Mikroautobusų pervežimas į Angliją: pristatymas nuo durų – ką verta žinoti prieš keliant daiktus?

Kai pirmą kartą prieš dvidešimt kelerių metų susėdau prie vairo vežti krovinuką į Londoną, dar nebuvo tokių kalbų apie durų pristatymą – vykdavo iki terminalo ir ten jau ieškodavai kito sprendimo. Dabar viskas kitaip. Mikroautobusų pervežimas į Angliją su tiesioginiu pristatymu nuo durų tapo standartu, bet standartas dar nereiškia, kad tarp punktų A ir B nėra dešimties rizikų, apie kurias niekas nesako. Aš nepretenduoju žinoti viską – įstatymai keičiasi, o kiekvienas krovinys turi savo charakterį – bet per daugiau nei du dešimtmečius teko išgirsti kiekvieną įmanomą klausimą. Štai kaip tai atrodo iš vidaus, be saldžios reklamos.

Kainos: kodėl skaičiuotuvas čia nepadės

Kokia kaina mikroautobusų pervežimui į Angliją, jei reikia pristatymo nuo durų Londone?

Nuomonių yra dešimt, bet realybė paprasta: jei kalbam apie pilną perkraustymą iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos į Londoną, Manchesterį ar Birmingemą su krovininiu mikroautobusu ir vairuotoju, svyruoja nuo maždaug aštuonių šimtų iki tūkstančio penkių šimtų eurų. Kartais pigiau, jei tuo pačiu važiuoja keli kroviniai, kartais brangiau, jei reikia skubos arba jei daiktų apimtis didesnė negu standartinės 15 kubinių metrų. Aš asmeniškai mėgstu iš anksto pamatuoti, nes jokių stebuklų čia nėra – kuras kainuoja, keltą reikia apmokėti, o Anglijos keliuose baudos už perviršį – tikros.

Kodėl vieni pervežėjai siūlo šešis šimtus, o kiti – vieną tūkstantį keturis šimtus? Kaip čia taip?

Šitam reikale dvidešimt ketveri metai pamokė, kad pigiausias variantas dažniausiai kainuoja brangiausiai. Yra tokių, kurie pasiima užsakymą, paskui supranta, kad neuždirbs, ir meta viską pusiau kely – o tavo daiktai stringa kažkur netoli Varšuvos. Kitas dalykas: perpardavinėtojai. Jie parduoda paslaugą, kurios patys neatlieka. Suranda vairuotoją už penkis šimtus, paima du šimtus į kišenę, o kai kiltų problemų – dingsta. Rimtas mikroautobusų pervežimas į Angliją su pristatymu nuo durų kainuoja tiek, kad vairuotojas galėtų normaliai pragyventi, apmokėti draudimą ir neiškraipytų muitinės deklaracijos. Jei kaina kvepia per gerai, kad būtų tiesa – žinok, nebus.

Ar kaina yra galutinė, ar pasitaisys paskui kaip telefono sąskaita?

Paprastai, jei viską teisingai nurodei – kambarių skaičių, didžiųjų daiktų sąrašą, ar reikia pagalbos nešant – kaina fiksuojama prieš kelionę ir nesikeičia. Bet čia svarbu sąžiningumas. Kartą turėjau klientą, kuris pasakė, kad keturi stalai, o kai atvažiavom – buvo aštuoni, dar du šaldytuvai ir keturiasdešimt dėžių knygų. Na, mikroautobuso durys užsidaro ne visada tada, kai nori klientas, teko perskaičiuoti. Dyzelio korekcijos dabar retai kas taiko, nes kuras šokinėja taip, kad prognozuoti neįmanoma. Geriau per daug nepasakyti, negu per mažai.

Ar reikia mokėti avansą ir kaip vyksta atsiskaitymas?

Dažniausiai prašau trisdešimt procentų avanso užsakymui užtvirtinti. Likę septyniasdešimt – grynaisiais atvykus arba pavedimu prieš iškrovimą. Yra tokių kolegų, kurie ima viską iš anksto – aš to nedarau, nes man nepatogu taip spausti žmogų, kuris ir taik jaudinasi dėl kraustymosi. Bet žinai ką – buvo atvejų, kai žmonės sumokėdavo kažkokiam biurui viską į priekį, o kitą dieną telefonas nebeatrakdavo. Mikroautobusų pervežimas į Angliją: pristatymas nuo durų – tai paslauga, kurioje pasitikėjimas turi būti abipusis. Jei įmonė prašo šimto procentų prieš tai, kol dar net nematė tavo daiktų – stabdyk.

O jei mano krovinys pasirodo sunkesnis, nei aš sakiau – ką tada darys vairuotojas?

Keltas per Lamanšą turi ribas, o mašinos pasivertimas – baisus žodis, kurio nenori girdėti joks vairuotojas. Paprastai stengiuosi palikti saugiką svoriui, bet jei deklaruoji keturis šimtus kilogramų, o realybėje toną – tai problemos prasideda dar prieš uostą. Kartais muitinė nepasitikrina, kartais pasitikrina. Aš esu matęs, kaip kolega turėjo palikti daiktus keltų terminale Prancūzijoje, nes perviršis buvo dvigubas. Geriausia tartis atvirai. Aš jau pagal akį matuoju, bet gerai, kad žmonės nebando slėpti pianino tarp dėžių su drabužiais.

Pristatymas nuo durų – kas realiai įeina į tą paketą

Kas tiksliai yra „pristatymas nuo durų“ kalbant apie perkraustymą į Angliją?

Tai reiškia, kad mikroautobusas atrieda iki tavo laiptinės ar garažo kieme Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ar kur tu gyveni, ir iškrauna tavo naujuosiuose namuose Londone, Braitone, Mančesteryje. Ne į sandėlį, ne į terminalą, o tiesiai ant kilimo (jei kilimas dar neišpakuotas). Aš pats vairuoju, todėl žinau, kad kartais „nuo durų“ reiškia „kiuo arčiau durų, kiek leidžia gatvė“. Būna, kad Londone laiptai siauri kaip gulbių kaklai – tada ne furgoną, o stebuklą reikia. Bet principas toks: tu nekrauni iki kažkokios bazės, o viskas vyksta tavo adresais.

Ar vairuotojas padės iškraustyti daiktus iš buto, ar tik atidarys sandėlio dureles?

Čia sutarimo reikalas. Aš asmeniškai padedu, jei daiktai sudegti normaliai – ne devynaukščio begalybė be lifto. Bet nesu samdinys, esu vairuotojas. Jei reikia dviejų žmonių nešti pianiną ar šaldytuvą, turiu partnerį, bet tai kainuoja papildomai. Kai kurie klientai mano, kad „pristatymas nuo durų“ automatiškai reiškia du perkraustytojus su diržais – ne, tai logistikos paslauga, o ne samdiniai. (Nors kartais, kai klientas vienišas pensininkas – sunku žiūrėti pro langą.) Dažniausiai aš padedu sutvarkyti daiktus furgone, o buityje – jei laikas leidžia.

Kaip atrodo pakrovimas Kaune ir iškrovimas Lutone, pavyzdžiui?

Vakare prieš kelionę susiskambiname – aš pasakau, kad planuoju apie antrą valandą popiet. Kitą rytą krauname daiktus, aš juos surišu diržais, nes kelias Prancūzijoje duobėtas kaip... na, duobėtas. Tada važiuojam į Kloidą arba Folkestoną – keltą arba tunelį. Anglijoje vairuoju iki adreso, paskambinu pusvalandį prieš. Kartais klientai laukia kieme, kartais atidarę duris su arbata – oi, ta arbatos istorija, prieš Brexit dar leisdavau sau pasilikti termosą, o dabar muitas klausia, ar neįvežu mėsos produktų. Atvažiavęs iškraunu, pasirašome priėimo aktą ir aš varau atgal. Užtrunka dažniausiai trys dienos (na, tiksliau, dvi su puse iki keturių dienų nuo pakrovimo iki pilno iškrovimo).

Ar galiu pats važiuoti kartu su daiktais furgone?

Teoriškai kai kurie leidžia, bet aš – ne. Mano mikroautobusas turi draudimą kroviniams, ne keleiviams be sėdynių. Be to, dvidešimt valandų kelyje su svetimu žmogum – tai arba nauja draugystė, arba prakeiksmas. Buvęs toks atvejis (ne mano, kolegos), kai klientė važiavo, visą kelią skundėsi dėl skyrybų – vairuotojas sako, kad beveik prašė išsiristi kelyje. Mokama paslauga yra pervežimas, o ne taksi terapija. Jei reikia nuvykti į Angliją – geriau lėktuvu paskui atskristi. Pigiau nervams.

O jei mano gatvė Londone per siaura arba su „raudonomis linijomis“?

Tai klasika. Yra tokių gatvelių Braitone arba vakarų Londone, kur furgonas vos pravažiuoja. Aš prieš savaitę prašau nuotraukos gatvės arba pasidomiu žemėlapyje. Kartą atvažiavau į gatvelę šalia Presto, ir ten buvo toks posūkis, kad pusantro metro neišsinersi. Teko parkuotis kitoje gatvėje, trejetą šimtų metrų nešti – bet buvom sutarę, kad jei taip nutiks, kartu nešim. Pristatymas nuo durų kartais tampa pristatymu iki artimiausios įmanomos vietos, bet apie tai kalbamės iš anksto. Nemėgstu staigmenų, ypač su Londono eismo valdyba.

Popieriai, muitai ir post-Brexit tikrovė

Ar reikia kokios nors blankės muitinei, vežant asmeninius daiktus mikroautobusu?

Taip, reikia. Paprastai naudojama vadinamoji C103 forma – turiu prisipažinti, aš čia ne visu šimtu procentų tikras, nes po Brexit jie keitė numeracijas, bet esmė ta, kad muitinei turi įrodyti, kad tai asmeniniai daiktai, o ne prekybinis krovinys. Kurį laiką dar klientai galėjo naudoti Transfer of Residence, bet dabar tvarkos truputį pasikeitė. Geriausia pasitikrinti pas muitininką arba pas brokerį – aš pats vežu, bet muitinės teisės aktų naujienas seku pro pirštus. Svarbu – daiktai turi būti naudoti, pakuotės atidarytos, o jei viskas supakuota į naujas dėžes – gerai užrašyk, kad tai asmeniniai daiktai.

Ką daryti su maisto produktais, arbatomis, o gal buteliu vyno?

Brexit viską apsunkino. Mėsa, pieno produktai – draustas zonoje. Neįsiveši dešrų, sviesto ar jogurto. Arbata, kava – galima, bet saikingai, aiškiai asmeninėms reikmėms. Alkoholis – apie litrą ar du kiekvieno tipo, bet ne keturių dėžių vyno partiją. Kartą klientas bandė slėpti kiaušinius tarp rankšluosčių – Prancūzijos veterinarai rado, prunešė, o mes dar pusdienį praleidom mokydamiesi apie salmonelę. Geriau palikti lietuvišką duoną draugei, o ne lagamine. Sako, kad Anglijoj ir taip yra parduotuvių... nors sūrelis kitoks, žinau.

Ar privalau pats būti name, kai atvažiuoja mikroautobusas į Angliją?

Teoriškai gali įgalioti draugą ar kaimyną, bet aš asmeniškai noriu matyti žmogų, kuris pasirašys aktą. Nes jei ką – o jei ką tai turėtų omenyje apgadintas stalas – tai gerai, kai šeimininkas pats pamato. Jei esi darbe, sutarkime laiką iš vakaro. Kartais žmonės nori, kad palikčiau raktu – aš to nedarau. Mūsų draudimas reikalauja, kad priėimas būtų patvirtintas. Ir dar – turi parodyti ID arba bent žinoti užsakymo numerį, nes Londono rajonuose kartais būna visokių personažų.

Kaip su dviračiu ar elektriniu paspirtuku – jie skaičiuojasi kaip papildomas krovinys?

Elektriniai paspirtukai ir dviračiai su baterijomis – atskira lyga. Keltų kompanijos turi taisykles dėl ličio jonų baterijų, kurios keičiasi taip dažnai, kad vėlgi – gerai pasitikrinti. Paprastas dviratis be variklio – tik daiktas, priklausomai nuo vietos gali eiti nemokamai arba už simbolinę priklausą. Bet jei turi du elektrinius dviračius su didelėmis baterijomis – tai gali reikėti specialaus leidimo arba papildomo draudimo. Aš vežu, bet tik jei baterijos neišimamos ir saugiai surištos. Kartą vežiau elektrinį paspirtuką, o kapitonas beveik neišleido iš keltos – tad dabar visada perspėju iš anksto.

Ar draudimas dengia sugadintus daiktus, jei kelyje kas nutiktų?

Yra CMR draudimas, bet jis turi limitą – dažniausiai apie aštuonis eurus už kilogramą. Tai reiškia, kad jei veži seną foteliuką, tai nieko baisaus, o jei vežei antikvarinį stiklą – gali verkti realiai. Aš visada sakau: brangius daiktus apdrauskite patys. Yra pilna blogų įmonių, kurios pažada auksinius kalnus, o paskui aiškina, kad dėl oro sąlygų nukentėjo ir jie ne kalti. Rimtas draudimas kainuoja, bet jis egzistuoja. Aš pats stengiuosi neveržt daiktų taip, kad niekas nesukiotųsi, bet kelių duobės Prancūzijoje kartais padaro tai, ko niekas nesuplanavo.

Realybė kelyje: kai planai tik ant popieriaus gražūs

Kiek laiko realiai trunka kelionė nuo Vilniaus iki Londono mikroautobusu?

Jei kas sako dvidešimt keturias valandas – meluoja arba važiuoja be sustojimo, kas prie sunkiasvorio mikroautobuso vairuotojo pažymejimo neįmanoma. Realiai: pakrovimas pusdienis, kelionė per Lenkiją, naktis kelyje (nes vairuotojas privalo ilsėtis), keltų klausimas, tada Anglija. Gaunasi apie dvi dienas minimaliai, dažniausiai trys. Kartais keturios, jei eilės ties keltu arba jei vairuotojas stringa muitinėje. Aš mėgstu nežadėti stebuklų – geriau pasakyčiau keturios dienos, o atvežu per tris – žmogus džiaugiasi. Ne atvirkščiai.

Ar teko strigti muitinėje dėl dokumentų ir kaip tą išgyventi?

Na, čia turiu prisipažinti – per tuos metus buvę visko. Kartą Kalė (prie keltų Prancūzijoje) strigom beveik šešias valandas, nes kolega pamiršo vieną lapą su deklaracija. Sienos nebe tokios kaip anksčiau. Tuščias mikroautobusas pravažiuoja greičiau, bet krautas asmeniniais daiktais – visada tikrinimas detalesnis. Streikai Prancūzijoje, migrantų situacija pasienyje – visa tai prideda laiko. Ne visada galiu kontroliuoti, ką muitininkas nuspręs apžiūrėti. Bet šiaip, jei dokumentai tvarkingi, pravažiuoji per kelias minutes. Tik nebandyk vežti tos dešros.

Ką daryti, jei pristatymo dieną užklumpa svarbus susitikimas ir negaliu būti namie?

Skambink kuo greičiau. Jei aš jau važiuoju iš Fleto link Londono, tai persukinėti visą grafiką – kosmaras ne tik man, bet ir kitiems klientams. Galime sutartti, kad paliksiu sandėlyje Londone dienai – kainuos šešiasdešimt–šimtą eurų, kartais pigiau, jei turiu pažįstamų bazėje. Arba atvešiu vėliau tą patį vakarą. Bet jei neatrašai telefonų ir durų niekas neatidaro – po valandos laiko aš tas duras nebelaukiu. Čia ne iš įžūlumo, o iš racionalumo: stovėjimas Londone kainuoja ir baudas, ir kitų žmonių pristatymus. Geriau persitart nei atsiprašinėti paskui.

Ar buvo taip, kad daiktai atvyko apgadinti, o pervežėjas atsisakė prisiimti atsakomybę?

Apie tai galėčiau kalbėti valandas. Yra kompanijų, kurios taip susipakuoja daiktus, kad net neaišku, kas įskilę, o kas buvo prieš tai. Bet yra ir atvirkščiai – kai vežėjas pasiima sveiką sofą, o pristato sulūžusią. Blogiausia, kai nėra priėimo-akto nuotraukų. Aš visada prieš pakraudamas nufotografuoju vizualiai, o klientui patariu tai pat padaryti iškraunant. Nes kai pasirašei aktą, kad viskas gerai, o paskui po trijų dienų skambini – uodega užsidaro. Čia nebūna tyrimų kaip CSI. Be įrodymų – tuščia. Ir taip, tokios istorijos griauna reputaciją visam sektoriui.

Ar tikrai važiuoja tiesiai, ar kartais furgonas aplanko dar tris adresus pakeliui?

Aš asmeniškai stengiuosi nekratyti, bet jei kalbam apie grupinį pervežimą, tada taip – būna keli kroviniai. Tai vadinama daliniu kroviniu ir kainą daro žemesnę. Bet jei moki už pilną mikroautobusą – tik tavo daiktai. Kartais kolegos su didesniais furtais paima du mažus krovinius, jei tilps. Aš apie tai visada sakau tiesiai, nes nėra nieko blogiau, jei klientas galvoja, kad jo krovinys vienas, o paskui šalia kraunamos kažkokios spintos iš kito aukšto. Sąžiningumas čia – pagrindas.

Kaip nepasiklysti renkantis, kam patikėti daiktus

Pagal ką atskirti tikrą pervežėją nuo to, kuris tik vaidina profesionalą?

Pirmiausia – ar turi savo mikroautobusą, ar tik telefoną ir gražią svetainę. Paprašyk nuotraukos mašinos su numeriu, paklausk, kurioj jis stovi šiuo metu. Jei žmogus pradeda finasuoti – bėk. Tikras vairuotojas žino, kur jo ratai, kada tech apžiūra, ir kiek kainuoja keltas šiandien. Kitas dalykas – raštiška sutartis. Ir trečias: ar pasakys aiškų „taip“ arba „ne“, ar tik „mes pasistengsim“. Mikroautobusų pervežimas į Angliją: pristatymas nuo durų reikalauja tikslumo, ne poezijos.

Ar verta pasitikėti skelbimu Facebook'e „važiuoju į Angliją, sutalpinsiu kroviniuką“?

Atsakymas trumpas – rizikinga. Nesakau, kad visi blogi, bet jei žmogus vyksta savo reikalais ir tiesiog nori užsidirbti kelionei – jis neturi CMR, neturi krovinio draudimo, neturi atsakomybės. Jei suges mašina – tavo daiktai lieka šalikelėj. Jei policija sustos Anglijoje ir pamatys komercinį krovinį be leidimų – krovinys areštuojamas, o tau – galvos skausmas. Kartais tai pavyksta, bet esu matęs ir sodininko automobilį, prikrautą lagaminų, kuriuo paskui niekas nerūpinosi. Lėktuvas bilietams ir pigūs paštai egzistuoja tam tikslui.

Kokių klausimų užduoti telefonu, kad suprasčiau – ar žmogus supranta, ką daro?

Paklausk: „Kokiu maršrutu važiuosite – per Kalę ar per Eurotunelį?“ Jei atsako „nežinau, kur važiuosiu“ – atsakymas aiškus. Paklausk apie muitinę – ar padės paruošti popierius. Paklausk, kokia mašina – jei sako „mikroautobusas“, bet negali pasakyti, ar tai krovininis Jumper, ar keleivinis Multivan su paliktomis sėdynėmis – tai jau ne profesionalas. Aš kartais pats per greitai kalbu, bet kai klausia apie svorius, aš žinau, ką turiu pasverti. Jei pašnekovas viską meta į „ai, susitarsim“ – nepasitikėk. Geriau brangiau, bet ramiau.

Ar rašytas sutartis privaloma, ar pakanka žodinio pažado?

Žodinis pažadas kelyje vertas tiek, kiek anga numeris. Bent jau el. paštu ar WhatsApp susitark dėl kainos, datų ir adresų. Aš pats siunčiu trumpą sutartį su sąskaita – tai saugo mus abu. Kartą turėjau klientą, kuris sakė, kad sutartys – tai biurokratija. O paskui bandė prašyti kompensacijos už tai, kad pristačiau ketvirtadienį, nors jis norėjo trečiadienį... nors mes taip ir nesutarėm raštu. (Po tos istorijos aš visada atsiunčiu patvirtinimą.) Rašyti faktai – tai ramybė. Nereikia dešimties puslapių, bet datos, kaina, adresai – privalo matytis.

Ką patartum žmogui, kuris pirmą kartą kraustosi į Angliją ir nieko neišmano?

Iš pradžių – atsikratyk šlamšto. Nepirk dėžių prieš mėnesį, o tada supakuok. Nemesk daiktų po furgoną kaip šiukšles – tvarkingos dėžės sutaupo trečdalį laiko. Pažymėk, kas trapi. Ir dar vienas dalykas: Anglija ne pasaulio kraštas, bet ir ne kaimyninė gatvė. Planuok bent tris dienas be streso. Ir nepamiršk pasikeisti draudimo numerio ar sutvarkyti būsto reikalų. O dėl mikroautobusų pervežimo – skambink kelis mėnesius prieš, jei planuoji vasarą. Tada ramiai išsirinksi, o ne griebsi, kas telpa.

Išvada

Mikroautobusų pervežimas į Angliją su pristatymu nuo durų skamba paprastai, bet po kapotu – muitinės, keltai, draudimai, gatvių plotis ir žmonių charakteriai. Per dvidešimt ketverius metus išmokau, kad pigiausia ne visada saugiausia, o brangiausia – nebūtinai sąžiningiausia. Svarbiausia kalbėtis atvirai, fiksuoti sutartis raštu ir nepasitikėti taip, kad belieka tikėtis stebuko. Jei ruošies kraustytis – pasiruošk popierius, išsikelk realius lūkesčius ir rinkis tą, kuris ne tik matė furgoną, bet ir vairuoja jį pats. Sėkmės kelyje – jis tikrai vingiuotas, bet su tinkamu partneriu įveikiamas.