Mikroautobusais vežame į Angliją smulkius krovinius: ką verta žinoti prieš pakuojant dėžes

Dirbu šitame reikale jau dvidešimt treji metai – pradėjom dar tada, kai į Angliją veždavo daugiausia emigrantai lagaminus, o dabar mikroautobusais vežame į Angliją smulkius krovinius: nuo vienos spintos iki viso buto prietaisų. Daugelis klientų paskambina sumišę, nes nežino, ar jų daiktai tilps, ar kainuos tiek, kiek skelbimfe sake, o kartais bijo, kad paliks juos kur nors pakelės sandėly. Šis tekstas – ne instrukcija, o paprastas pokalbis. Atsakysiu į tai, ką dažniausiai klausiate per vakarinius skambučius, kai jau nervai badosi, o persikraustymo data – rytoj.

Kainos, terminai ir kaip čia viskas suplanuoti

Kiek dabar kainuoja nuvežti keturias dėžes ir kėdę į Londoną mikroautobusu?

Na, žiūrėk, nuo Vilniaus iki Londono dabar gaunasi koks tūkstantis aštuoni šimtai kilometrų, plius naktiniai keltai arba pravažiavimas pro tunelį. Keturios dėžės ir kėdė – tai maždaug du–trys kubiniai metrai. Realiai sakyčiau, kad kaina svyruoja maždaug nuo šimto iki dviejų šimtų eurų, jei vežame kartu su kitu kroviniu. Jei mikroautobusas važiuoja tik dėl jūsų – bus brangiau. Vieną kartą vežiau vieną printerį į Birmingemą, klientas galvojo, kad tai kainuos trisdešimt eurų. Teko paaiškinti, kad dykai neparvešim – kuras, bilietai, viskas turi savo kainą.

Ar reikia užsakinėti savaitę į priekį, ar galima ir antradienį jau išvažiuoti?

Galima ir per kelias dienas, bet... (o ne, geriau sakykime) geriausia bent prieš savaitę, kad spėtume sudėlioti maršrutą. Yra savaime suprantama, kad žmonės planuojasi paskutinę minutę – tada bandome įsprausti į esamą reisą. Žiemą vietų mažiau, vasarą – sunkiau, nes visi važiuoja vienu metu. Prieš mėnesį užsisakius turite daugiau variantų. Kartą pats vykau į Angliyą niekaip nesuspėjęs, teko stoti vidury nakties Krokuvoj ir ieškotis kur pasišildyti kavos – nepatartina.

Kodėl vieni vežėjai prašo tris šimtus, o kiti aštuonis šimtus eurų už tą patį maršrutą?

Čia tas pats, kaip su mašinom – vieni pardavinėja prabangius BMW, kiti – dešimtmetį minivaną su krentančiomis durelėm. Kai kurios įmonės meta žemą kainą, o paskui priduria mokesčius už keltą, kuro priemoką, muitinę ir dar kažką. Buvo atvejis, kai klientui prie durų pareikalavo dar šimto penkiasdešimt svarų, nes va neva „mašinoj nebetilpo“. Jei kaina atrodo per gera – tikėkitės kirčio. Aš sakau tiesiai – mūsų kaina apima beveik viską, išskyrus ką jūs patys prisigalvojat.

Ar galiu mokėti grynais kai jau pamatysiu daiktus sveikus, ar būtina iš anksto?

Žinai, oficialiai mes imame keturiasdešimt procentų avansą, bet... šiaip sutinkame ir galiniam susitarimui. Tik nežadu čia absoliučios tiesos pasakyt, nes kiekvienas reisas skirtingas. Jei jūsų krovinys užima pusę mikroautobuso – pinigai reikalingi prieš tai. Jei trys dėžės vežamos drauge su kitais daiktais – galima ir pabaigoje. Vienas kurjerių kolegų sakydavo: „paskui žmonės pamiršta piniginę namie“. Aš linkęs pasitikėti, bet kartą Londone laukiau keturias valandas dėl to, kad „atsiprašau, bankas uždarytas“. Taigi – derinam individualiai.

Kiek realiai važiuoja mikroautobusas iš Vilniaus iki Londono?

Išlyginsi skaičius – maždaug dvidešimt dvi valandos vairavimo, bet realiai tai išeina trisdešimt–trisdešimt šešios valandos. Prisideda keltas per Lamanšą arba pravažiavimas tuneliu, miego pertraukos, kuro pylimas. Kartais pasienyje eilės, ypač jei prasideda kažkokie patikrinimai. Šeštadienį važiavome – Prancūzijoje buvo avarija, valandą stovėjom. O jei dar vairuotojas pavargęs – privaloma sustoti. Saugumas svarbiau už jūsų sofos terminus, nors suprantu, kad jaudinatės.

Ką galima kišti į vidų ir kaip tai supakuoti

Tai kas laikoma smulkiais kroviniais? Mano sofa yra smulkus krovinys ar jau nebe?

Smulkus krovinys – tai paprastai kas neviršija dešimties iki penkiolikos kubinių metrų, nors... (turima omenyje, kad mikroautobusas telpa iki keturių su trupučiu kubų patogiai). Sofa, jei nedidukė, gali būti smulkus krovinys. Jei tai dviejų metrų kampinė milžinė – jau reikės kitokio žiūrėjimo. Mikroautobusais vežame į Angliją smulkius krovinius: dėžes, lagaminus, dviračius, krepšius, nedidelę buitį. Kartą bandėme kišti pianiną – prisiekiau daugiau nebandyto. Tilpo, bet grindys suvaitojo. Taigi, klauskit, o ne spėliokit.

Ar aš turiu pats ieškoti dėžių, ar jūs atvešite?

Galiu atvežti, bet kainuoja. Pigiau nueiti į vietinį prekybos centrą ir paprašyti tuščių dėžių po daržovėm – jos tvirtos. Jei yra brangi technika – geriau nusipirkti burbulinės plėvelės. Aš patarčiau dėžes paruošti iš vakaro, nes rytas prieš išvažiavimą būna chaosas – randi rakštį po akies vakarykštę neradęs. Kartą klientas supakavo daiktus į maišus nuo bulvių – numetus ant grindų, fotelis gavosi su kamuoliu. Nenaudokite pirkinių maišelių kaip pirminės pakuotės, rimtai.

Ar tikrai negalima vežti dažų ir lakų? Net jei tik vienas kilogramas?

Negalima. Taškas. Ir nesiginčykime – tai pavojingi kroviniai, kurie sprogsta nuo temperatūros pokyčių. Nesvarbu, ar tai penki litrai, ar du šimtai. Prancūzijos ir Anglijos pasieniečiai patikrina, o jei randa – bauda, sustabdymas, o mikroautobusas dar kelias valandas stovi. Maždaug prieš dvejus metus kolega pamiršo apie dažų tūbelę bagažinėje – praleido pasienyje keturias valandas aiškindamasis. Ne tik investicija į dažus nueina šuniui ant uodegos, bet ir vėluojama visiems kitiems klientams. Išmest.

Ar reikia drausti daiktus atskirai, ar jie jau jūsų draudime?

Mes turime CMR draudimą, kuris dengia tam tikrą sumą, bet jei vežate senelės porcelianą ar kompiuterį už du tūkstančius – pasidomėkite papildomu draudimu. Tiksliai nepasakysiu kiekvieno daikto kainos, nes įstatymai čia lurksta už kampo, bet... šiaip mes stengiamės važiuoti saugiai, kad nieko nenutiktų. Buvo reisas, kai staigiai stabdžiau dėl stirnos – lagaminas nuskrido į priekį. Sužeidė dėžę, bet kad buvo gerai supakuota – viskas sveika. Draudimas – geras, bet pakuotė – pirmoje vietoje.

Augalus galima? Turiu du fikusus.

Galima, jei nežiemą ir jei ne itin egzotiški. Žiemą šaltyje augalai pakęsti apie nuliį kelias valandas, mikroautobuse nėra šildymo kai stovi. Fikusai kieti – mano žmona augina identiškus, tai žinau. Tik reikia, kad vazonai nebūtų išmesti tarp dėžių be fiksacijos. Kartą vežiau palmį – klientas apvyniojo senais vilnoniais megztiniais. Atvažiavo lygiai taip pat žalias, nors lauke buvo minus penki. Jei labai bijote – geriau palikite kaimynui, bet aš pats esu linkęs paimti, jei vietos yra.

Kas darosi kelyje, muitinėse ir kai vairuotojas pavargsta

Ar tikrai mikroautobusas ištvers tokią distanciją? Juk tai ne vilkikas.

Ištvers. Mes važiuojame keturiais–penkiais šimtais tūkstančių kilometrų per metus, patikriname techniką prieš kiekvieną didesnį reisą. Bet taip, gedimai pasitaiko – kaip ir su bet kuria mašina. Turiu mechaniką čia pat, Aleksote. Kartą užmestyje suplyšo tepalo siurblys – prireikė dviejų valandų remonto. Jei vežate su vilkiku, jie paprastai turi atsarginę techniką, o mes – pokštelėjimą ir taksi iki serviso. Tačiau per dvidešimt metų pasitaikė gal du-trys tokie atvejai. Dauguma kelionių kaip per sviestą.

Kas būna, jei pasienyje vėl kažkoks deficitas ir stringate?

Būna. Nebūna taip, kad pravažiuoji visada per penkias minutes. Paprastai Kalė arba Folkestono tunelis dirba sklandžiai, bet jei prasideda patikrinimai dėl nelegalų arba techninių gedimų – stovime. Vairuotojas paskambina, pasako realią situaciją. Nepatyrę klientai kartais pyksta, kad vėluojam, bet aš juk ne valdžia. Kartą stovėjom aštuonias valandas, nes prieš mus konteinerį pilną kažko neaiškaus ėmė kapoti ieškodami. Svarbiausia, kad daiktai saugūs, o jei reikia – pranešame iš karto, kai žinom patys.

Ar galima sekti kur yra mano krovinys kaip taksį per programėlę?

Ne, ne taksį. Nėra tokios programėlės kaip Bolt, bet mes siunčiame koordinates, kai vairuotojas kerta sieną arba sustoja nakvynei. Šiuolaikiniame mikroautobuse yra GPS, aš matau kur jis, bet ne visada turiu laiko jums siųsti žinutę kas valandą. Jei klausti – pasakysiu. Būna, kad telefonas užsimeta kur nors Prancūzijos kaime ryšio nebėra, tada iki vakaro nieko nesužinosit. Realybė tokia, kad stebėjimas yra, bet ne realiu laiku kaip Uber. Nereikia tikėtis stebuklų.

Ar jūsų vairuotojai kalba angliškai? Brolis bijo, kad netyčia ką ne taip supras.

Tai žiūrėk, lietuviškai tikrai moka visi, kas svarbiausia. Angliškai – skirtingai. Vieni šnekėlūs, kiti vos susišneka. Brolis gali pasislėpti už durų, jei labai bijo pokalbio – nereikia. Aš pats dirbu su šita rinka nuo devynių dešimtųjų pabaigos, tai mano anglų kalba pakankama, o vairuotojai mokomi pagrindinių frazių. Jeigu reikia paskambinti pasakyti, kad atvažiuojam – susišneka. Bet kad galėtų vesti paskaitą universitete – ne, nereikia tikėtis. Praktikė pagelbia.

Ar važiuojate per uostą Kaune? O gal iš Klaipėdos?

Nėra uosto Kaune, nebent upių uosto kažkokio... Ne, mikroautobusai važiuoja sausuma per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją ir tada keltas arba tunelis. Klaipėda čia visai netinka, nes tas būtų aplinkkelis per Švediją, dvigubai brangiau. Kai kurie klientai galvoja, kad į Angliją reikia plaukti kaip į Ameriką – nereikia. Keltas trumpas, vos pusantros valandos, arba traukinys pro tunelį, visa sausuma iki pat krantų. Aš ir pats kartais pasiilsiu to uosto kvapo, bet kelias eina per Europą kaip ietimi.

Pristatymas Anglijoje ir kiti niuansai

Ar pristatote tiesiai ant slenksčio Londone, ar į kažkokį sandėlį?

Ant slenksčio. Tiesiai į duris, jei gatvėje telpa mikroautobusas. Londone yra zonų, kur sunkvežimiai negali stovėti, bet mes paprastai prisistatome kuo arčiau. Jei tai aukštuminis daugiabutis be lifto – kylam laiptais. Buvo atvejis Edinburge, kai laiptai buvo tokie siauri, kad teko lyno pagalba per langą leisti sofą. Ne, pokštaudavau, tiesiog laiptais pasukę iš kelio – bet vargom dvidešimt minučių. Būna ir taip. Jei brolis gyvena ketvirtam aukšte – perspėkit, kad raumenų reikės.

O jei mano giminės gyvena kaime, prie Patersfildo ar ten kaimeliuose – atvarysite?

Atvažiuosime. Anglija – maži miesteliai, gyvenvietės, fermos. Tik reikia suprasti, kad jei adresas pasuptas uosiais už dešimties mylių nuo asfalto – priklausys nuo oro. Prastas kelias, purvynas, mikroautobusas įvažiuoja, bet ne visada gali išsukti. Buvo toks adresas Šiaurės Velse – aš ten pats važiavau, praleidau pusvalandį bandydamas apsisukti prie avių gardelio. Atvežėm, bet šeimininkas turėjo padėti stumti mašiną atbulą. Taigi taip, vežame, bet pasitarkim ar tikrai jūsų kelias talpina.

Kas jei sofa tilps pro lietuviškas duris, o pro angliškas – ne?

Tada gelbsti mano patirtis arba... dekoratorius. Nors, jei atvirai, aš ne baldų konstruktorius. Anglijoje butai mažesni, durys siauresnės, koridoriai tokie, kad reikia šonu sukti. Aš visada patariu atsimatuoti – mums svarbu atvežti iki kambario, bet ar tilps – atsakomybė dažniausiai jūsų. Buvo klientas, kuris neatsivertė sofos kojų mechanizmo – gavosi, kad reikia ardyti pusiau. Dešimt minučių darbo, o be manęs būtų baisiai spaude smegenis. Klauskite statybininko, o ne manęs, bet padėsim kuo galim.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais viduje?

Teorija leidžia, bet... ne visada praktiška. Mikroautobuse vietos nedaug, ypač jei pilnas krovinys. Kartais yra viena laisva sėdynė, kartais – ne. Be to, kelionė ilga ir varginanti. Paėmiau kartą poną su dviem katinukais narvuose – važiavo ramiai, bet naktį Prancūzijoje miegoti vertikaliai ant krepšio nėra komforto viršūnė. Jei svarbiausia sutaupyti skrydžio bilietą – galima, bet aš siūlyčiau atskirai nuskristi ir būti sutiktam. Katinai tiesiog buvo pavyzsys (pavyzdys).

Ar galima maiše su drabužiais primesti ir dokumentus, ir konservų?

Drabužius ir dokumentus – taip, bet konservai... Ne. Anglijos muitinei nepatinka maisto produktai be atitikties ženklų. Teisiškai – asmeniniams poreikiams leidžiama šiek tiek, bet aš nesu 100 procentų įsitikinęs, kiek tiksliai. Buvo atvejis, kai klientė vežė dvidešimt kilogramų lietuviškų mėsinių produktų – teko palikti pasienyje. Aš stengiuosi nepriimti maisto, nes jei pakvimpa dešra – problemos. Dokumentus vežame be problemų, bet kai juos įmetate į tą patį maišą su batų pora – nieko gero, gali suplyšti arba pasimiršti.

Ar sekmadieniais irgi pristatote? Nes giminės laukia tik tada.

Galima, bet brangiau. Vairuotojui sekmadienis – poilsio diena, dvigubas tarifas. Be to, Anglijoje sekmadienį kai kurie rajonai turi ribojimus didesnėms mašinoms. Bet jei labai reikia – derinam. Aš pats vengiu sekmadienių, nes noriu grįžti į namus ir pamatyti žmoną, bet ekstremaliu atveju – sutariam. Kartą pristačiau pirmadienio rytą, nes sekmadienį klientas pats nespėjo atvažiuoti į butą – tada atsirado daug laiko sumaišties. Paprastai dirbame nuo pirmadienio iki šeštadienio ryto.

Skirtumai ir patarimai prieš renkantis vežėją

Kuo jūs skiriatės nuo tų didžiųjų kompanijų, kurios veža konteineriais?

Didieji surenka krovinius į terminalus, sukrauna, persukra, gali būti kad jūsų dėžės apsuks Europą tris kartus kol pateks pas brolį. Mes – tiesioginis pervežimas. Mikroautobusas iškeliauja iš Lietuvos, važiuoja pas jūsų giminę į Angliją. Jūsų daiktai nesimaišo su svetimais krovinais, na, gali būti vienas kitas krovinys su panašiu maršrutu, bet ne koks šimtas dėžių su šviesą atspindinčiomis liemenėmis. Atsiprašau, pajuokavau. Didieji pigesni, jei konteineris, bet lėčiau ir abstrakčiau. Mes brangesni, bet konkretesni. Renkatės patys.

Ar imate vežti kai jau viskas dega – paskutinė minutė, rytoj reikia išsikraustyti?

Imame, bet kaina kitokia. Skubūs reisai – tai maršruto laužymas, naktinis važiavimas, atšaukti planai. Aš žmogiškai suprantu, kad gyvenime būna taip – savininkas pasakė, kad išeikit, arba darbo sutartis prasideda pirmadienį. Buvo situacija, kai paskambino penktadienio vakarą, reikėjo baldų iki sekmadienio vakaro Braitone. Susitarėme, bet aš pats tada vairavau dvidešimt valandų be normalaus miego. Padarėm. Tik nepiktnaudžiaukite tuo – jei galima savaitę prieš, užsakykite.

Ar galima per vieną reisą sumesti dviratį, vežimėlį ir penkis lagaminus?

Jeigu tai standartinis krovininis mikroautobusas – dažniausiai tilps. Dviratis kampu, vežimėlis sudėtas, lagaminai viršuje. Kartą sutalpino keturis dviračius, du vežimėlius ir kažkokį šunų narvelį – tai jau buvo maždaug kaip Tetris, bet tilpo. Jei vežame kartu su kitu klientu – kiekvienas centimetras svarbus. Geriau siųskite nuotrauką man į telefoną, aš akimirksniu pasakysiu ar tilps. Nuo to priklauso ir mikroautobuso dydis – būna trumpieji ir prailginti. Jei nežinau – nežadu meluot.

Tai važiuojate ne tik į Londoną, bet ir į Birmingemą, Mančesterį... ten... Braitoną, taip?

Taip, į visus didžiuosius ir vidutinius. Londonas, Birmingemas, Mančesteris, Liverpulis, Lidsas, Šefildas, Bristol... O, tu turi omenyje Braitoną? Žinoma. Net į mažesnius miestelius nuklystam, jei maršrutas leidžia. Kartą vežėm į kaimą netoli Notingamo, ten kur net GPS pasiklydo. Anglija man jau kaip kišenėje – nuo Londono iki Aberdyno buvau. Nors, šiaip, Aberdynas Škotijoje, bet ir ten nuvešti galima, tik kaina bus kitokia. Nebijokite klausti net jei adresas atrodo neegzistuojantis.

O jei įmonė, kuriai skambinau pirma, žadėjo per dvi dienas, o praėjo dvi savaitės – ar jūs taip pat?

Ne. Ir aš pats girdžiu tokius skundus dvigubai dažniau nei norėčiau. Yra kompanijų, kurios pasiima užsakymą, o tada ieško kam perduoti – taip vadinamas brokeris, ne vežėjas. Jūsų daiktai keliauja iš rankų į rankas kaip karšta bulvė. Aš vykdau reisus su savo arba nuomojama technika, maršrutą žinau iš anksto. Jei sakau antradienį – reiškia antradienį. Kartais vėluoju dėl muitinės, bet ne dėl to, kad važinėju be reikalo aplinkui rinkdamas klientus. Patikrinkite, ar kalbate su tiesioginiu vairuotoju ar su tarpininku. Pastarasis dažnai gražiai pažada, o paskui dingsta kaip į vandenį.

Taigi, mikroautobusais vežame į Angliją smulkius krovinius ne todėl, kad tai madinga, o todėl, kad taip greičiau, saugiau ir paprasčiau žmogui, kuris neturi viso fabriko daiktų. Jei liko neaiškumų – paskambinkite, net jei skambinsite vėlai vakare. Aš jau seniai pripratau, kad perkraustymai ne laukia darbo valandų. Svarbiausia – paklauskite, o ne spėliokite. Ir taip, avansą padarykit laiku, nes be jo mikroautobusas neišvažiuoja.