Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją gera kaina – ką verta žinoti?

Turi daiktų, kuriuos reikia pervežti į Angliją, o gal ten jau gyveni ir liko sofų bei stalų kažkur Klaipėdoj? Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją gera kaina dažniausiai yra tas kelias, kurį renkasi žmonės, neturintys pilnos fūros daiktų. Mes kalbam apie asmeninius krovinius, gal kokius 3–8 kubus, kelis lagaminus, dviratį, komodą – visą tą gyvenimo mantą, kuri netilptų į lagaminą lėktuve, o vežtis fūra gaila pinigų. Aš dirbu šitame reikale jau dvidešimt kelerius metus, mačiau visko – ir kaip žmonės sutaupo šimtus eurų pasirinkę mašiną vietoj didelio kamiono, ir kaip bandė sutalpinti pianiną į Ford Transitą. Papasakosiu, kaip tai vyksta iš tikrųjų, be tos saldžios reklaminės kalbos, kurią skaitai svetainėse.

Kainos ir kodėl verta rinktis mikroautobusą

Kiek maždaug kainuoja krovinio pervežimas mikroautobusu į Angliją, jei vežu, tarkim, dviejų kambarių buto daiktus?

Žiūrėk, standartinio dviejų kambarių buto daiktai, tarkim, apie 8–12 kubų, gaunasi kaina kur nuo 800 iki 1400 eurų. Aišku, jei pats supakuosi ir sudėsi ant palangės, bus pigiau. O jei mes turim nešt iš penkto aukšto be lifto – na, kaina kils. Į Londoną dažniausiai pigiau nei į kokią Kembridžo galą, nes maršrutai sutampa. Bet skirtingai negu su fūrom, čia nėra fiksuotos tarifo lentelės – paskaičiuojam pagal daiktų kiekį ir adresus. Paskambink, pasakysiu apytiksliai, kai ką išvardysiu.

Ar mikroautobusas tikrai pigiau nei didelė fūra?

Dažniausiai – taip, ypač jei neveži fabriko inventoriaus. Didelės fūros nuoma, kuras, o dar kelių mokesčiai Prancūzijoje ir Belgijoje – viskas susideda. Kai paskutinį kartą skaičiavau, fūros kelionė į Londoną gali kainuoti dvigubai ar trigubai brangiau nei mikroautobuso. O į vieną normalų mikriuką, tarkim, Renault Master ar IVECO Daily, telpa visiškai padoriai dviejų kambarių buto daiktai, jei tvarkingai susukti. Aš esu matęs, kaip žmogus užsakė fūrą dėl trijų stalų ir katinų draskyklės – sumokėjo beveik tūkstantį eurų papildomai. Mikroautobusas čia – auksinis viduriukas.

Ar kaina priklauso nuo to, ar vežu iš Vilniaus, o ne iš Kauno?

Teoriškai – taip, praktiškai – ne visada lemiamai. Jeigu mašina važiuoja pro Kauną, tai tas tarpelis nuo Vilniaus ar nuo Kauno beveik nieko nereiškia. Mes dažnai surenkam krovinius keliuose miestuose, ypač jei maršrutas Kaunas–Vilnius jau planuotas. Bet jei gyveni Zarasuose ar Lazdijuose, kur reikia specialiai sukti – kaina didės. Kartais klientas klausia, kodėl iš Panevėžio brangiau. Na, atsakymas paprastas: tolsta į šoną nuo magistralės, o benzinas dabar toks brangus, kad kiekvienas papildomas šimtukas jaučiasi.

Ar verta daiktus pakuoti pačiam, ar mokėti jums?

Jei nori sutaupyti ir turi nervų – pakuok pats. Bet žinok, dauguma žmonių pakuoja atmestinai. Aš ne dėl to noriu įsižeisti – tiesiog esu matęs, kaip indai keliauja maišuose nuo bulvių. Po 2000 kilometrų maišas plyšta, lėkštės tampa istorija. Mes pakavimą darom greičiau ir saugiau, su cartoninėmis dėžėmis, burbuline plėvele. Bet aišku, už tai papildomai mokėsi. Tai pagalvok: ar turi laiko, ar nori rizikuoti? Kartais sutaupyti dešimt eurų ant popieriaus skaudžiai kainuoja vėliau ant lekštės suvenyrų.

Ar galima mokėti dalimis, ar tik iš karto visą sumą?

Standartiškai – 30 proc. avansas, likutis prieš iškrovimą arba kai mašina jau artėja. Aš asmeniškai nenoriu pilnos sumos anksti, nes tada jaučiuosi įsipareigojęs kosmosui, o gyvenimas rodo, kad planai keičiasi. Yra buvę, kad žmogus perveda pinigus, o po dviejų dienų praneša, kad pats važiuoja lėktuvu ir daiktai nebereikalingi. Kur dėsim? Bet visiško mokėjimo po pristatymo irgi retai sutinku – šitas verslas toks, kad reikia minimalių garantijų abiem pusėms. Tai dalimis – normalu.

O kaip tai vyksta praktiškai

Kaip būna – pasiima daiktus ir iš karto veža, ar kaupia mašiną?

Dažniausiai kaupia, nebent sumoki už ekspresą arba turi laimingą dieną, kai mašina jau pilnai sukomplektuota. Realybė tokia, kad mikroautobusai važiuoja du ar tris kartus per savaitę, surenka po kelis krovinius iš skirtingų miestų. Tavo sofa ir dviratis gali keliauti kartu su kažkieno dvigule lova iš Kauno. Kelionė prasideda tada, kai surenkama pakankamai daiktų, kad kelionė apsimokėtų. Jei reikia skubiai – galima derėtis dėl atskiro reiso, bet tada jau nebesiginam apie ekonomiškiausia kainą.

Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu su kroviniu?

Planuok tris–keturias paras nuo paėmimo iki pristatymo. Nesakysiu dviejų dienų, nes tai melas, kurį rašo tik reklaminiai skelbimai. Realiai: iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją, keltas arba tunelis... na, ir dar pasienis. Po Brexito dokumentų tikrinimas kartais užtrunka. Aš turėjau reisą, kai vien tik laukimas Kalo prie pasienio užtruko aštuoniolika valandų. Šiaip gal ir greičiau, bet geriau nusiteik ilgiau nei gailėtis vėliau.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais?

Teoriškai taip, vietos būna. Bet... ar tikrai to nori? Kelionė ilga, sėdimos vietos ne visada komfortiškos, o oro kondicionierius ten ne visai kaip lėktuve. Kartais žmonės tikisi ryt kavos ir paminklų žiūrėjimo, o gauna 26 valandas kelyje. Be to, jei tu vienas iš kelių keleivių – gali tekti klausytis svetimos gyvenimo istorijos. Aš sakau: jei sveikata leidžia ir biudžetas neriboja – skrisk lėktuvu, o daiktus palik mums. Bet jei labai nori – sutarsim.

Kas atsitinka, jei dėl mano kaltės reikia važiuoti netinkamu adresu Londone?

Būna. Aš turėjau klientą, kuris parašė klaidingą pašto kodą Londone – vietoj SW6 įvedė SW16. Vairuotojas sukiojosi dvi valandas po rajoną, kol suprato, kad namo numeris neegzistuoja. Papildomai tokių klaidų kaina – valandos tarifas arba papildomas dienos stovėjimas. Jei klaida mūsų – aišku, taisom. Jei tavo – teks dengti papildomas sąnaudas. Tai prieš siunčiant pakartok adresą sau garsiai, gerai?

Ar mikroautobusas važiuoja kiekvieną savaitę, ar tik kai surenka pakankamai krovinių?

Atsakymas – surenka pakankamai, nors stengiamės bent kartą per savaitę turėti judėjimą. Yra tokių savaičių, kai visi apsivežė, bet būna ir sausas metas po Naujųjų. Tuomet gali tekti palaukti kelias dienas ilgiau arba mokėti už dalinį fūrą. Klientams tai nepatinka, aš suprantu, bet vežtis tuščia mašina per Europą – prabanga, kurios mes sau neleidžiame. Tai kartais reikia kantrybės. Skambink iš anksto, ypač jei planuoji pabaigą mėnesio.

Popieriai ir muitai – ten viskas pasikeitė

Ar dabar, kai UK nebe EU, reikia kažkokių popierių asmeniniams daiktams?

Reikia. Dėl to aš dabar irgi kartais pats susimasčius – kaip ten šitą formą pavadina... (taip, Transfer of Residence, arba TOR1, turbūt taip). Tau reikia deklaruoti, kad daiktai yra naudoti, asmeniniai, ne pardavimui. Be to, reikia sąrašo daiktų, kartais sąskaitų, kurie įrodo, kad turi teisę gyventi UK. Kai kurie pasieniečiai būna griežti, kai kurie – tiesiog pamoja. Bet be popierių gali taikyti muito mokestį nuo daiktų vertės, o tai skaudžiai kandžioja.

Ar man reikia mokėti muitą Lietuvoje ar Anglijoje?

Paprastai – nei ten, nei ten, jei viskas sutvarkyta teisingai ir deklaruoji kaip asmeniniai daiktai. Muitą imasi, jei neatitikai sąlygų arba pasiėmei visiškai naują šaldytuvą, kuri planuoji parduoti. Tada jau nebe krovinių pervežimas mikroautobusais į Anglija, o komercinė siunta. Aš esu matęs, kaip žmogus vežė dešimt naujų dviračių – bandė įrodyti, kad asmeniniam naudojimui. Muitininkai nėra kvaili. Tai jei naudoti daiktai – ramu. Jei šviežios prekės – ruošis piniginę.

Kas, jei vežu dviratį ir kompiuterį – ar tai skaičiuojasi kaip asmeniniai daiktai?

Taip, jei jie naudoti. Turiu omenyje, tavo asmeninis dviratis, kuriuo važinėjai Vilniuje, ir kompiuteris, ant kurio žiūrėjai serialus – fine. Problemos prasideda, kai tas dviratis dar su kainų etikete, o kompiuteris – nepakuotas parduotuvės dėžėje. Tada muitininkai mato verslą. Atsimenu atvejį, kai klientas vežė penkis nešiojamuosius kompiuterius – sakė, kad visi šeimos. Muitininkai tik prunkštelėjo. Vienas ar du – gyvenimui. Penki – jau fabrikėlis. Naudoti, asmeniški, ne prekybai – toks turi būti atsakymas.

Kas telpa ir kaip ten viskas grūdama

Ar galiu įgrūsti į mikroautobusą ir statybinę medžiagą, ir baldus?

Gali, bet aš nepatariu. Statybinės medžiagos – cementas, plytelės, sausos mišiniai – labai sveria, o mikroautobuso svorio limitas griežtas. Vienas maišas cemento, du... ir staiga viršijam leistiną apkrovą. Prancūzijoje pasinersi – baudas ten kanda žiauriai. Be to, jei statybiniai daiktai sumaišomi su sofa ir čiužiniu – gali grįžti dulkėtas baldas. Geriau statybai skirtą krovinį vežti atskirai, o gyvenimo daiktus – švariai. Mašinoje nėra begalinės erdvės, kiekvienas kilogramas skaičiuojasi.

Kas jei mano sofa per didelė ir nebetelpa į mikroautobusą?

Būna. Tada arba paimam kitą mašiną, arba atsuktuvas į rankas, arba... paliekam. Geriausia iš anksto atsiųsti išmatavimus. Aš jau esu išardęs sofą kieme su klientu po lietumi, nes niekaip neįlindo pro duris. Indai sukrauti, o mes lauke bandėm išimti kojas. Jei žinai, kad turi gigantišką kampą – pasakyk. Kartais paprasčiau išnuomoti fūrą, nei vargti. O kartais mes paruošiam įrankius ir prisitaikome. Bet staigmenos kelyje nudžiugina tik mane, kai galiu pasakyti – aš sakiau.

Kas krauna – jūs, ar aš turiu padėti?

Mes pakraunam, bet jei esi bebaikščiojęs šalia – pagalba visada sveikintina. Vienam vairuotojui nešti šaldytuvą iš buto – rizikinga ir lėta. Mes dažnai dirbame dviese, bet kai kuriose vietose – seni namai, siauri laiptai – reikia papildomų rankų. Tu nesi įpareigotas, bet jei gali padėt – procesas greitesnis. Atsimenu, Panevėžy buvo toks liftas, į kurį net plikas žmogus netilpo, tai teko nešti iš aštuonių laiptelių. Be kliento pagalbos būtume ten iki vakaro.

Ar mano daiktai pilami iš vienos mašinos į kitą pakeliui?

Stengiamės, kad ne. Perkrovimas – tai praradimų rizika. Bet yra tokių brokerių, kurie surenka daiktus maža mašina, priveža prie kažkokio centro Lenkijoje, o ten viskas perpilinėja į didesnę. Tada kartais dingsta dėžės, susimuša lempvazos. Aš to nerekomenduoju ir pats taip nedirbu – jei paimu, tai vežu iki galo. Bet būk atidus rinkdamasis kompaniją. Jie pasako „patikima transporto įmonė Europoje“, o realybė – lagaminas atvažiuoja dvi savaites vėliau, nes kažkur pakeliui pasiėmė „atostogų“.

Ar mano daiktai apdrausti?

Turėtų būti, bet ne visada taip yra, kaip atrodo. Yra CMR draudimas, kuris dengia tam tikrą sumą, bet jei veši vertingą elektroniką ar antikvarinius baldus – gali neužtekti. Mes galima pasidaryti papildomą draudimą, bet kaina kyla. Aš mačiau atvejų, kai draudimo kompanija atsisakė mokėti, nes klientas pats supakavo netinkamai. Tai jei tenka pateikti pretenziją – pasiruošk nuotraukas prieš pakrovimą. Ir dar – maži skelbimų portalų vežėjai dažniausiai neturi jokio draudimo. Tai jei renkiesi „pigią alternatyvą“ – rizikuoji pats.

Blogos patirtys ir ką saugotis

Kaip atpažinti, kad kaina – per gera, kad būtų tiesa?

Jei skambina ir sako, kad perveš tavo butą į Londoną už tris šimtus eurus – bėk. Nesvarbu, kad gražiai kalba. Tokios kainos nebuvo net tada, kai dyzelis kainavo litą. Aš pats skaičiuoju: kuras ten ir atgal, keltas, mokestis, nakvynė, laikas. Minimali logika rodo, kad pigiau nei septyni–aštuoni šimtai realybėje nebeišeina. O jei dar prašo pilno avanso į asmeninę sąskaitą – čia jau viskas aišku. Geriau mokėk normaliai patikimai įmonei, nei po to ieškok daiktų, kurių niekas neveža.

Ar normalu, kad vežėjas prašo visą sumą iš anksto?

Aš asmeniškai to nedaryčiau, bet kai kurios įmonės taip dirba. Pilnas išankstinis apmokėjimas man asmeniškai kvepia nesaugumu. Kodėl? Nes kai pinigai jų sąskaitoje, motyvacija dirbti gerai gali kristi. Yra pasitaikę istorijų, kai žmonės sumokėjo viską, o mašina neatvažiavo tris savaites. Gi su daliniu apmokėjimu bent jau turi svertą – gali stabdyti likusią dalį, jei kažkas ne taip. Aš už sąžiningą atsiskaitymą abiejų pusių naudai. Bet žinok, šioje srityje pilna banditų su gražiais skelbimais.

Ką daryti, jei mano daiktai vėlavo tris savaites?

Pirmiausia – rašyti, skambinti, reikalauti. Jei turi sutartį – gerai. Jei neturi – tada problematiška. Yra buvę, kad krovinys „pasiklydo“ kažkur Dirhamo sandėlyje, o savininkas tiesiog nebeatsakinėjo į telefonus. Tokiu atveju lieka tik teismai arba viešas spaudimas interneto forumuose. Aš žinau, kad trys savaitės – tai ne juokai, ypač jei ten visi tavo žieminiai rūbai, o Anglijoje spaudžia šaltis. Tai rinkdamasis vežėją klausk ne tik kainos, bet ir apie garantinius terminus. Ir visada, kartoju, visada – rašyti bent jau el. laišku.

Ar tikrai reikia rašyti sutartį, ar gali ir be jos?

Gali be jos, bet tada vežiesi ant saviškių nervų. Sutartis – tai ne biurokratija, tai tavo draudimas. Ten turi būti kaina, terminai, adresai, daiktų aprašymas. Aš mačiau, kaip draugiškas pažįstamas pažįstamam pasiūlė pervežti, viskas buvo šnekiniu sutarimu, o paskui – ginčas dėl subraižyto stalo. Be rašto – nieko neįrodysi. Ir dar vienas dalykas: jei įmonė atsisako sutarties, tai jau raudona vėliava. Normali firma neturi ko slėpti. Tai taip, popieriai – nuobodūs, bet naudingi. Nepamiršk pasirašyti.

Kai situacija ne iš standartinių

Ar galima vežti gyvūną mikroautobusu kartu su baldais?

Gali, bet turėk omenyje, kad gyvūnas – ne daiktas. Jam reikia dokumentų, narvo, vakcinacijos. Be to, jei veši katę ar šunį kartu su dėžėmis ir spintomis – gyvūnas bus įtemptas, triukšminga, karšta. Aš esu vežęs tik vieną kartą uždarame narve su šeimininku šalia – katinas kiaurai kelią murkė kaip traktorius. Be šeimininko – nerekomenduočiau. Yra specialūs gyvūnų pervežimai, kurie užtikrina orą, vandenį. Tai jei katinas tau brangus – nepilk jo ant sofos pakrovime be priežiūros.

O jei aš gyvenu penkiaaukštyje be lifto?

Tada aš tavęs apgailestauju ir tuo pačiu didžiuojuosi savo komanda. Laiptai laiptais, bet be lifto kiekvienas baldas tampa sunkesnis. Atsimenu, Kėdainiuose nešėm trijų durų spintą iš aštunto (ar septinto?) aukšto – trise. Prakaito buvo tikrai daug. Papildomai už aukštus paprastai imame nedaug, bet imame – sąžiningai. Tu gali pasikviesti draugų, jei nori sutaupyti, bet jie neretai nuleidžia kampą per stipriai. Kartais verta sumokėt už profesionalus, nei skaudėt nugarai.

Ką daryti, jei Londono centre negalima sustoti ir pakrauti?

Londonas – siaubas vairuotojams. Ten daugybė zonų, apribojimų, o dar kartais gatves užkemša šiukšlių išvežimas. Aš pats ne vieną kartą sukiojausi Rytų Londone ieškodamas vietos sustoti, o galiausiai privažiavom ne tą įvažiavimą ir užsitraukiam baudą. Planuojam iš anksto: jei tavo gatvė – tik gyventojams, reikia leidimo, o kartais – paprasčiau sutartis prie kokio nors prekybos centro aikštelės arba savaitgalį, kai mažiau spūstys. Su mikroautobusu lengviau negu su fūra, bet irgi galvos skausmas. Pasitark su savininku dėl parkingo – kartais jis turi vietą garaže netoliese.

Ar galiu siųsti daiktus, net jei pats nevažiuoju?

Žinoma, toks ir yra dažniausias scenarijus. Tu pasiruoši daiktus, atiduodi raktus kaimynui arba palieki, kur nurodysi. Vairuotojas pasiima, pasirašo aktą, o tu Anglijoje juos sutinki. Svarbu, kad kas nors Lietuvoje pastūmėtų procesą – atidarytų duris, parodytų, kas keliauja. O jei reikia pasiimti raktus iš paštomato – irgi daroma. Tik būtina sąlyga: pasikartok adresą, raktų vietą ir telefono numerį. Nes atsitinka, kad žmonės skrenda, o telefonas – išjungtas, o durys užrakintos. Ir tada stovi mašina kieme, degina dyzelį ir dūsauja vairuotojas.

Taigi, krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją gera kaina tikrai egzistuoja – tiesiog nereikia jo ieškoti po žeme ar pas šešėlinius brokerius. Mano patarimas: skambink kelioms įmonėms, klausk apie draudimą, apie tai, ar duoda sutartį, ir ar vairuotojas kalba normaliai. Pigiau ne visada reiškia blogiau, bet jei kaina kvepia netikėjimu – bėk. Tavo daiktai nusipelnė saugios kelionės, o tu nusipelnai ramybės. Sėkmės kraustantis – o jei ką, mes čia pat.