Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Lankstūs mikroautobusai siuntinių pristatymui į Angliją kasdien – ar čia tikrai taip paprasta?
Dvidešimt ketverti metai perkraustymų, ir aš vis dar kas antrą rytą girdiu: „O tai tikrai kasdien važiuojate?“ Tikrai. Na, beveik. Kartais per šventes stojam vienai dienai, bet principas toks – lankstūs mikroautobusai siuntinių pristatymui į Angliją kasdien yra mūsų duona kasdieninė. Aš matęs visko – nuo puikiai supakuotų daiktų iki tokių, kuriuos žmonės suvyniojo į šiukšlinių maišų sluoksnius. Noriu tau papasakot, kaip tai veikia gyvai, be saldaus marketingo, kurį sugalvoja žmonės, niekada nevažiavę iki Londono.
Kasdieniai reikalai – kiek, kur, kada
Kiek kainuoja standartinė dėžė į Londoną?
Žiūrėk, jei tai 20–25 kg dėžė, kurią pakeliu vienas, tai vidutiniškai 35–50 eurų. Tiksliai pasakysiu pamatęs. Kaina priklauso nuo to ar esi Vilniuje, ar rytiniame kaime – iš ten reikia paimti. Žmonės pyksta: kodėl man brangiau? Ogi todėl. Jeigu samdai ir pakuotę, brangiau. Jei pats susipakuoji ir atgabeni iki mūsų – pigiau. Dažniems siuntėjams darom nuolaidas. Realiai paskaičiuojam kiekvienam atskirai, nes fiksuoti tarifai dažnai apgauna.
Ar tikrai kasdien išvažiuojate?
Važiuojam. Tiesa, šiandien vienas mikriukas stovi, nes vakar sankaba perėjo prie Doverio. Tai dviejų siuntinių nepaimsim. Rytoj vėl trys mašinos. Principas – kasdien. Ne kaip autobusas į Druskininkus ryte ir vakare. Renkam ryte, paskirstom ir judam. Kartais trečiadienį mažiau siuntinių, kartais šeštadienį du reisus leidžiam. Lankstūs mikroautobusai siuntinių pristatymui į Angliją kasdien reiškia, kad nėra fiksuoto tvarkaraščio. Jei rinka prašo – važiuojam. Jei nėra – stovim.
Iš kokio Lietuvos kampo paimate?
Vilnius, Kaunas, Klaipėda – aišku. Panevėžys, Šiauliai irgi. O jei Zarasuose? Techniškai galima, bet laiko reikės. Turim rinkti taškus, nepasiklysti trasoje. Pagalvoju, kad turėtume važiuoti ir iš Varėnos, bet realiai ten siuntinių mažai, net neatperka kuras. Tai kam meluot? Geriau pasiunčia vietiniu autobusu iki mūsų, o mes paimam. Mūsų lankstūs mikroautobusai turi spindulį. Ne viską gali aprėpti, nors norėtųsi. Esam ne stebukladariai, o vežėjai.
Kada siuntinis atsidurs Londone?
Paprastai per dvi–tris darbo dienas. Tur būt spėsi į tą reisą, arba į kitą. Atiduok pirmadienio rytą – trečiadienį jau Londone. Penktadienio vakarą – gal antradienį. Būna savaičių, kai Doverio uoste eilės, tada viskas vėluoja pusdienį. Mes ne teleportuojame. Dar yra laiko skirtumas, bet čia smulkmena. Svarbu, kad nežadam per 24 valandas, nes tai arba melas, arba oro uosto kainos. Aš realistas. Noriu, kad žmonės žinotų tiesą.
O jei reikia į Mančesterį, o ne Londoną?
Ne bėda. Iš Londono pristatom toliau mikriuku arba perduodam partneriams. Jei krovinys didesnis, Kente jau perskirstom. Kaina šokteli gal dvidešimčia eurų. Aš mėgstu Londoną – adresų sistema žinoma. Į Blackburną sudėtingiau, bet randam. Šiaurėje oras blogesnis, vairuotojai atsargiau, gali užtrukt dieną ilgiau. Bet nereiškia, kad nevežam. Tiesiog reikia kiek daugiau kantrybės nei iki sostinės.
Kai daiktai jau vežami – kas vyksta kelyje
Ar matau, kur siuntinis yra dabar?
Ne kaip Amazon su GPS iki durų. Mes turim senamadišką sistemą – vairuotojas paskambina, kai artėja. Arba parašo. Kartais žinom tik "Doverio terminalo zonoje". Tikslaus "jis dabar palei M20" – ne, tam reikėtų kiekvienai dėžei daviklį, o tai keistai atrodytų kainų atžvilgiu. Skambink man, aš paklausiu Tomo – jis dar Kaune, sunkiai juda. Taip ir sužinosi kur yra. Nėra stebuklų, bet yra žmonės, kurie atsako telefonu.
Kaip supakuoti, kad neišbyrėtų?
Aš matęs genialumo. Kartą televizorių supakavo į antklodę, viršų apklijavo juosta. Važiavo. Bet nelabai gerai. Kitąkart basučių dėžė, viduje stiklas. Suložo. Reikia dvigubos kartono, burbulinės plėvelės. Jei dūžta – rašyk "FRAGILE", nes "dūžtantys" muitininkas nesupras. Patariu – jei nežinai kaip, atvežk mums, turim medžiagų. Kartais žmonės sako "pats susipakuosiu", o po savaitės skambina pikti.
Ar vežate baldus?
Vežame. Bet mikroautobusas yra mikroautobusas. Jei kampinė sofa – galim, bet pamatuosim. Kėdės, komodos, dviračiai – telpa. Kartais tenka nukelti sėdynes (nors, wait, jų čia nėra, mikriukas krovininis). Tada vairuotojas sėdi ant savo kuprinės – juokauju. Bet faktas – lankstūs mikroautobusai labiau pritaikyti dešimčiai dėžių nei pilnam buto pervežimui. Baldams reikia didesnės technikos. Nors būna, kad per vestuves vežam ir staliuką su kėdėmis, jeigu vietos lieka.
Jei siuntinis labai svarbus?
Tada renkiesi ne pagal pigiausią skelbimą. Aš naktimis nemiegu, jei vežam dokumentus ar senelių nuotraukas. Tokias siuntas žymim atskirai. Brangesnėms – draudimas. Kartą vežėm antikvarinį veidrodį. Savininkas pats atvažiavo, žiūrėjo kaip dedam. Keturi sluoksniai. Sveikai atkeliavo. Bet jei jautru – pasakyk iš anksto. Mes ne viską matom, jei pats nepasakai. Kartonas paprastas, o viduje – neįkainojama.
Ar galima vežti maistą?
Šviežių uogų – nerekomenduočiau. Kelionė trunka dvi dienas, supus. Šaldytų produktų – jei termodėžė, gal ir taip. Aš asmeniškai nevežu šaltibarščių į Londoną, nors prašiusių buvo. Termosą užpildyti reikia, o Anglijoje pliažo nėra, kad iš karto suvalgytų. Termodėžės brangiai kainuoja, o jei stovi eilėje prie Doverio, temperatūra kyla. Kartais pykstate, bet aš sakau – nusipirk angliškų uogų, pigiau ir paprasčiau.
Ar vežate gyvūnus?
Ne visai į temą, bet klausia. Katės ir šunys – su veterinariniu pasu. Bet mes ne specializuoti gyvūnų vežėjai. Yra kompanijų su narais, vėdinimu, sustojimais kas dvi valandas. Mes taip nedarom, mikriukai skirti daiktams. Kartais vežam keleivį su kate krepšyje, bet tai jau ne siuntinys. Auksinę žuvelę stiklainyje – esam gabenę. Bet realiai rinkitės tuos, kurie turi gyvūnams leidimus.
Popieriai, muitai ir Brexit – kur čia koks triukas
Ar reikia muitinės deklaracijos?
Po Brexit reikia. Bent jau sąskaitą arba aprašymą. Mes padedam su forma, bet tu nurodysi, kas viduje. Jei dovana – "gift". Jei prekė – kitaip. Aš ne visada žinau naujausias ribas, keičiasi dažnai. Hmm, ar dabar 135 svarai, ar jau 150? (turėčiau žinoti, bet susipainioja, kai valdžia pakoreguoja). Geriau pasitikslink prieš siuntimą. Tai tavo atsakomybė, ne mūsų. Mes vežam, o ne konsultuojame muitinėje.
Ar tikrina pasienyje?
Dažniau nei prieš dešimt metų. Ne kiekvieną, bet kas penktą gal. Jei drabužiai ir knygos – problemų nėra. Jei elektronika – klausimų kyla. Ypač dešimt telefonų. Tada atrodo kaip prekyba. Visada klausiam iš anksto – kas viduje, nes jei muitininkas atidarys ir bus nereikalingo, bėda tau. Kartą rado peilių rinkinį po drabužiais. Ai, ne, ne mūsų siuntinys buvo, bet istorija pamokanti.
Ar moku PVM?
Jei viršijama tam tikra vertė – moka gavėjas Anglijoje, ne tu. Nebent kitaip sutariam. Perspėk gavėją Londone, kad nenustebtų, kai paprašys dar sumokėti. Kartais pyksta ant mūsų, o mes čia nieko, mes tik vežam. 135 svarai, ar kiek ten dabar... ne, galvoju, kad 135, bet gali būti 150, nesiginčiju. Siunčiant daiktus ne asmeniniam naudojimui Anglijos muitas gali užmesti akį. Geriau žinok iš anksto.
Ką rašyti ant dėžės?
Angliškai. Nors mūsų vaikinai supranta lietuviškai, galutinis punktas – Anglija. Ten kurjeriai vietiniai. Kartą klientas prirašė "ATSARGIAI STIKLAS", Londone niekas nesuprato, padėjo po sunkiais daiktais. Įvyko tai, kas turėjo įvykti. Turėk vieną pusę angliškai, kitą lietuviškai. Etiketė atspari lietui, nes uoste lyja beveik visada. Dėl to ir sakau – dvi kalbos, drąsios raidės, ir aiškus adresas.
Kai viskas eina ne pagal planą – nesusimauk
Ką daryti, jei atvažiavo pažeistas?
Pirmiausia nepulk į feisbuką nepaskambinęs mumis. Fiksuok nuotraukas, rašyk mums, darom aktą. Jei mūsų kaltė – atsilyginam. Bet jei pats supakavai į vienkartinį maišelį – ar čia mūsų kaltė? Stengiamės pritvirtinti krovinį, bet transportas juda, daiktai trinasi. Kartais bėda ne mūsų, kartais nebegalim būt begaliai paslaugūs. Sakykim atvirai. Draudimas gelbsti. Ne visada viskas klojasi tobulai, ypač kai žmonės taupo ant pakuotės.
Ar buvote, kad pasiklystų?
Ne pasiklysta, o pasimeta. Kartą per piką mikriukas perpildytas, dvi dėžės vienodos. Nuvežėm į vieną adresą tai, kas turėjo į kitą. Klientai sutarė, mes sumokėjom už persiuntimą. Darbymetis būna. Bet kad dingtų visam laikui – per 24 metus ne. Nors prieš metus jauna firma nusipirko seną Fordą tranzitą, prarado svarbius dokumentus ir dingo su numeriu. Tokių yra – rinkitės pagal patirtį, ne kainą.
Kodėl nežadate per 24 valandas?
Kas žada per 24 valandas iš Lietuvos į Angliją, arba meluoja, arba turi avialinijų kainas. 2200 kilometrų per parą neįmanoma nuvažiuoti su visais sustojimais. Aš sakau – dvi–trys dienos, ir tai realu. Būna, prašo konkretumo – negaliu, nežinau, ar Doveris šiandien neuždarytas dėl rūko. Lankstūs mikroautobusai siuntinių pristatymui į Angliją kasdien reiškia ne bergždą greitį, o kasdienį judesį ir ryšį. Realybė yra geriau nei išgalvoti pažadai.
Ar grąžinate pinigus jei vėluojate?
Taip, bet su sąlygomis. Jei mes kalti – be problemų, nuolaida kitam kartui. Jei Doveris uždarytas arba klientas neteisingai nurodė adresą – ne mūsų rizika. Kartais žmonės nori iš karto atgal, bet vežimas į UK nėra Kaunas-Vilnius. Jeigu tau reikia garantijos kaip laikrodžio – mokėk trigubai ir vežk oru. Pas mus žmogiškas požiūris ir žmogiškos problemos. Dažniausiai susitariam taikiai. Bet teisybė svarbi.
Tokie klausimai, kuriuos kartojasi, bet nedrįsta paklausti
Ar vairuotojai kalba angliškai?
Kartais taip, kartais ne. Ne visi tobulai. Bet tie, kurie pristato Anglijoje, susišnekėti turi. Būna akcentas, gestai. Adresą suranda, paskambina. Tomui, senam, jo nereikia klausytis – mato gatves mintyse. Jaunesni naudoja navigaciją. Kartą paskambino: "Michi, kaip angliškai "aukštas pastatas"?" Papasakojau. Suprato. Svarbu ne literatūra, o kad rastų tavo duris. Nereikia bijoti, kad vairuotojas bus bejėgis. Jis ten važinėja dvidešimt metų.
Ar galiu važiuoti drauge su siuntiniu?
Tada jau keleivis. Mikriukuose kartais laisvų vietų būna, ypač jei krovinys mažas. Bet tai atskira paslauga. Būna tokių, kurie pirmą kartą vyksta į Londoną gyventi, nori su lagaminais. Mėgstu tokias keliones – žmogus mato, kaip viskas vyksta. Kaip važiuojam pro Belgiją, kaip perkam brangius sumuštinius degalinėje. Bet reikia tartis iš anksto, nes vietos ribotos. Ir pasas turi galioti. Ne visada galim paimti, jei mikriukas pilnas siuntinių.
O jei gavėjas neturi tikslaus adreso?
Anglijoj retai tokie kaip Lietuvoje pašto taškai. Yra saugojimo automatai, bet ten reikia registracijos. Geriau turėt tikslų adresą. Jei niekas neatidaro, skambinam, laukiame 15 minučių, bandome kitą dieną. Kartais randam Pickup tašką. Bet patariu – sutark su draugu ar giminaičiu, kuris sutiks. Nes pristatymui be gavėjo reikia žmogiško kontakto. Tos automatinės sistemos spaudžia mygtukus, o mes dirbam su žmonėmis. Adresas svarbus, bet dar svarbiau – kad ten kas nors būtų.
Kuo skiriatės nuo didžiųjų bendrovių?
Didžiosios turi terminalus, automatizaciją. Jos pigesnės dideliam kroviniui. Bet kai reikia paimti iš penkto aukšto be lifto Kaune ir atgabenti senoliui Londone – mums paprasčiau. Mes lankstūs. Paskambini – rytoj paimsim. Nei laukimo linijos, nei robotas. Jei reikia pakeisti adresą pakeliui – aš padarau. Vairuotojas yra žmogus, ne sistema. Didysis žaidėjas nepakeis maršruto dėl vieno skambučio. Mes pakeisim.
Kaip sutaupyti ant siuntimo?
Ne gudrybės, o logika. Siųsk ne vieną mažą daiktą, o kelis sudėtus į bendrą dėžę. Kaina skaičiuojasi nuo vietos, ne tik svorio. Užpildyk dėžę, be tuščio oro. Rinkis ne šventinę savaitę prieš Kalėdas – kainos šokteli trečdaliu. Rinkis savaitės pradžią, ne penktadienį. Penktadienis praleistas reiškia dviejų dienų praradimą. Kartais geriau pasidalinti į du siuntinius nei daryti vieną gigantišką. Skambink, pakalbėsim, aš turiu patirties.
Ar verta pasitikėti maža įmone?
Maža mato tavo siuntinį, žino vardą. Didysis mato kodą 48201. Bet didysis turi draustinius. Mažoji – lankstumą. Žiūrėk, kas tau svarbiau. Jei standartinė siunta ir taupai – gal didysis tinka. Jei reikia rytoj paimti iš kaimo, padėti panešti ir paskambinti gavėjui – tada mes. Yra tokių firmų, kurios nusiperka seną tranzitą, pasikabina gražų logotipą ir po mėnesio dingsta. Būk atsargus. Aš čia dvidešimt ketverti metai.
Išvada
Po dviejų dešimtmečių galiu pasakyti: lankstūs mikroautobusai siuntinių pristatymui į Angliją kasdien yra ne apie mašinas. Tai apie žmones, kurie sutvarko tavo problemas, kai važiuoji į Londoną su vienu lagaminu. Tai balsas telefone, kuris sako "nesijaudink, susitvarkysim". Ne visada tobula. Kartais netvarkinga. Bet mes čia dvidešimt ketverti metai. Ir rytoj vėl važiuojam. Turi dėžę? Skambink. Pakalbėsim kaip žmonės, be robotų.