Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją saugiu pristatymu

Tu skambini man, nes tavo daiktai turi nukeliauti į Angliją. Aš tuos maršrutus darydavau dar tada, kai viza nebuvo reikalinga, o degalai kainavo gerokai pigiau. Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją saugiu pristatymu – taip, tai mano kasdienybė. Ne fūromis, kurios stringa siaurose priemiesčių gatvelėse. Ne paštu, kur dėžės ridinėjasi terminalų rūsiuose. O mikroautobusu, tiesiai nuo tavo laiptinės iki durų Londone, Mančesteryje ar Birmingame. Šiandien paaiškinsiu, kaip tai vyksta realybėje, be internetinių pasakų. Nes daiktai yra ne tik daiktai – ten gyvena prisiminimai. Ir kartais tas sofos viduje slėpiasi dar kai kas.

Apie kainą ir terminus

Kiek maždaug kainuoja pervežti kelias dėžes iš Kauno į Londoną?

Žiūrėk, jei tai kelios standartinės dėžės, galasys apie 200–250 eurų. Bet jei ten knygų prisikrauta trisdešimt kilogramų sverti... knygos yra mirtis perkraustymams, nes sveria kaip akmuo. Aš skaičiuoju ne pagal dydį, o pagal svorį ir kiek vietos daiktai užima salone. Į Londoną važiuoju kiekvieną savaitę, kartais du kartus, tai jei tavo siuntiniai telpa į tusčias vietas – kaina krenta. O jei reikia skirti pusę mikroautobuso, tada kitaip. Kartais atsiunčia nuotrauką, o aš galvoju: oho, čia daugiau nei dėžės. Skambink, paaiškinsiu pagal tavo konkrečius daiktus.

Ar mikroautobusu tikrai saugu gabenti baldus iki Mančesterio?

Čia klausimas, kurį girdžiu dešimtą kartą šį mėnesį. Saugu, jei supranti, kad saugumas prasideda ne nuo vairuotojo, o nuo pakavimo. Aš vežu furgonus su krovinių tvirtinimo kilpomis. Bet jei tu atneši stiklinę vitriną be plėvelės – aš galiu būti Dievas vairuotojas, o vis tiek rizikuojam. Praeitą pusmetį vežiau sekretoriato stalą į Mančesterį. Apvyniojau penkis sluoksnius, sutvirtinau – sveikas atvyko. Vairavau atsargiai, nes žinojau, kad viduje stiklas plėvesuoja. Saugus pristatymas reiškia ne tik greitai, bet ir sveikai atvežti. Be to, stengiuosi vengti lietaus dienomis ten, kur daiktai gali peršlapti.

Kodėl kaina skiriasi, jei skambinu dviem skirtingoms įmonėms?

O čia jau galiu parašyti traktatą. Yra tų, kurie pasiūlo 120 eurų. Aš kartais pats stebiuosi. Tada pradedi klausti – o kiek jie moka vairuotojui? Koks mikroautobusas? Ar turi draudimą? Vienąkart skambino vyras iš Panevėžio, išsirinko pigiausią variantą. Po savaitės skambino iš ašarų: daiktai permesti į kitą mašiną prie Varšuvos, o į Angliją atsirado po trijų savaičių. Geri vežėjai dirba tiesiogiai. Kaina atspindi degalus, draudimą, muitines ir tai, kad vairuotojas negyvens po tiltu. Nepatogiai pasakius: per pigu – įtartina.

Kiek laiko prieš man reikia susitarti dėl pervežimo?

Na, jei tau rytoj reikia – skambink dabar, pažiūrėsim. Bet realiai savaitė ar dvi yra saugus intervalas. Ypač rugpjūtį ar rugsėjį, kai studentai kraustosi. Tada mikroautobusai dingsta kaip karšti pyragai. Kartą bandė rezervuoti likus tris dienas – turėjau atsisakyti, nes visi maršrutai užimti. Ne todėl, kad nenoriu, o fiziškai netelpa. Kartais galima įsliuogti į suplanuotą maršrutą, jei daiktai maži. Bet jei pervežimas mikroautobusais į Angliją saugiu pristatymu turi įvykti tiksliai tą dieną – planuok iš anksto. Aš pats nemėgstu skubos, nes skubant nukenčia atidumas detalėms.

Pakuotė, saugumas ir vidus

Ar man pačiam reikia supakuoti daiktus, ar jūs tai darote?

Geriausias atsakymas – abu variantai veikia. Jei turi laiko – packink pats, sutaupysi valandą. Bet aš matau, kaip žmonės deda lempas į maišelį ir tiki stebuklu. Ne. Atsivežu dėžes, kartoną, burbulinę plėvelę. Kartais medinius padėklus. Įsivaizduok: krauni spintą. Tu galvoji – ji tvirta. Aš žinau – durys atsidaro kelyje ir tranko

si. Tad juostoju. Ir apklijuoju etiketėmis. Per dvidešimt metų supakavau tiek, kad nustebęs, jog rankos nesudilę. Jei nežinai – palik man. Bus ramiau. Jei žinai – daryk, bet atsakomybė tavo.

Ar tinka paprastos dėžės iš marketo, ar reikia specialių?

Marketo dėžės yra... hm... iš tikrųjų jos skirtos lengkiems dalykams. Mačiau, kaip vienos dėžė su rūbais trupėjo jau pakrovimo metu. Baisu. Geriau nusipirkti gofruoto kartono dėžes. Arba aš atsivežiu savas – standartinės, patikrintos. Nesijuokiu, aš pats anksčiau taupydavau ant dėžių ir paskui gailėdavausi. Juokinga, kad žmonės sutaupo penkis eurus, o pervežimas kainuoja tris šimtus. Tegul tos dėžės būna tvirtos. Knygoms – mažų dėžių. Lengkiems drabužiams – didelių. Taisyklė paprasta: jei dėžė mosuoja nešant, kelyje bus katastrofa.

Ką daryti su trikiamisiais kampais, kurie yra mega jautrūs?

Prisimenu, kaip vežiau veidrodinį stalelį į Šefildą. Stiklas kyšojo kaip neišlaikytas pirštas. Aš naudoju polietileno plokštes, ne spaustuvines putas. Apklijuoju kampu, apkraunu minkštais daiktais šalia. Svarbu, kad krovinys mikroautobuse neslidinėtų. Kartais žmonės sako: "o ten bus pagalvių". Ne, pagalvės susispaudžia ir tampa plokščiomis. Jei nori saugumo – fiksuok. Turiu tokią gumą... kaip ji vadinasi... tamprią juostą. Užveržiu prie bortų. Jei daiktas juda – brinksta. Paprasta kaip paštas, tik gerokai pigiau. (Oi, ne, paštas brangesnis.)

Ar galiu vežti maistą, pvz., lietuvišką dešrą savo broliui?

Čia jau muitinės teritorija. Techniškai negali vežti mėsos produktų į Jungtinę Karalystę. Aš kartais suabejoju, ar kas tikrina kiekvieną dešrą, bet taisyklė yra taisyklė. Prieš Brexitą buvo laisviau. Dabar – kieta siena. Maistas turi turėti sertifikatus. O jei tai sausainiai, šokoladas, konservai be mėsos – tada galima. Broliui vežiau aguonų pyrago, kuris kvepėjo kaip mamos namai. Muitininkas praleido. Bet dešros... rizikinga. Jei paims – švaistysi nervus. Aš nekišu vidun, nes nereikia baudos prie Eurotunelio.

Kaip žinoti, ar mano baldai netilps į mikroautobusą?

Aš paprastai prašau matmenų. Ilgis, plotis, aukštis. Tada pasakau – telpa ar ne. Kartais sako: "sofa trisvietė". O kokia? Būna kompaktinės, o būna kaip piratų laivo denis. Praeitą mėnesį vyrukas nupirko kampinę sofą Klaipėdoj, o paaiškėjo, kad reikia dviejų furgonų. Juokdavomės po to. Stalai, spintos, komodos, kėdės – paprastai telpa, jei išardomi ir protingai sustatomi. Jei ne – matuojam. Ir atmink: mikroautobuse turi likti vieta tvirtinimo juostoms. Neužpildom šimto procentų tūrio. Kils klausimų – atsiusk foto, aš pažiūrėsiu per akies kampą (taip, pataisau – per telefono ekraną, ne kampą).

Dokumentai, muitinė ir kiti popieriai

Ar reikia kažkokių popierių, jei vežu asmeninius daiktus?

Jeigu daiktai yra tavo naudoti, senesni nei šeši mėnesiai – formalumų minimaliai. Užpildau vežimo sąrašą. Kartais reikia įrodyti, kad kraustaisi, o ne prekiauji. Tada paklausiu – ar turi nuomos sutartį Anglijoje, darbo kontraktą? Jei taip – viskas tvarkinga. Jei ne – rašom, kad asmeniniai daiktai. Muitininkai daugiausia žiūri į kiekius. Viena sofa, du kilimai – ok. Penkios neuždėtos spintos – jau kvepia prekyba. Aš stengiuosi krovinį aprašyti tiksliai, nes jei jie atidarys, o aš surašęs "misc" – bus nemalonu prie Doverio. Ir tau, ir man.

Kas pasikeitė po Brexit'o perkraustant į Angliją?

Dabar jau nebe EU laisvas judėjimas. Reikia muitinės deklaracijų net ir asmeniniams daiktams. Forma C3 arba panaši, priklauso nuo statuso. Aš per daug metų įpratau, bet jei atvirai – kartais pats pasimetu naujų taisyklių atžvilgiu. Ypač su žmonėmis, turinčiais Settlement Status, bet ne visais popieriais. Vienas klientas turėjo leidimą, o aš pamaniau, kad jam nereikia papildomai. Gerai, kad patikrinau prieš išvažiuodamas. Muitinė Doverije sudėtingesnė. Nebe kaip anksčiai. Bet jei dokumentai paruošti – vėlgi ne bėda. Tiesiog laiko atima daugiau. Prakaitas išeina ne nuo vairavimo, o nuo popierių.

Ar daryti muitinės dokumentus yra mano ar jūsų atsakomybė?

Aš padedu užpildyti, bet pasirašai tu. Nes tai tavo daiktai ir tavo pareiškimas muitinei. Aš atsakau už transportavimą – kad mikroautobusas saugus, kad vairuotojas blaivas, kad maršrutas teisingas. Popieriai – bendras darbas. Aš suteikiu šablonus, paaiškinu, bet pasirašyti melagingai – tavo rizika. Buvę atvejų, kai klientas nuslėpė, kad veža tris naujus dviračius. Muitininkas pamatė. Skaudžiai. Aš galiu patarti, kur rašyti "used personal effects", bet turinį pasakai tu. Jei abejoji – klausk muitininko, aš ne teisininkas. Vairuotojas, ne advokatas. Viskas turi būti skaidru kaip diena.

Ar reikia drausti daiktus atskirai, jei jau yra transporto draudimas?

Transporto draudimas dengia auto, ne krovinį. CMR draudimas – štai kas saugo. Aš vežiu su juo. Bet jei veži antikvarinius daiktus, vertingą elektroniką – reikia rinktis pilną draudimą. Kartais žmonės taupo dešimt eurų ir lieka be jokio saugiklio. Buvęs atvejis: važiavom per Belgiją, kažkas priekyje staigiai stabdė, ir stalinis kompiuteris nuskriejo nuo lentynos. Dėžė buvo silpna. CMR dengė, bet ne pilnai, nes klientas buvo pasakęs, kad ten "rūbai". Tiesa, šitą istoriją pasakoju ne tam, kad išgąsčiau, o tam, kad perspėčiau. Sakyk tiesą. Draudimas yra tavo draugas, net jei skamba nuobodžiai.

O jei aš gaunu daiktus iš Anglijos atgal į Lietuvą – ar sudėtinga?

Atgalinis maršrutas dažnai pigesnis, nes mikroautobusas grįžta tuščias arba dalinai pakrautas. Bet muitinė – ta pati. Deklaracijų reikia. Angliją palikti lengviau nei į ją įvažiuoti su daiktais, bet formališkai viskas toje pačioje sistemoje. Aš asmeniškai mieliau vežu į UK nei iš jos, nes išvykstant iš Lietuvos muitinė – draugiškesnė. O jei grįžtam su naujais daiktais, gali prireikti mokėti VAT ar muitą Lietuvoje. Tai priklauso nuo vertės. (Hm, iš tikrųjų čia jau reikia tikslinti su Lietuvos muitine, paskutinį kartą taip dirbau prieš du mėnesius ir taisyklės gali švelniai keistis. Pasitikrink.)