Mikroautobusai į Angliją – patogus siuntų pristatymas kasdien

Aš tau sakau – jei reikia nusivežti daiktus į Angliją ir nenori laukti savaitę, kol koks milžiniškas furas surinks pakeliui dar penkis krovinius, mikroautobusai čia yra auksas. Dvidešimt ketveri metai šitame lauke, ir aš vis dar stebiuosi, kaip žmonės renkasi sudėtingiausius variantus, kai po ranka yra paprastas kasdienis susisiekimas. Mikroautobusai į Angliją – patogus siuntų pristatymas kasdien, nes jie lankstesni, greitesni ir, sakau tau, dažnai nuveža iki pat slenksčio. Ne iki terminalo, ne iki sandėlio, o iki durų. Žinoma, ne viskas tobula, bet apie tai ir pakalbėsim.

Iš pradžių – kaip viskas susidėloja

Koks realus kelias nuo durų iki durų su mikroautobusais į Angliją?

Klausiuši šito šimtus kartų. Vaizdas toks: paskambini ar užpildai formą – geriau paskambini, nes formos internete kartais stringa ir niekas nereaguoja tris dienas. Tada susitari datą. Vairuotojas atvažiuoja, supakuoti daiktai jau turi būti paruošti, nes jis nėra tavo močiutės sūnus, kad pakuotų už tave. Krauna į mašiną, važiuoja per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba kita maršrutu – priklauso nuo to, kas tą savaitę suplanuota. Po to keltas arba tunelis, Anglija. Pristato adresatui. Paprasta. Bet kartais... ne. Kartais eilės Dunkirke pakeičia visą grafiką, ir tada jau nebematau, kiek tai užtruks.

Ar tikrai kasdien važiuoja? Nes skambinu tai vienur, tai kitur, visur tylu.

Realybė tokia – „kasdien“ dažnai reiškia „kasdien iškeliauja bent viena mašina“. Bet ne kasdien tavo maršrutu. Aš prisimenu vieną piktdžiugą iš Kauno, kuris ant stogo užrašęs „Londonas kasdien“ iš viso turėjo vieną dyzelinį Transitą, kuris dūmijo tik antradieniais ir penktadieniais. Tiesiog rinkoje susiklosto taip, kad didesnės įmonės turi rotaciją – pirmadienis Vilnius–Londonas, antradienis Klaipėda–Birmingamas, ir taip toliau. Mažos – improvizuoja. Skambink ryte, apie aštuntą, tada darbuotojas negudrauja ir pasako tiesą, kur tą dieną bus mašina. Po pietų jau visi pavargę ir gali nutrinti.

Kainos, datos ir kiti skaičiai

Kiek man kainuos siųsti septynias dėžes į Londoną? Apie ką čia šnekam?

Čia nėra meniu kaip čili picerijoje. Septynios dėžės – o koks jų svoris? Nes jei ten knygos, tai gali būti šimtas kilogramų, o jei patalynė – trisdešimt. Kaina dažnai skaičiuojama nuo vietų skaičius (tai yra, kubinių metrų, bet mes vairuotojai sakom „vietos“) ir svorio. Šiai dienai, berods, koks 40–60 eurų už kubinį metrą, bet aš jau senokai nepasitikrinau, tai galiu ir prašauti dešimčia. Maži siuntiniai į pašto dėžės dydį – nuo 25 eurų. Didelis perkraustymas – 800 ir daugiau. Septynios normalios dėžės, po dvidešimt kilogramų kiekviena – galėtų būti apie 180–240 eurų. Aišku, jei paima iš namų ir veža į namus.

Ar yra kokia nors minimali kaina, ar galiu siųsti ir vieną maišą?

Gali. Bet bus nepatogu. Pats mažiausias daiktas, kurį teko vežti – batų dėžė su vaikio kurpėm. Kaina... vienodai mokėjo kaip už pusantros dėžės, nes netelpą į standartinį modulį. Daugelis vežėjų turi minimumą – 30–40 eurų, nes juk mašina turi įvažiuoti į tavo kiemą, vairuotojas turi keltis iš vietos. Tai nėra paštas. Bet tikrai yra tokių, kurie surenka keletą mažyčių siuntų ir sudeda į vieną. Tavo maišas su rūbais gali kainuoti 35 eurus. Verta? Jei tai mėgstamas džemperis – taip. Jei senas chalatas – gal geriau išmest.

Kodėl vienur kaina 80, kitur 150? Kur čia logika?

Logika – verslo apetitas ir kaštai. Didelis parkas, nuolatiniai klientai – gali sau leisti mažesnę antkainį. Vieno mikroautobuso savininkas, kuris pats vairuoja, turi pridėti daugiau, nes antraip neužsidirbs nei kurui. Kartais kaina 150 ne todėl, kad brangu, o todėl, kad tau parduoda pilną paslaugą: paims, supakuos, uždės į antrą aukštą Londone. Už 80 gali būti tik taškas A, taškas B, ir jei nesilaikai laiko – problemos. Aš esu matęs ir taip: pasiūlė pigiai, o paskui paaiškėjo, kad į kainą neįskaičiuotas keltas. Klientas vėliau piktas kaip šertas. Skaityk smulkųjį šriftą.

Kai siunta jau važiuoja

Kiek laiko tikrai trunka pristatymas? Nes svetainėse rašo 2–3 dienas, o aš abejoju.

Teisingai abejoji. 2–3 dienos – idealaus pasaulio scenarijus, kai oras geras, vairuotojas nepavargo, muitinėje spynų nėra ir nei vieno Vokietijos kamščio nebuvo. Realybėje – 3–5 dienos yra saugesnis spėjimas. Buvo atvejis, kai trečiadienį išvažiavo, o pirmadienio vakare skambina iš Ipswich – atvežė. Penkios dienos. Kodėl? Nes Belgijoje sugedo sankaba, laukdami dalies prasuko savaitgalį. Ar tai dažna? Ne. Ar pasitaiko? Taip. Aš klientams sakau – skaičiuokit keturias darbo dienas, o jei anksčiau – džiaugsitės kaip vaikų gimtadienyje. Nepasitikėk stebuklais.

Ar galiu sekti, kur mano dėžės? Ar čia toks pats tracking kaip DHL?

Ne. Na, ne visai. Nereikia tikėtis tos pačios technologinės magijos. Daugelis mikroautobusų vežėjų turi savo sistemas – kartais tai tiesiog Whatsapp žinutės su nuotrauka iš Doverio. Kartais vairuotojas paskambina rankiniu būdu. Buvę ir taip – duoda tel numerį ir sako: skambink pats, jei nori žinot. Didesnės kompanijos turi platformas, ten matai, kad mašina pasiekė Olandiją. Bet GPS kasdeinis stebėjimas? Nebent privatus perkraustymas, kur už tai sumokėta atskirai. Aš asmeniškai mėgstu, kai vairuotojas parašo „keltą praėjau, rytoj tenka“, – tai irgi tracking, tik žmogiškesnis.

Kas vyksta, kai mikroautobusas pasiekia Doverį? Eilės? Muitinė?

Dabar tai... kitaip nei anksčiau. Po Brexit viskas pasikeitė. Ankščiau tiesiog pralįsdavom. Dabar – muitinės tikrinimai pasitaiko dažniau, nors dažnai tiesiog pravažiuoja. Eilės kelyje M20 kartais nutinka, ypač penktadienio rytą. Mūsiškiai dažnai važiuoja naktį specialiai dėl to. Muitininkai gali paprašyti atidaryti, gali neprašyti – loterija. Svarbu, kad dokumentuose nebūtų nesąmonių. Kartą vairuotojas vežė dviračius – muitininkai sustabdė, nes sąraše parašyta „bicycles“, o jie galvojo prekyba. Kol išsiaiškino – penkiolika minučių. Kartais niekas neužklausia nieko. Nepredžiuojama.

Kai kas nepasiseka (taip būna)

Kas jeigu vairuotojas pavėluoja? Ar aš turiu sėdėti kieme visą dieną?

Neturi. Bet turi būti lankstus. Sakau kaip žmogus, kuris yra pats kartais vėlavo dėl avarijos M6 kelyje – nieko čia nepadarysi. Normali įmonė paskambins iš anksto arba parašys. Blogoji įmonė – nepasirodys iš viso, o paskui tars, kad tu pats nebuvai vietoje. Todėl visada prašyk mobiliojo numerio, ne ofiso. Jei vėluoja per dvi valandas – dar normalu, jei per pusdienį – kažkas negerai. Geriau pasitarti dėl laikų rėžio (rėžimo? ne, ta prasme – intervalo, laiko lango) nei kabėti prie telefono. Aš klientams sakau: planuokit pasiėmimą ryte, bet nepaskutinkit kabineto darbo, nes tada vairuotojas spaudžia, o greitai važiuojantis mikroautobusas – pavojingas mikroautobusas.

Buvo istorija, kad dėžės atsirado suglamžytos. Kas tada?

Tada rašyk aktą. Prieš pasirašydamas, kad gavai – apžiūrinėk. Kartais dėžė sutrinka tiesiog nuo sunkių daiktų viršuje, kartais nuo drėgmės kelyje. Aš mačiau, kaip vežėjas perdavinėjo dėžes lyg tetrisą, ir viena apačioje tiesiog... atsilaikė, bet susiglamžė. Jei parašei be pastabų – vėliau įrodinėk, kad tai jų kaltė. Rimtos įmonės fotografuoja pakrovimo metu. Šiaip, jei viduje ne sudužę – gal ir nereikia dramatizuoti. Bet jei sudužę – turi draudimą... o gal ir neturi. Daugelis mikroautobusų vežėjų turi CMR draudimą, bet limitai skirtingi. Klausk apie tai prieš pirkdamas paslaugą, ne po.

Ar pasitaiko, kad siunta apskritai pasimeta? Kaip tai įmanoma mašinoje?

Įmanoma. Mašinoje – ne, ten viskas matoma. Bet perkraustymo metu – taip. Atvažiuoja paimti tavo dėžių, pakrauna, paskui dar paima iš kito žmogaus Ukmergėje, ir tavoji dėžė nuslysta po sėdynėmis. Arba – kas dažniau – pristatymo metu Londone dideliame terminale prisijungia prie kitos siuntos. Buvo atvejis, kai klientas siuntė dviratį, o radome jį tik po keturių dienų – gulėjo už Kento sandėlio prie konteinerio. Kaip? Vairuotojas naktį iškrovė ir nepasižymėjo. Žmoniška. Tiesiog daryk sąrašą ir tikrink barkodus, jei jie tokie naudojami.

Dokumentai, draudimas ir keblumai

Ar man reikia rašyti turinio sąrašą angliškai? Gal pusiau lietuviškai?

Angliškai – geriausia. Bent jau pagrindinius dalykus. Aš esu matęs sąrašus, kur parašyta „rūbai, batai, dalykai“ – muitininkams tai nepatinka. Jei rašai lietuviškai, vežėjas dažniausiai pats verčia arba prideda savo aprašymą. Bet jei turi elektroniką, baldus, įrankius – tikslumas svarbus. Kartą klientas įrašė „maistas“. Tai buvo dešra. Dešra – ne šaldyta. Muitininkai atidarė, dvokė, atiduoti atgal negalėjo, išmetė. Dėl dešros. Rašyk taip, kad aišku būtų. Jei nežinai angliškai – surašyk lietuviškai ir pasakyk vežėjui, jie paprastai padeda. Tik nepalik tuščio lauko „krovinyje“.

Ar mikroautobusų įmonės apdraudžia mano siuntas? Ar tai mano rizika?

CMR – tarptautinio vežimo konvencija – numato tam tikrą atsakomybę. Bet limitai... pavyzdžiui, kilogramui gali būti keli eurai. Jei veži senus megztinius – pakankamai. Jei veši kompiuterį – katastrofa. Jos savo automobilį ir vairuotoją draudžia privalomai, bet tavo daiktai... čia reikia klausti atskirai. Kai kurios pasiūlo papildomą draudimą, kai kurios sako – pats drausk. Aš asmeniškai rekomenduoju visada paklausti raštu, kokia atsakomybė. Žodžiai ore skraidantys – nieko verti. Buvo atvejų, kai gaisras sunaikino viską, o žmonės gavo kelis šimtus eurų kompensacijos už dešimt tūkstančių vertės krovinį. Nepatogu, bet faktas.

Kaip su muitais po Brexit? Ar man gali Anglijoj kažką papildomai užmesti ant nosies?

Po Brexit dabar kitaip. Iki tol važiuodavom kaip į kiemą. Dabar – trečioji šalis. Bet jei siunti asmeninius daiktus, ne naujas prekes – muitų dažnai nebūna, jei vertė nedidelė. Svarbu: neprikaišiok naujų daiktų su etiketėmis. Tada jie gali pasakyti, kad tai prekyba. Jei siunti dovaną – turi būti protinga dovanos vertė. Kas yra protinga? Hmm... čia dvejoju, gal nuo 39 svarų ar panašiai, bet tiksliai nežinau, tikrink GOV.UK puslapį. Kiekvienas atvejis skirtingas. Vežėjas už tavo muitus neatsako, jei pats užsipildai dokumentus neteisingai. Būna, kad žmonės pyksta ant vairuotojo, o šis tik veža. Jis ne muitininkas.

Įpakavimas ir paruošimas

Ką daryti, jei neturiu tinkamų dėžių? Ar ten kas nors parduoda?

Parduoda, bet brangiau nei depo. Geriausia – eiti į statybinių prekių parduotuvę arba klausti draugų, kurie neseniai kraustėsi. Aš visada sakau: dvigubos siūlės dėžės. Ne maximos maišai. Buvo atvejis, kai klientas supakavo porcelianą į... į maišus. Maišus. Po kelių šimtų kilometrų tai tapo porceliano dulkėmis. Jei reikia skubių dėžių – spausk į depą ar paštomatą, ten yra. Bet nepirk per mažų. Žmonės visada galvoja, kad sutalpins, o tada stebisi, kad liko daiktai. Geriau dvidešimt standartinių dėžių nei penkiolika mažyčių.

Ar tinka maišai iš maxima? Nes kartais atrodo, kad ir taip sueis.

Ne. Na, gal buitiniams rūbams, bet net ir tada – dėžė yra dėžė. Maxima maišai plyšta. Ypač kai ant viršaus krauna dar dvidešimt kilogramų. Kartą mačiau, kaip krovėjai su juostomis bandė sutvirtinti maišus kaip kokias egzotiškas paketes. Atrodė kaip nesusijuosusi įtampa. Aš žinau, kad tingi, man irgi. Bet investuok į kartoną. Jeigu jau beviltiška – bent jau sutrauk daiktus į maišą, o paskui į dėžę. Dviguba apsauga. Nes jei maišas prakiurs kelyje, tavo daiktai gali atsidurti visai ne ten, kur planuota.

Koks skirtumas tarp perkraustymo ir siuntų pristatymo mikroautobusais?

Siuntų pristatymas – tu pakuoji, jie veža. Perkraustymas – jie dažnai ir pakuoja, ir išneša, ir surenčia lovą paskui. Kaina skiriasi dvigubai, kartais trigubai. Mikroautobusų įmonės daugiausia specializuojasi į transportą, ne į pilną perkraustymą, nors kai kurios teikia ir tas paslaugas. Jei turi vienąkamerinį butą – tikrai verta klausti pilnos paslaugos. Jei trys dėžės – siuntimas. Čia lyg skirtumas tarp taksi ir autobuso – abu nuvež, bet patirtis kita. Aš pats renkuosi siuntimą ir pakuoju pats, nes tik aš žinau, kur kas padėta. Nepasitikiu svetimų rankų su savo stiklinukais.

Nestandartinės situacijos

Ar galiu siųsti dviratį? Motociklą? Kėdę?

Dviratį – taip, jei išardysi. Motociklą – tik su pilnu perkraustymu ir specialia įranga, mikroautobusas tam per mažas ir per pavojingas. Kėdę – taip, bet pasimatuok, ar tilps pro duris. Buvo juokingas atvejis, kai klientas siuntė didžiulę kampinę sofą, o mikroautobusas... na, jis mikro. Telpa daug, bet ne viskas. Dviratis be problemų dažnai atlaiko, tik reikia apsaugoti ratus, kad nesuteptų kitų daiktų. Motociklą siųsk tik su furais, kur tvirtinimo kilpos. Nes jei vairuotojas stabteldės staigiai ir tavo Triumphas įlekia į indų dėžę – bus labai liūdna visiems.

Kas jei reikia paimti iš aukšto aukšto be lifto? Ar vairuotojas užsines?

Tai... priklauso. Vienas vairuotojas paims už simbolinį mokestį, kitas pasakys, kad Jo Didenybė veža tik iki durų gatvėje. Reikia klausti iš anksto. Du aukštai – dar juokinga. Penki – jau rimta. Aš mačiau jaunus vaikinus, kurie bevarduodami lipo į penktą, bet matau ir keturiasdešimtmečius, kurie sako – arba liftas, arba aš nieko nenešiu. Sąžiningiau yra pasakyti tiesą: turiu keturias sunkias dėžes, adresas be lifto, trečias aukštas. Tada jie pasiunčia du vyrus arba pasako – pats atnešk į kiemą. Aš nesu tikras, ar visos įmonės tai siūlo, bet normalios – taip.

Ar galiu važiuoti drauge su savo daiktais? Ir kiek tai kainuoja?

Gali. Kai kurios įmonės specialiai siūlo keleivių vietas. Dažnai pigiau nei lėktuvas, be to, gali pasiimti daugiau bagažo nei oro uoste leidžia. Bet – važiuos ilgai. Gerokai ilgiau nei lėktuvas. Karštis, diskomfortas, nakvynės pas vežėją arba pas draugus. Aš asmeniškai tokio reiso nesiūlyčiau žmonėms su nugaros skausmais arba tiems, kuriems reikia kas penkias minutes į tualetą. Bet jei jaunas, sveikas, nori sutaupyti – kodėl ne. Sėdi priekyje, žiūri pro langą. Kaina dažnai 80–120 eurų į vieną pusę. Keleivių vežimas mikroautobusais į Angliją – atskira paslauga. Ne visi ją oficialiai teikia, klausk atskirai.

Kaip atskirti gerus nuo blogų

Kaip atskirti normalią įmonę nuo šablakščių, kurie tik paima pinigus?

Adresas. Geriau interneto svetainė – ar turi normalų telefoną, o ne tik kontaktinę formą. Ar atsako į el. paštą per dieną, o ne po savaitės. Ar pasiūlo sudaryti sutartį, ar viskas ant žodinio. Mačiau kompaniją – graži svetainė, žemėlapiai, viskas. Adresas – dirbtuvės Skuode, kurioje stovi vienas traktorius. Rimti žaidėjai turi bent tris-keturis mikroautobusus, sekimo istoriją, atsiliepimus Google, kuriuos galima patikrinti. Jei kaina dvigubai mažesnė nei visur kitur – bėk. Tai arba žioplys, kuris neuždirbs ir paliks tave Kesingto aikštėj, arba sukčius. Patikimumas svarbiau nei 15 sutaupytų eurų.

Ar galiu mokėti grynais, ar tik pavedimu? Kartais norisi paprasčiau.

Grynais – dažniausiai galima, ypač jei atneši siuntą į jų terminalą. Bet pervedimas prieš tai – standartas. Atvežus į duris Londone ir mokant grynais – vairuotojas turi grąžos? Ne visada. Geriau sutarkite iš anksto. Aš nemėgstu grynųjų, nes yra buvę, kad klientas davė, o paskui skambinėjo ofisui ir sakė, kad davė per daug. Problema be kvito. Jei jau grynais – imk pasirašytą kvitą ant popieriaus, su data ir parašu. Nes kai tau parašo ant servetėlės, tai nėra įrodymas.

Ar verta pirkti pilną mikroautobusą, jei turiu daug daiktų? Kada ta riba?

Riba labai aiški: jei turi daugiau nei dvidešimt kubinių metrų – fura bus patogiau ir pigiau. Mikroautobusas telpa maždaug keturiolika kubų. Jei turi didelį trijų kambarių butą su baldais – mikroautobusai jau nebeužtenka, reikia furos (o gal furos – ne, fura moteriška, fūrą sako) su dviem vairuotojais. Bet jei studija arba vieno kambario butas – puikiai. Pilnas mikroautobusas kainuoja 800–1200 eurų priklausomai nuo sezono. Žiemą pigiau, vasarą brangiau, nes visi kraustosi. Aš sakau – jei tavo daiktai užpildo du trečdalius mašinos – jau verta galvoti apie pilną krovinį. Tada niekas neliečia tavo daiktų, važiuoja tiesiai, be tarpinių sankrovų.

Ką reiškia "deklaruoju, kad mano siunta nėra prekybinė"? Ar galiu pameluoti?

Ne. Na, gali, bet neverta. Muitininkai ne kvaili. Jei turi penkias vienodo dydžio dėžes su naujais batais – tai prekyba. Jei turi savo senus batus, tris poras – tai tavo daiktai. Melagystė gali pasitikėti bauda, konfiskavimu arba įrašu į sąrašą. Buvo atvejis, kai moteris siuntė „dovanas“ – keturiasdešimt tapkų. Muitininkai nustatė, kad tai komercija, paėmė, dar ir baudą skyrė. Aš asmeniškai žinau, kad kartais norisi išsisukti, bet pasakyk tiesą. Naudoti daiktai, asmeninė nuosavybė – deklaruok taip. Jei abejoji – paklausk vežėjo. Jie matė viską, žino, kas praeis, kas ne.

Ar sekmadieniais ir švenčių dienomis vyksta pristatymai? Nes man reikia, kad paimtų šeštadienį.

Šeštadienį kai kurios paima, ypač jei pilnas krovinys arba skubi siunta. Bet sekmadienis – beveik niekada. Anglijoje irgi nesinori drumsti ramybės. Jei reikia šeštadienio – klausk iš anksto, savaitę prieš, nes grafikai sudėliojami penktadieniais. O šventės... Kalėdos tarp mikroautobusų vairuotojų yra šventas laikas. Nepriėmę užsakymo, manyk, kad jie turi šeimas. Aš prisimenu, kaip vienas klientas pyko, kad per Kalėdas negalėjo išsiųsti. Na, atleiskit, bet ir vairuotojai turi vaikų. Planuok iš anksto arba luktėk iki sausio. Šeštadienį Londone pristatyti – galima, bet brangiau.

Apie ką žmonės dažniausiai pamiršta paklausti, prieš pirmą siuntą mikroautobusais į Angliją?

Apie tai, ar adresatas bus vietoje. Rimtai. Aš vežiau siuntą į Braitoną, viskas puiku, o ten niekas neatidaro, nes išvažiavo savaitgaliui į Paryžių. Dvikryptis ryšys – nepamiršk to. Kitas dalykas – ar adresas tikslus su pašto kodu. Anglijos pašto kodai keisti, be jų – chaosas. Dar žmonės pamiršta paklausti apie draudžiamus daiktus. Dyzelinas? Ne. Kuras? Ne. Sprogmenys? Aišku, kad ne. Gyvūnai? Techniškai galima, bet kita procedūra. Klausyk, svarbiausia – nepulk pirmo paieškos rezultato. Mikroautobusai į Angliją tikrai gali būti patogus siuntų pristatymas kasdien, jei renkiesi protingai ir klausi teisingų dalykų.

Taigi, jei lauke turi keletą dėžių ir galvoji, kaip greitai jas nugabenti pas vaikus ar seseris į Angliją – mikroautobusai į Angliją – patogus siuntų pristatymas kasdien, kai randi normalius žmones. Ne viskas bus tobula, sutiksi ir nesklandumų, bet alternatyva dažnai yra brangesnė arba lėtesnė. Skambink, klausk, lygink. Nepirk katės maiše. Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti – paprastumas ir sąžiningumas šitam versle veda. Aš tikiu, kad rasi savo variantą. Sėkmės!