Krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu – ką privalai žinoti prieš patikėdamas savo daiktus vežėjui?

Dvidešimt treji metai ant kelių tarp ten, kur gimiau, ir Londono. Ir vis dar žmonės klausia to paties: o ar tikrai mano daiktai apdrausti? Krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu skamba lyg savaime suprantamas dalykas, bet pasitikėkite – čia daugiausia apgavysčių visoje perkraustymų industrijoje. Aš matęs, kaip žmonės netenka penkių tūkstančių eurų vertės baldų vien dėlto, kad pasirašė ant popieriaus lapelio, net neskitydami. Brexitas irgi prikišo savo trigrašį – muitinė, kontrolės, o tada dar draudimo sąlygos, kurios staiga tampa svarbios ten, kur anksčiau net nežinojai, kad jos egzistuoja. Viską atsakysiu taip, kaip atsakyčiau, jei sėstumėte su manim prie kavos.

Kas tas „pilnas draudimas“ ir kodėl pusė rinkos apie jį meluoja (beveik atvirai)

Ar tikrai mano baldai apdrausti, kai vežėjas sako „pilnas draudimas“?

Ne. Na, nebūtinai. Aš girdžiu šitą frazę kas savaitę iš klientų, kurie atsiuntė man kitos įmonės pasiūlymą, o ten parašyta „pilnas draudimas“. Realybė tokia, kad 80% mažų vežėjų, ypač tuos, kuriuos randi Facebook grupėse, turi tik standartinį CMR. O CMR nėra pilnas draudimas, jis yra teisinis minimumas. Kartą važiavo vaikinas į Bristolį, vežėjas pasakė „pilnai apdrausta“, o sudaužytas šaldytuvas buvo vertinamas 37 eurais pagal svorį, nors kainavo 900. Taip nutinka nuolat. Visada prašykite CMR ir atskiros draudimo sutarties kopijos.

Koks skirtumas tarp CMR ir pilno draudimo, kurį jūs siūlote perkraustymui į Angliją?

CMR draudimas – tai Konvencija dėl tarptautinių vežimų keliais. Tai yra bazinė atsakomybė, kuri apmoka iki 8,33 XDR už kilogramą. XDR – tai tokie tarptautiniai pinigai, bet realiai išeina kokie 10–12 eurų už kilogramą. Tuo tarpu pilnas draudimas, kuris reikalingas perkeliant gyvenamus daiktus į Londoną ar Birmingemą, dengia visą apdraustą vertę, jei teisingai deklaruoji. Skirtumas milžiniškas. 200 kg sofos atveju CMR duos porą tūkstančių, o pilnas draudimas – visą 3000, jei teisingai įvertinai. Paprastai sakant, CMR apsaugo vežėją, o pilnas draudimas – tave.

Kiek kainuoja draudimas ir ar aš turiu mokėti atskirai, ar jis jau įskaičiuotas?

Pas mus dažniausiai pilnas draudimas įskaičiuotas į bendrą kainą, bet ne visada taip. Kai kurios įmonės, ypač išskaidžiusios kainas iki cento, draudimą palieka kaip priedą, kad atrodytų pigiau. Būna nuo 120 iki 400 eurų priklausomai nuo krovinio vertės. Brangiau nei 30 000 vertės daiktams gali reikėti atskiros apžiūros. Neseniai vežiau į Nottinghamą – klientas turėjo antikvarinių veidrodžių. Draudimas kainavo papildomus 180, bet be jo mes nebūtumėm vežę, nes rizika per didelė. Taigi klausykite ne kainos, o kas įeina.

Brexit, muitai ir tos keistos vietos, kur daiktai užstringa

Ar draudimas galioja, jei krovinys stringa muitinėje Larne ar Dover?

Teoriškai taip, bet yra niuansų. Kai daiktai stovi muitinėje dėl dokumentų trūkumo ar netikslumų, draudimas gali įgristi į tai, kad tai nėra transporto rizika, o dokumentinė klaida. Buvo atvejis – mašina atplaukė į Dover, o ten muitininkas pasakė, kad reikia kažkokio GMR ar kaip ten jo – nebeatsimeniu tikslaus pavadinimo, bet jūs supratot. Krovinys stovėjo savaitę. Per tą laiką įlūžo viena dėžė, nes perkrauta ant lentynos. Draudimas atsisakė mokėti, nes tai buvo sandėliavimo metu, o ne važiavimo. Tokių dalykų pasitaiko. Fiksuokite viską.

Ką Brexit pakeitė krovinių pervežime į JK su draudimu – ar dabar viskas kitaip?

Dabar reikia daugiau popierių, o bet koks trūkumas gali paversti „transportą“ į „saugojimą“, o saugojimui – kitos sąlygos. Anglija nebe ES, todėl viskas, kas vyksta uoste ar pasienyje, gali būti interpretuojama kaip nebe tiesioginis pervežimas. Nesu 100 proc. tikras dėl visų juridinių niuansų, kaip tiksliai keitėsi teisinis reglamentavimas po 2020 metų susitarimų – čia geriau teisininką paklausti – bet praktiškai matau: jei krovinys neatlaiko papildomų 3 dienų kelyje, draudimo kompanija ieško priežasčių nesumokėti. Brexit padarė ne ilgesnius atstumus, bet ilgesnius laikus, o laikas daiktams keliose dėžėse – pavojus.

Ar reikia specialių dokumentų iš manęs, kad draudimas galiotų važiuojant į Angliją?

Reikia sąrašo, kur nurodyta kiekvieno daikto vertė, ir tavo pasirašyto sutikimo. Jei vežei asmeninius daiktus po Brexit, reikia tam tikrų muitinių formų (mūsų biuras pasirūpina, nes pats nebūčiau tikras, kuris kodas dabar aktualus – GMR, EIDR ar dar kas nors) ir inventorizacijos sąrašo anglų kalba. Mes visada padarome sąrašą, bet jei pats rašei – rašyk ne „dėžė su visokiu šlamštu“, o „55 kg drabužių dėžė, vertė 300 EUR“. Draudimas reikšmingai vertinamas pagal tavo deklaraciją. Be sąrašo – neturiu kaip tau padėt, jei kas nutiks. Ir taip, nuotraukos. Daryk jas.

Vertė, kvitai ir momentai, kai supranti, kad pats kaltas

Ar draudimas dengia visą baldų vertę, ar tik tą minimumą nuo kilogramo?

CMR – minimumą. Pilnas draudimas, kurį perkame mes kartu su transportu į Angliją, dengia tą vertę, kurią tu nurodei, minus franšizę. Bet svarbiausia – turi mokėti įrodyti vertę. Čekiai, nuotraukos, banko išrašai. Kartą klientas turėjo 8 metų odinę sofą. Draudimas sako: „OK, o kur čekis?“ Sofai 8 metai, čekio nėra. Galiausiai pripažino 60% vertės, nes buvo matyti nuotraukos iš persikraustymo prieš tai. Taigi viską, ką galima, saugok.

Kas jeigu aš pats nepakankamai įvertinau sofos kainą – ar jie vis tiek sumokės?

Sumokės tiek, kiek įvertinai. Jei parašei 500, o sofos vertė buvo 2000 – gausi 500. Taip veikia draudimas. Buvo klientas, pirko sofą išsinuomodamas butą Birmingeme, atrodė paprasta, pigi. Parašė 300. O internete tokia pati kainuoja 1800. Suvalgė šunis, kaip sakoma. Draudimas nekompensuoja tavo neišmanymo ar kuklumo. Geriau pervertinti ir sumokėti šiek tiek daugiau už draudimą, nei po to kramtyti nagus. Aišku, pervertinus šimtą kartų irgi bus problemų, nes tada tai jau sukčiavimas.

Jei aš drabužius surašau kaip „buitis“, o tarp jų – dizainerių rankinė, ar čia sukčiavimas?

Yra ir sukčiavimas, ir kvailumas viename, priklauso nuo sąžinės. Jei deklaruoji viską kaip „buitį 2000 EUR“ ir suplyšia 3000 vertės rankinė – draudikas pasakys: parodyk tą rankinę sąraše. Jei jos ten nėra – atleiskit. Asmeniškai man visai nerūpi, ką tu veži, bet jei nori, kad draudimas sumokėtų, sąžiningumas yra vienintelė strategija. Buvęs atvejis: klientė slėpė prabangius laikrodžius po marškiniais, nes bijojo muitinės. Vagystė. Draudimas nemokėjo, nes nebuvo deklaruoti. Taip kad žinokit – dr courts (oi, atsiprašau, nervas) – drausti reikia sąžiningai.

Ar galiu daiktams priskirti sentimentinę vertę, kurią turėjo senelio fotelys?

Ne, sentimentinė vertė draudimui nerūpi. Jie žiūri rinkos vertę. Jei senelio fotelys yra XIX a. antikvarinis kūrinys, bus vertinama pagal ekspertų įvertinimą. Jei tai tik senas, mielas fotelys, vertas 50 eurų, nors tau jis – neįkainojamas, draudikas duos 50. Tai skaudu, bet taip yra. Patarimas: tokius daiktus vežkite savo automobilyje arba pasidarykite atskirą meno vertybių įvertinimą. Tai brangu, bet jei kalbame apie tikrą antikvarą, verta. O paprastas sentimentas, deja, į CMR neįrašomas.

Blogos naujienos – kai vežėjas yra šarlatanas arba kai nutinka nelaimė

Mano draugas važiavo į Manchesterį, o jo dėžės su knygomis permirkusios. Draudimas nepadengė. Kodėl?

Tikriausiai todėl, kad draugas naudojosi privačiu asmeniu iš skelbimų, kuris neturėjo jokio pilno draudimo ir greičiausiai net neturėjo tikros autotransporto bendrovės. Buvo mano pažįstamas atvejis – furgonas prakiuro, lijo per naktį, dėžės su popieriumi suklimpo. Draudimas CMR tokių dalykų paprastai nekompensuoja, nes laikas – drėgnas, o knygos sveria daug, bet kainuoja centus pagal svorį. Priedanga galėjo būt prasta, vairuotojas galėjo neprižiūrėti. Jei tai buvo tik vežėjas be licensijos (gal net be licencijos, žiūrėkit, kalbu greitai), draudimas jo ieškojo nebuvimo. Tiesiog rinkitės žmones su CMR ir kas vyksta, o ne su gražiu SUV.

Ar buvote situacijų, kai draudimas atsisakė mokėti dėl kvailos priežasties?

Ne kvailos – mandriai suformuluotos. Vežiau į Birminghamą pianiną. Elektrinis, didelis, gražus. Pakrovėm gerai, bet pats klientas prieš tai nardinėjo viduje. Paaiškėjo, kad jis prieš tai buvo numovęs kojas ir jas padėjęs viduje be tvirtinimų. Transporto metu kojos nutūkso, subraižė korpusą. Draudimas: „netinkamas pakavimas vidaus elementų“. Techniškai – teisūs. Aš pats piktas buvau, nes klientas maždaug pats tai padarė, bet vis tieg... Tokių atvejų pilna. Draudikai skaito sutartis kaip šventą raštą, o švente rašte viską galima paneigti.

Kaip atrodo ta „pilna sąlyga“ dėl netinkamos pakuotės – aš pats supakavau, kas dabar?

Tai reiškia, kad jei tu supakavai pats ir dėžė buvo silpna, draudimas gali mokėti mažiau arba nemokėti visai. Esminis dalykas: profesionalus perkraustymas į Angliją ir draudimas eina koja kojon tik tada, kai pakuotė atitinka industrijos standartus. Tuščios vietos dėžėje, ne apsaugos kampams (ar kaip ten, kampų apsaugos – kampiniai profiliai?) – viskas tai gali būt pretekstas. Patarimas: jei pakuoji pats, daryk tai gerai, arba paprašyk, kad vežėjas užfiksuotų dėžių būklę priekaboje. Ir dar – dažniausiai jei pakuoti mes, tada pilnas draudimas galioja pilnai, jeigu tu – su išlygomis.

Nuotraukos, liudijimai ir kodėl turi būti paranojiškas

Ar prieš kraunant reikia fotografuoti kiekvieną kėdę ir ar tai nėra paranoja?

Tai nėra paranoja, tai yra blaivi būtinybė. Aš žinau, kad skamba beprotiškai – stoviš su telefonu ir fotografuoji kiekvieną baldo įbrėžimą (aš, rodos, prieš tai rašiau „stoviš“, turiu pataisyt – stovi su) – bet kai iškrauname Liverpulyje ir klientas sako, kad šis įbrėžimas atsirado transporto metu, o mes žinome, kad jis buvo prieš, nuotrauka yra auksas. Nereikia kiekvienos kėdės, pakanka bendrų vaizdų su datomis ir stambių planų brangesniems daiktams. Bet taip, fotografuok. Mes irgi fotografuojame, bet tavo nuotraukos – papildomas draudimas tavo smegenims.

Kas jei mašinoje bus vagystė perėjus per Prancūziją – aš turėsiu įrodinėti, kad radijas tikrai buvo?

Taip. Ir ne tik radijo buvimą, bet ir jo vertę. CMR draudimas vagystės atveju kompensuos iki minimumo, o pilnas draudimas – jei deklaruota. Buvo atvejis: stovėjimo aikštelėje prie Lilio nutraukė tentą, pavogė kelias dėžes. Dėžėse buvo kompiuteriai. Klientas turėjo sąrašą, bet neturėjo serijinių numerių. Draudimas sumokėjo, bet tik už tuos, kuriuos pavyko identifikuoti per likusias dėžes arba atvaizdus iš nuotraukų. Taigi radijo atveju – reiks įrodinėti. Be recepto, be nuotraukos – tavo žodis prieš jų advokatą.

Ar vežėjas privalo parodyti savo draudimo sutartį, ar aš turiu tikėtis žodelio?

Privalo, jei yra normali įmonė. Mes rodome. Bet turguje pilna šešėlinių vežėjų, kurie neturi nieko, tik CMR draudimą per vežėjo brokeriavimą, o kartais ir tą turi kažkas kitas. Jei žmogus sako „pilnas draudimas“, o kai prašai kopijos – pradeda spekuliuoti terminologija, bėk. Rimta įmonė atsiunčia dokumentą per 5 minutes, net jei jie ką tik pabudę. Jei bendrauji su asmeniu, kuris turi tik Messenger paskyrą ir sako „bro, viskas čiki“, tuomet draudimo ten nėra procentų nuolaida – ten nėra nieko. Ir taip, apie tokius asmenis aš kalbu atvirai.

Ar man reikia notaro patvirtinto liudijimo, kad daiktai buvo geri prieš išvykstant į Londoną?

Ne, notaro nereikia, bet reikia dviejų parašų. Kai mes pakrauname, darome aktą, kuriame fiksuojame matomus pažeidimus. Tu pasirašai, kad sutinki su būkle. Jei nenori pasirašinėti ant popieriaus – tai blogai, nes tada nėra dokumento. Notaras būtų pernelyg biurokratiškas ir brangus, bet sąžiningas vežėjas turi savo blanką. Jei jis neturi jokio blanko ir sako „gerai bus, bro“ – tu nesupranti, kad gali būti labai blogai. Blankas, parašai, data – tai tavo šarvas, jei kas nutiks kelyje į JK.

Pinigai, FB profiliai ir kaip neprisivilioti kiaulės maiše

Kodėl vieni vežėjai prašo 150 EUR draudimo mokesčio, o kiti sako, kad už 400 EUR viskas įskaičiuota – kuo pasitikėti?

Tikėk skaičiais. Jei tavo daiktai verti 40 000 EUR, normalu, kad draudimas kainuos 1,5–3% nuo vertės, t.y. apie 600–1200 EUR. Jei kas nors deda 150 EUR, klausimas – ar jie draudžia tik savo atsakomybę (CMR), ar tiksliai tavo turtą? Už 400 EUR tikrai nebus pilno 40 000 draudimo. Čia arba melas, arba apdrausta tik mašina, o ne krovinys. Buvęs atvejis iš Kauno: šeima sumokėjo 250 EUR už „pilną draudimą“, o pasirodo, kad tai buvo tik vežėjo civilinė atsakomybė, kurią jis privalo turėti be tavęs. Tu sumokei už tai, kas ir taip egzistavo. Graudu, bet taip dirba rinkos parazitai.

Ar pigiausias pasiūlymas, radęs pervežimas į Angliją su draudimu internete, visada blogiausias?

Ne visada blogiausias, bet pigiausias be konteksto – pavojingiausias. Kartais didelė įmonė turi tuščią vietą ir pasiūlo akciją. Bet jei randi skelbimą „Londonas–Vilnius, liko vieta, 200 EUR, draudimas įskaičiuotas“ – su 90% tikimybe ten nėra draudimo. Arba yra, bet franšizė 1500, o draudžiamoji suma 500. Aš neprieštarauju taupymui, pats gyvenime taupau, kai galiu, bet perkraustant gyvenimą į Angliją draudimas nėra vieta, kur reiktų gailėtis 300 eurų. Gali pasirodyti brangiausia taupymo klaida.

Ką reiškia žodis „franšizė“ ir kodėl apie tai niekas nepasako iki nelaimės?

Franšizė – tai suma, kurią sumoki pats, o draudikas dengia tik viršaus. Pavyzdžiui, franšizė 500 EUR: sugadinama spinta vertė 2000, tu gauni 1500. Nesmagu, bet taip yra. Kai kurie pigūs draudimai turi franšizes iki 1000, kartais procentines nuo vertės. O žmonės apie tai sužino tik tada, kai gauna čekį. Pamenu, klientas pyko ant mūsų, nors mes rodėme sutartį. Jis pasirašė neskaitęs antro puslapio, kur buvo parašyta: franšizė 10%. Jo žala – 4000, jis gavo 3600. Pyko savaitę. Taigi skaityk. Visada skaityk. Aš pats kartais per greitai pasirašau kur nors kitur gyvenime, ne versle, bet čia ne vieta rizikuoti.

Techniniai dalykai, kuriuos verta žinoti, nors ir nuobodu

Ar draudimas veikia, jei vairuotojas pervažiavo duobę ir viskas subyrėjo dėl to, kad krovinys buvo perkrautas?

Sudėtingas atvejis. Jei perkrova – vairuotojo ir vežėjo kaltė, o jei ta kaltė sąmoninga, draudimas gali, na, kaip čia pasakius, atsisukti prieš juos patiems ir netaikyti draudimo išmokos dėl tyčinės rizikos. Bet kelyje į Angliją būna taip, kad perkrauta nebūtent tyčia, o dėlto, kad klientas primetė daiktų viršuje. Buvo: furgonas persikrautas ant galos, važiuojant kalnu iš Dover, padangas persprogo. Nuostoliai. Draudimas ėmėsi, nes tai buvo eismo įvykis. Bet jei ant padangos buvo parašyta „neviršyti 3,5 t“, o vairuotojas turėjo 4 – tada galimas teisinis vingiuotas dalykas. Nenoriu teisti, bet siūlau nepiktnaudžiauti svoriu.

Ar sena močiutės spinta, kuri verta daugiau nei mano automobilis, gali būti apdrausta perkeliant į Angliją?

Taip, bet reikia įrodyti vertę. Antikvariniai daiktai – atskira tema. Jei spinta yra 1920-ųjų Art Deco stilius, verta 8000, draudimas bus brangesnis ir gali reikėti ekspertizės akto. Nesu visai tikras dėl meno kūrinių tarptautinių taisyklių, bet paprasti seni baldai – drausti galima. Tik nevardyk jos tiesiog „spinta“. Denominuok: „antikvarinė XIX a. spinta, įvertinta 8500 EUR, prisegtas vertinimo dokumentas“. Be dokumento gausi 300 EUR ir verk. Rimtai. Turiu pažįstamą, kuris vežėsi vertingus paveikslus – dokumentai were (oi, velniop, kalbu per greitai) – dokumentai buvo storesni nei rėmai.

Kiek laiko trunka išmokėti draudimo išmoką, jei kelyje į Birminghamą nutiko bėda?

Nuo dviejų savaičių iki keturių mėnesių. Prikla... na, priklauso nuo bėdos sudėtingumo. Jei dvigubas furgono griūvis A1 kelyje ir reikia policijos pažymos iš JK institucijų – gali temptis. Paprastai daiktų pervežimas į Angliją ir atgal apdraustas per lietuviškas draudimo įmones, o jos bendradarbiauja su britų agentūromis. Buvo atvejis: sudaužė stiklų durų angą, reikėjo lokalios ekspertizės Leicester mieste. Užtruko 3 mėnesius. Klientas pyko ant manęs, o aš negalėjau paskubinti britų biurokratijos. Kuo daugiau dokumentų pateiksi iš pradžių, tuo greičiau.

Paskutiniai patarimai prieš sėdant į furgoną (ar prieš jį išleidžiant)

Koks pats svarbiausias dalykas, kurį žmogus turi padaryti prieš krovinių pervežimą į Angliją su pilnu draudimu?

Sąrašas. Detalus, sąžiningas, su vertėmis sąrašas. Nebalansuok ant sūlelių – jei parašei maža, gausi mažai, jei parašei daug – draudins atitinkamai, bet turiu įrodymą. Ir pasirašyk aktą priėmime. Be šių dviejų dalykų viskas kitas – antraeiliai. Geri baldų apklotai, tentai, vairuotojo šypsena – viskas tai faina, bet kai reikės pinigų, svarbu tik popierius. Aš 23 metus kalu tą patį: popierius gelbsti. Net ne šypsena. Popierius.

Jeigu skubiai reikia gabenti daiktus į Londoną – ar draudimo kaina tada auga?

Ne pats draudimas, bet visas pervežimas. Skubūs kroviniai į Londoną dažniausiai vežami tiesiogiai (vieno kliento režimu, arba kaip ten vadinasi, ekspresu), neišeina palaukti optimalaus konteinerio užpildymo. Vairuotojas dirba viršvalandžius, maršrutas planuojamas be tarpinių sustojimų, o tai brangiau. Draudimo tarifas lieka toks pats, nes jis nuo vertės, o ne nuo datos, bet jei skubi ir renkiesi greitą transportavimą į Angliją, per tą įtampą gali neužtikrinti tinkamo pakavimo laiko. O netinkama pakuotė + draudimas = galvos skausmas. Ne kaina, o rizika auga. Nors galvojama kitaip.

Ar verta pačiam draustis atskirai, o ne pasitikėti vežėjo draudimu?

Galima, bet ne visada racionalu. Atskiras draudimas brangus ir dažniausiai nereikalingas, jei vežėjas siūlo normalų cargo draudimą. Bet jei veži ypač brangius daiktus, daiktus su sentimentine verte, arba jei vežėjas neaiškus, tada – verta. Aš asmeniškai rekomenduočiau pirma pasirinkti patikimą partnerį, o ne draustis atskirai nuo nepatikimo. Nes atskiras draudimas irgi turi sąlygų. Geriausias būdas – kad vežėjo draudimas būtų vardinamas ant tavo krovinio. Tada viskas aišku. Du draudimai ant to paties – na, kad nekiltų dvigubo draudimo problemos. Nors kai kuriose situacijose tai ir padeda.

Per du dešimtmečius esu supratęs, kad krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nėra magija – tai paprastas darbas, jei viskas padaryta sąžiningai, ir košmaras, jei kas nors nusprendė sutaupyti ant popieriaus. Nepasitikėk gražiais žodžiais, pasitikėk dokumentais ir savo nuotraukomis. Anglija toli, o Britanijos salos dar toliau nei buvo prieš Brexitą, bet su geru draudimu ir sveiku protu daiktai pasieks vietą sveiki. Sėkmės persikraustyme.