Lankstus krovinių pristatymas nuo durų iki durų į Angliją – kaip tai iš tikrųjų vyksta?

Žinai, prieš dvidešimt trejus metus, kai pirmą kartą kraunau fūrą į Angliją, niekas neklausinėjo apie lankstų krovinių pristatymą nuo durų iki durų. Tada viskas buvo paprasta: susikrauk daiktus, atvaryk į Doverį, raktas po kilimėliu. Dabar žmonės nori žinoti kiekvieną detalę – ar patys pakrauname sofą, ar gali važiuoti šuo. Ir tai normalu. Per tiek metų mačiau visko – vilų Londone, kur vairuotojas kėlė spintą į septintą aukštą be lifto, ir situacijų, kai klientai liko be daiktų, nes pasirinko ne tą vežėją, tik pagal gražiausią skelbimą. Tiesiog sėskis ramiai, o aš pasakysiu, kaip viskas vyksta be raudono kilimo.

Pirmas skambutis – kai dar nieko nežinai

Ar galiu vežtis tik keturias dėžes, ar privaloma užsakyti pilną fūrą?

Gali, žinoma. Mes ne autobusas (nors kartais taip jaučiamės), kur reikia laukti, kol prisipildys. Lankstus krovinių pristatymas nuo durų iki durų į Angliją reiškia būtent tai – vežame ir dalinius krovinius, ir pilnas fūras. Kartais žmonės jaučiasi nepatogiai, kad turi mažai, bet man mažiau rūpesčių. Keturios dėžės, du lagaminai, sena kėdė – viskas telpa. Vieną kartą vežiau tik šaldytuvą ir dviratį iš Klaipėdos uosto rajono. Klientas galvojo, kad aš juokauju, kai sakiau, kad atsiųsiu fūros dalį. Ne, tikrai atsiunčiame. Svarbu tik, kad žinotumėte datas, nes mes renkamės krovinius pagal maršrutus, o ne pagal nuotaiką.

Kokia tikroji kaina? Kodėl man telefonu nepasakote konkrečios sumos iškarto?

Tiesa, kad iš pirmo žodžio nepasakysiu. Ne todėl, kad turiu ką slėpti, o todėl, kad kiekvienas daiktas – skirtingas. Vežti dėžes iš Alytaus į kaimą netoli Birmingamo nėra tas pats, kas gabenti pianiną iš Vilniaus centro į Londono East Endą. Reikia žinoti aukštus, ar yra liftas, ar reikės nešt per sodą. Kartais žmonės supyksta: „kodėl negali pasakyti tiesiai?“ Bet aš tikrai negaliu. Jei kas nors telefonu pasako fiksuotą kainą be klausimų – jis arba meluoja, arba pridės vėliau. Geriau penkios minutės pokalbio nei šimto svarų staigmena.

Ar jūsų vyrai krauna daiktus į fūrą, ar turiu pats su draugais tempti?

Mes paprastai darome abu variantus, bet turi žinoti – jei rinkaisi ekonominį variantą, krauni pats, o mes tik stebime ir padedame prie vilkiko. Jei pilnas krovinys arba mokate už pakrovimą, tada mūsų komanda viską sutvarko. Buvo atvejis Vilniuje, kai klientas pažadėjo, kad „tik trys dėžutės“, o pasirodo dvidešimt keturios ir spinta. Jis gyveno penktame aukšte be lifto. Vairuotojas tik spragtelėjo liežuviu, bet sukrovė. Tik todėl, kad sutartis leido. Ai, ir dar – jei vežate dviratį, nuimkite pedalus. Ne, rimtai, nuimkite.

Kada geriausia rezervuoti pervežimą? Ar galiu paskambinti penktadienį ir išvažiuoti sekmadienį?

Gali paskambinti, bet greičiausiai ne. Štai čia ir prasideda lankstumo ribos. Dauguma maršrutų į Angliją planuojami prieš savaitę ar dvi. Yra sezonai – rugpjūtis ir rugsenis, kai studentai kraunasi, ir tada vietų tiesiog nėra. Kartais atsiranda „skylių“ – atšaukia kitas klientas, ir tada tą patį penktadienį galima. Paskutinę minutę tenka mokėti daugiau, jei turime keisti maršrutą. Aš asmeniškai patarčiau skambinti bent prieš tris keturias savaites. Ypač jei gabenate skubiai ar turite datą, kuri nesikeičia, nes kiti žmonės irgi planuojasi.

Kaip apskritai žinoti, ar tai ne sukčiai, kai skambinu pirmą kartą?

Oho, svarbus klausimas. Pasižiūrėk, ar turi įmonės kodą, realų adresą, o ne tik gražų feisbuko puslapį. Paklausk, ar gali atvykti į ofisą. Jei atsako, kad jie „tik logistika be biuro“ – tai gali būti tiesa, bet atsargiai. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo šimtą eurų avanso kažkokiam „Jonui iš Kauno“, o tas Jonas prisijungęs iš kavinės ir daugiau neatsiliepė. Rimtas lankstus krovinių pristatymas nuo durų iki durų į Angliją niekada neprasideda nuo to, kad pinigus pasiimame anksčiau nei sutvarkome bent jau preliminarią sutartį. Neprašykite mokėti visko iš karto grynaisiais į rankas.

Pakeliui – kas dedasi toje mašinoje ir kelyje

Ar tikrai pristatote iki buto durų Londone, kai gatvė siaura ir pilna automobilių?

Taip, bet su sąlyga. Londone, ypač Camden ar Islington, gatvės tokios, kad kartais pro langą gali paspausti ranką su kaimynu. Mes stengiamės privažiuoti kuo arčiau. Jei negalima sustoti, pernešame daiktus. Vieną kartą vairuotojas tempė sofą keturis šimtus metrų, nes savivaldybė uždraudė stovėjimą būtent tą dieną. Realybė tokia – iki durų pristatome, bet kartais tai reiškia, kad paskutiniai penkiasdešimt metrų yra mūsų rankose (o ne, pataisau – ant pečių, nes rankomis reikia durims atidaryti). Šalikelėje daiktų nepaliekame, jei sutartis numato pristatymą iki durų.

Ar tiesa, kad dažnai vėluojate? Mano draugas sakė, kad tris dienas laukė be žinios.

Nežinau, kas ten per draugas ir su kuo vežėsi, bet trijų dienų tyla – signalas, kad kažkas negerai. Pas mus taip būna retai. Dažniausiai vėlavimas – kelių darbai, oras ar Doverio keltas. Praeitą mėnesį vairuotojas sėdėjo kelyje prie Mančesterio pusantros dienos, nes buvo avarija ir viskas sustojo. Mes skambinome klientui kas tris valandas. Tai nėra tobula, bet bent jau žinojo, kur bobutės stalas. Jei vežėjas nerodo jokios gyvybės po pirmos paros, skambinkite ir reikalaukite koordinates. Rimta įmonė niekada nedaro „be žinios“.

Ar mano daiktai maišomi su kieno nors kitais kroviniais?

Jei dalinis krovinys – taip, fūroje būna kelių klientų daiktai. Bet ne taip, kad jūsų lovą pakiša po kažkieno cemento maišais. Kiekvienu atveju planuojame erdvę. Kartais gamybinės įmonės gabena įrangą, kartais studentai – krepšius. Padėliojame taip, kad niekas netemptų, nesmūgiuotų ir nenueitų į šoną, nors kartais fiziškai norisi viską suversti kaip tetrisą, kurį žaidžiau devyniasdešimtaisiais. Buvo atvejis, kai dėl kažkokio neapskaičiavimo, matyt, per greitai skaičiavau kelyje, šaldytuvas pasislinko dešimt centimetrų. Šaldytuvas liko sveikas, bet aš tris dienas galvojau, kur sukliūdau. Taip, maišoma, bet tvarkingai, ne kaip bulvių maišai turguje.

Ar gali važiuoti mano šuo kartu su daiktais? Jis labai ramus.

Ne. Suprantu, kad šuo – kaip šeimos narys, ypač jei tas šuo protingesnis už pusę mano pažįstamų. Bet fūroje vežame krovinius, o ne gyvūnus. Nėra sąlygų vandeniui, orui taip kaip reikia, ir jei kas nors atsitiks – avarija, vėlavimas – šuo kenčia toje vietoje, kur jam nėra ką veikti. Kartais klausiama apie kates. Atsakymas tas pats. Yra specialios gyvūnų pervežimo įmonės, kurios turi narvus, veterinarus pakeliui. Mes vežame jūsų sofą. Nors, tiesa, vieną kartą vairuotojas priglaudė benamį šunį prie Šiaulių, bet tai kita istorija, kuri baigėsi gerai, nes radome naujus namus.

Kas atsitinka, jei aš negaliu būti vietoje, kai atvažiuojate?

Būna. Gyvenimas toks. Tada ieškome sprendimų – kaimynas, sargas, kodinė spyna, raktas po kilimėliu. Bet pabrėšiu: būti nereikia tik tuomet, jei viskas sutarta iš anksto. Jeigu sakote, kad būsite, o tada neatvykstate, vairuotojas sėdi ir degina dyzeliną. Ta karta, kai laukėme prie Notingemo devynias valandas, nes klientas „tik užbėgo į parduotuvę ir nusprendė, kad gyvenimas per trumpas laukti“ – vis tiek primenu. Geriau praneškite bent dieną prieš. Arba raskite patikimą žmogų, kuris priims daiktus ir pasirašys. Be parašo – nėra atsakomybės, ir visi liks pikti.

Muitinė, popieriai ir Brexit – ten, kur galima prarasti nuoviką

Ar man reikia kažkokių ypatingų dokumentų, kad pravežti daiktus į Angliją po Brexit?

Reikia. Nors Anglija nebėra ES, žmonės vis dar veža asmeninius daiktus kaip ir anksčiau, bet dabar reikia tinkamai užpildyti sąrašus. Muitinei reikia žinoti, kas yra viduje, vertę. Jei vežate naujus daiktus parduoti – tai jau prekyba, o ne perkraustymas. Kartais klientai bando įdėti dovanų paketų, kuriuose neaišku kas. Tada klausia, o kodėl sustojo. Na todėl. Asmeninių daiktų pervežimas į Angliją po Brexit reikalauja šiek tiek daugiau kantrybės popieriams. Nieko pragariško, bet jei pamiršite deklaruoti – bus problemų. Geriau valanda popieriams nei savaitė muitinėje. Rimtai, neskubėkite.

Ar man būtinas EORI numeris, jei vežu tik savo sofą ir lagaminus?

Čia turiu pripažinti – šitoje vietoje aš ne visai tikras. Anksčiau EORI buvo privalomas beveik viskam. Dabar, jei tai tik asmeniniai daiktai, perkraustymas... gal ir ne? Buvo tiek daug pakeitimų nuo 2021-ųjų, kad kai kuriuos niuansus tik muitinės agentai tiksliai žino. Asmeniškai aš visada patariu klientams pasitikrinti su muitinės agentu, ypač jei vežate ir kažkokį biuro inventorių. Kai kuriais atvejais, jei daiktai skirti ne jūsų naujam būstui, o biurui, gali prireikti. Geriau kartą paklausti nei vėliau sėdėti prie sukrautų dėžių Doverio uoste be aiškumo. Atsiprašau, kad negaliu pasakyti šimtu procentų – realybė tokia.

Kas bus, jei muitininkai atidarys mano dėžes ir viską išvers?

Atidarys, jei įtars, kad vežate ne deklaruotus asmeninius daiktus, o prekybai skirtas prekes. Ar daužys? Turėtų ne, bet realiai aš mačiau, kaip tikrina: peiliai, dėžės atidaromos, kartais pažeidžiamos. Jei pakuotė prasta – dėžė subyra. Mes visada sakome – pakuok taip, lyg kas nors mestų iš aukštai. Nes muitinėje, uoste, fūroje juda daiktai. Kartais taip ir nutinka. Jei turite vertingų ar trapių daiktų, apie juos pasakykite iš anksto. Mes bandome uždėti „fragile" lipdukus, bet nepamirškite, kad tarp muitininkų ir lipdukų nėra meilės ryšio. Jie daro savo darbą.

Ar reikia drausti krovinį, jei tai seni, jau nugyventi baldai?

Reikia. Aš žinau, kad tai skamba beprotiškai – kam drausti sofą, kuri verta trisdešimt eurų. Bet draudimas dengia ne tik pačius baldus, bet ir atsakomybę, jei jūsų blogai supakuotas daiktas pakenkia kito kliento pianinui. Be to, fūroje gali įvykti avarija. Buvo situacija, kaip tik pirmais metais po Brexit, kai vairuotojas suko ratus apie aplinkkelį prie Birmingamo ir griovyje atsistojo ant šono. Niekas nenukentėjo, bet trijų klientų daiktai susimaišė taip, kad nebuvo aišku, kuriai sofai priklauso koja. Draudimas padengė žalą. Tai nebūtinai turi būti brangu, bet būti turėtų. Rimtai.

Kaip supakuoti dokumentus, kad nekiltų klausimų?

Paprasta – turėkite sąrašą anglų ir lietuvių kalba, jei galima. Nurodykite apytikrę vertę eurais. Jei daiktas dovana – parašykite „gift". Nereikia rašyti romano, bet ir „daug įvairių“ neužtenka. Kartais žmonės atsiunčia sąrašą ranka rašytą ant paskutinio recepto lapelio. Aš lyg ir suprantu, bet muitininkas – ne. Reikia aiškiai. Eilutė po eilutės. Sofą, 50 eur, kėdę, 10 eur. Jei kas nors atrodo keistai brangu ar keistai pigu – jie paklaus. Ai, ir nepamirškite paso kopijos. Pamiršote – mes primename, bet gerai turėti iš anksto.

Blogi vilkikai ir kitos realybės, kurių niekas nepasakoja

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau nei jūs?

Oho, klausimas į vietą. Aš nežinau, kaip jie apskaičiuoja kainas. Rimtai. Kartais susidaro įspūdis, kad atsėda prie stalo, pasako „du šimtai eurų už viską“, o paskui galvoja, kaip tuos du šimtus pasidalinti tarp kuro ir savo algos. Yra įmonių, kurios pasiima avansą ir dingsta. Nejuokauju. Atvažiuoja į Londoną, nusifotografuoja prie raudono autobuso, paskelbia feisbuke, kad jie „tarptautiniai vežėjai“, o po to surenka pusę sumos avansu ir išjungia telefoną. Lankstus krovinių pristatymas nuo durų iki durų į Angliją nėra pigus malonumas, jei daromas teisingai. Degalai kainuoja, vairuotojai gauna atlyginimą. Jeigu kaina atrodo per gera – klauskite, kur kablys.

Ar mano daiktai tikrai važiuos tiesiai į Angliją, ar po tris savaites važinės po Europą?

Tiksliai taip ir vyksta: jei pilnas krovinys – važiuojame tiesiai. Jei dalinis – renkamės ir vežame, kai maršrutas susidėlioja. Bet „po Europą važinėja“ skamba kaip poilsinė kelionė, kai realybėje tiesiog paimame dar du krovinius pakeliui. Tai ne trys savaitės, nebent nutiko kažkas ekstremalaus. Praeitą vasarą vienas vairuotojas strigo Prancūzijoje dėl streikų, ir krovinys į Angliją pavėlavo penkias dienas. Tai nėra norma. Paprastai dalinis krovinys į Londoną nukeliauja per penkias–septynias dienas. Pilnas – per dvi-tris. Jei kas žada per vieną dieną iš Vilniaus – meluoja, nebent raketa, o tokių neturime.

Kas jei fūroje nutrūks sandariklis ir mano daiktai sušlaps?

Fūros turi būti sandarios, bet pasitaiko. Buvo kažkada... Hmm, gal prieš penkerius metus, atsimenu, kad viena senesnė mašina turėjo įskilusią šoninę plėvelę, pro kurią prasiskverbė vanduo per liūtį prie apylinkių Kaune. Mes tai išsiaiškinome, kai atidarėme fūrą – dvi dėžės šiek tiek drėkstelėjo. Klientas pyko, teisybė. Nuo to laiko prieš kiekvieną reisą patikriname sandarumą. Bet gamta gali būti stipresnė. Dėl to ir sakome – vertingus daiktus pakuokite plėvele viduje, o ne tiesiog kartonu. Fūra yra fūra, ne rūsys. Jei žadama, kad viskas bus idealu – vėlgi, kas meluoja.

Ką daryti, jei gavau daiktus, o ten trūksta vienos dėžės?

Iš pradžių – neskambinkite vairuotojui vidury nakties, nes jis nemato sąrašo, tik vairą. Skambinkite ofisui. Mes tikriname svorį fūroje prieš išvykstant ir vietoje. Kartais dėžė pasimetusi tarp kitų, kai maišomi daliniai kroviniai. Kartais ji liko sandėlyje, jei buvo neteisingai sužymėta. Neseniai atsitiko, kad klientas pats praleido dėžę rūsyje, o paskui skambino, kad „jūs pavogėte“. Paaiškėjo, kad ne. Bet jei tikrai trūksta – mes ieškome. Turi būti pasirašytas aktas be tos dėžės. Jei pasirašėte, kad viskas gerai, o paskui radote trūkumą – teisiškai sunkiau, bet vis tiek bandome spręsti. Svarbu – tikrinkite iškart. Nemiegojau dėl to nekartą.

Ar galima siųsti siuntą atgal iš Anglijos į Lietuvą tuo pačiu transportu?

Žinoma, arba vadinamasis „grįžtamasis krovinys“. Anglijoje daug lietuvių, kurie irgi kraunasi atgal, taigi fūros retai grįžta tuščios. Užsakymo procesas toks pats, tik dokumentai – ne į Angliją, o iš jos. Kartais kainos netgi šiek tiek mažesnės, nes ten nereikia laukti, kol susidėlios maršrutas, – fūra jau yra. Reikia tik pasakyti iš kur reikės paimti. Ai, ir dar – jei siunčiate atgal sendaiktus, nepamirškite, kad Anglijos muitinė irgi gali patikrinti. Nėra taip, kad Vakarai tikrina tik atvykstančius. Abu galai gali būti smalsūs.

Detalės, apie kurias niekas nepagalvoja, bet reikia

Ar galiu vežtis maisto produktus – sūrius, dešras, į Angliją?

Ne, geriau ne. Ypač mėsą, pieno produktus, kiaušinius. Brexitas čia labai sugriežtino. Kartais žmonės nori atgabenti mamos sūrelį ar šimtą dešrelių iš turgų, bet muitinė ims ir konfiskuos. Arba bauda. Štai čia – turėjau galvoje ne bauda, o kažkas blogiau (nors galutinis rezultatas tas pats). Yra išimčių tam tikriems produktams, bet aš jų taip neatmenu, kad drąsiai patarčiau. Verčiau nusivežkite rūbus, knygas, indus. Jei šaldytuve buvo likę šalčio akumuliatorių – išimkite prieš pakrovimą. Maistas fūroje gali supūti, ir tada dviejų savaičių vežimas kvepės kaip nuskendęs laivas. Rimtai, nemeskite maisto.

Kaip supakuoti stiklinę vitriną, kad neišsibarstytų?

Sudėtingiausia dėžė pasaulyje. Pirmiausia – kampai. Apsaugokite juos putplastiu, net jei atrodo, kad „tik penkiolika minučių važiavimo“. Lietuvos keliuose duobės kaip Sahara, o Anglijoje – greitkeliai, bet stabdymas staigus. Kartais klientai suvynioja stiklą į vatiną ir galvoja, kad užtenka. Neužtenka. Reikia medinių rėmų arba dvigubų dėžių. Vienąkart vežiau veidrodį iš Panevėžio į Braitoną. Klientas, geras žmogus, laikė jį karaliaus dovaną, bet supakavo į pledą. Aš pats paprašiau perdaryti. Atvažiavo sveikas. Jei nesate tikri – pasikvieskite mus prieš pakuojant. Mes parodysime, kur reikia stiprinti ir kur – klijuoti.

Ar jūsų vairuotojai padeda iškrauti penktame aukšte be lifto?

Jei mokama už iškrovimą ir sudėjimas sutartas – taip. Bet jei paslauga tik iki fūros – tada mes atidarom vartus ir stebim, kaip jūs nešate. Realiai aš mačiau, kaip vairuotojai padeda net tada, kai nereikia, nes mato, kad žmogus vienas ar senyvas. Bet tai ne taisyklė, o humaniškumas. Jei žinote, kad reikės nešt keturiolika dėžių laiptais, pasakykite iš anksto. Mes įtraukiame į kainą arba atsiunčiame du žmones. Buvo viena situacija Londone – viriškis užsakė tik pervežimą, bet jo ranka alergiškai reagavo į krūvius. Teko kviesti papildomą pagalbą. Kainavo brangiau, nei jei būtų sakęs iš karto.

Ar pervežimo metu galiu keisti pristatymo adresą Anglijoje?

Galima, bet ne visada praktiška. Jei fūra jau nukeliavusi į Yorkšyrą, o jūs nusprendėte, kad nebenorite į Liverpulį, o į Bristolį – problematiška. Maršrutai planuojami pagal geografiją ir degalų kiekį. Mažas nukrypimas – pusė valandos, galima. Didelis – reikia derėtis dėl papildomos įkainos. Buvo atvejis, kai moteris atsisakė buto paskutinę minutę. Teko statyti jos daiktus trumpam sandėlyje Mančesteryje. Savaitė ten kainavo tiek, kiek pusė pervežimo. Taigi, lankstus krovinių pristatymas nuo durų iki durų į Angliją turi savo ribas – lankstumas veikia laike ir kiekyje, bet geografiškai mes ne teleportacija.

Ar galiu gabenti augalą? Turiu didelį fikusą, kurį mama padovanojo.

Augalai – nišinė sritis. Jei fikusas žalias, gyvas, Anglija turi griežtas taisykles dėl dirvožemio ir kenkėjų. Jei su dirvožemiu – dar sudėtingiau. Kartais žmonės veža be dirvožemio, tik kamieną su šaknimis vandeny. Bet aš čia tikrai ne botanikas, o ir muitinė gali neleisti. Čia patarčiau kreiptis į inspekciją, nes transporto įmonės neturi leidimų vežti augalų. Mes dažnai atsisakome, nenorėdami rizikuoti, kad sankcijos. Fikusas liūdnas, bet mama supras. Verčiau nufotografuokite ir siųskite nuotrauką. Mamos dažnai labiau nori žinoti, kad jūs sveiki, nei kad fikusas gyvas.

Išvada

Tiesiog nebekankink savęs bandydamas sutalpinti kėdę į lagaminą, kad nereikėtų mokėti pervežėjui. Lankstus krovinių pristatymas nuo durų iki durų į Angliją – tai ne rakija, kurią gaunate per naktį, bet procesas, kuriuo galite pasitikėti, jei renkatės tuos, kurie nebijo pasakyti „nežinau“ arba „užteks tiek“. Per dvidešimt ketverius metus supratau, kad svarbiausia – nepasiklysti tarp gražių skelbimų ir rasti žmogų, kuris atsilieps telefonu net tada, kai fūroje kas nors nutiko. Tai viskas. Būkite sveiki, o daiktai – tegu atvažiuoja paskui saugiai.