Mikroautobusai – jūsų patikimas pagalbininkas Anglijon kasdien

Dvidešimt treji metai kelyje tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Daug kas pasikeitė – anksčiau vos keli vežėjai važinėdavo į Londoną dukart per savaitę, o dabar mikroautobusai į Angliją važiuoja kasdien lyg autobusai iš rajono centro. Aš pats tuo džiaugiuosi ir nelabai – daugiau darbo, bet ir daugiau chaoso, ypač kai kas nors paskambina penktadienio vakarą. Kai žmonės klausia, kaip viskas vyksta, aš paprastai atsakau tiesiai: ryte susikraunam, vakare būname Doverio uoste ar prie Eurotunelio, o kitą dieną jau naršom Londono gatvėse. Mikroautobusai – jūsų patikimas pagalbininkas Anglijon kasdien, jei tik žinote, ko tikėtis ir nepataikote ant tų, kurie pasiima pinigus ir dingsta. Toliau atsakysiu į klausimus, kuriuos kasdien girdžiu.

Kaina, užsakymas ir tie neatidėliotini dalykai

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Žiūrėkite, nėra tokios kainos, kuri tiktų visiems. Vienaip skaičiuojasi, jei vežate tris dėžes ir vieną spintą iš Kauno į Londoną, kitaip – jei visas dviejų kambarių buto archyvas iš Klaipėdos į Edinburgą. Vasarį gali kainuoti keturis šimtus eurų, o liepos penktąją tas pats maršrutas šoktels iki šešių šimtų ar daugiau. Kuras, draudimas, keltas ar tunelis – viskas įskaičiuojama į pasiūlymą, bet jei kas nors žada pervežti viską už du šimtus, aš tik nuleisčiau akis. Geri mikroautobusai į Angliją nėra pigūs, jie tik sąžiningi. Dažnai mažesnė kaina reiškia seną mašiną ir be miego vairuotoją.

Kaip greitai galiu užsisakyti mikroautobusą į Londoną?

Teoriškai šiandien. Praktiškai – jei skambinate ketvirtadienį ir norite išvažiuoti šeštadienį, turime problemą. Kasdieniai reisai į Angliją vyksta pagal grafiką, kurį kuriame likus savaitei ar dviem. Tačiau pasitaiko, kad kas nors atšaukia, arba turime tuščią kampą salone tarp dviejų užsakymų. Tada surenkame per valandą ir važiuojame. Bet tokie atvejai – kaip geras kavos puodelis pigiau: labai reti. Planuokite bent kelias dienas į priekį, o jei perkraustymas vasaros viduryje – bent dvi savaites. Kuo anksčiau žinome, tuo geriau galime suplanuoti maršrutą.

Kodėl vieni mikroautobusai į Angliją kainuoja 300, o kiti 800 eurų?

Viskas priklauso nuo to, ar prie vairo sėdi profesionalas su įmone, draudimu ir sveikais ratais, ar pusbrolis iš kaimo su 2008-ųjų „Ford Transit“, kurio duryse rūdys. Pigiausi dažnai renkasi tris klientus į vieną kryptį, krauna daiktus ant viršaus vienas kito, o dėl draudimo – na, tegul Dievas padeda. Aš matęs ir tokį, kuris paėmė avansą ir paprasčiausiai neišvažiavo. Brangesni pervežimai mikroautobusu į Angliją paprastai reiškia tikrą sutartį, GPS sekimą ir vairuotoją, kuris atsako telefonu ne tik pirmadienį. Pigiai gaunate nuotykį. Brangiai – ramybę. Aš rinkčiausi ramybę, jei būčiau jūsų vietoje.

Ar reikia mokėti avansą už kasdienį reisą į Angliją?

Taip, trisdešimt procentų yra standartas. Aš žinau, kad kai kurie klientai bijo, ypač jei anksčiau yra apgauti. Ir aš jų nepasmerkiu. Tačiau mums irgi reikia garantijos, kad penktadienio rytą 6:00 neišgirsime žinutės: „Oi, atšaukiu, pasirodo vyras surado kitą variantą“. Tada mes stovime su pilnu mikroautobusu ir prarandame kitus klientus. Buvo atvejis, kai klientas atsisakė mokėti avansą, o mes tylėjome. Vakarą prieš išvažiavimą jis dingo. Likome su pusiau pakrautu krovinu ir nuostoliu. Dabar avansas privalomas. Tai ne mūsų godumas, o tiesiog patirtis, kurią įgijome nemokamai.

Ką daryti, jei vairuotojas nepasirodo sutartu laiku?

Kitą kartą perrinkite įmonę. Rimtas vežėjas paskambins pusvalandį prieš atvažiuodamas, o jei stringa kelyje – praneš iš karto, o ne po trijų valandų tyloje. Mūsų mikroautobusai kasdien važiuoja į Angliją, todėl mes turime vairuotojų rotaciją. Jei vienas stringa Kelmėje su prakiurusiu aušinimo skysčio vamzdeliu, kitas pasigo patraukia tuščiu kroviniu arba mes samdome patikrintą partnerį. Tačiau jei vairuotojas apskritai neatsilieka į žinutes ir nekelia ragelio dieną prieš reisą – bijokite. Geriausia tokiais atvejais turėti raštišką sutartį su įmonės antspaudu, ne tik Viber kontaktą, kurį galima ištrinti per kelias sekundes.

Kelionė, laikas ir kas vyksta kelyje

Kiek laiko trunka kelionė mikroautobusu į Angliją iš Lietuvos?

Dieną, dvi, kartais trisdešimt šešias valandas, jei viskas klostosi gerai. Kelias eina per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją arba Nyderlandus, tada Prancūziją iki Doverio arba Eurotunelio. Ne lėktuvas. Mūsų mikroautobusai neskraido, važiuoja greitkeliais, bet jiems reikia sustoti, vairuotojui pavalgyti, kartais naktį padaryti privalomą pertrauką. Žiemą per Vokietiją gali užpustyti, vasarą – eilės prie keltų iki dviejų valandų. Kartais klientas skambina po dvylikos valandų ir klausia, ar jau Anglijoje. Dar ne. Kanalas yra kanalas. Dar kartą pasakau lėčiau: vanduo tarp žemynų minios nepraleidžia.

Ar vairuotojas važiuoja vienas, ar keičiasi kas kelias valandas?

Paprastai važiuoja vienas, nes krovininis mikroautobusas sveria iki 3,5 tonos ir, kiek man žinoma, tachografo kaip sunkvežimiams neturi turėti (nors šita vieta man šiokia tokia miglota – kolegos kartais ginčijasi, todėl geriau pasitikrinkite pas mus skambučiu). Tačiau vairuotojui vis tiek privalomos poilsio pertraukos, kitaip jis užmigs prie vairo. Jei reikia skubiai ir laikas spaudžia, siunčiame du vairuotojus, bet tada kaina auga, aišku. Du žmonės dalijasi kabina, ir jei vienas knarkia, antram nelengva. Bet saugiau. Saugumas svarbiau nei knarkimas. Nors vienas mano kolega sakė, kad knarkimas stato nervus išbandymui.

Ar kasdieniai reisai į Angliją važiuoja per Vokietiją ar Lenkiją?

Standartinis maršrutas: iš Lietuvos į Varšuvos apylinkes, tada Berlyno link, Hanoveris, Dortmundas arba tiesiai į Belgiją, Ostendė arba Kalė, perėja į Doverį. Kartais vengiame Vokietijos ir važiuojame per Čekiją – ten kuras pigesnis, bet greitkeliai prastesni. Kiekvienas vežėjas turi savo mėgstamą kelią. Aš pats mėgstu Vokietiją, nes autobahne galima padaryti laiką, bet nemėgstu jų remonto darbų. Pernai prie Hamburgo stovėjome dvi valandas be jokio paaiškinimo. O vis tiek geriau ten nei tuose Lenkijos kaimuose, kur tiltas riboja svorį, o ženklai – neaiškūs. Maršrutą renkasi vairuotojas, bet klientas gali paklausti.

Kur miega vairuotojas, jei kelionė trunka dvi paras?

Kabinoje ant suglaudžiamos kėdės, arba jei pasiseka – kokiam pigiam hostelkyje prie autostrados. Nesitikėkite „Holiday Inn“ su pusryčiais. Mūsų darbas toks – važiuoti, ne poilsiauti. Kartais užsisakau kambarį su dviem lovom, jei važiuojame dviese, bet dažniausiai biudžetas yra biudžetas. Ir dar: jei vairuotojas prašo dvidešimt eurų nakvynei, nepagalvokite, kad jis jus apgauna. Viena kava Doverio uoste kainuoja keturis svarus, o mažas kambarys su dušu – šešiasdešimt. Londono zonose dar baisiau. Jis tiesiog nori bent truputį pamiegoti horizontaliai, o ne kaboti salone kaip batsiuvys.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais mikroautobuse?

Galite, jei turime laisvų vietų salone. Paprastai prie krovinio tilpsta vienas, du, kartais trys žmonės priklausomai nuo krovimo apimties. Bet būkite pasiruošę: sėdėsite šalia dėžių, o jei krovinys masyvus – galbūt ant viršaus uždėtas čiužinys paslėps langą. Kartais oras salone jaučiasi ne pats gaiviausias po dvylikos valandų kelyje. Buvo atvejis, kai ponia nusiskundė, kad neturi vietos kojoms. Aš parodžiau į dėžes ir pasakiau, kad jos pasirinko ne lėktuvą, o mikroautobusą į Angliją. Nekenksmingai, bet faktas lieka faktu. Jei norite komforto, rinkitės kitą transporto rūšį.

Kas nutinka, jei keltas vėluoja arba uždaroma Eurotunelis?

Laukiame. O ką dar daryti? Perkraustymo srityje įprasta buferinti laiką – niekada nežadame konkrečios valandos kitoje pusėje, jei tikrai nėra būtinybės. Kartais Doverio uoste stovime šešias valandas eilėje – ypač po to, kai įsigalėjo naujos muitinės patikros. Tuomet vairuotojas skambina, atsiunčia nuotrauką iš kabinos, kur matosi kilometrinė eilė, ir mes įspėjame jus. Jei kas nors žada, kad pristatys šeštadienį 14:00 tiksliai – jis melagis. Dėl oro sąlygų tunelis irgi stringa. Kartais geriau turėti dienos atsargą ir kantriai išgerti kavos nei nervintis dėl laikrodžio.

Ką galima vežti, o ko geriau palikti namuos

Ar galiu pakrauti į mikroautobusą visus savo baldus?

Jei jie išardomi ir telpa į mašinos salę – žinoma. Standartinis mikroautobusas turi apie aštuoniolika kubinių metrų naudingojo tūrio. Didelė spinta iš prekybos centro tikriausiai netilps nepaimta į gabalus. Buvo toks epizodas Klaipėdoje: klientas pasakė, kad turi „mažą kampą“. Kai atvažiavome, pasirodo, kad kampas – keturių metrų ilgio modulinė sofa. Durų angos neperėjo. Krovėjai bandė šiaip taip, prakaitas liejosi, bet teko pirkti naujas staktas arba palikti sofą laiptinėje. Dabar mes visada prašome matmenų. Visada. Nemeluokite dėl matmenų. Geriau mažiau negu daugiau, o jei netilps – skambinkite dėl didesnės mašinos.

Ar leidžiama vežti maistą, augalus ar alkoholį pervežant daiktus į Angliją?

Po Brexit žaidimo taisyklės pasikeitė. Šviežias maistas – ne, mėsos gaminiai, pienas ir medus gali būti konfiskuoti jau kelyje per Prancūziją. Augalai be fitosanitarinio sertifikato – rizikinga. O su alkoholu... po velnių, čia tokia pilka zona. Techniškai asmeniniam naudojimui galima gabenti ribotą kiekį, bet jei muitininkas pamatys, kad jūsų „asmeninis naudojimas“ yra penkios dėžės alaus po čiužiniu – bus nemalonu. Vieną kartą radome pas klientą dėžes paslėptas po užuolaidomis. Vairuotojas nežinojo, mes nežinojome. Muitininkas žinojo. Valandą vėlavo. Daugiau to nenoriu ir jums nesiūlau.

Ar mikroautobusas tinka verslo kroviniams – pavyzdžiui, įrangai ar prekėms?

Tinka, jei tai ne pusė konteinerio. Dažnai gabename salonų įrangą, kompiuterius, statybines medžiagas. Bet jei tai komercinis krovinys, jums reikia EORI numerio ir tinkamo dokumentų paketo. Jei sugalvojote pasakyti, kad dvidešimt identiškų dėžių su telefonų dėklais yra „mano asmeniniai daiktai“ – muitininkai juoksis paskutinį. Matęs atvejį, kai jaunuolis vežė dvi šimtas telefonų apsaugų. Atsakymas „naudojuosi pats, keičiu kas dieną“ nepadėjo. Prekės įformintos kaip B2B arba tiesiog deklaruotos sąžiningai. Mikroautobusas į Angiją kasdien veža ir baldus, ir siuntas – tereikia neapsimetinėti verslininku be žinių. O telefonų dėklai, beje, kainuoja beproto sumas – bet čia visai kita tema.

Ar pavojingi daiktai – dažai, dujų balionai – gali vykti drauge?

Ne. Absoliučiai ne. ADR – tai atskira karalystė. Paprastas krovininis mikroautobusas, važiuojantis kasdien į Londoną, neveža degių skysčių, dažų kasoje ar dujų balionų. Ne todėl, kad mes blogi. Todėl, kad baudos baisios, o jei kelyje įvyks bėda – gaisras, avarija – niekas neatleis. Kartais klientas prašo: „tik du balionėliai ir dešimt litrų gruntas“. Ne. Nė vieno litro. Nė vieno balionėlio. Tai ne derybos. Aš žmoniškai paaiškinu, kad tai pavojinga visiems. Surandu kitą variantą arba liepiu išmesti. Tai nėra paslaugų ribojimas. Tai protas.

Kaip yra su dokumentais ir muitine, kai kasdien važiuoja tiek mašinų?

Asmeniniams daiktams paprastai pakanka detalios inventoriaus sąrašo. Mes parengiame jį prieš krovą, pasirašote, ir važiuojame. Komerciniams – sudėtingiau. Muitininkai Doverio uoste dabar dirba kiek griežčiau nei prieš dešimt metų. Kartais tikrina kas dešimtą mašiną, kartais – kiekvieną, jei kvepia įtartinai. Kol vairuotojas tvarko dokumentus, jūs laukiate. Aš tuo metu einu kavos – yra toks mažas bufetas prie uosto, brangus kaip pragare, bet kava karšta. Rašau žinutę klientui. Po to grįžta vairuotojas, kartais su spaudais, kartais su prašymu atidaryti dėžes. Eilės ir popieriai – neatsiejama perkraustymo dalis, kurią tenka iškęsti.

Kada jau geriau rinktis didelę mašiną vietoj mikroautobuso?

Kai turite daugiau nei dvidešimt kubinių metrų arba ypač sunkius daiktus – seifą, pramoninę įrangą. Mikroautobusai į Angiją kasdien puikiai tinka buto, studijos ar mažo namo turiniui. Jie manevringi, įvažiuoja į siauras londonietiškas gatves, kur sunkvežimis net pravažiuoti negali. Bet jei vežate visą trijų aukštų namą – prašykite keturiasdešimt tonų vilkiko. Nebandykite sutaupyti kimšdami penkis kubus į keturiolikos kubų mašiną. Vienas klientas taip padarė – tris kartus važiavo pirmyn atgal. Sutupo daugiau nei vilkikas kainuotų vienu kartu. Ir nervai nebe tie.

Kas kelyje pasitaiko – geros ir blogos istorijos

Ar pasitaiko, kad mikroautobusas niekada neužsiveda ir reisas stringa?

Žinoma. Mašinos – ne amžinos. Praėjusią žiemą prie Hanoverio mūsų „Sprinter“ pasakė „sudie“ – sugedo generatorius. Mes stovėjome keturias valandas ant šalikelės, o klientas į mane rėkė telefonu, kad jis jau Anglijoje išsinuomojo butą nuo šeštadienio. Suprantu jį. Suprantu ir save. Paskambinome kolegai iš Berlyno apylinkių, jis suko maršrutą, perėmė dalį krovinio. Vakarą vėlai atvežėme. Taigi, taip, gedimai pasitaiko. Bet rimtas vežėjas turi planą B. Jei jūsų vežėjas neturi plano B – jis turi tik seną mikroautobusą ir melagingą optimizmą. O optimizmas kelyje nepadeda.

Ką daryti, jei kitoje pusėje niekas nepasitinka daiktų – pavyzdžiui, vyras neišvažiavo?

Nutinka taip, kaip nutinka. Ryšys tarp skyriumų kartais būna prastas, o žmogus, turėjęs atidaryti duris Pikadilyje, staiga „pamiršta“ arba neišvažiuoja iš Lietuvos. Tuomet mes vistiek pakrauname mašiną čia, bet reikia žinoti, kur dėti daiktus Londone. Galim palikti su kaimynu, jei jis sutinka pasirašyti. O galim nuvežti į saugyklą – kaina papildoma, maždaug penkiasdešimt svarų per dieną priklausomai nuo zonos. Kartais klientas sako: „palikite prie durų“. Ne, brangieji, dviratis prie durų nelaimingas, o dvidešimt dėžių – dar labiau. Mes draudžiame palikti be priimtinio asmens. Tiesiog nesutinkame, nes poto kaltinimas kris ant mūsų galvų.

Ar tikrai egzistuoja tie „kasdieniai reisai“, ar tiesiog surenkami keli klientai ir laukiama?

Atsakysiu atvirai: nenorėčiau meluoti. Yra kompanijų, kurios skelbia kasdieniai reisai, o realiai kaupia krovinius savaitę, kol prisipildo mašina. Tai nekaltina mano kolegų – verslas verslas. Bet aš patikinsiu: kai aš rašau, kad mikroautobusai į Angliją vyksta kasdien, turiu omenyje, kad mes turime išvažiavimą pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį stabiliai, o antradieniais bei ketvirtadieniais – jei susirenka bent du užsakymai. Tikrąjį „kasdienį“ laikau sugebėjimą surinkti jūsų daiktus bet kurią darbo dieną, net jei tą dieną važiuoja tik jūs. Ne visi taip dirba. Pasižiūrėkite į kainą – jei per maža, greičiausiai jie kaupia kaip uogienę.

Kaip atpažinti patikimą vairuotoją perkraustant daiktus į Angliją?

Pirmiausia, paklauskite registro numerio ir draudimo poliso kopijos. Jei jis susierzina – jau atsakymas. Antra, ar jūs sudarote raštišką sutartį su realia įmone, o ne tik žodinį susitarimą feisbuke. Trečia, patikrinkite, ar kaina pernelyg žema. Ketvirta – ar jis atsakinėja į klausimus konkrečiai, ar tik rašo „viskas bus gerai, broli“. Rimtas vairuotojas pasakys, kokia mašina atvažiuos, koks maršrutas, koks numatomas laikas. Ir dar viena: jei jis prašo visos sumos iš anksto į asmeninę sąskaitą – bėkite. Aš matęs per daug istorijų, kai žmonės lieka ir be pinigų, ir be sofos, ir be numerio telefono. Skambinkite mums arba tikrinkite, bet nebūkite naivūs.

Ar dažnai pasitaiko papildomų mokesčių – už Londono congestion charge ar už kelių rinkliavas?

Prancūzijos ir Belgijos rinkliavos paprastai įskaičiuotos. O štai Londono centras – kitas reikalas. Jei pristatymas vyksta C-žiede arba netoli centro, dalis kompanijų vis tiek prideda ULEZ mokestį arba congestion charge atskirai. Nors mes stengiamės viską įtraukti iš anksto, kartais zona nustatoma pagal pašto kodą, kurio mes dar nežinojome. Geriausias patarimas: pasakykite tikslų adresą užsakymo metu, ne tada, kai vairuotojas jau Češyro gatvėje. Aš nepakenksiu sakydamas, kad kai kurios įmonės tai naudoja kaip paslėptą mokesčio spąstą. Mes ne, bet pasitaiko. Ir jei reikia važiuoti į Low Emission Zone – klausimą spręskite prieš išvažiuodami.

Paskutiniai dalykai, kuriuos verta žinoti

Kada geriausia planuoti perkraustymą į Angliją – vasarą ar žiemą?

Gegužė ir rugsėjis – auksas. Birželis, liepa – pragaras. Tada kainos aukščiausios, nes visi studentai, emigrantai ir pasaulio keliautojai juda vienu metu. Žiemą pigiau, bet žiema Vokietijoje gali vėlokinti tranzitą. Kalėdų savaitė – beveik neįmanoma, nes vairuotojai irgi nori būti su šeimomis. Aš siūlau rinktis balandžio pabaigą arba spalio pradžią – geresnės kainos, mažesnės eilės, ir vairuotojų nuotaikos pakilesnės. Jei turite laisvę rinktis, venkite liepos pradžios ir gruodžio dvidešimt ketvirtos dienos. Tada viešbučio neturime patys sau, ką jau kalbėti apie tai, kad rastume vietą jūsų sofai.

Ar galima siųsti siuntą mikroautobusu, jei pats nevažiuoju – tiesiog dėžę ar paveikslą?

Taip, vadinamasis door-to-door pervežimas. Jūs neturite keliauti, tiesiog atiduodate dėžę Vilniuje, mes pažymime, ir gaunate adresatę Londone. Bet prašau, prašau supakuokite normaliai. Vieną kartą vežėme paveikslą, klientas suvyniojo jį į du vakarinio laikraščio egzempliorius. Pasiekė Essexą... tiesiogiai. Kraštas truputį subraižytas. Aš pats ne menininkas, bet žinau, kad laikraštis nėra apsauginė medžiaga. Naudokite burbulinę plėvelę, kartoną, kamščius. Ir pažymėkite viršų. Mūsų krovikai geri, bet jie nemato, kas viduje, jei dėžė nepaženklinta.

Kaip elgtis, jei daiktai atkeliauja sulaužyti?

Nenervinkite, nors suprantu pyktį. Pirmiausia – fotografuokite dar prieš pakrovimą. Antra – darykite nuotraukas iškrovimo metu. Tada turite įrodymų grandinę. Draudimas egzistuoja, bet jis nepadengs nieko, jei nėra vizualaus įrodymo. Kartais pažeidimas atsiranda dėl netinkamos pakuotės, o ne dėl vairuotojo kaltės – čia mes vis tiek įvertiname situaciją sąžiningai. Nereikia šaukti telefonu pirmu numeriu, geriau el. paštu su nuotraukomis. Mes taisome, jei tai mūsų aplaidumas. Jei tai jūsų aplaidumas – ginčijamės, bet žmogiškai. Viskas išsprendžiama, jei nepradedame peštynių be faktų.

Taigi, mikroautobusai į Angliją kasdien – tai reguliarus judėjimas, ne beprotiškas lėkimas. Turite žinoti, kad sąžiningas vežėjas brangiai nekainuos, jei lyginsite su rizika. Renkitės pagal pokalbį, ne pagal skelbimą. Jei su žmogumi lengva telefonu, lengva bus ir kelyje. Mikroautobusai – jūsų patikimas pagalbininkas Anglijon kasdien, kai dirba tikri žmonės, o ne pasakų pirkliai.