Mikroautobusais siunčiame siuntinius artimiesiems Anglijoje

Dvidešimt ketverius metus vežioju daiktus po Europą ir galiu pasakyti – kai reikia nugabenti siuntinį mamai į Londone ar broliui į Birmingamą, mikroautobusas dažnai būna praktiškiausias pasirinkimas. Ne visada tai yra pigiausia, bet kai siunčiame siuntinius artimiesiems Anglijoje, tikrai norisi, kad daiktai nenuklystų į kažkokį didelį rūšiavimo centrą Nyderlanduose. Aš asmeniškai mieliau patikiu vairuotoją žmogų, nei anonimišką kodą. Šiandien vienas vaikinas paklausė prie kavos – o kaip tas siuntimas vyksta iš tikrųjų? Žodžiu, surašiau dažniausius klausimus, kuriuos gaunu per du dešimtmečius (na, gal šiek tiek daugiau nei du, bet kas čia skaičiuos). Jie tokie pat netvarkingi, kaip ir pats gyvenimas. (O gyvenimas, beje, logistikos pasaulyje tikrai netvarkingas.)

Kaip tai veikia praktiškai?

Kuo mikroautobusas skiriasi nuo DPD ar UPS?

DPD paima tavo dėžę, paleidžia į konvejerį, ir Dievas težino, kiek kartų numeta, kol ji atsidurs pas sesę. Mikroautobusas – tiesiog vairuotojas su mašina, kuri važiuoja iš Lietuvos į Angliją. Tavo daiktai sėdi šalia jo, o ne skraido lėktuvuose tarp sandėlių. Žinoma, jei reikia per savaitę – kurjerinė greitesnė. Bet jeigu siunči mamai kėdę ir tris lagaminus – mikroautobusas logiškesnis. Ne visada pigesnis, bet paprastesnis. Žmonės lygina obuolius su apelsinais.

Ar tikrai atvažiuojate pasiimti daiktų iš namų Klaipėdoje?

Žinoma, bet ne visada. Jeigu esi mieste, kurį maršrutas kerta – važiuojame ir pasiimame. O jei gyveni kaime prie Skuodo, tada jau reikės arba atvažiuoti iki artimiausio miestelio, arba sumokėti papildomai, kad vairuotojas nukryptų. Aš dažnai sakau klientams: nesiųsk daiktų iš miško, jei nenori mokėti daugiau. Būna, kad žmonės pyksta, bet kuras brangus, o laikas dar brangesnis. Vasarą galbūt galima suderinti, bet žiemą keliai prasti. Tiesiog pagalvok iš vairuotojo perspektyvos.

Kiek laiko keliauja siuntinys iš Lietuvos iki Mancesterio?

Dažniausiai – nuo dviejų iki keturių parų, priklauso nuo to, ar vairuotojas važiuoja tiesiai, ar pakrauna dar kitus siuntinius. Būna savaitgalis – tada gali užtrukti, nes keltai per Doverį kimba į eiles. Vieną kartą mes vežėme daiktus, ir vairuotojas užstrigo Ostendeje dėl streiko. Praradom dieną. Klientas nervinosi, bet mes paskambinom, paaiškinom. Tai normalu. Jei tau reikia per 24 valandas – skrisk lėktuvu. Mikroautobusas nėra raketa.

Kiek kainuoja siųsti dėžę su rūbais į Londoną?

Na, čia tas pats, kas klausti kiek kainuoja pavalgyti. Nuo ko pradedam? Kokia dėžė? Kiek sveria? Pats pigiausias variantas – jei tai vienas standartinis lagaminas, gali kainuoti nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų. Bet jei tenka iš Šiaulių paimti, o Londone neštai į devintą aukštą be lifto – kaina kyla. Aš stengiuosi visada pasakyti apytikslę sumą telefonu, bet finalią žinome tik pamatavę. Būna, žmonės prigrūda akmenų į dėžę ir tada stebisi kodėl brangu. Ne, mes nevežame akmenų pigiai.

Kainos, maistas ir draudimas

Ar galima siųsti rūkytą lašinį ir sūrį sesei Anglijoje?

Čia jau lipame ant ledo. Techniškai – maisto produktai iš ES į UK dabar ribojami, ypač mėsos ir pieno. Aš asmeniškai mačiau, kai muitinė Sheflite vieno vyro dežę su kumpiu tiesiog konfiskavo. Sūris – gal dar pusiau legalus, jei tai dovana ir mažas kiekis, bet aš nežinau visų atnaujintų taisyklių galvoje. Geriausia – nesiųsti maisto iš viso. Bet žmonės vis tiek bando, slepia po drabužiais, tada pyksta ant mūsų. Mes ne muitinė, mes tik vežame. Supakuok normaliai, bet rizika – tavo.

Kas brangiau – dvivietė sofa ar skalbimo mašina?

Sofa. Be abejo. Nebent ta skalbimo mašina yra pramoninė iš sovietinių laikų – tada gal ir lygu. Paprastai sofa užima daugiau vietos, nors sveria mažiau. Mikroautobusuose erdvė ribota. Matuojam ne tik kilogramais, bet ir kubiniais metrais. Kartais žmonės atiduoda seną sofą broliui Londone ir galvoja, kad tai kainuos dešimt eurų. Realiai – nuo šimto dvidešimties iki dviejų šimtų. Aš pats esu mačius, kaip klientas persistengia su baldais. Ne. Mikroautobusas nėra sunkvežimis. Jei baldas didelis, jau reikia krovininio mikroautobuso ir kita kaina.

Ar reikia mokėti muito mokestį siunčiant artimiesiems iš Lietuvos?

Jei tai asmeniniai daiktai – dažniausiai ne. Bet. Po Brexit taisyklės pasikeitė. Jei siuntinys atrodo kaip prekė, o ne kaip naudoti daiktai, muitininkai gali įkandėti. Aš vienu metu buvau tikras, kad iki dviejų šimtų svarų nieko nereikia, bet dabar jau reikia pildyti CN22 formą. Geriausia parašyti ant dėžės, kad tai "personal belongings". Bet jei viduje trys nauji dviračiai – nemeluok. Muitas bus. Ir dar bauda. Aš šito nenuvertinsiu, nes po Brexit viskas tapo griežčiau, nei kad norėtum.

Ar galima kartu siųsti dviratį ir du lagaminus?

Taip, jei tai normalus dviratis, o ne tandemu su priekaba. Lagaminai eina į vidų, dviratis į bagažinę arba prie sienos. Bet reikia atsargiai – vairuotojas ne dviračių meistras ir nesusikraus to kaip profesionalus pakavėjas. Būna, kad pedalai subraižo lagaminus. Aš rekomenduoju apvynioti ką nors minkštu. Ir dar – jei tai elektra dviratis, tada yra kita kalba su baterijomis. Ne visi vežėjasi. Kartais reikia specialaus leidimo. Tai jei turi paprastą kalnų dviratį – dažniausiai ne problema.

Pakavimas ir fizinis darbas

Kaip supakuoti daiktus, kad neatsidarytų kelyje?

Nenaudok pigių lentynų dėžių iš parduotuvės. Jos suplyšta. Aš mačiau, kaip dešimtmetis servizas išblyškėjo ant asfalto prie Kauno, nes kažkas sutaupė ant pakavimo. Geriausia – dvigubos kartoninės dėžės, burbulinė plėvelė, ir dar daug lipnios juostos. Ne taip, kaip dovanojant per Kalėdas – reikia pragmatiškai. Ūkinės vazonėliai? Apvyniok drabužiais. Stiklas turi nesiliesti su stiklu. Pamenu, viena bobutė supakavo viską į senas vilnones kojines. Vežėsi puikiai. Išradingumas kartais pralenkia profesionalus.

Ar turime patys atnešti daiktus iki mašinos, ar pakraunate jūs?

Priklauso. Pagal teoriją – klientas padeda įnešti iš namo. Bet realybėje vairuotojas dažnai padeda, jei mato, kad moteris viena ar senyvas žmogus. Ne dėl algos, o dėl žmogiškumo. Jeigu esi ketvirtame aukšte be lifto ir turi pianiną – tada jau samdykis liftavežius. Mes ne Supermanai. Buvo atvejis – vyrukas Vilniuje paliko dėžes penktame aukšte ir pasakė: "iki." Na ne, taip neveikia. Vairuotojas turi nugarą, bet jis nėra samdomas nešikas. Padėsim, bet ne viską.

Ką daryti, jei dėžė per silpna ir prakiūra?

Mūsų mašinose yra papildomas kartonas ir juosta, bet ne visada. Jei vairuotojas mato, kad dėžė vos laiko – jis arba apvynios, arba paprašys perpakuoti. Kartais daro tai pats, bet nelabai mėgsta. Aš pats buvau prie situacijos Kaune, kai dežė su knygomis tiesiog atsivėrė. (Beje, knygos buvo senos, dar rusų laikų, gaila buvo matyti jas ant grindų.) Teko surinkti. Geriausia nepaleisti į kelionę pažeistos pakuotės. Jei matai, kad neatlaikys – verčiau dabar sutvarkyti, nei verkti vėliau Anglijoje.

Dokumentai ir muitinės reikalai

Ar reikia rašyti sąrašą, kas yra viduje?

Taip. Ne dėl mūsų, o dėl muitinės. Kiekvienai dėžei reikia aprašyti turinį. Ne detaliai iki paskutinės kojinės, bet apytiksliai. "Drabužiai, knygos, indai." Kai rašai "asmeniniai daiktai" – per abstraktu. Muitininkai gali atidaryti. Aš visada sakau: jei turi dešimt vienodų daiktų – tai jau ne asmeniniai, o prekyba. Būna, kad žmonės piktdžiugiškai rašo "dovanos", bet tai nieko nereiškia. Sąrašas angliškai. Geriau ranka, bet spausdintai irgi tinka. Tiesiog – būk sąžiningas ir paprastas.

Ar po Brexit pasikeitė taisyklės siuntiniams į Angliją?

Pasikeitė ir kaip. Anksčiau važiuodavom kaip į kaimynystę – pristatydavom, sveikindavomės, važiuodavom atgal. Dabar reikia muitinės deklaracijų, produktų kodų, kartais patikrinimų. Aš pats iki galo nesu tikras, kaip bus kitais metais – man rodos, kad viskas vėl stringa į kažkokius biurokratinius slenksčius. Štai dėl to aš niekada nepasididžiuoju, jei tenka paskambinti į muitinę ir pasitikslinti. Klientams sakau – paruošiu dokumentus, bet jūs turite žinoti, kad viduje negali būti ko neturi būti.

Kas bus, jei muitinė atidarys dėžę ir kažko neleis?

Tada siuntinys stringa. Arba konfiskuojamas daiktas. Mes, kaip vežėjai, negalime įtakoti muitininkų sprendimo. Aš kartą vežiau siuntinį, kuriame mama slėpė... žolinę arbatą. Muitininkai panoro patikrinti, ar tai ne kanapės. Stabdė keturias valandas. Viskas baigėsi gerai, bet adresatas vėlavo gauti kitas dienas. Tai jei siunči kažką riboto – rizikuoji. Mes vežame, bet netampame advokatais pasienyje. Geriausia – nieko nebandyti slėpti. Jie vis tiek randa. O tada jau nebe mūsų problemos.

Ar reikia draudimo, jei vežu senelės servizą?

Mano atsakymas – taip. Nors daugelis to nedaro. Mūsų bendrovė turi transporto draudimą, bet jis dengia ne viską iki paskutinio šaukštelio. Jei servizas vertingas – geriau apdrausk atskirai. Kaina nedidelė, o ramybė didelė. Buvo atvejis, kai vairuotojas staigiai stabdė dėl elnio (na, tikriausiai buvo katė, bet stabdė staigiai) ir dėžė nulėkė. Poros lėkštelių nepataisysi. Draudimas būtų padengęs. Žmonės galvoja, kad draudimas – pinigų išmetimas, kol nenutinka. Po to nori stebuklo. Ne, taip nebūna.

Realybė kelyje – kas nutinka blogai

Ar esate praradę siuntinį važiuojant į Birminghamą?

Praradę – ne. Bet pasimesdavo tarp kitų daiktų – taip. Būna, kad mašinoje dvidešimt siuntinių ir vienas maišas nusirita po sėdyne. Randam tik grįžę. Kartais klientas pyksta: "kur mano dėžė?" O ji – kitoje aikštelėje, prie antros mašinos. Logistika yra chaotiška. (Kaip ir viskas, kas vyksta greitkelyje penktadienį.) Idealios įmonės neegzistuoja. Aš mačiau, kaip vienas startuolis paėmė pinigus, subraižė sąrašą ir dingo. Buvo nejuokinga. Tik dėl to aš ir pabrėžiu – rinkitės ne pagal kainą, o pagal buvimą.

Ką daryti, jei brolis Londone neatsiliepia į duris ir telefoną?

Tada siuntinys grįžta į sandėlį Londone arba paliekamas pas kaimyną, jei sutikta. Mes skambiname, rašome, laukiame. Bet ne iki begalybės. Vairuotojas negali sėdėti prie namo tris dienas. Paprastai duodam kelias valandas langą, bandom susisiekti. Jei nepavyksta – deramės dėl pakartotinio pristatymo, bet tai kainuoja. Kartais giminės tarpusavyje nepasikalba. Siunčia staigmeną, o gavėjas – Ispanijoje atostogauja. Aš visada sakau: praneškite artimiesiems. Staigmenos logistikos pasaulyje nedirba. Juk taip paprasta perspėti.

Kodėl kai kurios įmonės veža perpus pigiau nei jūs?

Aš žinau atsakymą, bet jums jis nepatiks. Nežinomi vaikinai su vokišku numeriu, kurie surenka mašiną per skelbimą, veža be draudimo, be licencijų, be sąžinės. Kartais paima pinigus ir dingsta tarp Berlyno. Kartais meta daiktus ant laiptinės. Su jais niekas nekalba, nes jie "vienkartiniai". Mes dirbame legaliai, mokam mokesčius, prižiūrim mašinas. Tai turi kainą. Aš neinu į parduotuvę ir neprašau duonos už pusę kainos. Tokia pat logika.

Ar galima siųsti siuntinį, jei pats adresatas nežino, kad jis atvažiuoja?

Galima, bet kvaila. Buvau tokioj situacijoj – sesuo siuntė trečio broliui gimtadienio staigmeną. Mes atvažiavome, o jis – naktinė pamaina, miega, telefonas išjungtas. Vairuotojas paliko pas laiptinę. Dėžė pradingo. Nežinom kur. Ar tai buvo mūsų kaltė? Ne, gavėjo nebuvo. O, palauk, čia nėra pasirašymo, nes jo nebuvo. Bėda. Praneškite. Visada praneškite. Net jei tai dovana – bent jau pasakykit, kad kažkas atvažiuos per savaitę. Jūs ta sutaupysit nervų, o mes – laiko.

Ar tikrai vežate ir į Velsą, ar tik iki Londono?

Klausiate to, nes daugelis mikroautobusų nuvažiuoja iki Londono ir sustoja. Mes vežame toliau – Birmingamas, Kardifas, Bristol, netgi Edinburgas, jei kelionė sutampa. Bet jei vienas mažas siuntinys į Velsą – gali kainuoti papildomai. Nes vairuotojas turės važiuoti šimtą myliu į šoną. Aš kartą vežiau dėžę į Aberįstvitą – gražus miestelis, bet nukrypti nuo autostrados teko gerokai. Žodžiu, vežame, bet jei tai ne prie maršruto – derėkitės. Ne viskas yra ant kelio, kaip ir ne visi pažadai.

Kas atsakingas, jei pervežimo metu išsilieja aliejus iš dėžės?

Klientas. Jeigu tu supakavai dešrą aliejuje (kas, beje, neleidžiama, bet žmonės daro) ir neišpylei į sandarų indą – atsakingas esi tu. Mes važiuojame, keliai duobėti, mašina siubuoja. Aš mačiau, kaip šampūno buteliukas pralūžo ir apipylė visas likusius daiktus. Vairuotojas nežinojo, kad ten skystis. Jei siuntėjas nepasako – bėda. Taisyklė paprasta: slėgti, sandaruoti, nevežti skysčių be dangčio. Ir dar – dėžę žymėti, kad yra trapio turinio. Nors vairuotojai retai skaito etiketes.

Ar galima siųsti augalą – mamos pomidorų sodinukus?

Oi. Čia jau šiltnamio reikalas. Techniškai augalai – biologinė rizika. Muitinė gali net leisti įvežti. Aš pats nežinau tiksliai, ar sodinukai iš Lietuvos į UK dabar legalūs – man rodos, kad ne. Kartais žmonės bando slėpti vazonėlius tarp drabužių, bet pasienyje turi šunis, turi skenerius. Augalas gali būti konfiskuotas ir dar gresia bauda. Aš mamoms sakau – nerašykite man dėl sodinukų. Geriau nusiųskite sėklas – jos lengviau. Arba nusipirkite ten. Paprasčiau ir be galvos skausmo.

Paskutiniai patarimai prieš kelionę

Kada geriausia siųsti – prieš Kalėdas ar po Naujųjų?

Prieš Kalėdas – košmaras. Keliai užkimšti, orai bjaurūs, visi skuba. Kainos šokinėja, vairuotojai pervargsta. Aš rekomenduoju lapkritį arba sausio antrą savaitę. Ypač jei ne skubi dovana. Per Kalėdas siuntinys gali užstrigti muitinėje savaitę, nes ten irgi žmonės švenčia. Buvo, kad siuntinys pasiekė Londoną tik sausio viduryje. Žmonės praranda šventinį džiaugsmą. Tad jei gali palaukti – palauk. Žinau, kad norisi iki Kūčių, bet logistika neturi švenčių. Deja.

Ar verta siųsti mikroautobusu, jei reikia nunešti tik vieną maišą?

Jei vienas maišas – greičiau per Lietuvos paštą arba DPD. Mikroautobusas apsimoka, kai yra ką vežti. Nors, tiesą sakant, būna ir vieno maišo, jei jame – svarūs dokumentai ar vertingi daiktai. Tada žmonės moka už saugumą. Bet šiaip – dvidešimt kilogramų maišas per mikroautobusą? Ne, neapsimoka. Aš jums pasiūlysiau tiesiog susirasti draugą, kuris važiuoja, ir duoti į bagažinę. Mes neatsisakome, bet jūs už tai permokėsite. Reikia būti protingam ir skaičiuoti ne tik pinigus, bet ir jausmus.

Koks pats didžiausias daiktas, kurį esate vežę į Angliją?

Pianinas. Beveik. Na, ne pilnas koncertinis, o senas pianinas panevėžietei. Tilpo tik beveik. Reikėjo nuimti kojas, apvynioti, ir vairuotojas važiavo kaip kūdikį veždamas. Atvežėm sveiką. O pats keisčiausias – dvidešimt kilogramų lietuviškos žemės kapams prižiūrėti. Taip, žemės. Anglijoje žemė kitokia. Vežėme. Bet aš renkuosi standartines dėžes. Pianinai ir žemė – jau ekstremalas. Dauguma veža lagaminus su rūbais ir prisiminimais iš namų.

Iš pradžių galvojau, kad parašysiu viską tvarkingai, bet gavosi – gyvai, su triukšmu. Tai ir esmė, kai mikroautobusais siunčiame siuntinius artimiesiems Anglijoje: nėra idealių procesų, bet yra sąžiningi žmonės, kurie nuveža dėžę nuo durų iki durų. Jei rinksiesi pagal kainą – rizikuosi. Jei pagal žodį – dažniausiai baigsis gerai. Svarbiausia – pranešk gavėjui ir nepakuok akmenų. O jei klausimų – surask žmogų, kuris atsako tiesiai, be šablono. Aš toks būnu prie kavos.