Modernūs transporto sprendimai į Angliją su siuntų sekimu: ką verta žinoti prieš renkantis

Dirbu su tarptautiniais perkraustymais jau gal kokių dvidešimt trejus metus, ir galiu pasakyt – Anglija visada buvo populiariausia kryptis. Dabar visi šaukia apie modernius transporto sprendimus į Angliją su siuntų sekimu, bet ne viskas auksas, kas auksu žvilga. Anksčiau sekimas buvo prabanga, dabar – beveik standartas, tik va, ne kiekviena įmonė tai daro taip, kad realiai matytum, kur tavo daiktai. Aš čia pakalbėsiu tiesmukai, kaip būna iš tikrųjų, kai siunti baldus, dėžes ar visą namų turinį per Lietuvos-Anglijos maršrutą.

Apie tą sekimą – kas yra kas

Ar tikrai matysiu, kur mano daiktai važiuoja realiu laiku?

Na, teoriškai taip, bet praktiškai – įvairiai. Jei sistema tikra, matysi maždaug kas porą valandų, kur vilkikas yra. Kartais atnaujinimas vėluoja, nes signalas silpnas kelyje arba pasienyje. (Vieną kartą mums rodė, kad mašina stovi Paryžiuje, o iš tikrųjų jau buvo netoli Kalė.) Žodžiu, sekimas yra, bet nereikia galvot, kad čia koks stebuklas centimetrų tikslumu. Dažniausiai tai pakankamai tikslu, kad nuramintų galvą, bet aš klientams sakau – nepanikuokit, jei per kelias valandas taškas nepasistūmėjo.

Koks skirtumas tarp to sekimo, kur pats žiūri žemėlapį, ir seno varianto, kai skambina vairuotojas?

Seniai būdavo taip – vairuotojas paskambina iš Doverio ir sako, būsiu per dvi valandas. Dabar dažnai turi platformą, kur žiūri pats. Bet kartais tas senas būdas patikimesnis, nes žmogus paaiškina konkrečiau. Tiesa, su automatiniu sekimu nereikia derintis prie svetimo balso. Kartais platforma rodo penkioliktą valandą, o vairuotojas realiai atsistoja aštuonioliktą, nes eilė uoste. Abu variantai turi pliusų. Aš mieliau turiu ir SMS, ir žemėlapį. Bet jei reikia rinktis – geriau platforma, kuri veikia, o ne vien pažadas.

O jei aš visai ne išmanus – ar sudėtinga tame sekimą orientuotis?

Dauguma sistemų paprastos, kai veikia. Gauni nuorodą, spaudi, matai tašką. Kartais ten daug reklamų, bet esmę suprasi. Jei telefonas senas – puslapis gali neužsikraut, tada skambink tiesiai mums ir pasakysim. Nebūtina žiūrėt kasdien, pakanka kartą pasižiūrėt ar viskas gerai. Turėjau klientę iš Panevėžio, kuri galvojo, kad spaudžia blogai, o sistema tiesiog užstrigo. Paskambinau, paaiškinau. Tai nėra raketų mokslas, bet reikia truputį kantrybės ir normalaus interneto ryšio.

Ar tas sekimas Anglijoj veikia taip pat kaip Europoje?

iki uosto – dažniausiai puikiai. O kai krovinys persikrauna į mažesnę mašiną Londone, kartais signalas dingsta arba atnaujinasi lėčiau. Anglijoj infrastruktūra kita, bet sekimo sistemos veikia. Tik jei važiuoja į Skotiją ar šiaurinius kaimus – atnaujinimas gali būt rečiau. Vietiniai kurjeriai ne visada naudoja tokį patį GPS. Bet jei daiktai registruoti sistemoje – jie atsiras. Jei ilgai nerodo – skambink. Tikrai nepaliksiu tavęs be atsako žioplinėti prie tuščio ekrano.

Ką reiškia, kai sistema rodo "in transit" jau paskutines tris dienas?

Tai reiškia, kad krovinys teoriškai juda, bet pačioje sistemoje nėra tikslesnio paaiškinimo. Būna, kad vilkikas stovi, bet rodo "transite", nes niekas nepaspaudė mygtuko. Tokia būsena kartais generuojama automatiškai. Jeigu matot tai ilgiau negu dvi dienas – verta pasitikslint. Gali būt, kad krovinys laukia muitinėje, o gal tiesiog nepasikeitė statusas. Vieną kartą gavom tokį laišką – pasirodo, vilkiką laikė Belgijoje dėl patikros. Ne visada blogai, bet nervina. Verčiau žinot tikrą situaciją.

Kainos, terminai ir kas iš tikrųjų vyksta

Kiek dabar kainuoja nusivežti daiktus į Angliją su sekimu nuo durų iki durų?

Sunku pasakyt vieną skaičių. Maža dėžė gali kainuot nuo šešiasdešimt eurų, o visas butas – tūkstantį ar daugiau. Modernūs transporto sprendimai į Angliją su siuntų sekimu dažniausiai šiek tiek brangesni už paprastą vežimą, bet nežmoniškai. Už sekimą ir smsinimus prideda dešimt-dvidešimt eurų. Bet kaina priklauso nuo krovinio tūrio, ar reikia pakavimo, ar veikia liftas. Mes stengiamės pasiūlyt konkretų skaičių, o ne iš oro traukti. Paskambinkit – pasakysiu tiksliau negu čia galiu užrašyti ant popieriaus.

Ar brangiau visada reiškia geriau?

Visiškai ne. Mačiau įmonių, kurios ima trigubai, o sekimas rodo tą patį, ką ir pigesni. Kartais moki už gražią svetainę, o ne už servisą. Yra tokių, kurie prisideda paslėptą "administravimo mokestį" be jokio paaiškinimo. Sąžininga kaina už pervežimą į Angliją su sekimu turi būt vidutinė rinkos. Jei labai pigu – klausk, kodėl. Jei labai brangu – irgi klausk. Kartais geriau balansas tarp kainos ir to, kaip su tavim kalba telefonu, nei blizganti aplikacija.

Koks normalus terminas gabenti baldus iš Lietuvos į Londoną?

Dabar realus terminas dažniausiai keturios–septynios darbo dienos. Jei kas žada per dvi – arba meluoja, arba naudoja lėktuvą. Mes vežam per Vokietiją, Olandiją, tada keltu. Kelios dienos kelyje, kelios laukimo. Sekimas padės pamatyt tą procesą. Kartais oras ar muitinė prideda pusdienį. Buvę, kad dėl vėjo Doverio uostas užsidarė parai. Tai ne įmonės kaltė. Planuokitės atsargiai, ypač jei daiktai reikalingi iki konkrečios datos. Niekas čia nevaldo oro, deja.

Ar galiu kažkaip sutrumpinti tą laiką, jei labai skubu?

Yra ekspresas, bet jis kainuoja labai neproporcingai. Dažniausiai greičiau sutvarkom dokumentus ir pakrovimą, o ne ieškom magiškų kelių. Vilkiko greitį reglamentuoja įstatymai – jis nevažiuos dvigubai greičiau. Kuo geriau paruošt daiktai, tuo mažiau delsimo pakrovimo metu. Sekimas padeda matyt kamščius ir kartais apvažiuoti. Bet Anglijos nepamatysi per dieną iš Lietuvos, nebentinys krovinys ir lėktuvas. Net ir moderniausi logistikos sprendimai neturi sparnų, nors daugelis taip ir norėtų.

Kodėl vieni gauna daiktus per 4 dienas, o kiti laukia dviejų savaičių?

Nes tas pats vilkikas važiuoja grupėje siuntinių. Pirmiau paleidžiami pirmi pakrauti, o jei buvai paskutinis – lauksi. Kartais mašina stovi, kol susirenka pakankamai krovinio. Tai grupinis krovimas. Modernūs sprendimai su sekimu padeda matyt, ar tavo siuntinys jau pakeliui, ar dar kaupiamas. Aš nemėgstu to laukimo, todėl stengiuosi nenuvertint terminų. Verčiau pasakysiu savaitę ir pristatysiu per penkias dienas, negu žadėsiu keturias ir vėluosiu. Klientai tai vertina, nors iš pradžių piktinasi truputį.

Kas slepiasi po moderniu servisu

Ar visos įmonės, kurios rašo "modernūs transporto sprendimai", turi normalų sekimą?

Ne. Kai kurie nusipirko gražų logotipą ir parašė "real-time tracking", o realiai siunčia PDF su numeriu. Būna ir feikinių sistemų – taškas stovi tris dienas toje pačioje vietoje. Tikras sekimas keičiasi, rodo etapus. Jei neduoda nuorodos prieš pakrovimą – jau įtartina. Klauskite konkrečiai: ar gausiu nuorodą? Ar matysiu istoriją? Jei vangiai atsako – bėkit. Deja, rinkoje yra ir tokių, kurie puošiasi svetaine, o po apačia nieko nėra.

Ar normalu, jei vairuotojas pats skambina ir sako "aš čia po dviejų valandų"?

Taip, normalu, ypač jei pervežimas į Angliją daromas su mažesnėmis mašinomis lokaliai. Didelė fūra neįvažiuos į kiekvieną kiemą Londone. Dažnai pagrindinis vilkikas perduoda vietiniam. Jis ir skambina. Klientai kartais įsižeidžia – o kodėl ne sistema? O todėl, kad žmogus operatyviau sureaguos. Be to, Londono gatvėse ne visi GPS imtuvai rodo teisingai. Aš mieliau kalbuosi su vairuotoju nei stebiu tašką, kuris įsivaizduoja, kad mašina plaukia per upę. Žmogus žmogui – paprasčiau ir tiksliau.

Ar man reikia kažkaip specifiškai paruošti daiktus, jei naudojuosi moderniu pervežimu?

Modernu nereiškia, kad daiktai patys susipakuos. Net jei naudoji sekamą gabenimą į Angliją, turi pats pasirūpint, kad baldai nemarčiotų. Mes kai ką supakuojam, bet ne viską. Buvo, kad klientas sudėjo porcelianą į pirkinių maišus ir stebėjosi, kodėl sudužo. Čia paaiškinti teko ilgai. Geros dėžės, burbulas, lipni juosta – tai pagrindas. Sekimas parodys, kur siuntinys, bet neapsaugos viduje esančių daiktų. Kartais galvojam – modernus vilkikas, vairuotojas profesionalus. Taip, bet kelias ilgas, ir duobės pasitaiko.

Ką daryti, jei muitinėje kažkas nutinka ir siuntinys stringia?

Po Brexit formalumai pasidarė rimtesni. Jei dokumentuose klaida – lauksi. Sekimas parodys "customs clearance" arba panašų statusą. Tada geriausia skambint pervežėjui, o ne sėdėt rankas sudėjus. Turim kontaktus muitinėse, dažnai galim pasitikslint. Buvo, kad klientas pats užpildė deklaraciją ir įrašė neteisingą kodą. Delstą parą. Mūsų žmonės ten sutvarkė. Tai ne pasaulio pabaiga. Svarbiausia – nepulkite kaltint pirmo pasitaikiusio vilkiko. Popieriai kartais painūs net ir mums, o jau ką kalbėti apie pirmą kartą.

Ar galima vežti maistą ir elektroniką kartu?

Į Angliją su maistu dabar sudėtinga, ypač po taisyklių pasikeitimų. Asmeniniams kiekiams kartais praleidžia, bet versliniam reikia atskirų leidimų. Tiksliai nežinau kiekvieno produkto statuso – tai muitininkų žinioje. Elektronika – kitaip, bet jei viskas barškasi vienoj dėžėj – gali kilt klausimų. Patariu nesiųsti maisto su baldais, jei nežinai tiksliai. Geriau atskirai arba pasiteiraut muitinės. Jei abejojat – nepridėk to sūrio ar dešrų prie drabužių. Nostalgija suprantama, bet siuntinys gali užstrigti dėl kvailos dešros.

Kai nutinka bėda – ką darome

Ar teko turėt reikalų su siuntiniais, kuriems sekimas nustojo rodyt?

Taip, buvo, ir tai šlykščiausia. Skambina visas išsigandęs klientas, o aš nieko negaliu pasakyt, nes ekrane tuščia. Kartais GPS baterija, kartais ryšys. Buvę, kad vilkikas pervažiavo replę ir antena atsilupo. Tada jau gaudom vairuotoją telefonu. Realybė tokia – technika irgi gali sugadint. Geriausi sprendimai turi dvejopą sekimą: GPS ir manualius atnaujinimus. Jei vienas krenta – kitas lieka. Bet pilnai apsisaugot neįmanoma. Tik nereikia tylėt – reikia skambint mums, o ne spėliot pačiam be reikio.

Ką darot, kai vilkikas stringa Prancūzijoje dėl gedimo?

Pirmiausia keikiame tyliai, nes nieko nepakeisi. Tada organizuojam pakaitinį transportą, jei skubu, arba laukiame remonto. Buvo negraži situacija prieš porą metų – vilkikas su baldais užgeso netoli Lilio. Mechanikas vertėsi dvi dienas. Sekimas rodė tą patį tašką. Klientai iš proto ėję. Mes išsinuomojom kitą mašiną, pervažiavom krovinį ir vežėm toliau. Tai kainavo mums. Dėl to renkiesi patikimą įmonę – gedimo atveju nepalieka ant ledo. Mažesni pervežėjai kartais neturi tam pinigų. Faktas, kurį verta žinot.

Ar buvot situacijų, kai pats klientas prisidėjo prie problemos?

Oho, ir dar kokių. Buvo – panele iš Alytaus pamiršo pasakyt, kad turi pianiną antrame aukšte be lifto. Vairuotojas, aišku, ne keltuvas. Teko kartu galvot, kaip nunešti. Tai truko apie keturias (nors atsiprašau, penkias) valandas. Sekimas nerodė, kad mes ten vargstam. Dar būna, kad klientas nurodo adresą 15 numeriu, o gyvena 51. Vairuotojas suka ratus, o laikas eina. Tokių istorijų begalė. Ne visada kaltas pervežėjas, nors pyktis dažnai krenta ant mūsų galvų.

Kas atsitinka, jei aš nurodau blogą adresą Birmingame?

Tada mašina važiuoja ten, kur pasakei. Jei adresas neegzistuoja – skambina. Jei ten kitas žmogus – kebliau. Anglijoj adresų sistema kartais paini, ypač ten, kur numeruoti ne pagal eilę. Sekimas parodys, kad atvažiavo, bet tu negau siuntinio. Tada reikia skubiai susisiekt. Kartais galima peradresuot kitą dieną, bet tai papildomos išlaidos. Buvę, kad klientas pats atvažiavo į aikštelę ir pasiėmė. Tai netgi greičiau. Svarbiausia – telefoną laikyt įjungus kelias dienas. Ne vienas skambutis praslydo pro šoną, nes žmogus tiesiog nedelsdamas galvodavo.

O jei siuntinys atvyksta, o manęs nėra namie – ką tada daro vairuotojas?

Jei sutarta dėl pristatymo namuose, o tavęs nėra – skambina. Jei nekeli – dažniausiai veža į sandėlį. Sandėliavimas Anglijoj kainuoja. Geriausia turėt atsarginį kontaktą, kuris gali priimt. Mes prieš pristatymą siunčiam SMS ir skambinam. Modernūs sprendimai leidžia rinktis laiką, bet realybėje vilkikas vėluoja dėl kamščių. Tad reikia lankstumo. Kartais kaimynai pasiima, bet tai rizika. Jeigu esi darbe, paprašyk draugo arba sutark dėl vakarinio pristatymo, nors ir brangiau. Daiktai juk tavo, ne mūsų.

Smulkmenos, kurios tikrai svarbios

Ar reikia draudimo, jei turiu gerą sekimą?

Be abejo. Sekimas parodys, kur dėžė, bet jei ji sudužo viduje – joks GPS to nepamatys. Draudimas svarbus perkraustant, nes kelias ilgas, persikrovimų būna. Turime CMR draudimą pagal numatytąją tvarką, bet jis ribotas. Brangesniems daiktams patariu pilną draudimą. Buvę, kad klientas atsisakė – "kam draudimas, jūs gi profesionalai". Tada mus aplenkė vilkikas su akmenimis, vienas atšoko. Skylė dėžėj. CMR to nepakrytavo. Nuo to laiko visiems sakau – apdrauskit, net jei daiktai stebimi kasdien. Ramybė brangiau kainuoja.

Ar dabar dar galima siųsti daiktus į Angliją po Brexit ir tų visų taisyklių?

Galima, tik popieriai kitokie. Privatiems daiktams paprastai nėra dramatiška, bet verslui – muitas gali grėsti. Gabenam kas savaitę, vyksta normaliai. Reikia sąžiningai užpildyti inventorius. Jeigu rašai "dėžė su stiklais", o ten porcelianas – gali kilt klausimų. Sekimas parodys, kad krovinys kirto sieną, bet nepasakys, ar muitininkas patenkintas. Kai kuriems padedam pildyt deklaracijas. Jei nesigaudai – klausk. Dėl būsimų taisyklių aš tiksliai nežinau, ką pakeis kitąmet, teks sekti naujienas. Bet kol kas važiuojam be didelių trukdžių ir stabdžių.

Kaip atskirt, kad įmonė ne tik gražiai atrodo internete?

Pažiūrėk, ar turi fizinį adresą, ar tik gražų Facebook puslapį. Paskambink ir paklausk konkretaus dalyko – pvz., koks GPS sistemos pavadinimas. Jei vengia atsakyt – blogas ženklas. Tikri profesionalai atsako be frakų. Dar – ar prašo visos sumos iš anksto? Mes imam dalį už užstatą, bet ne viską. Buvo atvejų, kai žmonės sumokėjo gražiai atrodžiusiai įmonei, o vėliau vilkiko niekas nepasiuntė. Skamba žiauriai, taip ir yra. Internete visi gražūs, bet paklausk kaimyno – gal jis jau naudojosi ir žino tikrąją tiesą apie tuos modernius sprendimus.

Kur geriau kreiptis – pas mažą pervežėją ar didelę kompaniją?

Kaip su kavinėm – mažose jaukiau, didelėse sistemiškiau. Didelė dažnai turi geresnį sekimą, mažesnė – lanksčiau reaguoja. Aš dirbu vidutinėje ir manau, kad turim abu privalumus. Dideliuose biuruose kartais tampi numeriu, o pas mažą vienatūrį – jei per srautą, gali neužkraut. Svarbiausia ne dydis, o požiūris. Paklausk, ar galėsi paskambint vakarop ir sužinot situaciją. Jei atsiliepia žmogus, kuris žino tavo pavardę – jau gerai. Sekimas svarbu, bet žmogus, kuris dirba su tavimi, svarbiau. Bent jau mano galva taip.

Kokių trijų dalykų nepamiršk, jei renkuosi modernų pervežimą į Angliją pirmą kartą?

Pirma – patikrink, ar sekimo sistema reali ir ar gausi prieigą. Antra – pasidaryk nuotraukas daiktų prieš pakrovimą, jei reiks įrodyt buvusį stovį. Trečia – nepamiršk, kad vilkikas neturi begalinio ploto. jeigu kraustai visą namą, viena mašina gali neužtekti. Žmonės sako "tilps tikrai, aš jau suėjau" – o po to reikia antro reiso. Namų apyvokos visada daugiau, nei atrodo. Tai (čia turbūt keturi dalykai, bet nieko tokio) – dar palik vietos nenumatytoms dėžėms ir nepyk ant vairuotojo, kad mašina ne Tardis.

Modernūs transporto sprendimai į Angliją su siuntų sekimu tikrai palengvina gyvenimą, bet tai nėra stebuklinga piliulė. Svarbu rasti žmones, kurie pasakys tiesą apie terminus, kainas ir galimas bėdas. Per dvidešimt metų mačiau visko – ir puikios technikos, ir visiškų fiasko. Jei renkatės pervežėją, neklauskit tik kainos. Pasitikrinkite sistemą, paskaitykite atsiliepimus ir nepamirškite, kad po sekimu sėdi vairuotojas, kuriam irgi reikia supratingumo. Sėkmės kraustantis!