Lankstūs pristatymo terminai vežant mikroautobusais į Angliją – ką verta žinoti

Jeigu kraustaisi į Angliją ir galvoji, kad mikroautobusas su daiktais atvažiuos lygiai trečiadienį 14:00... na, galiu nuliūdint. Ne taip viskas veikia. Lankstūs pristatymo terminai vežant mikroautobusais į Angliją reiškia, kad vežėjas duoda langą – pavyzdžiui, antradienis–ketvirtadienis – o ne konkrečią minutę. Aš dirbu šitoj srityj... kiek, gal dvidešimt treji? Dvidešimt keturi? Kažkur tarp to. Ir galiu pasakyt, kad lankstumas gyvybiškai svarbus, nes kelyje pilna kintamųjų: orai, keltai, eilės. Tiesiog atsakysiu į klausimus, kokius man užduoda kasdien. Kai kurie bus tiesmukiški, kiti – gal kiek apkirpti. Taip jau yra gyvenime.

Kada atvažiuos ir kodėl niekas nežino tikslaus laiko

Tai kas čia per lankstūs terminai? Ar galiu pats pasirinkti?

Lankstūs terminai – tai ne "galiu atvažiuoti kada noriu". Tai langas, per kurį turi priimti siuntą. Pavyzdžiui: išvykstam pirmadienį, pristatymas – trečiadienis arba ketvirtadienis. Gali rinktis ankstyvą trečiadienį, bet negali sakyti "tiksliai 11:30, nes turiu webinarą". Mikroautobusai važiuoja maršrutiniais reisais, ne kaip taksi. Viskas priklauso nuo kitų užsakymų kelyje. Jeigu nori sutaupyti, kartais pigiau išeina prisitaikyti, o ne diktuoti sąlygas. Daugiau žmonių renkasi lankstų terminus negu anksčiau – rinka taip susideda.

Kiek išties trunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos į Angliją?

Iš tiesų? Maždaug dvi su puse paros vairuojant be sustojimų. Bet jų būna daug. Keltas per Doverį ar Eurotunelį laukiamas, o eilės po Brexito kartais košmariškos. Paskui Anglijoje važiuoji link vieno galo, paskui grįžti, nes klientai išsibarstę. Realiai daiktai kelyje nuo keturių iki šešių parų. Kartais per savaitę spėja, kartais ne. Vežėjas duoda ne valandą, o dienas. Jeigu skuba per daug, geriau oro paštu, tik kaina tada... na, suprasi pats.

Kaip dažnai važiuoja mikroautobusai į Londoną? Kas savaitę?

Dažniausiai kas savaitę, kartais du kartus sezono metu. Žiemą, ypač po Kalėdų, būna tyliau – kartą per dešimt dienų. Vasarą – chaosas; kartais trys mašinos per savaitę. Bet čia apie normalius vežėjus, kurie turi savo parką. Yra tokių, kurie surenka žmones, pasiima avansą, o paskui ringaisi ieškot mašinos. Tada ir ta viena kelionė gali nukristi. Aš mieliau važiuoju reguliariai – mažiau streso, klientai nešoka ant sienų. Nors kartais ir sienos viliojančios, kai visi skambina vienu metu.

Ar galiu pasikeisti pristatymo datą paskutinę minutę?

Techniškai gali. Bet jei mikroautobusas jau išvažiavęs ir tavo daiktai prikrauti, pakeitimas kainuos. Plansas keičiasi, kiti klientai laukia, maršrutą versti reikia. Jei turi gerus santykius su vežėju, gal numeta dešimt eurų. Bet jei skambini iš oro uosto ir sakai "oi, aš negaliu penktadienį", nors sofa jau kelyje... tikėkis mokesčių. Būna, kad žmonės išvis nepasirodo. Tada daiktai grįžta į sandėlį Vilniuje ir kainuoja dvigubai. Neturėk tokių vilčių. Geriau pranešk bent savaitę prieš.

Ar vežėjas gali palaukti, kol aš susikrausiu daiktus?

Skirtingai. Naujesnis mikroautobusas – pusvalandį–valandą dar palauks. Jei vairuotojas jau dešimtą valandą kelyje, greičiau baigti nori. Užsikraut turi būti paruošta. Sakau visada: dėžės suklijuotos, baldai išardyti. Buvę, kad klientas penkias valandas pakrovė. Vairuotojas beveik apsiverkė. Tai ne susitikimas gerti arbatos. Yra lankstumo, bet ne per daug. Jei nori, kad palauktų – mokėk už valandą arba pirksk kavą. Arba bent nešiokyk su tais lagaminais prieš pat akis. Praktiškai taip veikia.

Kainos ir kaip visa tai vyksta – šiek tiek painu, bet paaiškinsiu

Kodėl vieni vežėjai sako 600 eurų, kiti 900? Tiek to paties stuff'o?

Taip jau būna. Kaina – nuo sezono, kuro, užimtumo, ar draudimas yra. Ir nuo to, ar jis turi mikroautobusą, ar tik brokeris su telefonu. Pigiausias ne visada blogiausias, bet jei pilnas perkraustymas į Angliją už 400 eurų – kvepia arba slepiamais mokesčiais, arba pažadais. Kartais 600 be muito, o 900 jau su viskuo. Klausimas – ar nori mokėti mažiau, o savaitgalį pildyt popierius? Aš renkuosi vidurį. Nebūna stebuklų. Kas pigu, tas kliba. Tokia jau realybė.

Ar lankstūs terminai kainuoja brangiau už fiksuotą laiką?

Ne, atvirkščiai. Fiksuotas laikas "ketvirtadienis 10 ryto" brangiau, nes vežėjas planuoja tik tau. Lankstūs terminai leidžia sugrupuoti klientus. Pavyzdžiui, trys žmonės iš Lietuvos į Manchesteryją viename reise – tu nematai, bet taip ir yra. Dėl to mikroautobusas nuvažiuoja pigiau. Jeigu esi vienas ir dar su fiksuotu laiku – sumokėsi antraštę. Rinkis lankstumą, jei gali, ir sutaupysi šimtą kitą. Bent taip buvo anksčiau; dabar kuro kainos... nu, žinai. Bet principas išlieka.

Ar mokėti galima grynaisiais prie durų, ar tik pavedimu?

Daugelis nori grynųjų, bet pavedimas prieš kelionę saugesnis tau. Buvo atvejų, kai prie durų klientas pamato dėžių skaičių ir sako mokėsi pusę. Tada vairuotojas dvidešimt keturias valandas kelyje spaudžia: ką dabar? Aš reikalauju dalies avanso prieš išvykstant. Likutis – grynieji arba pavedimas pristatymo dieną. Jeigu paskutinę dieną pervedi, bankai kartais stringa. Turėk omeny. Niekas nenori ginčų tamsoj prie slenksčio. Geriau saugiai, nei paskui aiškintis su nepažįstamu vyrioku kieme.

O jei mano daiktai važiuoja kartu su kito žmogaus daiktais? Ką tai reiškia?

Reiškia, kad mokai ne už visą mašiną, o už dalį. Dalinis krovinys – pats terminas. Tavo sofa, kito dėžės, trečio šaldytuvas. Bendra erdvė, tvarkinga. Privalumas aiškus: kaina mažesnė. Trūkumas – gali tekti palaukti, kol surinks kitus. Jei kito kliento daiktai blogai supakuoti – laša, kvepia – kartais tenka atskirti. Normalūs vežėjai tikrina. Blogieji – ne, ir tu gauni problemą dovanų. Rinkis tuos, kurie paklausia, ką vežiesi. Nesusidėk su bet kuo, nes sutaupyt gali tik ant popieriaus.

Koks skirtumas tarp brokerio ir vežėjo, turinčio mikroautobusą?

Brokeris parduoda tave kažkam kitam. Vežėjas – pats vairuoja arba turi parką. Brokeris gali surasti gerą kainą, bet jei kas nutinka, jis tik perskambina. Aš mačiau, kaip brokeriai promisina angeliškus terminus, o paskui randi kliento daiktus gatvėj Londone. Realiai brokeriui tu – eilės numeris. Vežėjui tu – pavardė automobilyje. Yra sąžiningų tarpininkų, bet mažuma. Jeigu nori matyti mašiną prieš mokėdamas – klausk, ar ji jų. Jei vengia atsakyti – raudona vėliava. Neprašyk gyvenimo stebuklų iš saldaininės.

Realybė kelyje – kai viskas pakrypsta ne pagal planą

Ką daryti, jei vairuotojas vėluoja dėl keltų eilių?

Kvėpuoti. Tai nutinka dažniau, nei norėtum. Keltai iš Calais stringa dėl oro, muitų ar per daug mašinų. Vairuotojas paskambina, jei gali. Suprask, jis ne Dievas. Nors kartais aš galvoju, kad jie turi stebuklingų galių. Jeigu vėluoja dvylika valandų – reikalauk nuolaidos kitam kartui. Jeigu dvi valandas – gyvenk su tuo. Svarbu, kad informuotų. Buvę, kad vairuotojas dingsta be žinios. Tada skambini į ofisą ir keiki visus po truputį. Bet tai reta, jei įmonė normali. Kantrybė – tavo sąjungininkė.

Ar tikrai pristato iki durų, ar tik iki miesto centro?

Iki durų, jei taip sutarta. Bet jei gyveni vidury Londono, kur gatvėje Volvo nepravažiuoja, vairuotojas sustos artimiausioj vietoj. Kartais tenka nunešti dėžes iš pagrindinės gatvės, o kartais liftu į devynioliktą aukštą. Jeigu draudimas to nedraudžia ir laiptai per siauri – paliekama žemiau. Tai aptarti reikia iš anksto. Kai kurie slepia tą info ir paskui "ne, mes tik iki centro". Aš vadink daiktus vardais: jei vengia patvirtinti adresą, žino, kad bus problemų. Gatvė siaura? Pasisakyk. Geriau sumokėti už pernešimą.

Kas jei aš negaliu būti namie tą dieną, kai jie atvažiuoja?

Turi du variantus: arba ten būna žmogus, arba mokėsi už saugojimą. Geriausiu atveju vežėjas palauks pusdienį. Blogiausiu – išveža į saugyklą ir skambina su sąskaita už savaitę. Buvę, kai žmogus išskrido į Malagą, o mikroautobusas atriedėjo pirmadienį vietoj sutarto antradienio. Neatidarė, nuvažiavo. Savaitė saugykloje – šimtas penkiasdešimt svarų. Planuok gyvenimą su rezervu. Nebūk tas žmogus Malagoj. Pasitark dėl tikslesnių terminų, jei jautriai prieini keliones. Lankstumas neturi reikšti visiško atsitiktinumo.

Ar buvę, kad mikroautobusas su daiktais tiesiog sustoja kelyje?

Mašinos yra mašinos. Kartais pasibaigia benzinas (nors neturėtų), kartais prakiursta padanga. Buvę, kad stabdžiai užsidegė raudonai ties Belgija. Tada skambini mechanikui, persikrauni, laukiesi. Užtrunka dieną, dvi. Klientai nepasikeičia – nori daiktų greičiau nei vakar. Geri vežėjai turi draudimą. Blogi – priverčia laukti be aiškumo. Nesakau, kad dažnai, bet mačiau tokių atvejų. Kartais pusę krovinio tenka perkrauti prie kelkraščio. Neidiliška. Gyvenimas ne TikTokas. Bet jei važiuoji su patikimais – tiesiog išgersi daugiau kavos laukdamas.

Ką daryti, jei vežėjas prieš pristatymą pareikalauja papildomų pinigų?

Čia raudona vėliava. Jeigu sutarty finale kaina, papildomi reikalavimai be priežasties – neetiška. Būna, kad sako: "pasirodo, turim mokėti už muitinę" – nors kalbėjo, kad viskas įskaičiuota. Tada atsisakyk mokėti be raštiško patvirtinimo. Deja, prieš tai nepriimsi daiktų, bet geriau ginčytis nei būti apgautam. Žinau kompanijų, kurios taip dirba – žemas startas, paskui "staiga" mokesčiai. Lyg pigi avialinija: bilietas 19 eurų, o lagaminas – dar penkiasdešimt. Skaidrumas yra aukso vertės. Jei kaina keičiasi be tavo kaltės – kelk triukšmą. Kartais padeda.

Dokumentai ir dalykai, kurie erzina, bet būtini

Ar reikia daryti daiktų sąrašą muitinei dabar, kai jau Brexit?

Taip, reikia. Nuo 2021 metų viskas deklaruojama. Jei asmeniniai daiktai – pildai formas. Ką tiksliai – priklauso, ar persikraustai pirmą kartą. Aš pildau C3... ar C3E? (Turėčiau patikrinti, bet dabar ne prie kompo, tikrai C3 kažkokia). Reikia apytiksli sąrašo: sofa, dėžės, dviratis. Tai ne pardavimui. Bet jei muitininkas įtaria komercinį krovinį – atidarys. Sąrašas turi atitikti realybę. Nepasitikėk tais, kurie sako "nieko nereikia". Po Brexito viskas pasikeitė. Anksčiau tiesiog pravažiuodavome, dabar – popieriai, popieriai.

Ar galiu vežtis maistą, alkoholį, prieskonius į Angliją?

Maisto – ne, arba labai apribotai. Šviežias – neįmanoma. Konservas gal, bet rizikinga. Alkoholis – labai ribotas asmeniniam vartojimui. Penki lagaminai alaus – muitininkas pagalvos, kad parduodi. Turėjau klientą, kuris vežėsi naminius lašinius. Muitininkas pagal juos pažvelgė kaip į auksą. Atėmė. Prieskoniai komerciniais kiekiais – ne. Geriausias patarimas: jei abejoji – nevežk. Anglijoje yra parduotuvių. Nueini į Tesco ir nusiperki čili. Yra svarbesnių daiktų nei močiutės uogienė. Būna, kad praleidžia. Bet tempt likimo nereikia.

O jei muitinė nori atidaryti dėžes? Kiek laiko tai užtrunka?

Užtrunka tiek, kiek nori. Rimtai. Paprasta patikra – pusdienį. Detali – dieną ar dvi. Daiktai stovi terminale, vairuotojas skambina: "stovim, laukiam". Nekenčiu nežinomybės, bet kontroliuoju mažai. Kad mažiau atidarytų, sąrašas tikslus. Prieštaravimas? Atidarys. Blogiausiu atveju sėdi be sofos savaitę. Bet taip nutinka gal vienam iš šimto. Dauguma praeina sklandžiai. Turi žinoti tikimybę. Lyg loterija – tik laimėjimas brangesnis. Ir padėtas ant stambaus klausimo ženklo. Pats procesas vyksta ne prie tavo namų, tad kantrybė.

Ar reikia EORI numerio gabenant asmeninius daiktus mikroautobusu?

Šitas klausimas... jei muitus moki pats ar veži komercinį krovinį – taip. O jei asmeniniai daiktai perkraustymui... nežinau, ar tau asmeniškai, bet įmonė jį turėtų turėti. (Tikiuosi, kad turi, nes jei ne – muitinėj bėdos). Kai kurie liepia klientui: "susitvarkyk EORI". Tai nesąmonė asmeniniams daiktams. EORI – verslui. Tu pildai formas. Nepasimesk. Jei liepia tvarkyti – klausk, kam. Kartais meta sudėtingus terminus, kad atrodytų protingi. Blogiau, kai žmogus patiki ir pradeda biurokratinį maratoną veltui.

Susikraustymas ir klaidos, kurių nepastebi pirmą kartą

Kiek dienų prieš reikia užsakyti pervežimą mikroautobusu į Angliją?

Minimum dvi savaitės, geriau mėnuo. Ypač jei nori geresnės kainos. Paskutinė minutė brangiau. Kartais skambina: "rytoj reikia Bristolyje". Galiu, bet sumokėsi trigubai. Planuojant iš anksto, vežėjas surenka daugiau krovinio, maršrutas optimalus, tu gauni lankstų terminą. Vasarą – dar anksčiau, nes studentai, emigrantai, šeimos. Žiemą galima savaitę prieš. Bet kodėl rizikuoti? Yra buvę, kad žmonės atidėlioja, paskui skuba, supakuoja blogai. Ankstyvas planavimas – ramybė. Ir mažiau balso rėžimo telefonu. Lankstus terminas nereiškia, kad gali užsisakyti vakar vakarą.

Kaip supakuoti daiktus, kad tilptų į mikroautobusą? Ar turiu pats?

Pakuoti turi pats arba mokėsi už paslaugą. Daugelis galvoja, kad vos nešiojami lagaminai bus paprasčiau, bet vietos nėra begalinės. Buvę, kad žmogus atsivežė silpnas dėžes iš parduotuvės, jos subyrėjo kelyje. Naudok dvigubas dėžes, lipnia juosta kryžiumi. Jei baldai – išardyk. Penkių metrų stalą pasiūlęs stebisi, kad netelpa. Erdvė baigiasi. Planuok kaip Tetris. Kuo kompaktiškiau, tuo pigiau. Mikroautobusai nėra stebuklingi maišai. Yra matmenys. Aš siunčiu juos klientams, bet pusė nepasižiūri. Paskui ašaros. Venk to.

Ar pakuoja vežėjai, ar turiu pats susivesti?

Kaip susitarsi. Kai kurie pakuoja, bet reta paslauga. Aš siūlau tik transportą. Jei nori, kad supakuotume – kaina auga. Kodėl? Atsakomybė. Jeigu aš supakavau porcelianą ir jis sudužo – mano kaltė, bet draudimas nepadengia, jei dėžė per silpna (taip, nors pats pakavau, bet taip veikia). Daugelis vengia. Gali samdyti atskirus krovėjus. Realybė: sėdi ant grindų, vynioji į burbulinę plėvelę, nekenti kiekvienos minutės. Bet vėliausiai savaitę prieš turi būt pasiruošęs. Ne dieną prieš. Kartais norisi, kad kitas darytų. Deja, taip nebūna. Bent jau ne už dyką.

Ar verta vežtis baldus į Angliją, ar geriau pirkti vietoje?

Skaičiuok. Sofa daliniame krovinyje – nuo dviejų šimtų. IKEA sofos Anglijoje – pigiau. Bet jei senovinis stalas iš močiutės – vešk. Sentimentali vertė neskaičiuojama. Kai kurie vežasi buitinę techniką, nors kištukai ten kitokie. Virdulys – nu kam? Naujas kainuoja centus. Baldus iš Panevėžio į Birmingemą – nepatartina, jei pūva. Aš sakau: vežkis asmeninius, brangius, nepakeičiamus. Visa kita – pardavus čia, nusipirksi ten. Kuo mažiau daiktų, tuo mažiau vietos, tuo pigiau. Matematika paprasta. Nors emocijos ją dažnai temdo ir žmonės tempia šrotą per pusę Europos.

O jei mano butas penktame aukšte be lifto? Kaip tada?

Tuomet reikia krovėjų arba draugų. Vairuotojas ne Halkas. Gali padėti, jei lengva, bet šaldytuvą į penktą – ne jo darbas. Buvę, kad sako: "jis pats susitvarkys". Ne, nepats. Jeigu be lifto – perspėju iš anksto ir skaičiuoju papildomą mokestį. Londone daug senų namų, laiptai siauri. Kartais tenka kelti per langą arba palikti laiptinėj. Buvę ir taip. Rimtai. Žmogus paliko čiužinį, nes netilpo. Planuok realistiškai. Mikroautobusas apačioj, o tavo problema – aukščiau. Nors kartais ir langas padeda. Tik ne metaforiškai.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo brokerio, kuris vėliau pradings?

Klausk: koks mikroautobuso numeris? Ar galiu pamatyti foto? Koks draudimas? Brokeriai vengia atsakymų, sako "bendradarbiaujame su partneriais". Tai reiškia "parduosiu tave". Normalus vežėjas pasako pavardę, numerius, netgi kur sustos pavalgyti. Brokeris žino tik kainą. Jeigu ji žemiau rinkos dvidešimt procentų – arba klaida, arba žaidimas. Nesakau, kad visi brokeriai blogi, bet tarp jų daugiausia problemų. Žinau, skamba kategoriškai, bet per dvidešimt metų... neužsimerk prieš pigiausią pasiūlymą. Tave gali išpjaustyti. Patikėk, mačiau visokių variantų.

Koks pats blogiausias scenarijus, kurį teko matyti perkraustymų versle?

Kelios olympinės kategorijos. Vienas: policija sustabdė Belgijoje dėl svorio, daiktai ant šalikelės, lijo. Antras: brokeris paėmė avansą, o realus vežėjas nežinojo apie pristatymą. Klientas laukė Liverpulyje dvi savaites be sofos. Trečias: dokumentai suklastoti, muitinė atėmė pusę. Blogiausias emociškai – kai senelis vežėsi žmonos pelenus urnoje, o dėžė nebuvo tinkamai saugoma. Prarado. Tiek apie tai. Nebūk naivus: tikrink, kas vairuoja. Pasitark apie draudimą. Ir niekada nemokėk visko grynaisiais be kvito. Niekada. Tai tavo ramybė.

Lankstūs pristatymo terminai vežant mikroautobusais į Angliją – tai tavo galimybė sutaupyti ir nenervuoti visų aplinkinių, jei tik nebandai suvaldyti kiekvienos sekundės. Sutinki su langu, pasitiki vairuotoju, pats pasiruoši iš anksto. Aš nežinau visko, kas gali nutikti kelyje, bet žinau, kad pokalbis prieš užsakymą sutaupo šimtą kartų daugiau nei gražus skelbimas. Rinkis tuos, kurie atsako tiesiai. Sek savo instinktą. Ir jei kaina per maža – nustebsi ne maloniai. Tokia jau šio verslo logika.