Mikroautobusų pervežimas į Angliją muzikos instrumentams

Na, virš dvidešimt keturių metų suku ratuose po Europą su furgonais, o muzikos instrumentų pervežimas tapo ta mano kasdienybe, kurią retai kas pamato iš šalies. Darbas su žmonėmis, kurie kraustosi į Londoną, Mančesterį, Birmingemą ar net į Bristolį, dažnai reiškia, kad kartu su baldais reikia gabenti ir gitabas, bosines ožijas, būgnus, kartais net fortepijoną. Kai ieškote mikroautobusų pervežimo į Angliją muzikos instrumentams, pirmiausia supraskite, kad tai nėra tas pats kaip trys maišai cemento – instrumentai jautrūs, o jų savininkai dar jautresni. Aš čia ne paskaitą skaitysiu, tik papasakosiu, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, su visais netikėtimais, nes pats ne viską žinau vienu šimtu procentų, bet patirties – užtektinai.

Pakavimas ir pasiruošimas prieš kelionę

Ar man pačiam reikia supakuoti gitarą ir bosą, ar jūs tai padarote?

Geriausia, jei tai padarote patys, nes tik jūs žinote, kiek ta gitara yra brangi ne tik pinigais, bet ir prisiminimais. Mes galim padėt apvynioti burbuline plėvele, pridėti antklodžių, bet jei guli softcase'as, o ne kietas dėklas – aš jau pradedu nervintis. Buvo toks atvejis prieš porą metų: klientas sugrūdo „Fender“ tiesiog į audininį krepšį, dar ir nustebo, kodėl atsirado kūlė ant kaklaraiščio. Tvirtas dėklas, du sluoksniai burbulinės plėvelės, ir tada aš ramus.

O kaip su pianinu – juk jis sveria daugiau nei aš pats? Kaip tokį daiktą net į mikroautobusą įkelti?

Pianinas yra rimtas reikalas, nejuokaukime. Ne kiekvienas mikroautobusas paims statųjį pianiną, čia jau reikės arba labai aukšto Sprinterio, arba tiesiog didesnio furgono. Standartinio perkraustymo metu dažniausiai žmonės veža būgnų komplektus, o ne koncertinius „Steinway“. Mes naudojame liftukus, rampas ir keturis pagalbininkus – dėl to mūsų kūnai jau tokie, kokie yra. Per tuos metus esu iškėlęs pianinų kur tik nori: ir iš Kauno penktų aukštų, ir į Londono pusrūsius be lifto. Kaskart galvoju, kad tai paskutinis kartas.

Ar galiu į tą patį furgoną susikrauti ir savo sofą, ir būgnus, ir dar šaldytuvą?

Galite, bet tada jau reikia proto. Vienas dalykas yra sukrauti, o visai kitas – nepažeisti. Buvo situacija, kai klientas norėjo, kad šalia violončelės pastatytume šaldytuvą. Aš pasakiau – ne, ir taškas. Šaldytuvai juda kelyje, o instrumentai, ypač mediniai, neturi atlaikyti svorio. Būgnus dedame ant grindų, sofą prie sienos, o styginius – paskutiniuosius, kad niekas neužgultų. Aš pats paauglystėje buvau muzikantas, tai emociškai priimu tą pakrovimą. Kartais klientai žiūri į daiktus kaip į seną grandą, o aš – kaip į gyvus.

Ką reiškia, kai sakote, kad instrumentai turi važiuoti "paskutiniai"? Juk viskas kartu kraunama.

Tai reiškia, kad krauname juos paskutinius, kad iškrautų pirmus. Mažiau kilnojimo, mažiau rizikos, kad kažkas užguls. Bet sakau atvirai: kai krauna kurjeriai sandėliuose Olandijoje arba Prancūzijoje (o ten būna tokių, kurie nemato jokio skirtumo tarp kartono dėžės ir „Gibson“ dėklo), visko pasitaiko. Todėl lipdukai „Fragile“ ir „Muzikos instrumentai“ klijuojami didžiausiomis raidėmis. Ne visada padeda, nes lietuviškai jie neskaito, bet širdis ramesnė.

Ar tikrai neužtenka to seno dėklo nuo devyniolikto amžiaus, kuriame gulėjo mano tėvo violončelė?

Emociškai tai suprantu šimtu procentų, bet fiziškai – tas dėklas jau gyvena savo gyvenimą. Senas medis, senos spynos, dėl kurių dangtis gali atsidaryti kelyje. Mes galime apvynioti, įtvirtinti diržais, bet jei pats dėklas byrėjo, tada jau mažai ką ir padarysi. Atvejis iš Panevėžio – tėvo violončelės dėklas gražus, bet sagtis laikė vos vos. Aš pats net nesu tikras, ar mūsų partneriai Londone turi specialias orlaivių kokybės dėžes violončelėms (greičiausiai ne, bet galima užsakyti atskirai), todėl geriau jau preventyviai naudoti storą antčiužinį sluoksnį.

Kaina, laikas ir keliai iš Lietuvos į Angliją

Kiek maždaug kainuoja pilno mikroautobuso pervežimas su visais stiprintuvais?

Čia nėra fiksuotos kainos kaip parduotuvėje. Priklauso nuo degalų kainos, ar reikia keltis, ar kainuoja muitinės paslaugos. Roughly – jei pilnas Sprinteris nuo Vilniaus iki Londono, gali svyruoti nuo tūkstančio kelių šimtų iki dviejų tūkstančių eurų. Pigūs pasiūlymai dažnai reiškia, kad palauksite dvi savaites, kol kas nors surinks kitus daiktus, arba kad važiuosite per Lenkiją, kur daiktai permesti į kitą mašiną. Aš pats renkuosi sąžiningumą: pasakau, kiek kainuoja ir kodėl.

Kelias per Europą – keltu ar tuneliu? Ir ar tai apskritai man rūpėti?

Rūpėtis jums nereikėtų, bet noriu paaiškinti. Dažniausiai važiuojame Kalais–Doverį, keltu arba Eurotuneliu. Mikroautobusams su kroviniu keltas kartais paprastesnis, nes mažiau tikrinimo, bet užtrunka apie pusantros valandos. Tunelis greitesnis, brangesnis (nors gal čia jau mano asmeniniai skaičiavimai, tiksliai nepasakysiu tiesiog dabar). Tas laikas – mano taip pat, sėdžiu ten su jūsų gitara. Prancūzijos terminale kava brangi ir prasta, bet kadangi nemiegame, geriame. Jūsų daiktai saugiai užrakinti furgone.

Kiek laiko realiai trunka nuo durų Vilniuje iki durų Londone?

Realiai – dvi dienos, jei viskas gerai. Kartais trys, jei muitinėje padarys patikrą. Buvo, kad ir keturias teko tempti, kai Doverio pusėje strigo eilės. Klasikinė klaida: žmonės planuoja koncertą kitą dieną po išvykimo. Neduok Dieve. Aš visada sakau – planuokite ne anksčiau kaip po trijų dienų. Prieš penkerius metus vežiau kontrabosą klientui, kuris turėjo pasirodymą penktadienį SoHo. Furgonas atriedėjo ketvirtadienį 23:30. Jis prakaitavo lyg po maratono.

Ar galima pervežti instrumentus žiemą, ar geriau palaukti, kol nebus minus dvidešimt?

Medis bijo staigių temperatūros pokyčių. Furgone viduje nėra taip blogai – šildymas veikia, kol važiuojame. Bet štai krovimo metu, kai atidarytos durys ir minus penkiolika, tas šaltis smogia per penkiolika minučių. Jei vežate antikvarinį instrumentą, patarčiau palaukti. Šiaip standartinė gitara ar klavišiniai ištemps, bet bosinė ožija su senomis kolbomis gali suprakaituoti. Kai tik atidarote duris Anglijoje, neneškite iš karto į šildomą butą – palikite dėkle valandą kitą prie normalios temperatūros.

Dokumentai, muitinė ir draudimai

Ar dar reikia kažką deklaruoti muitinei, kai vežu asmeninius daiktus?

Taip, reikia. Brexit viską apsunkino. Anksčiau – ES, laisvas judėjimas, atvažiuoji ir tiek. Dabar reikia daiktų sąrašo, verčių deklaravimo, kartais tranzito dokumentų (ar kaip jie ten dabar vadinasi po visų šitų permainų, nors man atrodo, kad praėjusiais metais vėl kiek ko nors atlaisvino, bet čia jau tiksliai teiraukitės muitinio brokerio). Muitininkai nelabai domisi, ar tai tėvo smuikas – jei nėra popierių, stovi. Buvau liudininkas, kai jaunuolio gitara buvo ant svarstyklių Doverio pusėje.

Ar jūs rašote tą CMR lapą, ar tiesiog vežate ir tiek?

Always CMR. Tai neatsiejama tarptautinio pervežimo dalis, kaip ratai. Jei kas nors sako „brat, nepergyvenk, mes jau dešimt metų be popieriaus vežiojam“ – padėkokite ir padėkite ragelį. CMR apsaugo abu. Jei be popieriaus, neturite įrodymų, kad daiktai iš viso buvo įkrauti. Aš vairuotojas, bet ir verslininkas – be CMR nevažiuoju, net jei pažįstu klientą nuo vaikystės. Taip yra nes (taip, čia ta vieta, kur praleidau kablelį, būna) be šito dokumento draudimas gali ir nepadengti, o aš nenoriu problemų nei jums, nei sau.

Ar reikia atskiro draudimo, ar jūsų transporto draudimas jau padengia mano bosinę dėžę, jei subyrės?

Mūsų CMR draudimas dengia pagal svorį, ne pagal vertę. Jūsų bosinė ožija sveria trisdešimt penkis kilogramus? Gausite atlygį už trisdešimt penkis kilogramus standartinio krovinio, o ne už retą „Ampeg“ su senomis lempomis viduje. Jei instrumentas brangus, senovinis ar tiesiog bevertis emociškai – reikia atskiro draudimo. Darykite nuotraukas prieš pakrovimą, filmuokite vaizdo įrašus. Buvo atvejis: klientas turėjo seną „Marshall“ combo, bet pats supakavo prastai. Stiklai viduje subiro, mes apžiūrėjome prieš pakrovimą ir įrodėme, kad taip ir buvo.

Ar Anglijos pusėje gali kilti problemų, jei emigruoju ir vežu daug instrumentų?

Jei aiškiai asmeniniai daiktai, naudoti, po vieną kiekvieno tipo – paprastai viskas tvarkoje. Bet jei atsivežate penkis vienodus naujus „Fender“ dėžėse, muitininkai gali paklausti, ar neatidarote parduotuvės. Būkite sąžiningi sąraše: „naudoti muzikos instrumentai, asmeniniai daiktai“. Realus dalykas: prieš trejus metus klientas vežė tris identiškas „Les Paul“ gitaras. Doverio poste sulaikė keturioms valandoms. Jis beveik apsiverkė manydamas, kad atims. Atidavė, kai paaiškino, kad kolekcionuoja. Skaidrumas – aukso vertės.

Kas dedasi furgone ir kelyje

Ar galiu skambinti vairuotojui kas kelias valandas, kad sužinočiau, kur mano daiktai?

Gali, bet prašau to nedaryti. Važiuojame, pavalgyti sustojame, ilsimesi pagal tacho grafiką, einame per muitinę. Jei skambinsite kas kelias valandas, nebegalėsiu dirbti. Paprastai atsiunčiame žinutę, kai įšokame į keltą, kai išlipame, kai pravažiuojame Prancūziją. Jei tylu – reiškia, viskas gerai. Kai kurie vairuotojai neturi noro, kad į jų kabiną žiūrotumėte kaip į 24 valandų restoraną. Pasitikėkite – arba rinkitės kitą įmonę, kuri tiesiog meluoja, kad jau važiuojate, nors furgonas dar tik prie Varšuvos.

Ar mano instrumentai važiuoja vieni, ar su kažkieno sofomis ir dviračiais?

Jei užsisakėte atskirą furgoną – tik jūsų. Jei vežame dalinį krovinį – gali būti ir su sofomis. Bet deriname tik su kitais muzikos instrumentais arba bent jau su švariomis dėžėmis. Realybė tokia, kad ekonomiškai dažnai vežame dviejų klientų daiktus kartu. Tada jūsų bosas važiuoja šalia kažkieno spintos, bet atskirtas antklodėmis ir diržais. Buvo nelaimė: dviračio pedalas subraižė būgnų korpusą, nes kitas klientas nepranešė, kad dviratis neturi apsaugos. Mes atlyginome žalą. Kartais taip nutinka.

Ar furgone palaikoma tokia temperatūra, kad mediniai instrumentai neišdžiovėtų?

Furgonai sandarūs, šildymas veikia žiemą, o vasarą vėdiname. Bet tai nėra muziejus, o transporto priemonė. Dvi dienos kelyje normaliam instrumentui nepakenks. Jei tai „Stradivari“ – ko jūs jį vežate mikroautobusu? Paprastai gitarams, smuikams, pianinams standartinės sąlygos tinka. Aš pats vežiau savo kolekciją keletą kartų, viskas gyva. Tik neišdžiovintų patalpų nelaikykite keletą mėnesių – o pervežimas trunka dienas. Beje, žmonės per daug nerimauja dėl temperatūros, o pamiršta drėgmę savo rūsyje.

Ar galiu pats atvažiuoti ir padėti krauti, ar jūsų draudimas čia ką nors draudžia?

Prašom, padėkite, ypač su pianinais. Tik jei susižeisite, atsakomybė jūsų – pasirašome popierių. Jei esate tas žmogus, kuris moka tik rodyti pirštu ir aiškinti, kad reikia kitaip, tai gal geriau sėskite ant laiptų. Aš nepriimu pagalbos, kai žmogus nepajėčia iškelti savo lagamino. Bet jei muzikantas su draugais – super, kraunasi greičiau, kalba aiškiau. Dar vienas dalykas: jei patys nešiojate ir pasižeidžiate nugara, po to nereikia skambinti su pretenzijomis.

Kas neklausa, bet nutinka

Kodėl viena įmonė prašo šešių šimtų, o kita – dviejų tūkstančių už tą patį maršrutą?

Šeši šimtai dažnai reiškia vargšą su sena mašina, be draudimo, be CMR, kuris lauks dvi savaites, kol prisigers kitų krovinių Gdanske. Du tūkstančiai – tiesioginis pervežimas, draudimas, popieriai, patirtis ir garantija, kad išvykstate trečiadienį. Rinka pilna tarpininkų, kurie pasiima užsakymą, pasiūlo žemą kainą, o paskui jūsų daiktai mėnesį guli kažkokiame angare prie Varšuvos. Aš esu matęs. Jei norite rizikuoti brangiu instrumentu – rizikuokite. Aš renkuosi sąžiningą kainą.

Kaip man žinoti, kad mano instrumentai tikrai važiuoja tiesiai į Angliją, o ne guli kažkur sandėlyje Lenkijoje?

Klauskite tiesiai: „Ar tai tiesioginis pervežimas?“ Reikalaukite atsakymo raštu. Jei vengia – raudona vėliava. Tiesioginis pervežimas reiškia, kad furgonas atvažiuoja pas jus, krauna ir važiuoja į tikslą be tarpinių sandėlių. Galite prašyti nuotraukų pakrovimo metu, numerių. Aš siunčiu klientams nuotraukas, kai daiktai jau furgone. Kai kurios „įmonės“ (ir čia kabutės ne be reikalo) surenka krovinį, pasako, kad važiuoja, o paskui ieško pigesnio vežėjo. Jūsų bosas sėdi tamsoje, o jūs nerimaujate. Negerai.

Kas jei furgonas sulūžta kelyje – ar mano instrumentai užsiliks kur nors lauke?

Sulūžta. Per dvidešimt keturis metus taip buvo gal keturis kartus. Turime 24 valandų pagalbą, bet pakeičiamas furgonas gali atvykti per pusę paros. Daiktai lieka užrakintuose furgone arba perkeliami į kitą mūsų partnerių mašiną. Kartais tai nutinka Belgijoje, kai lyja. Nesmagu. Bet galiu pasakyti – vos ne vos, bet visada pristatome. Jūsų daiktai nelieka lauke, nebent furgonas dega. Tokio stebuklo dar neturėjau. Tiesiog žinokite: kelionėje visko būna, tai ne idealus Google Maps pasaulis.

Kas yra pats blogiausias dalykas, kurį esate matęs per tuos dvidešimt keturis metus?

Prieš kelerius metus klientas vintage lempinį stiprintuvą susikrovė su lempomis viduje. Jokios plėvelės, jokių antklodžių. Atvažiavus per Belgijos kaladėles – o kai kurie seni miesteliai dar turi tokį grindinį – lempų stiklai subiro į milijoną gabaliukų. Klientas kaltino mus. Aš parodžiau nuotraukas iš pakrovimo: jis pats taip supakavo. Pamoka: jei nepatikite savo sveiku protu, pasikliaukite mumis. Aš iki šiol atsimenu tą kvapą sudegusio stiklo ir tą veidą.

Ko dar klausia prieš rinkdamiesi

Ar mikroautobusų pervežimas į Angliją muzikos instrumentams yra saugesnis nei siųsti tiesiog per kurjerius?

Aišku, kad taip. Kurjerinės tarnybos krauna daiktus ant konvejerių, meta, rūšiuoja. Jūsų bosinė ožija su lempomis viduje – jai tai kaip katastrofa. Mūsų furgone daiktai stovi vietoje, nejuda, niekas jų nemeta. Aš asmeniškai tempiu kiekvieną dėžę. Jei siunčiate tik vieną nedidelį pedlboard'ą per pašto kompaniją – gal ir praeis. Tikrai nepraeis su violončele ar būgnais. Čia ir yra skirtumas: mikroautobusas – tai jūsų asmeninis erdvėlaivis, o ne autobusas su stotelemis.

Jei aš pats kraunu blogai ir paskui noriu iš jūsų prisiteisti, kaip tai vyksta?

Atsakomybė priklauso nuo CMR ir nuo to, kas buvo surašyta pakrovimo metu. Jei nutrūko narveliai – mūsų kaltė. Jei jūs pakuotė per plonai, o aš tai pažymėjau aktuose – jūsų kaltė. Būna, kad žmonės piktdžiugiškai tikisi, jog draudimas padengs viską. Ne. Draudimas vertina sąžiningumą ir popierius. Aš niekada neapseinu be foto. Man net gaila kartais, bet verslas yra verslas. Jeigu gitara jau atsikėlė su kūle prieš pakuojant, aš negaliu už tai atsakyti. Būkite atviri.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju, kad pats sau prižiūrėčiau daiktus?

Teoriškai galima, bet praktiškai – retai kas taip daro, nes vietos nėra daug. Sėdynė šalia yra, bet po trijų valandų kairyje alkūnė suminkštės, o pokalbiai išsibaigs. Be to, vairuotojui reikia ramybės, o ne priežiūros. Jei labai nerimaujate dėl vertingo daikto, geriau pasidarykite eksponuoto draudimą. Aš pats neprieštaraučiau, jei iki Varšuvos – bet iki Londono abiem norėsis tylos. Jūsų instrumentui nuo jūsų akivaizdos nebus šilčiau ar saugiau.

Ką daryti, kai instrumentas netelpa pro duris – ar galima surinkti pianiną furgone?

Ne, furgone nedarome parodų. Jeigu netelpa pro laiptinę duris, reikia krantinės arba lifto. Kartais nuimame pianino kojas, gaubtą, bet korpusą ardom tik ant žemės. Furgone tam vietos nėra. Buvo istorija Klaipėdoje: penktas aukštas, liftas per mažas. Nešėme laiptais keturiese, rankos drebėjo tris dienas. O pianinas – mažas, vokiškas. Jei jūsų instrumentas netelpa, aš atvažiuoju apžiūrėti nemokamai ir tada pasakau, ar imamės. Nespėlioju dėl pinigų.

Po tiek metų darbe ar dar mylite muzikantus ir jų daiktus, ar jau viskas atsibodo?

Atsakymas keistas: ir taip, ir ne. Keliai, muitinės, nugara – pavargsta. Bet kai įkeliu seną „Gibson“, prisimenu savo pirmąją grupę Šiauliuose. Kiekvienas instrumentas kažkam – istorija. Žinoma, kartais pagalvoju, kad geriau jau vežčiau mikroschemas – lengviau. Bet kai klientas parašo, kad viskas atvyko sveikai ir jis jau groja Londone, pasijaučiu kaip dalis to kūrinio. Taigi taip, pavargstu, bet neatsisakau. Tai nebe darbas, o gyvenimo dalis.

Išvada

Taigi jei ieškote mikroautobusų pervežimo į Angliją muzikos instrumentams, viskas suvedama į tris dalykus: sąžiningą pakrovimą, sąžiningą kainą ir sąžiningą pokalbį be tuščių pažadų. Aš nežinau visų muitinės atsakymų, nežinau, ką veikia konkurentai lenkiškose bazėse, bet žinau, kaip saugiai nuvežti jūsų instrumentą nuo Vilniaus iki Londono. Neverkite prie sulūžusio dėklo – geriau iš anksto paklauskite. Ir dar: nepirkite pigiausio pasiūlymo, jei nenorite, kad jūsų bosas pabūtų papildomą savaitę be jūsų žinios. Skambinkite, pakalbėsime kaip žmonės.