Krovinių pervežimas į Angliją už prieinamą kainą dabar: kaip iš tikrųjų viskas vyksta

Žinai, kai žmonės manęs klausia apie krovinių pervežimą į Angliją, aš visada pradedu nuo to, kad kaina – tai ne tik skaičius ekrane. Dvidešimt ketveri metai šioje srityje išmokė, kad už prieinamą kainą gali gauti puikią paslaugą, o gali gauti ir savaitę be žodžio, sulaužytą stalą bei galvos skausmo. Šiandien rinka kitokia nei buvo prieš dešimtmetį: degalų kainos krenta ir kyla kaip pašėlęs liftas, o keltų bilietai po Brexit... na, apie tai žemiau. Jei ruošiesi keltis į Londoną, Birmingemą ar mažą miestelį netoli Liverpulio, čia bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos klientai man užduoda vakarais, kai jau norisi ramiai supakuot dėžes.

Apie kainas, kurios niekada nebūna paprastos

Kiek dabar realiai kainuoja krovinių pervežimas į Angliją?

Na, pradedam nuo populiariausio klausimo. Pilnas krovinys iš Lietuvos į Londoną dabar kainuoja nuo 900 iki 1400 eurų, o jei veži pusę kambario – gali tikėtis 300–600 eurų. Bet žinai ką? Tas skaičius priklauso nuo keturių dalykų: kokiu metu skambini, kiek laiko gali laukti, ar reikia išrinkinėti baldus ir ar name yra liftas. Buvo atvejis – klientė iš Vilniaus skambino sausio pirmą savaitę, kai vežėjai grįžta tuščiomis mašinomis. Sumokėjo trečdaliu mažiau nei mano žmogus, kuris skambino kitą dieną. Tai va, laikas – irgi pinigai.

Ar gali kaina pasikeisti po to, kai jau susitarėm telefonu?

Gali. Ir tai vienas iš tų dalykų, dėl kurių norisi paspausti ragelį. Jei pats apsvaidavai daiktų kiekį – tarkim, paminejai penkias dėžes, o išėjo penkiolika – vežėjas gali paprašyti papildomai. Bet buvo atvejų, kai nekokios įmonėlė pareiškia: „oj, keltai pabrango“. Tai jau šantažas. Geriau rinkis tokį, kuris siunčia aprašytą pasiūlymą el. paštu. Tada turi rašytinį įrodymą. Aš kai kuriuos klientus net raginu filmuoti daiktus prieš pakrovimą. Skamba paranojiškai? Gal. Bet mačiau visko.

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau nei kiti?

Ooo, čia jautri tema. Žiūrėk, jei mašina važiuoja be krovinio atgal į Londoną, tuščia vieta joje kainuoja ne nulį – ten degalai, algos. Jei kažkas siūlo pervežti trijų kambarių butą už 300 eurų, švieskis raudoną lemputę. Dažnai tai reiškia, kad jie surinks dar tris klientus, sutrauks daiktus kaip šprotus ir niekas neatsakys už subraižytus šaldytuvus. Buvo situacija, kai klientas susitikrino „super pasiūlymą“. Atvyko furgonas be tvirtinimo diržų. Baldai atvažiavo su remonto priemone kaip dovanėle. Kur gaunate tai, ką mokate.

Ar galiu sumažinti kainą, jei pats krovinį paruošiu?

Taip, bet čia reikia proto. Jei pats supakuoji dėžes, paženklini – vežėjas sutaupo pusdienį ir tai atsispindi kainoje. Tačiau jei bandysi pats išrinkti spintą iš IKEA... na, mačiau žmonių, kurie sugadino detales ir galiausiai sumokėjo daugiau nei taupė. Dar vienas triukas – lankstumas. Sakyk, gali atiduoti daiktus antradienį, bet pasiimti tik kitą pirmadienį. Tada vežėjas suplanuoja maršrutą protingiau. O jei skubi lyg ugnis – kaina kyla. Iš principo: tvarkingas paruošimas = mažesnė sąskaita.

Ar reikia mokėti iš karto visą sumą, ar galima dalimis?

Standartas – avansas prieš pakrovimą, likutis pristatymo metu. Bet pasitaiko visko. Vienas kolega iš Panevėžio praktikuoja 50/50 sistemą, buvo ir taip, kad brokeris pasiima viską iš anksto ir duoda ženklą radijo tylai. Patikimas lietuviškas vežėjas paprastai nereikalaus pilnos sumos prieš tai, kol pamatysi mašiną. Jei kas verčia mokėti šimtą procentų – pagalvok. Tai nereiškia, kad sukčiai, bet rizika tenka tau. O riziką aš mėgstu dalintis po lygiai.

Kas dedasi kelyje ir ką reiškia „pagal tvarkaraštį“

Kiek laiko dažniausiai važiuoja kroviniai į Angliją dabar?

Iš Lietuvos iki Doverio keliauja maždaug 3–4 dienas, o iki Londono – dažniausiai per 5 darbo dienas. Bet žinai kaip yra... Kartais vairuotojas įstringa Kalanėje dėl apžiūros. Kartais keltai vėluoja dėl audros. Buvo praėjusį žiemą, kai furgonas įstrigo sniege prie Varšuvos ir užtruko savaitę. Klientai iš proto lipo, bet ką padarysi – gamta nepasiklausė grafiko. Šiaip dabar vasarą keliai geresni, bet eilės prie keltų ilgesnės. Skaičiuok 5–7 dienas ir džiaukis, jei atvažiuoja greičiau.

Ar tikrai mano daiktai bus saugūs mašinoj?

Svarbiausia, kaip supakuota. Geras vairuotojas turi guminius kilimėlius, brezentą, diržus. Blogas vairuotojas turi... na, viltį. Mačiau furgonų, kur viduje atrodo kaip po sprogimo, ir tokių, kur galėtum neštis stiklą. Rimtas pervežėjas nufotografuoja daiktus pakrovimo metu ir parodo tavo baldo padėtį. Bet būna nusivylimų. Praeitą rudenį vienas klientas atsiuntė nuotrauką – dėžės buvo pakištos po pigiu metaliniu stalu. Stalas subraižytas. Tai ne apie tai ar mašinoje saugu, o apie tai – kas ten krauna ir kaip tvirtina.

Ar man reikia patiems padėti krauti daiktus?

Jei veži daugiau negu penkias dėžes, tai fiziškai vienas vairuotojas nepakels dviejų šaldytuvų. Žodžiu, jei gyveni penktame aukšte be lifto, o ten sovietinis baldas iš ąžuolo – pagalvok. Daugelis vežėjų į kainą įtraukia du vyrukus, bet visada pasitikslink. Buvo, kad klientas iš Klaipėdos sako: „atvažiavo vienas vyrukas ir sako, aš vienas nepakrausiu“. Tapo problema. Normalioje įmonėje pasakys iš anksto: reikės pagalbininko arba už papildomus pinigus atsiųs du. Ai, ir dar – arbatpinigių niekas neatsisako, bet tai jau tavo sąžinė.

Kas yra pavojingiausia dalis visame kelyje?

Ne vogimas, kaip galėtum galvoti, o vairuotojo nuovargis. Pažįstu vairuotojus, kurie per savaitę praleidžia vairuodami 70 valandų. Tai nelegalu, bet deja, realu. Kai žmogus pavargęs, jis blogai sureguliuoja daiktus, pameta dėžes. Kita baisi vieta – keltai. Smulkūs furgonai kartais stringa tarp priekabų ir važiuoja paskutiniai. Kartais ten nutinka toks kamšatis, kad mašina linguoja kaip laivas. Būna, kad ir nieko blogo, o būna... na, turiu prisiminimų, kurių nenoriu atgaivinti per daug.

Ar pervežėjai padeda išrinkti ir surinkti baldus?

Daugelis taip, bet už papildomą mokestį. Pasakysiu atvirai: jei turi IKEA spintelę, kurią surinko tavo draugas prieš trejus metus – geriau ją išrinkti pačiam. Nes vairuotojas nelabai žino, kas ten tavo draugo rankose buvo sulaužyta. Jei kas nors žada išrinkti, pervežti ir surinkti už bazinę kainą – pažiūrėk į tą kainą įtariai. Tai laikas, o laikas yra pinigai. Aš pats mieliau moku žmogui už tai atskirai, bet garantuotai, nei kad gaubu trūkumą su nemokama paslauga.

Dokumentai, muitai ir ta keista žodis po Brexit

Ko reikia dabar, kai Anglija jau nebe ES – pasikeitė labai daug?

Čia aš turiu prisipažinti: kai kurios taisyklės po Brexit man pačiam dar kelia galvos skausmą. Šiaip jei veži asmeninius daiktus, kuriuos naudojai mažiausiai šešis mėnesius ir emigruoji, C3 formos užtenka. Bet kai kas kiekvieną mėnesį kinta. Pvz., augalų vežimas – katastrofa. Muitinė gali paprašyti fitosanitarinio pažymėjimo net paprastam fikuso vazonui. Maistas irgi pavojingas – sviestas dar ne pats blogiausias, bet pieno produktai stringa. Aš klientams visada sakau: jei abejoji – nevešk. O jei labai reikia – skambink muitinei. Žinoma, niekas ten neatsiliepia iš pirmo skambučio, bet ką padarysi.

Kas bus jei muitininkai nusprendžia patikrinti būtent mano krovinį?

Tuomet prasideda pratybos. Jie gali liepti atidaryti visas dėžes. Ir jei ten sukišai ne tik puodų komplektą, bet ir penkis kartonus cigarečių – turi problemą. Asmeniniams daiktams paprastai taiko lengvesnį režimą, bet patikrinimas vis tiek vartoja laiką. Buvo atvejis, kai pasieniečiai kalėjo prie dviračio – įtariai, kad prekė pardavimui. Klientas turėjo įrodyti, kad važinėjo juo trejus metus. Fotografijos padėjo. Tai dar viena priežastis, kodėl neturėtum maišyti asmeninių daiktų su verslo prekėmis. Nebent mėgsti nuotykius.

Ar reikia drausti krovinį atskirai, ar tai įskaičiuota?

Rimtas vežėjas turi CMR draudimą. Bet CMR – ne stebuklas. Jis padengia tik tam tikrą sumą už kilogramą ir dažnai nepadengia mechaninių gedimų. Jeigu veši vertingą senovinį veidrodį, kurį močiutė paliko, geriau pasidaryk savo draudimą. Mačiau, kaip klientas spardėsi dėl 300 eurų atlyginimo, kai jo vitrina subyrėjo. CMR davė 150 eurų, nes tiek kilogramas vertės buvo. Kita vertus, jei veži senus rūbus – CMR užtenka. Svarbiausia – paprašyk draudimo popieriaus kopijos prieš pakrovimą. Neišeina? Supranti ką turiu galvoje – dokumento, kur parašyta kas ir kiek dengia.

Ar dokumentus pildo pats pervežėjas, ar aš turiu pati rašyti sąrašus?

Sąrašą darai tu. Inventorius – tavo atsakomybė. Tu turi surašyti: 12 dėžių su rūbais, 1 šaldytuvas, 3 lagaminai. Geriausiai prie kiekvienos dėžės priklijuoti lipduką su numeracija. Tada pasirašai, kad viskas teisinga, ir vežėjas pateikia muitinei. Būna klientų, kurie sako: „ai, ten viskas asmeniniai daiktai“. Ir kas toj dėžėj? O ten – dvidešimt naujų elektrinių dviračių. Ne, rimtai, buvęs atvejis prieš trejus metus. Žmogus bandė vežti prekes kaip naudotus. Muitinė atidarė. Skambėjo telefonai, baudos. Rašyk sąrašą atvirai. Taupymas ant tiesos niekad nesibaigia gerai.

Galima vežtis naminius augalus į Angliją po Brexit?

Kaip jau minėjau – beveik ne. Aš pats labai mėgstu augalus, turiu namuose kaktusų, bet jei žmona sakytų, kad reikia vežtis palmę į Braitoną, atsakyčiau: parduokime čia. Anglijos muitinė ypač griežta su dirva ir augalais – bijo kenkėjų. Buvo, kad žmonės prašo paslėpti vazoną tarp dėžių. Aš to nedaryčiau. Jei labai brangus augalas – yra specialios floristų siuntos, bet ten jau kitos kainos ir leidimai. Paprastam pervežimui tai neįmanoma. Gaila, bet faktai faktai.

Kai nutinka bėdos, kurių niekas nesitiki

Ką daryti, jei dalis baldų atėjo sulaužyta?

Pirmas žingsnis – nekandžioti vairuotojo. Jis greičiausiai ne kaltas, o jei ir kaltas – pyktis nepadės. Reikia fiksuoti: nuotraukos, vaizdo įrašas, pakrovimo akto palyginimas. Tada rašyti oficialų laišką pervežėjui per 7 dienas. CMR draudimas turėtų veikti. Realiai, jei žala didelė, teks įrodinėti, kad taip nebuvo prieš pakrovimą. Būna, kad klientas randa sulaužytą kampą ir negali įrodyti, ar tai buvo išrinkimo metu, ar kelyje. Turėjau situaciją, kai klientas pats subražė spintą, o paskui kaltino vežėją. Fiksavimas prieš – tai aukso vertės.

Ar buvę, kad daiktai tiesiog dingsta kelyje į Angliją?

Dingsta retai, bet pasitaiko. Ne taip, kad vagys šnapšta dėžes, bet būna klaidų. Kartais pervežėjas turi kombinuotą reisą – mašinoj trijų šeimų daiktai. Pametama dėžė per kraustymą, supainiojamos numeracijos. Buvo tragedija prieš kelerius metus: dėžė su šeimos albumais atsidūrė Oxforde pas kitą žmogų. Tas žmogus buvo sąžiningas, grąžino, bet savaitės buvo išgamos. Aš patarčiau: neverta kišti papuošalų ar dokumentų į didžiąsias dėžes. Visa, kas neatstojama, turi važiuoti su tavimi. Taip, rizikingiausia dažniausiai ne vagystė, o paprasčiausias netvarkingumas.

Ką reiškia kai sako „pervežimas per savaitę“, o praeina trys?

Tai reiškia, kad tavo daiktai guli sandėlyje ir laukia, kol surinks dar du krovinius. Tokia jau dalinių krovinių logistika. Pilno krovinio niekas nelaiko savaitę tyčia – ten taupoma tik dėl maršruto. Bet jei pasirinkai „sujungiamąjį pervežimą“ (maždaug taip vadina), daiktai gali perlipti per du furgonus ir sandėlį Paryžiuje. Aš kai kuriuos mažus krovinius taip vežu, bet klientui aiškiai pasakau: 10–14 dienų. Jei kas nors žada penktadienį pakrauti ir kitą pirmadienį pristatyti į Mančesterį už 200 eurų – tai arba melas, arba perki katę maiše.

Kaip atskirti normalią įmonę nuo sukčių, nes internete visi gražiai kalba?

O čia mano mėgstamiausias klausimas. Žiūrėk, jei įmonė turi tik mobiliuosius numerus, nėra jokios adreso žymos ir viskas daroma per žinutes – aš neprieštarauju, bet nepasitikiu. Tikri ženklai: suteikia sutartį, rašo aiškų paklausimyną prieš pasiūlymą. Buvau prieš mėnesį pokalbyje su klientu, kuris susirado firmelę, kuri neturėjo net savo mašinos – pasiėmė užsakymą ir pardavė kažkokiam nežinomam vežėjui. Rezultatas – dingo avansas. Aš dar tikiu, kad jei pokalbis telefonu atrodo per daug glotnus, be pašnekesio, be „oi, atleisk, palauk, prastas garsas“ – tai gali būti pardavimų vadybininkas, nematęs vilkiko gyvai niekad.

Ar buvę su klientais, kurie liko visiškai apgauti po pervežimo?

Deja, taip. Ypatingai prieš penkerius šešerius metus, kai dar nebuvo tokių aiškių platformų. Buvo istorija, kai šeima sumokėjo 800 eurų už pervežimą iš Kauno į Bredfordą (oi, atleisk, turėjau galvoje Birmingemą – su Bredfordu jie tik vėliau persikėlė). Vežėjas atvažiavo, pakrauna, paėmė avansą ir dingo. Telefonas išjungtas, svetainė – nustojo veikti. Tėra vienas ryšys ir jis nutrūkęs. Aš prisipažinsiu, kad kartais apima bejėgiškumas, kai skambina toks žmogus ir klausia pagalbos. Ką aš galiu padaryti? Nieko. Todėl kartoju: tikrink, kam moki pinigus. Nebūk mano blogų istorijų sąraše.

Smulkmenos, apie kurias niekas nepasako, o paskui gailisi

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais iki Anglijos?

Teoriškai taip, jei yra vietos. Bet praktiškai – kelios dienos furgone nėra Hiltonas. Vairuotojai dažnai keičiasi, mašina juda naktimis, stoja tik trumpai. Aš pats nevažiuočiau, nebent būčiau be pinigų ir alternatyvų. Buvo klientė, kuri neatlyžo, važiavo su dviejų metų vaiku. Mašinoje mažai vietos, vaikas verkė, trys paros – ne atostogos. Jei renkiesi šį variantą, aptark viską iš anksto. Yra vežėjų, kurie draugiški, yra tokių, kurie nemėgsta pašalinių. Tai – intymus triukšmingas būdas keliauti. Pagalvok dukart.

Kaip yra su buitinės technikos pervežimu – ar šaldytuvą galima vežti kaip yra?

Ne, namų šaldytuvams freono leisti nereikia. Bet jį reikia atitirpinti, išdžiovinti ir palikti atdarą dienai prieš pakrovimą. Nes jei viduje drėgmė – laidams galas. Mačiau šaldytuvų, kurie atvažiavo supeliję. Baisu atidarinėti. Elektros įrangai reikia atsargumo. Skalbyklėje turi likti tik vienas lašas vandens, kad užšalus neįtrūktų būgnas. Žiemą pavojingiau. Klientai klausia: „o jei tik vieną dieną keliauja?“ Na, mašinoj temperatūra gali kristi žemiau nulio. Ne visada, bet gali. Tai džiūvinti privalai. Nepamiršk ištraukti visų kištukų.

Kada geriausia planuoti pervežimą jei noriu tikrai pigiai?

Rugsėjis–spalis ir kovas–balandis. Ne sezonas, ne atostogos, ne studentų bumas. Žiemą – pigu, bet keliai pavojingi, tai vežėjai įskaičiuoja riziką. Vasarą – brangu, nes visi kraustosi. Štai kodėl: kai visi daro tą patį, kaina kyla kaip į svečius atėjusios močiutės duona – greitai. Aš pats renkuosi balandį. Oras geras, kainos normalios, keltuose vietos yra. Klientai pyksta, kad negaliu vasarą duoti tos kainos kurią daviau kovą. Atsakau: brangūs žmonės, degalai biržoje kitokie, o mano vairuotojai nori atostogų. Tai rinkis – arba patogumas, arba kaina.

Ką reiškia „už prieinamą kainą“ – ar tai visada reiškia mažiausią kainą?

Ne. Tai reiškia teisingą kainą. Gali rasti pigiau, bet jei nematai vairuotojo akių ir nežinai, kur jo bazė – tai ne kaina, o loterija. Aš dirbu šitame darbe dvidešimt keturi metus (o gal penkeriais daugiau? metai bėga) ir galiu pasakyti – mažiausia kaina dažnai atsiremia į daiktų vietoj pinigų palikimą. Prieinama kaina yra tada, kai moki už profesionalų pakrovimą, normalų furgoną, draudimą ir žmogų, kuris atsako telefonu net sekmadienį. Tai nėra prabanga. Tai apsauga nuo to, kad tavo gyvenimas dėžėse neužstringtų mėnesiui. Rimtai.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais vairuotojui, pavedimu – kas geriau?

Paprastai avansas pavedimu, likutis grynaisiais arba pavedimu. Grynieji vairuotojui – rizikingesni, nes jei kas nutinka, įrodymų mažiau. Buvo klientė, kuri slėpė grynuosius batų dėžėje ir pamiršo kur padėjo. Nesakau, kad tu tokia, bet... atsiskaitymas turi būti aiškus. Jei vairuotojas atsisako sąskaitos faktūros – signalas. Ne dėl mokesčių, o dėl tavęs. Jei kils konfliktas, be popieriaus nieko nėra. Degantys laiptai ir skęstantys laivai – rašyk viską. Jei reikia, prašyk el. paštu patvirtinimo. Geriau vieną kartą parašyti, nei vėliau ieškoti vėjo laukuose.

Žodžiu, jei planuoji krovinių pervežimą į Angliją už prieinamą kainą dabar, nepulk pirmo pasitaikiusio skelbimo. Paklausk kainos, bet taip pat paklausk, ar rytoj atsilieps gyvas žmogus. Aš jau minėjau – ne viską žinau, šioje srityje taisyklės gyvos, bet vieną dalyką matau dvidešimt keturi metai: pigiausias pasiūlymas retai baigiasi laimingiausiai. Supakuok protingai, pasirašyk sutartį ir keliauk ramia širdimi. Sėkmės Anglijoj.