Lankstus logistikos sprendimas į Angliją su stebėjimo galimybe

Dirbu šitame reikale jau nuo dvidešimt ketvirtų, tai... na, mačiau visko. Iš pradžių sekimo sistema buvo radijas ir telefonas vairuotojui – jei jis atsiliepdavo. Dabar viskas kitaip. Klientai klausia apie lankstų logistikos sprendimą į Angliją su stebėjimo galimybe, bet iš tikrųjų nori ramybės. Kad žinotum, kur tavo sofa. Kad nebūtų taip, jog skambini savaitę ir niekas nežino, ar krovinys išėjęs, ar dar stovi sandėlyje prie Kauno. Šiandieną paaiškinsiu, kaip tai veikia, nes kartais net patys vežėjai neviską pasako – arba pasako, bet supakuotai į rinkodaros šlamštą.

Iš pradžių – apie pačią paslaugą

Kas iš viso yra tas lankstus logistikos sprendimas į Angliją su stebėjimo galimybe?

Tai basically tavo daiktų kelionė nuo A iki B, bet ne taip, kad užsakai ir viskas griūva be tavo žinios. Įmonė surenka krovinį, susuka grafiką pagal tavo dienotvarkę, o tu matai, kur jis yra. Ne visada realiu laiku, bet bent jau žinai, ar jau Vokietija, ar dar Lenkija. Man rodos, tai pats normaliausias būdas vežtis baldus, dėžes, įvairius daiktus, kai jų per daug paprastai siuntiniui, bet per mažai konteineriui. Žodžiu, lankstumas čia reiškia, kad nereikia lakstyti kaip katinui aplink – vežėjas prisiderina prie tavęs, o ne atvirkščiai.

Kiek daiktų galiu vežtis – ar tinka ir keturių kambarių buto turinys?

Tinka, jei tik yra ką gerą sukrauti. Būna, kad atvažiuoja pasiimti viso buto, o būna – tik dviejų kambarių turinį. Problema ne kiekis, o svoris su tūriu. Jeigu turi pianiną ar seifą, tai jau visai kita kalba ir kaina. Bet standartinis trijų kambarių butas – be problemų. Tiesa, jei palieki pustuščių spintų be viduje esančių daiktų, tai vežėjas gali iš viso pasiūlyti mažesnę mašiną ir gerai sutaupysi. Kartais klientai įmaišo šiukšlių maišų ir piktinasi, kad pagal kubus vis tiek brangu, nors išmetimui tai neperkraustymas.

Kuo šis būdas geresnis už paprastą siuntinį per kurjerinę tarnybą?

Kurjerinė – dėžė, lipdukai, konvejeris. Tavo sofa ant konvejerio nepalips nė per stebuklą. Logistikos sprendimas į Angliją su stebėjimo galimybe skirtas būtent tokiems kroviniams – kai reikia rankų, liftų, specialaus vilkiko ir laiko. Be to, didžiosios kurjerinės meta viską į bendrą srautą, kur važinėja kasdien po visą Europą. Čia tavo daiktai važiuoja drauge su kitais, bet pažymėti atskirai, ir nereikia visko tempti per tris skirtingus terminalus. Mačiau, kaip DHL sudaužė stiklą, nes jie neišpakuos ir nepasiims atsargiai – skuba. Mūsų srityje paprastai elgiamasi turiningiau, bet ir kainuoja kitaip.

Sekimas realybėje – ne viskas taip, kaip parodyta reklamoje

Ką reiškia „stebėjimo galimybė“ – ar matau kiekvieną posūkį tiesiogiai?

Būtų gražu, bet ne. Dauguma rodo pagrindinius etapus: paimta, išvykta iš LT, sandėlis, pristatyta. Ne visada matysi, kad vairuotojas stabtelėjo degalinėje prie Hannoverio. Kai kurios įmonės turi tikrą GPS, bet tai retesnė praktika, nes brangu. Aš asmeniškai klientams sakau: pamatysi, ar artėja, ar ne, bet sekimo puslapis neatstos vairuotojo galvos. Jei jis pamiršta įjungti programą, rodys, kad stovi Peterborough, nors jau seniai kitur.

Kodėl kartais puslapyje parašyta, kad krovinys Londone, o mes dar negavome skambučio?

Nes puslapis rodo paskutinį atnaujinimą, kuris ne visada atitinka tikrąjį laiką. Londone reiškia – atvežta į paskirstymo tašką arba buvo iškrauta didžiajame vilkike, bet tavo daiktai dar laukia mažesnėje mašinoje. Kartais tas taškas yra už kelių dešimčių mylių nuo tavęs. Dar viena priežastis – laiko juostos. Skaitai devintą ryto, o ten dar aštunta. O gal tiesiog koordinatoriai nesugeba paskambinti laiku. Buvę taip, kad rodė „pristatyta“, o klientas skambina piktas, kad niekas neatvažiavo – pasirodo, vairuotojas pavėluos iki vakaro.

Ar GPS visada rodo teisingai? Buvo atvejų, kad sistema rodė stovi, o paskui staiga – Vokietijoje.

Taip, klasika. Seniau mes turėjom vairuotoją, kuris pamiršdavo trackerį sandėlyje, o pats jau važiuoja. Sistema sėdi Kaune, vilkikas – kitur. Dabar dažniau būna kitaip – mobilus ryšys stringa, ypač tuneliuose. Arba atnaujinimas ateina kas kelias valandas, ne kas minutę. Realiai GPS yra geras įrankis, bet ne Biblija. Sakau klientams: skambinkite, jei nerimaujate, o ne spoksokite į ekraną be perstojo – nervams geriau.

Ar galiu pats tiesiog paskambinti vairuotojui ir išsiaiškinti, kur jis?

Teoriškai taip, bet praktiškai – jei jis vairuoja Anglijos M1 magistralėje, gali nepakelti. Mes stengiamės neduoti asmeninių numerių, nes vairuotojai ir taip pervargę po ilgo reiso. Koordinatoriaus numeris geresnis, nes jis žino visą planą. Buvo atvejis, kad klientas pats susirado vairuotoją per sekimo numerį, paskambino, o tas – supykęs, nes kaip tik sukiojosi aplink Londono žiedą. Geriau rašyti žinutę. Jei kas labai svarbu – skambini mums, o mes jau per radiją perduodam, kaip ir senais laikais.

Kai viskas jau juda – kas dedasi kelyje

Kiek maždaug trunka važiuoti iš Kauno srities iki Londono pakraščio?

Dviejų dienų su viršum, nors pažadėdavo greičiau. Vairuotojai negali viršyti dvylikos valandų vairavimo, o dar privalo miegoti tam tikrose vietose. Be to, ne visada važiuoja tiesiai – kartais paima krovinį Klaipėdoje ar užsuks į Lenkijos sandėlį pašonėje. Aš skaičiuoju nuo pasiėmimo iki pristatymo apie tris–penkias darbo dienas. Vieną kartą, atsimenu, pasieny strigo dvi dienas dėl dokumentų klaidos – viskas nutinka, nors niekas nenori.

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai, ar sukraunami į didesnį vilkiką pakeliui?

Dažniausiai būna dalinis perkraustymas. Surenka keletą krovinių Lietuvoje, sukrauna ant vieno vilkiko, nusiveža į Angliją, ten perpakuoja į mažesnius autobusiukus. Labai retai važiuoji vienas, nes tada kaina bus kosminė. Vienas klientas kartą reikalavo, kad tik jo daiktai būtų mašinoje – sumokėjo beveik dvigubai. Tikroj situacijoj – važiuojat kartu su kitais, bet daiktai atskirai, pažymėti. Svarbu, kad geros įmonės neprikrauna ant viršaus sunkių metalo.

Kas jei neišeina būti namie tą dieną, kai suplanuotas atvežimas?

Mes derinam laiką prieš savaitę, bet suprantu, gyvenimas. Danas, mano kolega, sako: „Geriau perskambink, negu tylėk.“ Jei nebusi – palik raktus kaimynui arba pasirūpink priėmėju. Yra variantas palikti daiktus iki kitos dienos, bet sandėliavimas Londone kainuos. Bukas sprendimas – niekam nepasakus išvažiuoti į darbą, o paskui skambinti, kodėl neatvežė. Būna, kad vairuotojas gali palaukti pusvalandį, ne daugiau – turi dar dešimt adresų.

Ar galiu pakeisti pristatymo adresą paskutinę savaitę, jei radau kitą butą?

Gali, bet brangiai ir ne visada operatyviai. Jei krovinys jau išvykęs iš Lietuvos, situacija sunkėja. Kartais tenka mokėti už papildomą transportavimą arba laukti, kol daiktai atsidurs Londone ir ten persiunkti. Geriausia – pranešti prieš išvykstant. Atvirai, paskutinės savaitės adreso keitimas yra tikras košmaras. Vieną kartą klientas persikėlė iš Croydon į Readingą, o mes jau buvom Thamesmeade. Vairuotojas paplūdo riebiai ir teko derintis antrą kartą. Tokie dalykai brangiai kainuoja nervams ir dar prailgina terminus.

Ką daryti, jei matau, kad vilkikas sekime pasuko ne į tą pusę?

Pirma – nesikrask. Gali būti, kad vairuotojas veža kitą krovinį, tavo eilė bus po to. Arba tiesiog programėlė stringa. Buvęs atvejis, kai klientas paskambino trečią nakties, kad vilkikas važiuoja link Birmingemo, nors jis gyvena Liverpulyje. Pasirodo, vairuotojas turėjo du sustojimus. Geriausia parašyti žinutę koordinatoriui. Jei per dvylika valandų neatrašo – tada jau piktas skambutis. Bet dažniausiai viskas paaiškėja be panikos, tiesiog žmonės pamato tašką žemėlapyje ir susijaudina.

Pinigai, sutartys ir dalykai, kurių nedrįsta paklausti

Kiek realiai kainuoja toks pervežimas į Angliją su sekimu – nuo... iki?

Pilnas butas, tarkim, penkiolika–dvidešimt kubinių metrų, kainuoja nuo tūkstančio iki tūkstančio aštuonių šimtų eurų. Tai labai orientacinis skaičius. Jei tik kelios dėžės ir sofa – apie keturis šimtus. Sekimas dažniausiai įeina į kainą, bet nestandartiniai dalykai – pakrovimas, liftas, pianinas – papildomai. Žinau įmonių, kurios duoda kainą „nuo“ kliento, bet aš pats noriu matyti daiktus arba sąrašą, prieš pasakydamas. Nešnekam apie kokius du šimtus eurų – tai arba apgaulė, arba kažkas labai neaiškaus.

Ar kaina keičiasi priklausomai nuo sezono? Tarkim, rugsėjis vs gruodis?

Keičiasi, aišku. Rugsėjis – studentų antplūdis į Londoną, viskas brangsta, grafikai byra. Gruodis prieš Kalėdas – irgi pikas. O štai vasario mėnuo – visi atostogauja, kainos krenta. Aš pats klientams sakau: jei galit rinktis – rinkitės sausį arba kovą. Vasaros vidurys irgi geras, tik vilkikai kenčia nuo karščio. Kaina priklauso ir nuo benzino, kelių mokesčių Vokietijoje, svaro kurso. Realiai net aš nevisada žinau, kodėl šią savaitę brangiau negu praėjusią – rinka plevena.

Ar pasitaiko paslėptų mokesčių, kurių niekas nepamaiso pirmoje sąskaitoje?

Pasitaiko pas „fantazijuotojus“. Normali įmonė pasako viską iš anksto: krovimas, transportas, muitai, iškrovimas, sunkieji daiktai. O tada yra tie, kurie prirašo už „degalų antkainį“, „aplinkkelio mokestį“, „administravimą“. Aš tokiam reikalui nesu galvojęs. Kartais klientas pats pamiršta pasakyti, kad gyvena penktam aukšte be lifto – tada papildomas mokestis teisingas. Bet jei sąskaitoje staiga atsiranda eilutė „bendras koordinavimas 150 £“ – čia jau ženklas rinktis kitur.

Ar apsimoka drausti baldus, ar tai tiesiog būdas iš manęs paimti dar šimtą eurų?

Apsimoka, jei baldai verti daugiau nei du tūkstančiai eurų. Standartinės sąlygos dažnai dengia tik dalį. Prieš dešimt metų nesudaužėme, bet nepataisėme porceliano – grąžinau iš savo kišenės, nes draudimo nebuvo. Draudimas per vežėją pigesnis nei savarankiškas. Bet skaitykite smulkųjį šriftą. Yra draudimas dėl gedimo, yra dėl nelaimingo atsitikimo – ne tas pats. Kartais klientai sako „o kam, jie gi atsargūs“, o paskui verkia dėl stiklinio staliuko. Būna.

Kai nebešyla ir viskas stringa – ką tada?

Ar būna, kad daiktai tiesiog dingsta pakeliui? Ką tada?

Dingo... ponas daiktas? Ne, rimtai, pilnas dingimas – retas, bet pasitaiko, ypač jei vežėjas perdavinėja per trečias rankas. Buvo atvejis su mažais siuntinukais, kurie užsiliko Lenkijos terminale, nes etiketė nulūpusi. Dėl sekimą turinčio sprendimo į Angliją situacija geresnė, nes matai, kur paskutinį kartą fiksuotas. Dingus daiktams – pirmas žingsnis skambinti vežėjui, antras – rašyti oficialų prašymą. Jei įmonė rimta – randa per kelias dienas. Jei ne – pradeda šnekėtis kryžiai, o vėliau pradingsta pati įmonė.

Kas jei vežėjai atvažiavę pareiškia, kad reikia mokėti papildomai, nes nėra lifto?

Čia klasika. Klientas sako „o man tik iš antro aukšto“, bet vežėjas atėjęs matuoja laiptinę ir pareiškia – rankinis kėlimas, du svarai už laiptą, jei nori. Jeigu sutartyje aiškiai parašyta, kad pristatymas – prie durų žemės lygyje, tada papildomai. Bet jei sutartis numato iškrovimą, o lifto nėra – skylltis lieka. Aš stengiuosi prieš pakraunant pasitikslinti: kur, kaip, ar yra liftas. Antrame aukšte be lifto nešti šaldytuvą – reikia arba dviejų vyrų, arba stebuklo. Deja, stebuklų retai pasitaiko.

Ar teko matyti, kad vilkikas vėluoja dvi savaites ir niekas nekelia ragelio?

Teko. Ne pas mus, ačiū Dievui, bet kolegos pasakojo, o aš ir pats mačiau skundus internete. Tokios įmonės – vienos dienos blynai, renka užsakymus, sudaro grafikus, bet neturi nuosavų mašinų. Paskui vėluoja, nes negavus kitų krovinių neapsimoka važiuoti pusiau tuščiam. Ragelio nekelia, nes nežino, ką pasakyti. Ką tada daryti? Teisiškai rašyti pretenziją. Jei įmonė registruota Lietuvoje – vartotojų teisių gynimo tarnyba gali padėti. Bet pinigus atgausi ne visada greitai.

Ką reiškia, kai sekime matau užrašą „customs hold“ – viskas, praradau daiktus?

Ne, nepraradai. Tai reiškia, kad muitinėje nori pažiūrėti arba pasitikrinti dokumentus. Po Brexit viskas tapo sudėtingiau. Būna, kad laiko dvi dienas, būna – savaitę, jei trūksta popieriaus. Aš pats iki galo nesiguobių, kaip ten viskas su individualiais deklaracijų kodais, nes kaskart kiek pakinta tvarka (tiesą sakant, čia kolegė Zita taiso mane kaskart). Svarbu, kad vežėjas turėtų tvarkingus dokumentus. Jeigu „hold“ tęsiasi ilgiau nei savaitę – jau skambinti ir klausti. Dažniausiai atsileidžia.

Jei mano šaldytuvas atvažiavo sudaužytas, kaip įrodyti, kad tai ne aš taip parsinešiau namo?

Faktas apie faktus – filmuok atidarinėdamas krovinį. Prieš pasirašydamas, kad gavai – apžiūrėk visus kampus. Jei pamatai įbrėžimą ar provėžą, neatidavinėk pasirašytos sąskaitos, kol neįforminsi aktą. Būna, kad vairuotojai skuba, sako „pasirašyk, viskas gerai, aš jau vėluoju kitur“. Nepasirašinėk aklai. Buvęs atvejis, kai klientas atidarė daiktus po trijų dienų ir tada skundėsi – deja, be pradinės fiksacijos tokie skundai retai baigiasi sėkmingai. Mūsų taisyklė: jei pakavimas atrodo pažeistas – fiksuok iš karto.

Renkiesi vežėją – paskutiniai patarimai iš to, kas matė viską

Kaip atskirti normalią įmonę nuo tų, kurie tik žada stebėjimą, o realybėje siunčia nuorodą į niekur?

Paprasčiausia – pasižiūrėti, ar nuoroda veikia dar prieš mokant. Paprašyk pavyzdžio. Normali įmonė turi savo sistemą arba naudoja patikimą trečiųjų šalių įrankį. O apgavikai sako „atsiųsime ryt“ ir ryt nieko nebūna. Pažiūrėk atsiliepimus ne tik Google, bet Facebook grupėse emigrantų. Tikroji informacija ten, kur žmonės dalijasi nemalonia patirtimi. Jei įmonė bendrauja tik Messengeriu, neturi normalaus puslapio, o kaina žemiau rinkos perpus – tai pavojaus signalas. Blogų istorijų apie stebėjimo nuorodas, kurios veda į tusčią svetainę, yra begalės.

Ar svarbu, kad vežėjas turėtų savo transportą, ar gali būti brokeris?

Sveikas klausimas. Brokeris sudaro sandorį, o paskui parduoda tave kitam vežėjui. Kartais gerai, nes turi didelį pasirinkimą. Blogai – nes nevaldo proceso ir nenuneš atsakomybės. Aš pats pačioje pradžioje dirbau ir kaip brokeris, ir vežėjas, tai žinau abu galus. Jei brokeris sąžiningas – viskas ok. Jei slepia, kas realiai veš – pavojus. Savas vilkikas reiškia tiesioginę atsakomybę. Bet ir brokeriai gali rasti puikių mažų įmonių, kurios pigiau nei dideli žaidėjai. Esmė – su kuo pasirašai sutartį, tavęs jie negali atmesti.

Ką dar nuveikti prieš pakrovimą, kad pats krovinys kelyje būtų saugesnis?

Atjunk šaldytuvą prieš dvidešimt keturias valandas ir ištuštink. Sutvirtink dėžes – ne pirmą kartą matau, kad kas nors panaudoja jau devynis kartus lankstytą dėžę nuo bananų ir piktinasi, kad sulūžo. Pažymėk daiktus lipdukais su numeriais ir turiniu. Tada žinosi, ar kelyje niekas neatidarė. Svarbiausia – sudaryk sąrašą. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl vežėjo. Jei įvyks incidentas, turi turėti įrodymų, kas buvo. Saugumo jausmas prasideda ne nuo sekimo, o nuo gero pakavimo.

Koks yra pats didžiausias mitas apie tarptautinius perkraustymus, kurį norėtum išsklaidyti?

Kad viskas bus per tris dienas ir niekas nesudaužys. Ne, bus per savaitę, o apie sudaužymą – jei pakosi kiaurai, tikimybė maža. Dar vienas mitas, kad vežėjas yra tavo asmeninis vairuotojas, kuris tau pavaldus. Realybėje jis turi dar keturis klientus tą pačią savaitę. Ir mitas, kad stebėjimas yra filmavimas kameromis. Ne, tiesiog taškai žemėlapyje. Žmonės kartais įsivaizduoja, kad tuoj pasiūsiu stebėjimą lyg kokį slapto policijos dosjė, o iš tikrųjų – duomenys, kuriuos vairuotojas suveda, jei neužmiršta.

Jeigu dabar viską pradėčiau iš naujo būdamas klientu – ką rinkčiausi pats?

Rinkčiausi įmonę, kuri pirmą kartą atsakė į mano laišką ne tik vienu sakiniu. Kuriai galiu paskambinti vakare, jei panikuoju. Kuri sako kainą tvirtai, be nuolaidų žaidimų. Ir kuri duoda stebėjimo galimybę, kad nereikėtų visą parą laukti lyg kokio stebuklo. Per dvidešimt metų supratau, kad lankstus logistikos sprendimas į Angliją su stebėjimo galimybe nėra apie technologijas – jis apie žmones, kurie nesukčiauja. Surask tokius, ir tavo baldas atvažiuos sveikas. O jei ne – bent žinosi, kur jis stringa.

Taigi, jei galvojate apie perkraustymą, nepamirškite: stebėjimas – ne magija, o priemonė. Svarbiausia rasti žmones, kurie nedings pirmoje problemoje. Lankstus logistikos sprendimas į Angliją su stebėjimo galimybe veikia tada, kai už jo stovi patirtis, o ne tik graži svetainė. Aš nesu tobulas – kartais ir pats klystu, bet jei ką – rašykite. Arba skambinkite. Geriausia – dieną, nes vakarais aš irgi noriu ramiai atsigerti arbatos. Sėkmės kraustantis!