad žmonės žinotų realybę.

Smulkmenos, kurios kartais lemia viską

Ar galima vežti spintą, kuri didesnė nei mikroautobuso durys?

Kartais galima, bet reikia ardyti. Būna, kad vežame modulines spinteles, kurios išsideda. Bet jei tai senovinė, masyvo, stacionari komoda – turi matuoti ne tik kambarį, bet ir mašinos arka. Kartą turėjom nuostabią situaciją Kaune: spinta tilpo, bet durų stakta neleido išnešti. Teko kviesti meistrą? Ne, mes išnešėm per balkoną. Klientas stebėjosi, bet veikiau. Aš manau, kad geriau pasimatuoti prieš paskutinę savaitę nei verkti vėliau.

Ką reiškia "pilnas krovinys" ir "dalinis krovinys" mikroautobuse?

Full load – visas mikriukas tavo. Dalinis – tik dalis vietos, daliniesi su kitais. Dalinis pigiau, bet reikia suprasti, kad gali tekti palaukti, kol surinks kitus klientus, ir gali pasitaikyti pervežimas per sandėlį. Pilnas greitesnis ir tiesesnis. Aš užsakymais stengiuosi taip suplanuoti, kad net daliniai kroviniai į Angliją važiuotų be per daug vizitų po Europą. Būna savaičių, kai surenku tris klientus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos – tada maršrutas vingiuoja, bet kiekvienas sutaupo. Turi nuspręsti – tau svarbiau laikas ar piniginė?

Ar metų laikas keičia kainą gabenti mikroautobusu?

Taip, žinoma. Vasara – pikas. Studentai grįžta, emigrantai keičia būstus, visi važiuoja. Tada kainos aukštesnės, nes paklausa didelė. Žiemą, ypač po Kalėdų, visi apsnūdę, mažiau užsakymų, tai galima derėtis lengviau. Nors kelias per Europą žiemą gali būti baisus. Prieš trejus metus, gruodį, vilkikas užblokavo kelią Alpėse ir mūsų mikriukas įstrigo sniege trims valandoms. Taip kad žiemos nuolaida turi savo kainą – nervus. Bet aš rinkčiausi rudenį ar ankstyvą pavasarį – auksinis viduriukas. Vasarą planuok iš anksto, jei gali.

Ką daryti, jei atsirado nenumatytų problemų kelyje?

Belieka bendrauti. Gera įmonė paskambins pirma negu tu pats skambinsi. Jei dingo ryšys, bandyk rašyti žinutę, skambink vėliau. Kartais problema išsprendžiama per valandą, kartais per parą. Praėjusiais metais turėjom, kad vilkiko akumuliatorius (na, mūsų mikriuko) numirė Lile. Kolega paskambino, pasakė, kad vėluos pusdienį. Klientas Londone sutiko palaukti, nes žinojo priežastį. Jei tau niekas nepasakė, kur problema – jautiesi paliktas. Tai ir rinkis tokius vežėjus, kurie nebijo prisipažinti, kad ne viskas tobula. Nes realiai – niekada nebus tobula.

Ar galiu pakeisti pristatymo adresą paskutinę minutę?

Teoriškai – taip, bet praktiškai tai gali kainuoti. Jei mikroautobusas jau Yorkshire, o tu persigalvoji ir nori ne į Londoną, o į Mančesterį – maršrutą teks rekonstruoti. Kartais tai įmanoma, jei pakeliui, bet jei į priešingą pusę – ne. Vienas jaunuolis taip padarė – pamiršo, kad naujas butas nepriimtų krovinio anksčiau, nei planuota. Teko porą dienų palaukti sandėlyje. Mokesčiai už saugojimą... na, ten buvo nepatogu visiems. Geriau pasirūpink adresu iš anksto. Ypač Anglijoje – ten gatvių sistema kartais kaip labirintas, o mikriukas nėra fūra, bet vis tiek ne kiekvien kiemą įvažiuoja lengvai.

Taigi, jei tau rūpi optimalus krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais ir nori viso to patogiai, svarbiausia – būti pasiruošusiam, klausti visko, kas rūpi, nesiperki iki paskutinio cento nesąžiningai ir rinktis tuos, kurie dirba ne pirmą sezoną. Nebijok atrodyti įkyrus – tai tavo daiktai, tavo nervai ir tavo naujas gyvenimas D. Britanijoje. Aš per dvidešimt antrus metus šitame darbe mačiau visko, bet geriausi klientai visada būna tie, kurie domisi prieš pasirašydami sutartį. Sėkmės renkantis ir gero kelio tavo daiktams. Jei kas neaišku – rašyk, susitarsim.