Mikroautobusais vežame siuntinius artimiesiems į Angliją saugiai

Jau kokią dešimtį metų sukinėjuosi tarptautinių pervežimų srityje – pradėjau dar tada, kai Anglija buvo ES viduje, o dabar... na, dabar kitos taisyklės, bet žmonių noras padėti artimiesiems nesikeičia. Ir dažnai klausia – o gal gali ne per paštą, o per tą tavo mikroautobusą? Gali. Mes mikroautobusais vežame siuntinius artimiesiems į Angliją saugiai, bet yra niuansų, kuriuos verta suprasti prieš pakavant dėžę. Žemiau bandau sudėliot viską, ką per tuos metus išmokau ir ką pastebėjau važinėdamas maršrutais. Jei ką praleisiu – rašykit, papildysiu.

Apie patį pradžią, kainą ir tą jausmą, kai atiduodi dėžę

Ar galiu nusivežti siuntinį tėvams į Angliją per jus, o ne per paštą?

Žinoma, taip ir funkcionuojam daugeliu atveju. Paštas turi savo tvarką, savo surinkimo centrus, o mes vežam tiesiogiai, dažnai nuo durų iki durų, arba bent jau iki mūsų sustojimo taško. Vairuotojas mato tave, mato dėžę, krauna pats arba pats prižiūri. Vienas dalykas, kurį verta suprasti – mes nesame pašto įmonė, o pervežėjai, bet kai kalba eina apie asmeninius siuntinius, mikroautobusas dažnai būna žmogiškesnis variantas. Atsimenu, pernai vežiau dėžę su vaikiškais drabužiais – ponia pati atėjo į stotelę Vilniuj, o Londone jos tėtis jau laukė prie savo daugiabučio. Perdaviau į rankas, pasišnekėjom. Paprasta.

Kiek kažkas panašaus kainuoja? Noriu tikslios sumos.

Čia atsakymo į centą nerasi, nors ir norėtum. (na, aš taip manau – visi pervežėjai šitaip turėtų atsakinėt). Kaina priklauso nuo kelių dalykų – siuntinio svorio, matmenų, ir svarbiausia, ar esi pakeliui, ar reikia užsukti už trisdešimties kilometrų į šalutinį kelią. Maždaug dėžė iki dvidešimties kilogramų kainuos nuo penkiolikos iki keturiasdešimt eurų. Didžiulė dėžė arba neįprasta forma gali brangti. Lyginant su courier bendrovėmis – kartais pigiau, kartais panašiai, bet tu žinai, kad daiktai keliauja vienu konkrečiu mikroautobusu, o ne be sąmonės blaškomi po skrydžių terminalus.

Ar tikrai mano dėžė neatidurs po kažkuo sunkiu ir nesutruks?

Stengiamės, kad ne, bet pasakysiu viską atvirai, kaip yra. Kartais, kai mikroautobusą kimšame pilną ir dar kas nors atsineša lagaminą, vietos pasidaro mažai. Jeigu pats ant savo dėžės neužrašei „neverskite“ ar „trapu“ – gali nutikti taip, kad kelionės metu ji nusitrenkia ir atsiduria po sunkesniu kroviniu. Todėl pakuotė turi būti ypatingai tvirta, o ne iš turgaus konteinerio paimtas kartonas. Kartą vežiau daiktus žmogui, kuris panaudojo seną bananų dėžę – subyrėjo dar Paryžiuje. Dėlto ir sakau: jei nori saugumo, pradėk nuo pakuotės.

Ką galima siųsti ir kaip supakuoti, kad neliktų gėdos

Ką apskritai galima dėti į siuntinį, kurį veža mikroautobusas?

Drabužius, batus, dokumentus, buitinę techniką nedidelę, knygas, vaikų žaislus, dviračio detales – ką tik nori, jei tai legalu ir nesprogsta. Negalima, aišku, narkotikų, ginklų, gyvūnų be veterinarinių pažymų ir panašių dalykų. Kartą vežiau šaldytuvą – priguldėm ant šono, prisitvirtinom, atgabenom sveiką. Kartą – lagaminą, pilną porcelianinių lėkščių. Mikroautobusas leidžia pritaikyti vietą, kaip reikia, skirtingai nei pašto automobilis, kur viskas metaši viena ant kitos. Svarbu tik – nepradėt siųst krovinio, kurį muitininkai vertins kaip komercinį. Tada jau kita muzika.

Ar galiu siųsti rūkytą dešrą ir kiaušinius seneliui į Angliją?

Brexit viską apvertė aukštyn kojom. Maisto produktai, ypač mėsa, pienas, kiaušiniai – po išstojimo papuola į griežtą kontrolę. Aš pats savo mikroautobusu nenorėčiau vežt rūkytos dešros, nes pasieny gali tekti išmest ar net gaut baudą. Kiaušiniai – tai jau visiška utopija, neplanuočiau tos kelionės. Žinau, kad močiutės nori paragaut lietuviško maisto, bet čia rizika, kuri neverta. Yra lietuvių parduotuvių Londone – ten ir nusivežkit. Geriau siųsti keptų sausainių dėžutę – tą dar praleidžia, bet su šviežiu maistu – nerekomenduoju nei už ką.

Kaip reikia supakuoti daiktus, kad neišsiteptų ar neišbyrėtų kelyje?

Pirma taisyklė – dviguba prancūziška. Dėk į maišą, tada į dėžę, tada apklijuok juosta. Jei yra trupantys daiktai – apvynioj burbuline plėvele. Bet svarbiausia – skysčiai. Buvo atvejis, kažkas atidavė indelį su medumi, uždengė dangtelį, bet neužėjo lipnia juosta. Kelionėj per Alpes, kur stabdomi staigiai, jis išsileido. Visas galelio kilimas liko lipnus tris savaites, kvepėjo kaip avilys. Daugiau taip nenoriu. Užpildyk tuščias dėžės vietas su skudurais, senais marškinėliais. Jei dėžėj daiktai šokinėja – vadinasi, blogai supakavai.

Ar ant dėžių reikia rašyti adresus ir kas ten viduje?

Taip, užrašai reikalingi. Bent jau gavėjo vardas, telefono numeris ir tikslus miestas Anglijoj. Kartais žmonės atneša nemargintas dėžes – tada aš pats rašausi markeriu ant šono, bet ne visada turiu laiko kapstytis, kas viduje. Dėl turinio sąrašo – nereikia eilėraščio, bet vienas lapėlis su bendru aprašymu nepakenks: „Used clothes and children's toys“. Angliškai arba lietuviškai su vertimu. Nesam pasieniečiai, bet jei kils klausimų Doverio ar Calais kelyje – turim ką parodyt. Be to, tvarkingas užrašas padeda ir pristatymo metu, kai skambinam gavėjui.

Dokumentai, muitai ir biurokratinė tikrovė

Ar reikia muitinti siuntinių, kuriuos vežate mikroautobusu į Angliją po Brexit?

Taip, reikia žinoti taisykles, nors ne visada tenka mokėt. Jei siuntinio vertė viršija šimtą trisdešimt penkis svarus sterlingų – gali kilti muitas. Bet čia aš nesu šimtu procentų tikras, nes skaičiai keičiasi, ir aš vairuotojas, ne muitinės agentas. Dažnai siuntiniai artimiesiems yra seni naudoti daiktai, asmeninės dovanos, tad muito nematau. Bet jei siunti penkis naujus telefonus – čia jau ne siuntinys artimajam, o bandymas prekiaut. Tada viskas kitaip. Todėl prieš kraunant, pagalvok – ar tai atrodo kaip asmeninis siuntinys, ar kaip biznis?

Ką daryti, jei muitininkai pasakys, kad turiu mokėti mokesčius?

Tada moka gavėjas Anglijoje, nebent sutartis kitaip. Mes, kaip pervežėjai, neįsiterpiame į mokesčių mokėjimą – vežam ir tiek. Geriausia jau iš Lietuvos paskambinti tam, kuris priims siuntinį, ir pasakyti, kad gali būti staigmenų. Buvęs atvejis – vežiau dviratį, visiškai naują, dar su lipdukais. Muitininkai pasienyje ties Doveriu traktavo kaip prekę, ne kaip naudotą daiktą. Žmogus sumokėjo beveik šimtą svarų. Aš nepatenkintas buvo, bet aš tik vairuotojas. Svarbu, kad žmonės žinotų riziką ir nesitikėtų, jog viskas praeis tyliai kaip prieš dešimt metų.

Ar būtina rašyti sąrašą, kas viduje, ir kaip tiksliai jį reikia?

Būtina? Ne. Labai rekomenduojama? Tikrai taip. Pakaks vieno lapo – anglų kalba geriausia – su bendru aprašymu: „Used personal belongings“, „Gift – clothes, books and toys“. Nesikankink rašydamas kilometrinį inventorių, nes tada muitininkas gali imt klausti dėl ko nors įtartino. O jei sąrašo visai nėra – gali prasidėti išpakavimas. Blogiausia, kai stovi ilgoj eilėj ir tavo dėžė be jokių žymių. Tuomet tikrina ilgiausiai. Aš prie savo mikroautobuso nenoriu stovėt valandą, kol kas nors naršo po svetimus marškinius.

Kas realiai dedasi kelyje

Kur laikomi siuntiniai mikroautobuse – ar kartais sėdi žmonės ant dėžių?

Pagal taisykles – ne, žmonės ant krovinių neturi sėdėt, ir kiekvienas turi turėti savo vietą su diržu. Bet realybė kartais kitokia, ypač kai pilnas salonas, o kažkas atsineša papildomą lagaminą. Kartais žmogus tiesiog remia kojas į maišą. Siuntiniai paprastai keliauja gale, po apsauginiais audeklais arba specialiai įrengtoj zonoj. Stengiamės, kad neatidarius durelių viskas išsibarstytų. Būna dienų, kai perskirstom krovinius per stotelę, nes pirmo pakrovimo metu nesučiupom saiko. Ne visada tobula, bet stengiamės, kad saugumas būtų pirmoj vietoj, net jei reikia pergrūsti iš naujo.

Ar galiu sekti, kur dabar yra mano siuntinys?

Mes nenaudojame sudėtingų GPS sistemų kiekvienai dėžei – tai ne DHL. Rašau žinutes. „Važiuojam per Belgiją, viskas gerai.“ „Po dviejų valandų būsim Londone, ruoškis.“ Daugelis mažų pervežėjų taip ir veikia – tiesiogiai, be programėlių. Jei skambini – atsiliepiu arba perskambinu per pertrauką. Kai siunti artimiesiems per mikroautobusą, dažnai norisi to žmogiško kontakto, o ne šaltų taškų žemėlapyje. Buvo klientė, kuri paskambino maždaug šešis kartus per kelionę. Nesispyriojau – supratau jaudulį. Pasakiau, kur esam, ir ramiai nuvažiavom toliau.

Kas jei mikroautobusas sulūš per Belgiją ar Prancūziją?

Tai blogiausias sapnas, ir taip buvo. Tepalas, sankaba, elektronika – kas tik nori gali sugesti. Tada stovim, ieškome serviso, vėluojam, o jei labai blogai – persiunčiam antrą mašiną arba perduodam kolegai kitur. Jūsų siuntinys liks saugus, kol mes tvarkom bėdą. Kartą sulūžom netoli Lilio, pradėjo pliaupt lietus, žiauriai šalta. Siuntiniai buvo po tentu, niekas nepateko, bet visi drėgni drebuliai laukėm pagalbos. Pristatymas vėlavo parą. Tokie dalykai. Kelias ilgas, mašinos dėvisi, ir nesuvalgysi to fakto – nepaisant to, ką gražiai parašyti internete.

Kaip telpa tiek daiktų, kad dar ir žmonės važiuoja?

Tetris. Tikras, gyvas tetris. Vienas mūsų vairuotojas iš Klaipėdos aštrai moka sudėliot – lagaminais, dėžėm, maišais taip, kad viskas sustoj. Kartais, kai per daug siuntinių, paprasčiausiai nepriimam visų keleivių arba imame antrą mikroautobusą. Negalima vežt žmonių be sėdimų vietų – baudžia policija, be to pavojinga. Todėl jei matom, kad nebetelpa, vadovaujamės ne geidžiu, o sveiku protu ir saugumu. Geriau mažiau krovinio, bet visi gyvi ir sveiki, nei prigrūsta iki lubų su rizikinga kelione.

Kai adresas stringa arba susidaro kebuli situacijos

Kas jei nežinau tikslaus adreso Londone, tik rajono pavadinimą?

Būna ir taip. Tada mes pasišnekam. Ar artimasis turi paštomatą? Ar gali atvykti iki mūsų stotelės? Mes turim savo sustojimo taškus – rytiniame, šiaurės ir pietiniame Londone, kartais Birmingame ar Lutone. Jei nežinai gatvės – nurašom telefonu, derinamės. Kartais žmonės pirmą kartą rašo tik vardą, o adresą pasako paskambinę vakar prieš išvykstant. Nestringam, nebent visiškai dingsta ryšys. Tada pasistengiam surasti per kaimynus, bet verta, kad pats gavėjas žinotų, jog mikroautobusas atvyksta.

Ar galiu pats atsiimti siuntinį iš jūsų stotelių, ar tik pristatymas į namus?

Gali atsiimti pats, ir netgi dažnai taip greičiau. Mūsų stotelės – didesnių prekybos centrų aikštelės arba gyvenamieji rajonai, kur patogu saugiai sustoti. Pranešam iš anksto – „būsim sekmadienį apie šešias vakare.“ Atvažiuoji, pažiūri, pasirašai, pasiemi. Jei reikia į namus – susiskaičiuojam, ar verta dėl papildomų išlaidų. Kartais žmonės taupo arba nori pasiimti darbe, todėl patys atvažiuoja per pusvalandį. Išties, patogu abiems pusėms, ir mums nereikia sukti galvos dėl spūsčių gatvėse.

Ką daryti, jei mano sesuo Anglijoje negalės tą savaitę pasiimti?

Tai standartinė bėda. Atvežiau dėžę, o ji – komandiruotėj, arba tiesiog neišgirdo skambučio. Tada saugom pas save sandėliuke arba numatom kitą datą. Jei trumpai – galim palikt draugui, kaimynui, bet tik su gavėjo sutikimu. Svarbiausia, kad žmogus žinotų apie kelionę. Buvę, kad klientas išskrido į Ispaniją, o siuntinys laukė Londone pas mane garaže. Savaitę gulėjo, nemokamai, bet aš jau bijojau, kad pas kaimynus užaugs pelėsis ant dėžės, jei ilgiau. Planuokite laiką kartu.

Kodėl vieni pervežėjai prašo visko pinigų iš anksto, o kiti – ne?

Aš pats imu pusę prieš, pusę – kai atiduodu. Bet suprantu ir tuos, kurie ima viską – saugumo dėlei. Deja, rinkoje pasitaiko žmonių, kurie pasiima pinigus facebook'e, prisistato kaip pervežėjai, o tada dingsta be žinios. Todėl dalis sąžiningų kolegų reikalauja šimto procentų į priekį – bijo likti nieko. Aš pasitikiu, kol įsitikinu, bet jei pirmą kartą susitinkam – irgi galiu paprašyt avanso. Kiekvienas renkasi kaip jaučia. Sėdėdamas vairuotojo vietoj matau dvi puses: klientas bijo būt apgautas, o pervežėjas – dirbt už dyką.

Apie tai, ko paprastai nedrįsta paklausti

Ar tikrai visi siuntiniai pasiekia gavėjus, ar buvo atvejų, kad pradingo kokia dėžė?

Pasakysiu atvirai, nors ne visi tai rašo. Yra tokių „pervežėjų“, kurie suka rankas su mikroautobusu vieną kartą, pasiima siuntinius, o paskui tos dėžės atsiduria turguose arba tiesiog šiukšlių konteineriuose šalia kažkurios stovėjimo aikštelės. Girdėjau tokias istorijas, matęs rinkoje. Todėl rinkitės žmogų, kuris turi įmonę, veikiantį telefoną, su kuriuo jau esate kalbėję anksčiau. Mes vežame taip, kad neiškraipom dėžių, bet rinkoje pilna vienos dienos herojų. Jei kaina per gera – pagalvokite du kartus. Saugiai pasieks gavėją tik tada, kai pasirenkate tą, kas gabena jau ne pirmą sezoną.

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo to, kuris pirmą kartą sėdo prie mikroautobuso vairo?

Klausk detalių. Kur išvykstate, kokiu keliu, kokia mašina, ar yra draudimas, kiek metų vežate. Jei žmogus murma, vengia temos, siūlo kainą dukart mažesnę nei likusieji – įsijunkite signalą. Rimtas vairuotojas žinos datas valandų tikslumu, o ne „no, gal savaitgalį kažkada“. Dar vienas dalykas – realus pervežėjas pats daug klausia: ką vežam, koks svoris, ar reikia padėt pakuoti. Jei tyliai tik pasiima pinigus ir sako „ateis“ – abejokite. Rimtas žmogus pavijo, kad ir grūstas, bet žino ką daro.

Kodėl kartais pristatymas vėluoja dienomis ar net savaite?

Nes gyvenimas nesuklota pagal grafiką. Remontas pasieny, eilės keltuose per audrą, sulūžęs ratlankis kur nors netoli Vokietijos, arba... (o gal ten buvo ne šeštadienis, o sekmadienis, kai servisai nedirba) ir tuomet stovi iki pirmadienio. Kartais pats vairuotojas susirgsta. Mes ne robotai. Pats prieš dvejus metus praleidau tris dienas Paryžiuje su karščiu, kol kolega neatvažiavo perimt mikroautobuso. Dėlto ir stringa pristatymai. Klientai skambina pikti – aš suprantu jų nusivylimą. Bet kelias toli, mašina sensta, ir kartais tiesiog nepadarysi stebuklo, nors ir norėtum visus palepinti greičiu.

Keli smulkūs dalykai pabaigai

Ar grynųjų pinigų galima įdėti į siuntinį draugei?

Atsakymas techninis – galima. Bet patarimas – nedarykit to. Jei dėžė atsidurs netinkamose rankose – pradings ne tik siuntinys, bet ir pinigai. Aš nežinau, kas dedasi kiekvienoj stovėjimo aikštelėj tarp čia ir Anglijos. Kartą klientas vėliai prisipažino, kad vežiau voką su grynaisiais – aš iki galo nežinojau, kol neatidaviau. Sėkmė buvo mūsų pusėj. Bet geriau per banką, per pavedimą, per Revolutą. Siuntiniai turi būti tik daiktai. Pinigai kursto pagundas ir praradimus, o atsakomybė tada nebeaiški.

Koks yra pats keisčiausias ar didžiausias daiktas, kurį teko vežti į Angliją?

Didžiausias – dvivietė sofa. Išrašėm keleivių sėdynes, priguldėm, prisitvirtinom per diržus. Vežėm. Keisčiausias – surinkta medinė pavėsinės stoginė. Ir kartą du lagaminai, prigrūsti vien senų receptų knygų, kurių vertė – sentimentali. O dar buvo šuns narveliai, o viduje... katės. Klientas pajuokavo, kad tokiu būdu lengviau praeiti patikrą. Muitininkas žvilgtelėjo, nusijuokė ir paleido. Mikroautobusai nėra stebuklų dėžės, bet jų viduje tikrai netrūksta keistenybių ir šypsenų.

Ar jūsų draudimas dengia sugadintus siuntinius, ar man reikia savo?

Transporto draudimas dengia krovinį, bet su sąlygomis – tik iki tam tikros sumos ir jei įrodytas mūsų neatsargumas. Jei pats supakavai stiklinį indelį į ploną popierių ir jis dūžo – čia jau ne mūsų atsakomybės zona. Vertingiems daiktams – nešiojamiems kompiuteriams, veržliarakčiams – praneškite iš anksto. Galim sudėti atskirai, apdrausti papildomai. Draudimas egzistuoja, bet jis nėra stebuklingas skėtis nuo bet ko. Kartais geriau gerai supakuoti ir pasakyti, o ne kliautis popieriumi po nelaime.

Jei siunčiu nešiojamą kompiuterį tėvams, ar tikrai jis bus saugus?

Bus, jei padarysi savo darbą, o mes – savo. Rinkitės tvirtą dėžę, burbulinę plėvelę, originalų komponentų įpakavimą jei yra, ir visada praneškite mums, kad viduje elektronika. Mes tada nesispaudžiam po drabužių krepšiais, o dedame ten, kur mažiausiai vibracijos. Kartą atvežiau laptopą vilniečiui į Readingą. Jis atsidarė, įjungė – veikė. Aš lengviau atsikvėpiau. Nes jei sugenda – nebeaišku, ar tai kelio kaltė, ar gamyklinis brokas. Todėl bendradarbiavimas ir žinojimas padeda išvengti streso abiems pusėms.

Matau, kad prirašiau nemažai, bet kai dirbi su tarptautiniais pervežimais jau tiek metų, norisi papasakot viską. Mes mikroautobusais vežame siuntinius artimiesiems į Angliją saugiai ne todėl, kad turėtume gražų šūkį svetainėj, o todėl, kad žmonės pasitiki ir grįžta. Pasitikėjimas – sunkiausias daiktas uždirbti per tiek kilometrų. Jei kils klausimų – skambinkite, rašykite. Kiekviena dėžė turi savo istoriją, ir mes stengiamės, kad ji baigtųsi laimingai, o ne kur nors ant pasieniečių stalo.