Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje

Pastaruoju metu didžioji dalis skambučių – ne dėl baldų, o dėl dėžių. Žmonės sako, kad vaikas išvažiavo dirbti į Londoną, o mamai rūpi pridėt prie siuntinio sriubų, žirnių ir šiltų kojinių. Dirbu tarptautinių perkraustymų ir pervežimų srityje jau daugiau nei dvidešimt ketverius metus, ir matau, kad siuntinių vežimas mikroautobusais į Angliją tapo beveik dažnesnis už pilnus persikraustymus. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje – todėl, kad tai paprasčiau nei siuntų centrai, o ir kaina kita kalba. Yra savų niuansų, aišku. Šįkart papasakosiu, kaip viskas iš tikrųjų vyksta, be tos oficialios makaronų kramtymo.

Pradžia – kai pirmą kartą siunčiat

Ar galiu nusiųsti tik vieną dėžę?

Žinoma. Būtent vienai ar dviem dėžėm ir skambina dažniausiai. Imat standartinę parduotuvinę dėžę iš degalinės arba statybų rinkos, apklijuojat lipnia juosta ir mes ją paimam. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje – ir dažnai tie siuntiniai būna nedideli. Tiesa, labai didelė dėžė gali kainuoti beveik tiek pat kaip pusė kubo, bet čia jau matysim vietoje. Svarbu, kad nebūtų matyti, kas viduje, ir kad ji atlaikytų truputį drėgmės. Viena dėžė – vienas adresas. Paprasta. Mes nefigūruojam su puslapiais.

Kiek kainuoja nusivežti siuntinį į Londoną?

Čia visada sunkiausia dalis. Sakyti tiksliai iš karto – neįmanoma. Na, jei dėžė iki 30 kg ir ne didesnė už pusę bagažinės, tada orientaciškai nuo 35 iki 55 eurų. Bet jei jūsų artimieji gyvena ne Londone, o kur nors Northumberlande, tai kaina kyla. Kartais klientai sako, kad pas konkurentus pigiau. Gali būt. Tik aš mačiau, kaip tie pigūs variantai baigiasi – siuntinys pametamas kažkur dvarečiuose. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje – jau du dešimtmečius, ir žinau: per pigiai reiškia nežinia kur dings. Geriau mokėti vidutiniškai ir žinoti, kad žmogus gaus sveiką siuntinį.

Ar man pačiam reikia supakuoti, ar jus tai padarote?

Pačiam. Turiu būt sąžiningas – mes ne siuntų centras, kur pakuoja už jus. Imat dėžę, įdedat daiktus, apsivyniojat burbuline plėvele jei trapi. Jūs turite supakuoti patys (na, nebent sutarsime atskirai, tada kai ko ir padėsime). Bet jei atvešite atvirą krepšį su kabančiom rankovėm, vairuotojas gali nesutikti imti. Buvo atvejų – atveža plastmasinį maišą, o viduje puodeliai. Ne, taip neveikia. Sandari dėžė. Lipni juosta. Minimumas. Tai nėra raketų mokslas.

Ar tiksliai žinote, kuriuo metu atvažiuosite paimti?

Oi, čia aš pats ne visuomet galiu garantuot. Žiūrėkit, mes važiuojam maršrutu, ne taksi. Siuntinių vežimas į Angliją vyksta per Lenkiją, Vokietiją, ir ten būna kamščiai arba remontai. Paprastai nurodau langą – ryte tarp aštuonių ir dešimtų, arba po pietų. Bet jei prieš jus klientas vėlavo su dokumentais... langas pasislenka. Kartais paskambinu pats ir perspėju. Realybė tokia. Jei jums reikia tiksliai iki minutės – tada kurjerinė tarnyba. Bet kainuos tris kartus daugiau. Ir netgi jie vėluoja.

Kaip supakuoti dėžę, kad neišbyrėtų močiutės agurkai?

Žinote, buvo toks atvejas... moteris atnešė dėžę su raugintais agurkais stiklainiuose. Stiklas. Skystis. Ji apvyniojo popierinėm servetėlėm. Aišku, kelionėje stiklainis truputį atsidarė – kvapas mikroautobuse, baisu. Dabar visiems sakau: jei stiklas – burbulinė plėvelė. Jei drabužiai – į maišus, o tada į dėžę. Dėžė turi nešiotis bent du sluoksnius kartono. Uždarykite su lipnia juosta iš visų pusių. Ir nepamirškite – mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje, o ten kelias ilgas. Pakuotė turi ištverti 30 valandų vertimųsi. Stiklainiai atskirai, sandariai.

Kas dedama vidun ir ko geriau nevežti

Ar leidžiama siųsti maisto produktus?

Taip, bet... išskyrus pieno produktus, šviežią mėsą ir kiaušinius. Kai kurios įmonės sako, kad veža viską. Meluoja. Muitinė gali patikrinti ir konfiskuoti. Mes vežame konservus, sausus produktus, makaronus, džiovintas daržoves. Rūkyta žuvis – ribotas kiekis. Drąsiausiai vežkite košes ir šokoladą. Tik nepamirškite rašyti tai ant sąrašo. Nes jei muitininkas atidarys, o ten tupi ne tik kojinės, bet ir dešra – bus pokalbis. Ir ne malonus. Geriau neprovokuoti.

Ar mikroautobusu galima siųsti naminį augintinį?

Ne. Absoliučiai ne. Ir dar kartą – ne. Buvo laikai, kai vieni "pervežėjai" kišdavo kates po sėdynėm. Tai ne tik neetiška, tai neteisėta. Gyvūnams reikia veterinarinių pasų, skiepų, specialių narvelių. Mes to nedarysim. Ne kilnojamasis zoologijos sodas čia. Siuntinius vežame mikroautobusais – tai daiktai, ne gyvos būtybės. Jei norite pervežti katę – yra specialios tarnybos, oro uostai, veterinarai. Kainuoja brangiai, bet taip turi būt. Aš tai uždarau akis ir važiuoju toliau be gyvūlių.

Kokių daiktų tikrai negalima dėti į siuntinį, ypač vaistų?

Vaistai... hm. Čia aš pats kartais susimušu. Receptiniai vaistai – rizikinga. Jei tai paprasti vaistinėlės ibuprofenai ar pleistrai – paprastai praleidžia. Bet jei ten insulinas, stiprūs vaistai – gali reikėti dokumentų. Tikslaus sąrašo kas galima, kas ne, pasienyje... na, pasikeičia dažnai. Geriau nepakuokite vaistų be dėžučių su lietuviškom etiketėm. Kartais palieku vaistus žmonėms, bet visada sakau: rizikuojat patys. Jei gavėjui tikrai reikalingi – tegu vežasi rankinėje, ne siuntinyje. Čia jūsų atsakomybė.

Ar galiu siųsti dviratį sulankstytą? Jis juk mažas.

Gali, bet tai jau ne siuntinys, o krovinys. Sulankstytas dviratis vis tiek didelis. Reikės dėžės arba kokio apmušalo. Jei turite dviratį, mes įtalpinam, bet kaina bus didesnė nei už paprastą dėžę. Buvo atvejis – žmogus nusprendė, kad "mažas dviratukas" tilps į bagažinę. Tilpo. Bet vietoj trijų siuntinių galėjom paimt tik vieną. Taigi erdvė ribota. Sulankstyta dviračio dalis ir mažas siuntinys – skirtingi dalykai. Skaičiuojam pagal vietą. Ir svorį.

Kiek kilogramų galima sutalpinti į vieną standartinę dėžę?

Realiai? Dėžė paima kiek pakels. Bet žmogiškai – apie 20–25 kg. Ne todėl, kad negalima daugiau, o todėl, kad mūsų vaikinai turi jas krauti. Vienas krovinys 35 kg – dar imtina. O jei 50 kg? Tada jau klauskite, ar vairuotojas vienas nenualps. Dėžė turi neišėsti rankenų. Jei sunku – padalinkit į dvi mažesnes. O pakeliui mes dar kartais parvežame ir... na ką, palikim tai kitai temai. Svarbiausia – kad nesuspaustumėte visko į milžinišką glaistymo maišą.

Kai kas nors nepasiseka – realybė gatvėje

Ar buvę, kad siuntinys tiesiog... dingsta?

Turiu būti atviras. Taip, šioje industrijoje pasitaiko. Yra įmonių – aš jų pavadinimų neminsiu – kurios surenka siuntinius, prigrūda mikroautobusą per daug, o paskui... kažkas nutinka. Daiktai pasislepia tarp dešimties kitų. Arba blogai pritvirtintas krovinys nukrenta. Mes stengiamės to išvengti vedami sąrašus ir nuotraukas. Bet mačiau, kaip kolega prarado dėžę Doverio terminale. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje – ir privalome žinoti, kur ką padėjom. Nepasitikėkit tais, kurie sako, kad niekada nieko nepraranda. Aš irgi ne Dievas. Tik labai stengiuos.

O jeigu mano brolis nėra namie, kai atvažiuojat pristatyti?

Klasika. Skambinam. Jei nekelia – paliekam žinutę. Jei žinot kaimyną – galim palikt pas jį, bet tik su raštišku patvirtinimu. Buvo – vežam siuntinį į Birmingemą, vaikinas rašė, kad bus namie. Atvažiuojam – tylu. Paskui paaiškėjo – pamiršo, kad tą dieną darbas. Teko pasistūmėt kitą dieną. Kai kurios įmonės tą papildomą dieną skaito kaip antrą kainą. Mes stengiamės nespausti, bet jei tai didelis atstumą nuo maršruto – atsiprašau, tenka primokėti šiek tiek. Todėl visada prašau: jei siunčiat siuntinį į Angliją mikroautobusu, suderinkit laiką su gavėju. Bent jau dieną. Parašykit ant šaldytuvo.

Kodėl jūs vežat 5 dienas, o kiti žada per dvi?

Tie kiti meluoja. Rimtai. Arba nežino, ką šneka. Du kartus per savaitę važiuojam. Maršrutas: Lietuva – Lenkija – Vokietija – Prancūzija – tunelis – Anglija. Fiziškai neįmanoma per dvi dienas, jei nešokuojat lėktuvu. Tie, kurie žada per 48 valandas, dažnai tiesiog surenka daiktus į sandėlį ir juos palieka savaitei. O paskui sako – atleiskit, vėluojam. Aš nuoširdžiai pasakau – penkios dienos. Kartais keturios. Jeisi pasitaiko gerai – trys. Bet ne dvi. Nepirkite tos pasakos. Mikroautobusas nėra teleportas.

Ką daryti, jei siuntinys sugadintas, kaip vyksta skundas?

Oi, štai kur bėda. Skundas... pirmiausia, reikia fiksuot viską iš karto. Nuotrauka daryta gavėjui. Jei dėžė šlapia, sulūžusi – fiksuokite. Mes turim draudimą, bet pripažinsiu – ne visada viską padengia. Buvo toks keistas atvejis: atvežėm dėžę sveiką, o viduje lūžę keramikinis puodelis. Pasirodo, klientas pats blogai supakavo. Čia ne mūsų kaltė. Dokumentai nėra visada privalomi, bet naudingą juos turėti – ir sąrašą, ir nuotraukas prieskoniui. Rašykite el. paštu, ne tik į feisbuką. Atsakom per kelias dienas. Kartais per savaitę, jei maršrute. Nesistengiu čia slėpti – taip yra.

Ar tikrai saugu siųsti brangius daiktus, pavyzdžiui, auksinius papuošalus?

Siųskite atsakingai. Brangūs daiktai – nepatogus klausimas. Teoriškai taip, praktiškai – nesiųskit auksinių grandinėlių per siuntinį mikroautobusu. Tai ne banko transportas. Jei tenka – įdėkit vidurin, tarp drabužių, bet nepasakykit niekam. Geriau parvežkit patys arba naudokit registruotą kurjerį. Mes vežam daiktus saugiai, bet mikroautobusai sustoja degalinėse, vairuotojai papietauja. Tikimybė, kad kas nors atidarys naktį – maža, bet nenulinė. Aš jums sakau kaip žmogus, kuris matęs visko: geriau keli šimtai eurų už nacionalinį kurjerį, nei gailėtis dėl senelės žiedo vėliau.

Dokumentai, muitai ir kiti biurokratiniai dalykai

Ar reikia pildyti kažkokių popierių siuntiniams į Angliją?

Po Brexito pasikeitė. Dabar reikia muitinės deklaracijos, jei vertė didesnė. Už asmeninius daiktus, dovanas – ribos taikomos. Mes paprastai padedame supildyti sąrašą – ką dedate, kokia vertė. Jei tai seni megztiniai ir knygos – vertė simbolinė. Bet jei ten naujas telefonas... deklaruokit. Jei pataisysit vėliau – problemos su muitine. Būna taip: žmogus paslepia kompiuterį, sako – knygos. Muitininkai juk ne kvaili. Patikrina. Bauda. Niekam nepatogu. Rašom sąžiningai nuo pradžių. Aš jų nemėgstu, bet su jais kalbėtis reikia.

Siunčiu siuntinį neprofesionaliai – ar manęs kas nors klaus, iš kur dėžė?

Klausti? Ne. Tikrinimo rizika – maža, bet yra. Siuntiniai artimiesiems Anglijoje paprastai praleidžiami lengviau nei komerciniai kroviniai. Jūs – asmuo, siunčiat mamai. Taip, parašo ant popieriaus. Bet jei tai penkiolika vienodų dėžių su prekėmis pardavimui – tada jau verslas. O verslui taisyklės kitos. Trumpai – jei tai tikrai dovana, jūsų vardą nurodžius, dažniausiai praeina. Kartais tiesiog būna strigimų, bet ne dėl jūsų kaltės – eilės. O apie eiles... nenorite žinoti. Aš pats pamenu tik du šimtus metrų Dunkerke.

Kaip man žinoti, kad siuntinys tikrai pasiekė tą žmogų Anglijoje?

Pasirašymas. Gavėjas pasirašo popieriaus lape. Arba, jei sutarta – nuotrauka, kad dėžė ant slenksčio. Kai kurios modernios įmonės siunčia GPS žinutes. Mes dar turim seną gerą sąžinę. Jei labai nerimaujat – skambinat gavėjui. Jei jis nekelia, skambinam jūsų numeriu, kurį davėt. Kartais žmonės pamiršta pasakyti gavėjui, kad siunčia. Tada pas mus duris atidaro svetimas žmogus ir žiūri kaip į ateivį. "Siuntinys? Koks siuntinys?" Taip ir būna. Praneškit namie. O tada jau viskas kaip laikrodis.

Ar jūs patikrinat, kas viduje, ar tikima žodžiu?

Patikrinam. Ne visada visas, bet atrankos principu. Ir jūs pasakot – jei sakot drabužiai, o aš atidarau, o ten... elektros įrankiai be dėžių – skambu jums. Tai ne dėl to, kad noriu kištis į privatų gyvenimą. Tai dėl muitinės ir dėl saugumo. Jei kelyje atsitiktų kas nors bloga, o pasirodo, kad ten degios medžiagos – man galas. Buvo – sakė "čia tik dokumentai". Atidarom – žiebtuvėlių pilnas sluoksnis. Ne, taip nebus. Aš čia rizikuoju licencija ir vairuotojų sveikata. Tikrinsim toliau.

Ar galima sumokėti grynaisiais, ar tik pavedimu?

Abu variantai veikia. Pavedimas prieš išvykimą – saugiausias. Grynieji paimant – irgi ok. Kartais žmonės atiduoda eurais, kartais svarais, jei paėmėm atgal iš Anglijos. Valiutą perskaičiuojam pagal tą dieną. Tik nepamirškit kvito. Kartais vairuotojas pasiima pinigus, bet paskui biure neperduoda – čia vidinė bėda, bet jūs turit turėti savo popieriuką. Būna visko. Aš biure raginu visus mokėt pavedimu, bet suprantu – ne visi taip moka. Ypač vyresnio amžiaus žmonės.

Mikroautobusas vs. siuntiniai – techniniai dalykai

Kodėl būtent mikroautobusas, o ne fūra ar pašto dėžė?

Fūra imasi didelių krovinių, konteinerių. Jūsų dėžė ten pasiklystų tarp sofas ir šaldytuvo. Paštas – brangu, ir terminai neaiškūs. Mikroautobusas lankstus. Užeina į siauras gatves Londone, sustoja prie pat namų. Vairuotojas pats pakelia dėžę. Nereikia jokių terminalų. Ir mes vežam ne tik siuntinį – kartais parvežam dokumentą iš ten, kartais paimam atgal ką nors. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje – todėl, kad tai žmogiškas būdas. Fūra gerai, kai krauni fabriką. Sūnui į Readingą – mikroautobusas. Trumpai tariant.

Koks pats didžiausias daiktas, kurį esat įtalpinę kaip siuntinį?

Hm, turbūt... pirties kubilas. Ne, tai buvo perkraustymas. O kaip siuntinį? Oho, buvo toks atvejis – du padangų komplektai. Supakuoti į didžiulį maišą. Įtalpinom po sėdyne. Dar – sulankstyta vaikiška lovytė. Buvo ir viryklė, bet ją išpakovo iš dėžės. Techniškai viryklė kaip siuntinys? Na, vienas daiktas. Bet turėjom tvirtinti specialiai, kad nesimestų. Didžiausias... gal šaldytuvas? Ne, šaldytuvas jau full perkraustymas. Sakau, riba – jei telpa į bagažinę ir sveria tiek, kad neperlaužia atsarginių dalių, imam. Kitaip – skambkit dėl krovininio.

Ar mikroautobusai važinėja tik į Londoną, ar ir į kitus miestus?

Kuo toliau nuo Londono, tuo brangiau, bet taip – vežame ir į Mančesterį, ir į Birmingemą, į Braitoną. Kartais į Škotiją, bet ten jau reikia derėtis atskirai, nes nuo Doverio iki ten – papildoma diena. Jei jūsų artimieji kažkur kaimelyje netoli Liverpoolio – dažniausiai sutinkame didesniame mieste. Nes mikroautobuso maršrutas pagal laiką. Ne visada galiu nuvažiuoti į užkampį už papildomus penkis svarus. Bet jei ten tik dvidešimt minučių nuo greitkelio – sutarsim. Anglija didelė. Ne visi supranta, kad nuo Londono iki Edinburgo – kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos ar net daugiau. Planuojam logistiškai.

Ką daryti, jei aš noriu parvežti daiktus iš Anglijos atgal į Lietuvą?

Tas pats mikroautobusas, tas pats numeris. Praktiškai pusė siuntinių važiuoja atbulai – iš Anglijos į Lietuvą. Studentai baigė mokslus, veža dėžes namo. Arba emigrantai grįžta. Kaina panaši. Svarbu sutart datą, nes mikroautobusas grįžta ne tuščias, ten irgi daiktų pilna. Užsirezervuojat vietą prieš mėnesį. Kartais žmonės galvoja – o, grįžta tuščias, tai paims mane pigiai. Ne, negrįžta tuščias. Visada pilnas. Jeigu radot tuščią mikroautobusą – kažkas čitai ne taip. Skambinkit kitam.

Ar galima siųsti keletą siuntinių skirtingiems žmonėms vienoje užsakyme?

Galima ir netgi ekonomiškiau. Bet kiekvienas siuntinys – savo adresas, savo sąrašas, savo kontaktinis numeris. Negalime sudėti dviejų skirtingų žmonių daiktų į vieną dėžę, jei jie vyksta į skirtingus adresus. Būna klientų – sako, taip, vienas vaikas Londone, kitas Birmingeme, imkit viską. Imam. Bet skaičiuojam kaip du siuntinius. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje – ir kiekvienas adresas yra kaip atskira stotelė. Aišku, jei abu gyvena greta – tada gal ir viena kaina. Bet tai jau retenybė. Rašykit aiškiai, kas kam. Ne rašyti ant gelsvo popiergalio. Man akys jau senos.

Išvada

Taigi, jei galvojat apie siuntinį broliui į Birmingemą ar dukrai į Mančesterį – paskambinkit, susitarsim. Mikroautobusais vežame siuntinius – artimiesiems Anglijoje jau daug metų, ir žinau, kad svarbiausia – ne greitis, o tai, kad dovana pasiektų sveiką. Nes jei viduje močiutės rauginti agurkai sudūš – kam to reikia. Aš čia, jei klausimų dar yra. Dėl kai kurių dalykų, tiesą pasakius, ir pats kaskart pasitikslinu – tos taisyklės tai ir vėl keičiasi. Svarbu, kad žmonės gautų tai, ką siuntė. O visa kita – išmoksim.