Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais iš durų į duris

Dvidešimt treji metai kelyje tarp Lietuvos ir Anglijos… žiūrėk, kartais net pats negaliu patikėti, kad tiek laiko prabėgo. Pradėjau dar tada, kai mikroautobusai buvo tikrai ne tokie patogūs kaip šiandien, o durų į duris paslauga – retenybė. Dabar viskas kitaip. Žmonės skambina ir klausia, ar galiu atvažiuoti į Kauną, įsikrauti visą butą į Volkswagen Transporterį ir kitą dieną jau būti Mančesteryje. Atsakymas – taip, taip ir dar kartą taip. Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais iš durų į duris yra vienas praktiškiausių būdų, kai reikia asmeninių daiktų, mažų siuntų ar net visų baldų perkraustymo. Ne terminalai, ne sandėliai, ne jūsų galvos skausmas dėl pervežimo į centrą. Atvažiuojame, pas jus pakraunam ir vežame tiesiai ten, kur reikia. Paprasta, bet – kaip ir visur – yra niuansų.

Praktiški dalykai pradžiai

Ar galiu visą butą supakuoti į mikroautobusą ir nusivežti į Angliją?

Žiūrėk, jei tai vieno kambario butas be didelių spintų – be problemų. Bet jei turi trisdviejų metrų sofą, stiklinę spintą ir dar dviratį, tada jau reikės dviejų reisų arba didesnės mašinos. Mikroautobusui standartiškai – iki maždaug dviejų kambarių daiktų. Žmonės kartais susikrauna daugiau nei telpa, tada tenka rinktis: palikti dalį ar pirkti vietą kitam reisui. Aš atvažiuoju, pasižiūriu ir pasakau iškart – telpa ar ne. Niekada nebandome kimšti be tikslo ir taip, kad daiktai lūžta. (Čia turėjau galvoje – neprikrauname per prievartą.) Tokiu atveju geriau užsakyti kitą variantą.

Kiek matmenų turi toks mikroautobusas, kuris važiuoja į Londoną?

Įprastai – pailginta Transporter bazė. Ilgis apie 5,5 metro, plotis beveik du, viduje aukštis maždaug 1,4 metro. Bet kiekviena mašina skirtinga, būna ir didesnių. Klientai kartais galvoja, kad mikroautobusas kaip sunkvežimis, o pažvelgi – valstybinis numeris ir tiek. Tikslūs matavimai priklauso nuo modelio. Svarbiausia ne centimetrai, o kiek tilps juodų maišų ir dėžių. Standartiškai – apie keturiasdešimt penkias paprastas dėžes. Kartais ir penkiasdešimt, jei pakrausi kaip tetrisą.

Ar tinka pervežti verslo siuntas mažu mikroautobusiuku?

Tinka, bet čia kitas pokalbis. Verslo siuntos – tai gali būti prekybos pavyzdžių dėžės, įrankiai, įranga. Durų į duris patogu, nes nereikia laukti kurjerio savaitę. Atvažiuojam sutartu laiku, pakraunam, variesme. Tik kai kurios įmonės bando prigrūsti pusę sandėlio, o mikroautobusas – ne fūra. Buvo atvejis Kaune: devyniasdešimt kartonų su avalyne. Netilpome. Teko skambinti antram vairuotojui. Verslui svarbu tiksliai pasakyti kiek ir ką – tada viskas einasi sklandžiau nei su asmeniniais daiktais.

Ką daryti, jei mano daiktai netelpa, o laiko persivežti daugiau nėra?

Pažįstama situacija, pasitaiko maždaug kas dešimtam. Skambina žmogus, ašaros telefone, reikia rytoj važiuoti, o daiktų – kaip dideliam namui. Pirmas variantas: renkamės tik svarbiausią. Antras – ieškau, ar neturiu vietos kitoje mašinoje. Trečias – vežame dalį dabar, dalį vėliau. Realybė tokia, kad aš ne stebukladarys. Kartais tenka pasakyti tiesiai: per penkerius metus susivelei tiek, kad reikia jau sunkvežimio. Būna nepatogu, bet meluoti blogiau. Geriau prarasti užsakymą, nei prisižadėti neįmanomo.

Ar galima vežtis gyvūnus kartu su daiktais?

Taip, galima, bet reikia atsižvelgti į niuansus. Šunys ir katės dažniausiai važiuoja be problemų, jei kelionė neilgai. Bet mašinoje jau pilna baldų ir dėžių, gyvūnas dar. Reikia vietos narui, reikia sustoti pasivaikščioti. Buvo: klientė vežėsi triušį, o salone dėžės užėmė viską. Teko kilnoti. Skiepai, pasas – tavo reikalas. Aš per sieną pravežiu, bet veterinariniai dokumentai – ne mano sritis. Pasirūpink iš anksto, nes pasienietis gali užduoti klausimą.

Prieš pakliūnant į bėdą

Kaip apskritai surasti normalią įmonę, kuri veža į Angliją mikroautobusais?

Čia bėda, draugeli. Rinkoje pilna žmonių, kurie turi vieną Transporterį, spausdintuvą ir svajonę. Skelbimai profesionalūs, o realybėje – vairuotojas pavargęs, mašina be draudimo, kainos kinta kelyje. Patarimas: pažiūrėk, ar įmonė turi svetainę, ne tik Facebook. Paklausk adreso, pasidomėk apdraudimu. Normalus vežėjas atsakinės ramiai. Jei žada iš Vilniaus į Londoną už du šimtus eurų – spruk. Tai pokštas. Buvo atvejis: klientas rinkosi pigiausią, o baldus paliko prie Lenkijos sienos. Rimtai.

Ar reikia man pačiam padėti krauti, ar vaikinai viską padarys patys?

Krauname mes, bet padėti visada pravers. Ne dėlto, kad tingime, o tiesiog keturios rankos greičiau už dvi. Jei gyveni penkiame aukšte be lifto, o ten šaldytuvas – be tavęs neapsieisime. Durų į duris reiškia, kad einame iki tavo buto durų, bet ne tikriausiai iki virtuvės stalo. Drabužius susineškame, bet jei spinta nesuraišyta – gali tekti pagelbėti. Kartais ir vienas pakraunu, jei daiktų mažai. Tai priklauso nuo situacijos, jei atvirai.

Kiek dienų prieš reikia užsakyti pervežimą į Angliją?

Dvi savaitės – idealu. Savaitė – pakankamai. O jei skambini vakarui – gal ir rasime vietą, gal ne. Vasarą, rugsėjį ir prieš Kalėdas – chaosas. Tada geriausia prieš mėnesį. Aš pats vasaromis kartais nebeskubu imti, nes savaitė jau suplanuota. Jeigu reikia rytoj – kaina didesnė, nes koreguoju maršrutą. O dabar… tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, viskas priklauso nuo metų laiko. Šiaip savaitė – saugus minimumas, bet ne taisyklė be išimčių.

Ar reikia popierių, muitinės formų, kai vežu asmeninius daiktus?

Brexitas pakeitė taisykles. Dabar asmeninius daiktus vežant reikia sąrašo – ką veži, kam priklauso, vertė. Muito nemoki, jei tai tavo naudoti daiktai ir persikraustai. Bet dokumentas reikalingas. Padedu paruošti, duodu pavyzdį. Verslui kitaip – reikia sąskaitų. Buvo keistas atvejis: klientas vežė monetų kolekciją. Muitininkai ilgai žiūrėjo, bet viskas baigėsi gerai. Svarbu nebailoti popierizmui. Geriau perteklinis sąrašas, nei aiškintis pasienyje po valandą be reikalo.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas mane, ar kažkur reikės į terminalą vežti?

Tiesiai. Tai ir yra durų į duris esmė. Atvažiuojame į kiemą, gatvę, kiemelį – kur tik mašina įvažiuoja. Terminalų, sandėlių – nėra. Tik jei gyveni senamiestyje su siaurymėmis gatvėmis – gali tekti per kelis metrus permesti. Bet ir tada prieiname kuo arčiau. Kartais klausia: o gal galiu pats atvežti prie jūsų būstinės? Gali, bet kam? Aš ateinu pas tave, pasiemu ir varyme. Buvo Londone, kad prie daugiabučio stovėjom dviguboj juostoj, bet policija praleido.

Ar mano daiktai bus apdrausti, jei kas nors atsitiks kelyje?

Skaudi tema, žinok. Yra vežėjų, kurie iš viso draudimo neturi. Viliasi, kad nieko nenutiks. Aš važiuoju su CMR ir papildomu draudimu, bet net ir tada – nepadengia visko. Pavyzdžiui, jei pats supakuoji kaip pašėlęs ir stiklas lūžta – draudimas sako: pats kaltas. Buvo: vienos įmonės mašinoj paliko krovinį be draudimo, variklis sugedo. Daiktai dvidešimt valandų saulėje. Vaškas aptekėjo. Draudimo nulis. Klausk apie tai prieš užsakydamas. Jei vengia atsakyti – bėk nuo ten.

Apie pinigus… ten visada bėda

Kiek maždaug kainuoja krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais iš durų į duris?

Čia tas klausimas, kurio visi bijo. Pilnas mikroautobusas iki Londono – nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Žemyn – brangiau, į šiaurę – pigiau, bet ne visada. Viskas nuo daiktų kiekio, ar reikia pagalbos kraunant, ar skubu. Penkios dėžės kainuos visai kitaip nei visas butas. Būna: sako penkios dėžės, o iš tikrųjų – penkiasdešimt. Tada kaina keičiasi. Ne dėlto, kad apgaunam, o matavimai nesutampa. Geriau apibūdink ir paklausiu konkrečiai.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos sužinosiu tik tada, kai bus per vėlu?

Jei dirbi su „pigiausiu pažįstamu“ – bus. Pasako vieną kainą, paskui priduria: keltas, degalai, svoris, vairuotojo pietus. Buvo: priskaičiavo dar šimtą penkiasdešimt už „muitinės patikrinimą“, nors jo nebuvo. Aš dirbu kitaip – kaina telefone yra galutinė. Nebent tu pats pakeisi sąlygas: pridėsi daiktų, pakeisi adresą. Tada koreguojam. Bet jei sako „kainą pasakysim atvažiavę“ – ranką ant durų. Tai arba neprofesionalu, arba tyčia apgaudinėja. Abejoju, kad pirma.

Kodėl vieni vežėjai prašo dvigubai mažiau nei kiti – kas čia per piguoliai?

Arba desperacija, arba apgavystė, arba žmogus važiuoja ten pat, o tavo krovinys – ant pigios vietos. Pigiausi variantai reiškia: be draudimo, be licencijų, su pavargusiu vairuotoju, kuriam dar penki užsakymai per dvi dienas. Mašinos techninė būklė kartais baisi – mačiau tokių, kurios vos bevažiuoja. Sutaupysi du šimtus, o paskui pirk naują kompiuterį, nes sudaužytas. Ne visi pigūs blogi, bet šitoj srityje perpigiai – visada turi priežastį. Atsimink tai.

Ar galima susitarti dėl kainos, jei aš pats padėsiu krauti ir iškrauti?

Galima, bet ne visada verta. Jei pats padėsi iškrauti centre, kur negalima ilgai stovėti – sutaupysim laiko, o laikas – pinigai. Kartais nuleidžiu trisdešimt eurų, jei žmogus pasiruošęs. Bet jei sakai „padėsiu“, o paskui tik žiūri – tada ne. Be to, Anglijoj iškrautas sudėtingesnis. Daugiabučiai, siauros laiptinės, draudžiamas parkavimas. Kartais reikia ne pagalbos, o papildomo mokesčio už viršutinius aukštus. Bet apie tai – jau atskiras pokalbis vietoje.

Ką daryti, jei mano daiktai sugadinami – ar vežėjas pasakys, kad pats kaltas?

Ne pasakys – atvirai pasakys, kad pats kaltas. Nes ir bus taip. Jeigu supakei stiklą į maišą nuo batono, o aš to nematau – kaltas ne aš. Nors pasitaiko ir vairuotojo kaltės: staigus stabdymas, blogai pritvirtinta lentyna. Turiu tvarką: tvirtinu diržais, rašau aktus. Bet didžiausia bėda – savininkų taupymas ant pakavimo. Kartą vežiau monitorių, suvyniotą į antklodę. Neišgyveno. Klientas verkė. Aš irgi liūdnas buvau, bet antklodė nėra popierius.

Kaip su mokėjimu – ar prieš, ar po, ar dalimis?

Standartiškai pusė avanso prieš, pusė gavus daiktus. Kartais sutinku grynaisiais Londone, jei pažįstami arba jei pats prašo. Avansas reikalingas, nes jei atvažiuoju į kitą miestą ir tu persigalvoji – aš su pilna mašina oro stoviu. Buvo: atsisakė paskutinę minutę. Teko iškrauti, laikas sugaištas, degalai, nervai. Avansas apsaugo abu. Tik jei bijai mokėti iš anksto – suprantu, rinkoj daug aferistų. Bet normaliam vežėjui avansas – ne prašymas, o taisyklė.

Kas vyksta kelyje

Kiek laiko važiuoja mikroautobusas iš Lietuvos į Angliją?

Geromis sąlygomis – per dvi paras. Bet gerų sąlygų retai. Įsėdi Lietuvoj, varyme per Lenkiją, keltas arba tunelis, tada iki Londono. Jei vairuoja vienas – privalo privažiuoti pagal tachografą. Aš dažniausiai su partneriu, keičiamės ir greičiau. Bet keltuose eilės, uostas kartais keturias valandas. Žiemą sniegas, vasarą remontai, o jei dar audra kelyje… planuok dvi-tris dienas. Daiktai atvažiuos, tik nereikia tikėtis kaip lėktuvu. Aš skambinu, jei vėluojame. Nieko nesislepiu.

Ar jie pristato šeštadienį vakare, jei aš tik tada galiu būti Londone?

Galiu ir šeštadienį, ir sekmadienį, bet kaina kita. Tai mano poilsio laikas, o Londone kai kurie rajonai ramūs, parkavimas kitoks. Bet jei kito neturi – susitarsime. Tik būna: sako „penktadienį po šešių“, o atvažiuoji – neišsijungia telefonas. Arba „gal septintą rytoj“? Draugeli, aš darau beveik viską, bet ne stebuklus. Šeštadienį vakare pristatymas brangiau, bet jei vienintelis tavo laikas – rasiu būdą. Svarbu, kad pats tikrai būtum vietoje tada.

Kas jei kelyje ar pasienyje įvyksta kažkas netikėto?

Nutinka ir ne taip retai. Prieš dvejus metus prie Lilio užeinom į paprastą patikrinimą. Valanda dingo. Buvo blogiau: Prancūzijos pasienyje nepatiko sąraše aprašytas kompiuterių kiekis. Septynios valandos stovėjimo. Klientas nerimavo, aš irgi. O kai Belgijoje mašina sugedo – ieškojau serviso naktį. Tavo daiktai lieka mašinoj, aš lieku šalia. Skambinu ir pasakoju, kas dedasi, o ne slepiu iki paskutinės minutės. Realybė – kelias ilgas, visko pasitaiko. Svarbu tiesa.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais sėdėdamas šalia vairuotojo?

Galima, bet vietos nedaug. Pilname krovinyje dažnai lieka tik priekinė sėdynė. Jei važiuojame dviese – jau ne. Be to, ilga kelionė šalia nėra poilsis. Vairuotojas pavargsta, nori tyloje pabūti, o tu su savo klausimais. Suprantu, kad norisi žinoti, kur daiktai, bet telefonu pasiskambinam. Buvo keletas kartų, kai klientas važiavo – viskas gerai. Bet po šimto kilometrų abu norėjome tylos. Geriau skrisk lėktuvu, o daiktai atvažiuos atskirai. Bus ramiau abiem.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie neišbyrėtų – ar pakaks maišų?

Maišai – prastas variantas. Būna tokių plastikinių, kur plyšta jau pakeliant iš buto. Pirk dėžes, brale. Kartonas, lipni juosta, bublinė plėvelė – tavo draugai. Stiklus apvyniok į antklodes, ne į trigubus maišus. Klientė supakavo servizą į laikraščius. Atvažiavus – servizas liko, tik laikraščiai sumaitoti. Laimei. Rašau ne dėlto, kad pardavinėju pakavimo medžiagas – aš jų nepardavinėju. Rašau, nes knygos maiše suplyšta kampais. Dėžės. Tik dėžės.

Ar Londone galima tiesiog sustoti prie namų ir pradėti krauti?

Sustoti galima, bet ar leis – kitas reikalas. Londas nepakantus stoviniuoti. Raudonos zonos, leidimai, pikti kaimynai, kurie paskambins per penkias minutes. Kai kuriuos rajonus žinau, kur ramu, kituose – tenka rizikuoti. Kartais perkrauname antrame aukšte, kartais kieme. Islington rajone liepė važiuoti per penkiolika minučių. Nespėsi? Bauda. Teko krauti greitai. Su leidimais padėti negaliu – tavo namo administracijos reikalas. Pasiteirauk vietinių, ypač jei centre.

Kai situacija ne pagal planą

Ką daryti jei pristatymo dieną aš susirgau ir negaliu ten būti?

Gyvenimas. Skambini, perspėji, bandome perkelti. Jei kritiška – palieku su kaimynu, broliu, tėvu, jei bus. Svarbu, kad kažkas pasirašytų. Buvo: moteris pagimdė anksčiau laiko. Daiktai dvi dienas lukuriavo pas draugę Londone. Viskas baigėsi gerai. Bet jei draugas pasiims – pasakyk iš anksto. Atvažiavęs turiu žinoti, kam atiduoti. Be tavo sutikimo daiktų niekam neatiduodu. Net jei skubu. Čia tavo turtas, o ne mano spėlionės. Sutariam ir viskas tvarkinga.

O jei aš gyvenu ne Londone, o kur nors Anglijos pakraštyje – ar ten nuvažiuos?

Nuvešiu. Buvęs ir netoli Bristolio, ir iki Škotijos. Durų į duris reiškia duris, ne tik Londono centrą. Aišku, Šiaurės Škotija – derinsim atskirai, bet Anglijoj, Velse – važiuojame. Kartais kaina šokteli dėl atstumo. Nesvarbu, ar daiktai keliauja į Anglija, ar toliau – rasiu kelią. Kartą vežiau krovinį į kaimą prie Penroto. Google rodė ožkų kelią. Atvažiavome. Nuvežėme. Klientė stebėjosi. Šiek tiek ir pats, bet daiktai ant verandos. Nuvešim ten, kur tik mašina įvažiuoja.

Išvada

Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais iš durų į duris – tai nėra raketų mokslas, tiesiog reikia žinoti kelias taisykles. Pigiausias variantas retai būna geras, pakuotėms netaupyk, o laiko palik daugiau nei dieną. Rask vežėją, su kuriuo gali pakalbėt normaliai. Aš jau tiek metų vežu, kad žinau – daiktai svarbūs, bet ir nervai nesugadinti verti dėmesio. Jei kils klausimų – nerašyk komentare, tiesiog paskambink. Mes sutarsim. Iki Londono ar iki pat Anglijos kampelio – nuvešim taip, kad tau rūpestis nekiltų.