Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais kasdien – ar tai tikrai patogu?

Jau dvidešimt trejus metus kai važinėjam pirmyn atgal. Per tiek laiko mikroautobusai tapo tarsi antrais namais – žinai kiekvieną garsą, kiekvieną trinktelėjimą durims. Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais kasdien iš tiesų yra patogus sprendimas, bet ne todėl, kad viskas tobula. Tobulumo čia nėra. Patogu todėl, kad žinai: rytoj bus mašina, poryt bus mašina, ir net jei šiandien kažkas nutiko – tavo krovinys nenukris tarp šakių. Mačiau visko: nuo tiksliai supakuotų dėžių iki šaldytuvo, aprišto lipnia juosta. Bet apie viską iš eilės, kaip paprašėt.

Apie grafiką – kasdien reiškia tikrai kasdien?

Ar tikrai važiuojate kasdien, ar tai tik reklaminis triukas?

Ne, čia jokio triuko. Aš jau... na, kiek ten, dvidešimt treji metai šitame darbe. Kasdien reiškia kasdien – kartais sekmadienį vairuotojas pasiima poilsio dieną, bet tada kitas sėda prie vairo. Būna, kad tik vienas reisas per dieną, bet jis yra. Ne trys kartus per savaitę, ne tada, kai susirenka. Žinoma, jei sniego audra užklumpa arba Doverio keltas strioko, tada gal pusdienį pavėluoja, bet tai jau force majeure, kaip sakoma. Sistema veikia.

Kada geriausia pristatyti siuntą, jei skubu?

Jei tikrai degta, vežame vakare prieš reisą arba anksti ryte. Mes renkame krovinius vakare, nes ryt reikia jau būti pakeliui. Vieną kartą klientė skambino dešimt vakaro, sako – rytoj ryt reikia Londone. Teko pasiųsti vairuotoją atgal į sandėlį, nes siunta dar neparuošta. Bet pavyko. Skubūs kroviniai pravažiuoja per muitinę pirmiausia, nes vairuotojas žino, kad tau reikia. Bet jei nepakankamai skubus – tada pagal eilę. Tie reisai turi savo logiką, negali visko sulaužyti dėl vieno maišo.

Ar galima siųsti iš mažo miestelio, pavyzdžiui, iš Raseinių?

Taip, galima, bet ne visada tiesiogiai iki namų durų. Mažesniuose miesteliuose reikia derinti. Kartais pas klientą privažiuoja mūsų žmogus su mažesne mašina ir veža iki Vilniaus ar Kauno, kur persėda į pagrindinį krovininį mikroautobusą. Buvo atvejis, kai iš Pakruojo vežėme senelės daiktus – vairuotojas privažiavo, bet turėjo palaukti kelias valandas, nes siunta dar nebuvo supakuota. Tai taip, galima, bet geriau būti lankstiam dėl laiko. Kuo arčiau didysis kelias, tuo paprasčiau.

Ar sekmadieniais irgi važiuojate?

Kai kurios savaitės – taip, kai kurios – ne. Vasarą dažniau, žiemą rečiau. Bet jei esi užsirekomendavęs arba skubi siunta – mes randam variantą. Kartais sekmadienis yra tiesiog pirmadienio ryto pradžia. Vairuotojai irgi žmonės, turi šeimas ir nori būti namie. Bet kasdienis krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais nereiškia, kad septintą dieną stovime kaip paminklai. Realiai – šešis kartus per savaitę tikrai, septintą – pagal situaciją. Jei skubu – susitarim, ne kitaip.

Kainos. Visada kainos.

Kiek kainuoja pervežimas į Londoną standartine siunta?

Na, svoris ir matas yra skirtingi dalykai. Standartinė dėžė, sakykim, iki trisdešimties kg ir ne didesnė nei penkiasdešimt centimetrų iš kiekvienos pusės, dažniausiai kainuoja tarp trisdešimt penkių ir penkiasdešimt penkių eurų. Bet jei dėžė tuščia, o viduj prikrauta knygų... tada svoris padaro savo. Vairuotojas kartais pasižiūri į tą dėžę ir brangesnis variantas išrašomas. Nes degalai kainuoja, o mikroautobusas turi ribotą vietą. Neseniai kuras vėl šoktelėjo, todėl orientyrinę kainą tiksliau pasakysiu telefonu, bet į tuos rėmus tilpsi.

Ar kaina skiriasi, jei vežu į Mančesterį, o ne į Londoną?

Aišku, kad skiriasi. Londonas – kaip mūsų antrieji namai. Ten važiuojam kasdien, maršrutas nutašytas. Mančesteris, Birmingemas, Lidsas – ten reikia nukrypti nuo pagrindinio kelio. O mikroautobisas, nors ir manevringas, degalų suėda daugiau. Plius vairuotojas turi grįžti atgal arba važiuoti toliau į Šiaurę. Taigi, kaina gali būti dvidešimt-trisdešimt proc. didesnė. Kai kuriuos klientus tai erzina, suprantama, bet kilometrai yra kilometrai. Jei nori, kad pristatytume į Škotiją – kaina atitinkamai kyla. Mašina nėra raketa.

Kodėl vieni brangiau, kiti pigiau – kaip suprasti?

Čia aš turiu pasakyti tai, ko daugelis nedrįsta. Yra įmonių, kurios meta kainą žemiau savikainos, pasiima krovinį, o paskui... na, paskui arba nebevažiuoja, arba prašo primokėti. Mačiau tokių. Tikros istorijos. Kitos įmonės dirba stabiliai, bet turi brangesnes mašinas arba moka vairuotojams normalų atlyginimą. Pigiau ne visada reiškia blogiau, bet jei kaina kelis kartus mažesnė – pagalvok. Aš asmeniškai renkuosi vidutinę rinkos kainą, nes per tiek metų supratau: kai mašina strigsta kelyje, reikia žmogaus, kuris ištaisys, o ne bėgs nuo problemos.

Ar reikia mokėti prieš tai, ar galima atsiskaityti gavus?

Standartiškai – pusė prieš, pusė gavus. Tai apsaugo abi puses. Buvo atvejis, kai klientas pažadėjo sumokėti atvykus, o kai vairuotojas atvarė – nieko. Nei pinigų, nei žmonių namie. Teko krovinį parvežti atgal į sandėlį. Nejuokinga. Dabar esam atsargesni. Jei senas klientas – galima ir atsiskaityti gavus. Bet jei pirmas kartas – deponuojam. Nes vairuotojas nėra bankininkas ir tikrinti asmens dokumentų neturi laiko. Jis turi važiuoti tolyn.

Ar yra paslėptų mokesčių, apie kuriuos niekas nepasako?

Pas mus – ne. Bet aš girdėjau istorijų. Pavyzdžiui, "muitinės tarpinė rinkliava" arba "papildomas krovos mokestis". Nesąmonės. Kasdienių reisų įmonės, kurios dirba ilgai, paprastai viską pasako iš karto. Kokia kaina – tokia. Jei krovinys per didelis, sakom prieš tai. Jei reikia laiptais neštis – klausiame ir įskaičiuojame. Paslėptų mokesčių bijok ten, kur telefone atsako tik robotas arba kur nėra normalaus adreso. O jei sutartis atrodo kaip servetėlė – nepasirašyk.

Krovinių paruošimas – čia pagrindinė bėda

Ar turiu viską supakuoti į dėžes, ar užtenka maišų?

Dėžės yra tavo draugas. Kartais klientas atiduoda daiktus maišuose – tie maišai važiavimo metu plyšta, daiktai byra po visą bagažinę. Prieš porą metų vežėme siuntą, kuri buvo aprišta lipnia juosta tiesiog. Šaldytuvas. Be dėžių. Apgadintos durys. Klientas pyko, bet ką tu padarysi, jei taip atiduoda? Dėžės, burbulinė plėvelė, jei trapi – ženkliukas. Tada ir vairuotojas ramus, ir gavėjas laimingas. Nepinigai taupyti ant pakavimo, nes paskui gailėtis brangiau kainuoja.

Ką daryti, jei siunta – šaldytuvas ar kita technika?

Techniką reikia fiksuoti. Nuotraukos prieš, nuotraukos po. Mes paprastai apžiūrime, pasirašome aktą. Mikroautobusai kasdien važiuoja, bet jie vis dėlto mikroautobusai – važiuoja tiltai, duobės, staigūs stabdymai. Jei šaldytuvas nestovi pritvirtintas, dings durys arba bus pažeistas kompresorius. Kartais klientai sako – "jūs juk profesionalai, jūs supakuokite". Mes galime, bet tai kainuoja papildomai ir reikia derinti iš anksto. Geriausia atiduoti jau paruoštą. Taisyklės būna griežtesni, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ar galiu siųsti drabužių maišus be jokios dėžės?

Gali, jei tai tik maišas su striukėm. Bet jei ten yra sagos, diržai, sunkesni daiktai – jie maiše persikreipia ir gali kažką kito apgadinti. Vieną kartą maišas atsidarė kelyje ir kelnių klostės užstrigo po kitos siuntos kampu. Vairuotojas skambino – ką daryti? Sakau, tempk lauk ir tvarkyk. Tai ne tragedija, bet nepatogumas. Jei drabužiai – geriau pakuok į kelioninius krepšius arba dėžes. Tie plastikiniai maišai iš parduotuvių nėra kelioniniams krūviams skirti, jei žinai, ką turiu omeny.

Kaip pažymėti krovinį, kad jis nepasiklystų?

Ant dėžės – siuntėjo vardas, gavėjo telefonas, gavėjo adresas. Aiškiai. Ne ranka, o spausdintuvu arba storu markeriu. Mes savo sandėlyje darome sąrašus, bet kai muitinėje atidarinėja, o ant dėžės parašyta tik "Anglija" – tada problema. Buvo situacijų, kai dvi dėžės panašios ir vieną teko atidaryti, kad suprasti, kuriai šeimai priklauso. Tai nėra malonu nei man, nei jums. Užrašyk viską didelėmis raidėmis. Geriau dviejose vietose, ne tik viršuje. Taip taupai laiką visiems.

Ar galiu siųsti ir maisto produktų?

Ne. Na, uždari, fabrikiniai, nepaveikiami – galima. Bet šviežias maistas, kiaušiniai, sūriai – ne. Muitinė nepraleis. Be to, mikroautobusas nėra šaldytuvas, nors turim izoterminių, bet čia jau kita paslauga. Kartais lietuviai nori atsiųsti šakočio, spirgų. Suprantu nostalgiją. Aš ir pats mėgstu skilandį. Bet rizikuoti dėl to, kad muitininkas išmes visą siuntą – neverta. Geriau vežkis rankiniame bagaže, jei jau taip. O jei fabrikiniai sausainiai – dėk į dėžę ir problema nulis.

Ar reikia drausti siuntą papildomai, jei ji labai brangi?

CMR draudimas turi lubas. Jei veži antikvarinę komodą, vertą kelių tūkstančių – apmąstyk papildomą draudimą. Mes galime padėti sutvarkyti, bet tai ne visada įeina į standartinį kasdienio reiso kainą. Standartiškai kompensuojama pagal kilogramą, o ne pagal sentimentinę vertę. Aš asmeniškai siūlau brangiems daiktams daryti atskirą draudimą. Kartais klientai pyksta, kad "jūs atsakingi". Atsakomybė taip, bet tik pagal sutartį. Nebūk naivus – jei veši vertingą daiktą, pasirūpink juo pats.

Kai nepasiseka – o taip būna, neneigsiu

Ar buvote atvejų, kai siunta vėluoja kelias dienas?

Taip. Kelias dienas retai, bet būna. Kartais mikroautobusas sugenda – porą kartų esam strigę Vokietijoje. Tada remontas, laukimas, kitas vairuotojas atvažiuoja iš Lietuvos pasiimti krovinio. Arba Doverio uoste keltas atšauktas dėl audros. Per 2023 metų žiemą stovėjom eilėje kelyje dėl sniego. Klientas skambina – kur mano daiktai? Aš suprantu jį, bet aš irgi ne oro uostas. Kasdieniai reisai turi tą privalumą, kad net jei vėluoji viena diena, rytoj vėl mašina eina.

Kas atsakingas, jei krovinys apgadinamas važiavimo metu?

Mes turime CMR draudimą. Reikia nepamiršti pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą. Jei dėžė buvo sveika, o atvykus sulamdyta – keičiame arba kompensuojame. Bet jei dėžė prieš tai jau buvo sulamdyta, o ant jos užrašyta "atsargiai" markeriu... tada sunkiau įrodyti. Čia kaip su dantistu – jei prieš nuotraukos nerodi skylės, o po to rodo – kas kaltas? Štai kodėl fiksuojam pradinę būklę. Kai kurios įmonės, žinok, apsimeta, kad nieko nematė. Mūsų praktika kita – tiesa pigiau kainuoja nei melas.

Ar pasitaiko, kad mikroautobusas būna perpildytas ir atidėliojama?

Pasitaiko. Kai netikėtai surenkama daugiau nei tilptų. Tada tenka rinktis – ką vežti, ką palikti kitam reisui. Aš stengiuosi to neleisti, bet kai vairuotojas paskambina ir sako, kad vieno kliento siunta užima du kartus daugiau nei deklaruota... Ką darysi? Išmetam iš eilės arba imam abu reisus. Blogiausia, kai klientas laiku atiduoda, bet kitas neatvažiuoja pasiimti. Tada krovinys grįžta atgal į sandėlį ir laukia kito šanso. Neprofesionalu, bet realu. Stengiamės to išvengti.

Ar visos pervežimo įmonės dirba sąžiningai?

Ne. Ir čia pasakysiu atvirai. Yra tokių, kurios pasiima dešimt užsakymų, randa tik septynis klientus, ir paskui trys belaukia savaites. Yra tokių, kurios išvis neturi licencijų, neturi draudimo, važiuoja su sugedusiu ABS. Aš esu matęs, kaip konkurentas paliko krovinį restorano aikštelėje prie Doverio, nes nebetilpo. Klientas paskui ieškojo tris savaites. Todėl rinkitės pagal tai, ar žmogus atsako telefonu, ar turi normalų adresą, ar rašo sutartį. Sutaupyti dešimt eurų ir prarasti sofą – kvaila.

Kaip elgtis, jei vairuotojas nepaskambina prieš atvažiuodamas?

Skambinti man. Arba kolegai. Telefonas duodamas iš anksto. Bet būna, kad vairuotojas skambina, o klientas nekelia. Tada jis laukia penkiolika minučių ir važiuoja toliau. Kartais žmonės pamiršta, kad jų eilė. Kasdieniuose reisuose laikas – auksas. Jeigu nepaskambino – gali būti, kad ryšys prastas. Anglijoje Lietuvos numeris kartais rodo kaip nežinomą. Atsilieki, perskambini. Nereikia panikuoti, bet ir nesnausk. Vairuotojas gi nepažįsta tavo tvarkaraščio, jis vykdo maršrutą.

Popieriai, muitinė ir kiti dalykai

Ar reikia eksporto dokumentų siunčiant asmeninius daiktus?

Jeigu tai tavo asmeniniai naudoti daiktai, ne nauji, ne parduotuvei – dažniausiai užtenka sąrašo. Bet reikia pasirūpinti su muitine dokumentais, paruošti sąrašą anglų kalba. Kartais muitininkas paklausia – o kodėl dešimt vienodų puodų? Tada reikia paaiškinti, kad ką tik persikraustei. Nauji daiktai, ypač elektronika be dėžių – gali pareikalauti mokesčių. Mikroautobusai kasdien važiuoja, muitinė juos pažįsta, bet taisyklės visiems vienodos. Nebandik laviruoti su nauja technika.

Kas yra CMR ir ar visada jį gaunu?

CMR – tai tarptautinis važtaraštis. Jei vyksta krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais kasdien, be CMR neapsieisi. Tai tavo garantija. Aš visada jį išrašau, bet jei dirbi su kokia nors neaiškia įmone, jie gali pasakyti, kad "nereikia, viskas gerai". Tai signalas bėgti. CMR turi numerį, datą, kas veža, ką veža, kur veža. Be jo, jei kas nutinka – jokios tvirtos rankos, į kurią galėtum kabintis. Aš pradėjau dirbti 2001 metais (arba 2002, tiksliai šitą datą jau sunku atsiminti) ir nuo tada viską fiksuoju.

Ar muitinė tikrina kasdienius reisus kitaip?

Tikrina pagal nuotaiką, sakyčiau. Nežinau, gal nuo 2024 metų pasikeitė, reikėtų pasitikrinti, bet anksčiau kasdieniai reisai iš tiesų eidavo sklandžiau, nes muitininkai pažįsta vairuotojus. Bet jei mikroautobuse pilna naujų televizorių dėžių – stos ir tikrins. Nesvarbu, kad važiuoji kasdien. Asmeniniai daiktai jų nelabai domina, bet komerciniai – visada. Vieną kartą vairuotojas vežė dešimt dviračių, atrodė kaip prekyba. Muitininkas praleido, bet tik po ilgo pokalbio. Reikia turėti paaiškinimus.

Mikroautobusas ar didelė mašina – kodėl kasdienis reisas kitoks

Kodėl mikroautobusas patogiau nei 20 tonų sunkvežimis?

Nes mikroautobusas sukasi po Londoną kaip žuvis vandeny. Sunkvežimis negali sustoti kiekvienoje gatvėje, jam draudimų pilna. Mikroautobusas privažiuoja iki pat namų, net jei tai siaura gatvelė Brixtone. Pristatymas į duris – realus dalykas. Kuro sąnaudos mažesnės, kelių mokestis mažesnis. O jei reikia ekspresinio krovinio, mikroautobusas juda greičiau, nereikia taip ilgai krautis. Žinoma, jei veši visą butą, tada mikroautobusas per mažas. Tada reikia sunkvežio. Bet kasdieniams siuntiniams – jis idealus variantas.

Ar mikroautobusas gali pristatyti iki durų Londone?

Dažniausiai taip. Yra niuansų – jei tai centras su draudimais, ten vairuotojas randa vietą artimiausioje galimoje zonoje ir skambina. Buvo atvejis – gavėjas gyveno zonoje vienoje, tiesiog prie Hyde parko. Rado vietą tik už kilometro. Klientas pyko. Aš suprantu. Bet Londone taisyklės griežtos. Už statymą bauda – šimtas trisdešimt svarų. Kasdieniai reisai jau žino šitas vietas. Užtat jei pakraunamos Londono pakraščiuose – dažnai tiesiai prie durų, be problemų ir su šypsena.

Koks didžiausias svoris, kurį dar galima praverti pro galines duris?

Paprastai mūsų mikroautobusai laiko apie aštuonis šimtus – tūkstantį du šimtus kg krovinio. Bet galvok ne tik apie svorį, o ir apie matmenis. Jei atveši seifą – jis gali sverti tik šimtą kg, bet nebus įmanoma įkelti. Vieną kartą vežėme granito stalviršį. Svoris – normalus, bet nepataikėm pro duris. Teko vežti atgal ir ieškoti kitos mašinos. Mikroautobusas nėra stebuklingas. Jeigu sunku, sakyk iš anksto. Mes pasakysim arba pasiūlysime variantą. Nes meginimas priprausti baigiasi nubrozdinimais.

Per dvidešimt trejus metus mačiau, kaip krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais kasdien tapo ne tiesiog paslauga, o savotišku lifu tarp Lietuvos ir Britanijos. Ne visada jis važiuoja tobulai sklandžiai, ne visada visi patenkinti, bet sistema veikia, nes žmonės dirba. Jei renkiesi – rinkis atsakingai, pakuok protingai, klausk ką reikia. O tada gali pamiršti rūpestį – dėžės atkeliaus. Aš tuo tikras, nes savo akimis mačiau tūkstančius tokių kelionių.