Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją: ką verta žinoti prieš užsakant

Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją – turbūt viena populiariausių paslaugų, kurią renkasi lietuviai persikeliant į Jungtinę Karalystę. Dirbu tarptautiniuose perkraustymuose jau dvidešimt ketvirtus metus, žinau kiekvieną duobutę nuo Vilniaus iki Doverio. Daugelis mano, kad sprinteris ar ducato – tai tik mažesnė fūra ir viskas veikia lygiai taip pat. Ne visada. Kartais tai pats praktiškiausias pasirinkimas, o kartais – kompromisas, kurio geriau nebūtų buvę. Papasakosiu, kaip tai atrodo iš vidaus, be marketingo šypsenų. Jei planuoji perkraustymą į Londoną, Birmingemą ar net Sent Albansą – bus naudinga.

Kaina ir terminai

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas į Londoną mikroautobusu?

Tiksliai pasakysiu tik pažiūrėjęs sąrašą, bet realiai – jei veži vieno kambario buto daiktus iš Vilniaus, skaičiuok nuo 900 iki 1400 eurų. Du kambariai ir daugiau – gali šauti iki 1800. Pigiau nei fūra? Dažniausiai taip, bet ne visada. Kartais atvežu grupuotą krovinį, tada kaina per pusę mažesnė, bet laukti reikia. Atmink: jei kas nors siūlo 400 eurų už pilną perkraustymą – greičiausiai bus kokių tai nemalonių staigmenų. Mačiau tokių, kai ant kelio papildomai ima už „krovos darbus“, nors anksčiau tylėjo.

Ar kaina skiriasi, jei vežu iš Vilniaus ar Klaipėdos?

Skiriasi, bet ne katastrofiškai – gal šimtas ar du šimtai eurų. Iš Klaipėdos arčiau Vakarų link, bet dažniausiai vistiek lekiame per Lenkiją ir Vokietiją, taigi skirtumas minimalus. Tiesą pasakius, kartais net nežinau, ar verta skaičiuoti papildomus kilometrus, nes... hmm... gal iš Klaipėdos net šiek tiek arčiau iki Olandijos? Reikia pasitiklinti žemėlapyje. Svarbiau ne miestas, o ar turime sukomplektuotą kryptį tą savaitę. Jei jau turime antrą krovinį pajūryje – netgi pigiau gausis, nes nereikės tuščio reiso atgal.

Ar galiu sumokėti grynaisiais vairuotojui?

Gali, bet aš asmeniškai to nerekomenduoju. Geriau pavedimas arba dalis avansu, dalis gavus. Grynieji – tai šešėlis, o per dvidešimt metų mačiau visokių. Yra kompanijų, kurios dirba be jokių kvitų, ima grynuosius ir jei kas nutinka – negausi nei draudimo, nei įrodymų. Vairuotojui nešioti kišenėje kelis tūkstančius per Europą irgi pavojinga. Žodžiu, jei kas nors labai įtikinėja mokėti grynais – paklausk savęs, kodėl. Legaliai dirbanti firma nereikalaus taip elgtis. Tai vienas blogiausių ženklų.

Kodėl vieni siūlo dvi savaites, o kiti penkias dienas?

Nes vieni veža tiesiogiai – mikroautobusas paima tavo daiktus ir lekia pas tave. Penkios dienos realu, jei nepasiklys kelyje. O kiti – grupuotai. Surenka tris-keturis krovinius ir tada juda. Gali laukti savaitę, kol sukomplektuoja. Abu variantai turi savo pliusus. Sykį vežiau tiesiogiai į Redingą, išvažiavom antradienį, trečiadienį jau krėvėmės. Bet buvo atvejis, kai laukėme antro krovinio Kaune dvi dienas – klientui tai neskambėjo maloniai, nors sutaupė tris šimtus eurų. Taigi čia tavo pasirinkimas: laikas ar pinigai.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių?

Deja, pasitaiko. Kai kurie brokeriai pažiūri į sąrašą, o paskui, kai mašina pakrauta, prisimena apie tiltų rinkliavas, Londono ULEZ zoną ar keltų mokesčius. Atsakau kaip žmogus, kuris važinėja: kelto bilietas kainuoja, mokama keliais eurais Prancūzijos ir Belgijos magistralėmis. Bet visa tai turi būti įskaičiuota iš anksto. Prieš pasirašydamas sutartį paklausk: ar į kainą įskaičiuoti keltai? Jei viltingi žiūri į šalį – pabėk. Mačiau tokių, kurie prirašydavo šimtą svarų už „paskutinio aukšto nešimą“ – juokinga, kai Anglijoje dauguma namų iš viso dviejų aukštų.

Ką galima vežti ir kaip sutvarkyti daiktus

Ar galiu vežti šaldytuvą ir skalbimo mašiną kartu?

Gali, tik reikia tinkamai sutvirtinti. Aš visuomet sakau: nestatykite šaldytuvo ant ratukų taip, kaip stovi virtuvėje. Vairo metu jis pasistumdys, o jei staigiai stabdys – nors vairuotojas ir profesionalas, bet fizikos nepanaikinsi. Sykį turėjau reisą, kai klientas šaldytuvą aprišo virvėmis... paprastomis virvėmis kaip nuo skalbinių. Priekaboje jis važinėjo ant šono, nes neatlaikė svorio. Gerai, kad pastebėjau sustojęs degalinėje. Skalbimo mašiną taip pat – viduje būgną reikia transportuojant užfiksuoti, kad neiškristų. Jei nežinai kaip – paklausk, parodysiu nuotraukų.

Kokia didžiausia leistina siuntinio ar baldų svoris?

Čia reikia atskirti: ką gali pakelti du vyrai ir ką gali savotiškai pasverti mašina. Sprinteris gali tempti teoriškai apie toną krovinio (nors gal mažiau, priklauso nuo metų ir variklio – čia turėčiau pasitikslinti). Realiai, jei vienas baldas sveria 120 kilogramų, jau reikia trijų porų rankų. Mūsų techniniai automobiliai turi hidraulines lentas, bet ne visi vežėjai tokiais važinėja. Kartą vežėme akmens stalą – gal du šimtus kilogramų. Mokėjo kaip už sunkų krovinį. Kitaip tariant, jei sveria daugiau nei tu pats – pranešk iš anksto. Bus brangiau, bet nesusilaužysim nugarų.

Ar reikia man viską supakuoti į dėžes?

Ne viską, bet kvaila nepakuoti smulkmenų. Indai, knygos, drabužiai – į dėžes. Sofą, spintą – į lipnią plėvelę ar bent antklodes. Svarbiausia – jokio laisvo turinio. Viskas, kas gali karstytis, turi būti surišta. Kartą atidaromos pusės durys Ostende – o ten puodeliai ant grindų. Klientas sakė: „O aš galvojau, tik dvidešimt minučių važiuosime“. Ne, važiuosime keturias dienas. Dėžės turi būti tos tikrosios, kartoninės, ne maišai iš parduotuvių. Traškėjimas transe – blogiausias garsas vairuotojui. Na, išskyrus vaikus, kurie verkia, bet čia jau kita tema.

Ar vežate augalus? Turiu du didelius fikusus.

Augalai... na, žinokit, tai toks dalykas. Techniškai gyvi augalai su dirvožemiu per sieną neturėtų keliauti be fitosanitarinių patvirtinimų. Arba turi? Po Brexit sunkiau. Maži kambariniai fikusai dažniausiai praeina, jei deklaruojami kaip asmeniniai daiktai ir nėra visiškai nauji. Bet dideli – jau rizika. Muitininkai gali paprašyti palikti. Aš paprastai sakau: jei labai brangūs – geriau išvežk pats lengvuoju automobiliu, ten mažiau klausimų. Mes tai vežame, bet už tai, kad konfiskuos, atsakomybės neprisiimame. Nežinau šimtu procentų, ką pasakys konkretus pareigūnas Doveryje šiandien.

Ar galiu važiuoti kartu su kroviniu?

Kartais klientai to labai nori. Vienas ar du keleiviai dažniausiai galima, bet tikslingai sutarus. Yra draudimo klausimai – ne kiekviena CMR poliso versija apima keleivius. Be to, mikroautobuse vietos nėra daug. Sėdi priekyje, o už nugaros barška daiktai. Sykį vežiau šeimą – vyras, žmona, mažas vaikas. Turėjome sustoti kelyje dėl vaiko, paskui vėl dėl pilvo. Įprastai vairuotojai to nemėgsta, nes trikdo maršrutą. Jei tu tik vienas, sutalpinsim. Bet nesitikėk limuzino komforto. Anglijos link sėdėsi kaip konservų dėžėje, o dar jei reiks vairuotojui pagalbos apsisukti.

Kas bus, jei kažkas sudužta pakeliui?

Pirmiausia – fiksuok iš karto. Daryk nuotraukas, rašyk aktą. Tada draudimas. Normali įmonė turi CMR draudimą, kuris galioja ir mikroautobusams, kaip ir didelėms mašinom (taip, taip, žinau, taisyklingai „mašinoms“, bet šnekamoji kalba – „mašinom“). Sykį vežiau antikvarinį veidrodį – klientas neperspėjo, kad stiklas. Pasiekėm Birmingemą, o ten įskilimas. Draudimas padengė, bet dokumentacija turėjo būti pildoma savaitę. Jei pervežėjas sako: „Ne, pas mus viskas saugu, draudimo nereikia“ – meluoja. Arba neprofesionalas. Visada reikalauk poliso kopijos prieš pakraudamas daiktus.

Dokumentai, muitinė ir draudimas

Ar reikia krovinio draudimo siunčiant mikroautobusu?

Žinoma. CMR draudimas – tai bazinis minimumas, tačiau jis dengia ne viską. Yra euristinė vertė, riba virš kurios reikia papildomo draudimo. Aš patarčiau apdrausti viską, kas viršija tūkstantį eurų vertę. Mačiau pervežėjų, kurie be jokio draudimo važinėja mėnesiais. Jei sudegs mašina – netėkuš nieko. O mūsų darbe nutinka visko. Yra ir avarijų, ir vagysčių degalinėse. Kartą Kaune per naktį apvogė kemperį... nors tai ne mikroautobusas, bet principas tas pats. Geriau permokėti dešimt eurų už draudimą, nei verkti paskui.

Kokie popieriai reikalingi asmeniniams daiktams?

Jei vežate asmeninius daiktus persikeliant gyventi – reikia Transfer of Residence forma, bent jau taip man iki šiol aiškino muitinės agentai. Nors pripažinsiu, po Brexit viskas apsiverčia kas pusę metų. Be to, reikia detalaus sąrašo su apytikslėmis vertėmis. Ne komerciniai – naudoti. Muitininkai gali paklausti: „Kodėl jūsų naudoti batai atrodo taip brangiai?“ Ir tavo tikslas – įrodyti, kad tai ne prekybai. Jei veži naujas pakuotes – gali apkalti bandymu gabenti prekes nepamokėtas muito. Aš visada sakau: sudaryk sąrašą sąžiningai, net neatidavinėdamas skolų valstybei.

Ar muitinė tikrina kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną, bet atsitiktine tvarka tikrina. Ir kai tikrina – tikrina kruopščiai. Sykį turėjau klientą, kuris užrašė „naudoti drabužiai“. Muitininkas Doveryje atidarė tris dėžes – viduje kailiniai su kainų etiketėmis. Aišku, nauji. Prasidėjo ilgas pašnekesys. Galiausiai klientas sumokėjo priemoką, nors galėjo tiesiog išduoti tiesą. Aš nieko nekaltinu – žmonės bando sutaupyti. Bet mane tenka laukti. Kitą kartą atidarė dėžę su indais, pasiėmė vieną puodelį, pauostė ir uždarė. Humoras – jų pusėje, aš tik stoviu ir laukiu.

Ar po Brexit viskas pasikeitė perkraustymams į Angliją?

Pasikeitė radikaliai. Anksčiau, kai JK dar buvo ES, dažnai muitinės formalumų beveik nebūdavo. Uždėjai antspaudą, palydėjęs iki kelto – ir viskas. Dabar reikia eksporto ir importo deklaracijų. Kiekvienas krovinys, net asmeniniai daiktai, registruojamas. Tai pailgino laiką. Doveryje eilės, popierizmų daugiau. Žmonės kartais pyksta ant vairuotojų, bet mes tik vykdytojai. Štai kodėl kai kurios kompanijos padidino kainas – ne todėl, kad pikti, bet todėl, kad reikia samdyti muitinės brokerius. Na ir kuras pašoko, bet čia jau visai kita kalba.

Ką reiškia „T1" ir ar man tai svarbu?

T1 – tai tranzitinė procedūra. Sunkvežimiams važiuojantiems per ES ji svarbi. O ar mikroautobusui... na, reikia, bet man rodos, kad jei krovinys deklaruotas kaip perkraustymas, tai kitaip forminama. Nesu šimtu procentų tikras, kaip ten su mažosiomis mašinom – tokius reikalus palieku muitinės agentams. Jei paprašysi manęs paaiškinti T1 detales, prisipažinsiu: nurašau iš to, ką man pasako biuro kolegė. Tau svarbu žinoti tik tiek: jei tavo pervežėjas nesidrovi muitinės klausimų ir turi agentą – esi saugūs. Jei sako „nieko nereikia, mes pro muitinę pralekiam kaip vėjas“ – bėk.

Kas vyksta kelyje

Kokia trasa važiuojama – tiesiog per Prancūziją?

Dažniausiai taip: per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Belgiją, tada keltas iš Kale arba Diunkerko į Doverį. Kartais, jei streikuoja prancūzai – o jie mėgsta streikuoti – važiuojame pro Olandiją ir tada iš桅terd... lieku tiesiog pro Roterdamą arba kitas uostas. Į rytų Angliją – voila, esi vietoje. Į šiaurę dar toliau iki M1 greitkelio. Aš asmeniškai mėgstu Kale-Dover variantą – greičiausias. Nors sykį teko stovėti eilėje dvylika valandų dėl tikrinimų. Tada atrodo, kad bet kokia kita trasa būtų buvusi geresnė. Gyvenimas.

Ar vairuotojai pernakvoja kabinoje?

Tai čia juokas, ar ne? Mikroautobuse nėra kabinos kaip fūroje. Yra sėdynės ir daiktai. Kai kurie senesni sprinteriai turi sulankstomą suolelį gale, bet... atleiskit, jei vairuotojas ten miega – jis arba karys, arba visiškai beviltiškas (nors tiesą sakant, keli vairuotojai miegoję ant grindų – bet čia jau ne apie tai). Mes giriamės normaliuose motelyje arba paruoštose vietose. Retkarčiais trumpam užmiegu sėdynėje kelyje tarp Vokietijos ir Belgijos, bet tik jei lyja kaip iš kibiro. Sėdima padėtis miegui – tai ne miegas, o kankinimas. Tikėkis, kad vairuotojas bus pailsėjęs, bet ne dėl kabinos, o dėl gero viešbučio.

Kas, jei mikroautobusas užstringa kelyje?

Nutinka. Sykčiausias mano atsiminimas – sankaba pasibaigė netoli Briuselio. Šešios valandos laukti pagalbos, nes servisas neužtikino, kad turi detalę. Klientas iš Lietuvos skambino kas dvidešimt minučių, aš jau galvojau pasmesti telefoną į griovį. Geros kompanijos turi bendradarbiavimus Europoje ir gali greitai gauti pakaitinę mašiną. Blogos – palieka tave stovėti ir aiškinti, kad „toks gyvenimas“. Prieš paimdamas daiktus paklausk: kas bus, jei suges mašina? Jei atsakymas „nesuges“ – meluoja arba neišmano. Kiekvienas, kuris važinėja, žino: anksčiau ar vėliau gedimas ištiks.

Ar galite paimti krovinį trečiadienį ir pristatyti sekmadienį?

Trečiadienį paimti – taip, be problemų. O štai sekmadienį pristatyti... gyvenamieji rajonai Anglijoje dažniausiai tylūs, niekas tavęs nesuės jei tik neatiduodi balsu. Bet verslo adresai uždari. Be to, jei reikia padėti į butą septintame aukšte be lifto – sekmadienis nėra diena, kai pagalbininkai laksto. Aš paprastai nesiūlau sekmadienio pristatymo, nors techniškai galima. Buvo atvejis, kai sutikau, nes klientas skubėjo, bet skundėsi durininkė dėl triukšmo. Teko greitai baigti. Geriau pirmadienis arba šeštadienio popietė.

Kaip nepasimesti tarp pasiūlymų

Kaip atpažinti patikimą pervežimo įmonę?

Pirma, pažiūri, ar turi įmonės kodą, ar rašo iš normalaus el. pašto, o ne iš kažkokio studento adreso. Antra – paskambink. Jei telefonu kalba tarp kitko, vangiai, nemoka atsakyti į klausimą, kaip bus su CMR draudimu – nesąžiningi. Trečia – per maža kaina. Aš nekalbu apie gerą pasiūlymą, o apie absurdiškai žemą. Sykį mačiau skelbimą: „Vilnius–Londonas, 300 eurų“. Paskambinau incognito – vyrukas neturėjo nei ofiso, nei leidimų. Tokie arba pasiima avansą ir dingo, arba meta daiktus kažkur sandėlyje. Patikima įmonė atvirai pasako minusus. Tai irgi geras ženklas.

Ar saugu mokėti visą sumą iš anksto?

Ne. Nebent tai tavo brolis. Normalu – trisdešimt procentų avansas užsakymui patvirtinti, septyniasdešimt pristatymo metu ar net prieš savaitę. Bet tik kai turi garantijas. Jei kas nors reikalauja šimto procentų prieš pikapą – tai įtartina. Buvo labai nemalonus atvejis prieš kelerius metus: klientė sumokėjo viską „Lietuvos fūrų“ vardu apsimetusiam tipui, kuris turėjo gražų tinklapį. Po to telefonas išjungtas, el. paštas – tylėjimas. Linkejau policijai, bet pinigų neatgavo. Kartais net tvarkingai atrodantis puslapis sukurtas per dieną. Dalimis mokėjimas – tavo apsauga.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti meno kūrinius ar antikvarą?

Nes draudikai nerimauja. Meno vertė – subjektyvi. Jei paveikslas kainuoja penkiolika tūkstančių eurų, o standartinis CMR dengia tik kelis eurus už kilogramą, išeina juokas. Be to, mikroautobuse viskas truputį juda, vibruoja. Meno logistai naudoja oru amortizuojamas pakuotes, temperatūros kontrolę – o mūsų mašinos tokios negali. Sykį atsisakiau vežti XIX a. veidrodžių porą. Klientas įsižeidė, bet atsiprašiau. Geriau prarasiu užsakymą, nei paskui teisybę aiškinsiu teismuose. Taip, brangūs daiktai. Esmė – ne visas krovinys tinka mikriukui, kartais reikia specializuoto serviso. Tai ne įžeidimas, o realybė.

Ar geriau samdyti lietuvišką įmonę ar anglišką?

Čia skonio reikalas. Lietuviai dažnai supranta emigranto lūkesčius: žinome, kad reikia vežti ne tik sofą, bet ir močiutės ledainę. Anglai operuoja kitaip – greičiau, bet šaltokai. Bet jei reikia krovinį atgal iš Anglijos – angliška kompanija gali turėti geresnį tinklą JK. Aš dirbu su abiem. O, beje, dar vienas dalykas – kalba. Jei blogai moki angliškai, su lietuviu bendrauti paprasčiau. Šiaip nesakyčiau, kad vieni būtinai geresni. Svarbiau ne tautybė, o kaip jie tvarko popierius. Nors lietuvišką vairuotoją rasti LT lengviau, nebijau, kad pristatymas Vilniuje bus nesuprastas.

Ką daryti, jei pristatymas vėluoja dvi savaites?

Pirmiausia skambink ir rašyk laiškus. Jei neatsako per dvi dienas – blogas ženklas. Būna, kad pervežėjas tiesiog tave užmiršta tarp kitų užsakymų. Mačiau tokių brokerių, kurie meta klientą iš rankų į rankas: „Skambinkite Antanui, jis žino“, o Antanas sako: „Aš nebe ten dirbu“. Realiai, jei sutartis pasirašyta ir turi sąskaitą, gali grasinti teismais, bet per sieną tai sudėtinga. Geriausia prevencija – rinktis ne pagal kainą, o pagal tai, ar žmogus atsako į telefoną šeštadienį vakare. Jei taip – vadinasi, gyvena šituo darbu. Vėlavimai būna, bet tylėjimas – nepateisinimas.

Išvada

Perkraustymas mikroautobusu į Angliją – puikus variantas, kai daiktų ne daug, o biudžetas ribotas. Dirbu šitoje rinkoje jau dvidešimt ketvirtus metus ir galiu pasakyti: paskambink trisiems skirtingiems vežėjams, palygink ne tik kainas, bet ir tai, kaip jie kalba apie draudimą, muitinę, pakavimą. Nepirk katės maiše. Kartais tiesioginis reisas su geru lietuvišku vairuotoju yra daug ramiau nei didžiulė logistikos grandinė. Tikrink sutartis, mokėk dalimis ir nepamiršk – kaina per maža visada turi priežastį. Sėkmės persikeliant.