Krovinių pervežimas į Angliją: kokia dabar gabenimo kaina ir nuo ko ta suma priklauso?

Dirbu tarptautiniuose perkraustymuose jau... nu, gerai, daugiau nei du dešimtmečius. Laikas bėga greitai, kai skaičiuoji kubus. Jei skaitote, turbūt sėdite tarp dėžių ir galvojate apie vienintelį dalyką: krovinių pervežimas į Angliją – kokia gi ta kaina dabar? Atsakymas piktas: priklauso. Nuo daug ko. Nuo daiktų kiekio, nuo maršruto galo – ar tai Londonas, ar Skarboras – ir nuo to, ar vežate baldus, ar ir tą seną šaldytuvą, kurio niekas nenori. Nenoriu sukt galvos su statistikomis. Geriau papasakosiu, kaip skaičiuojam mes, ką slepia pasiūlymai ir kodėl vienai šeimai tai kainuoja 900, o kitai – 2800 eurų.

Kainos, kurios erzina, bet jas reikia suprasti

Kiek dabar realiai kainuoja krovinių pervežimas į Angliją, jei vežu visą butą?

Jei turite dviejų kambarių butą – sofa, lova, spinta, kelios dėžės – fūros dalis į Londoną dabar kainuoja nuo 900 iki 1600 eurų. Kartais iki 2000, jei skubiate ar kraustotės rugpjūtį, kai visi važiuoja. Kalbu apie normalią įmonę, ne apie ką nors iš skelbimų portalo, kuris pasiima užstatą ir dingsta. Jei kraustotės iš Klaipėdos į Edinburgą, atstumas kitas. Darbas pasienyje, kuro kaina. Žodžiu, nėra stebuklingos lentelės. Pasiskaičiuokite pagal savo adresą ir kalendorių.

Ar kaina skiriasi, kai vežama į Angliją, palyginti su gabenimu į Vokietiją?

Aišku, kad skiriasi. Į Vokietiją važiuojama be jūros kirtimo. Į Angliją viskas sudėtingiau. Reikia keltis per Lamanšą, o keltų bilietai brangūs. Vien tik keltas gali kainuoti 300–500 eurų, priklausomai nuo mašinos dydžio. Dar yra muitinės formalumai – tai laikas, o laikas, kaip sakoma, pinigai. O ir patys vairuotojai miega krūvoje, nes viešbučiai Anglijoje – kosminės kainos. Visa tai įskaičiuojama į pasiūlymą, kurį matote popieriuje. Be abejo.

Kodėl vienas vežėjas sako 800 eurų, o kitas prašo 2500?

Čia tas pats, kaip su automobiliais. Yra Golfas už tūkstantį ir yra brangesnis variantas. Pigus dažniausiai reiškia, kad daiktai keliaus su krūva kitų siuntų, o gal be tinkamo draudimo. Kartais neprofesionalas perskaičiuoja ir viduryje kelio prašo primokėti. Girdėjau atvejį: klientui pažadėjo 700, o fūrai sustojus Calais eilėje pridūrė dar 400 "už laukimą". Brangesnis pasiūlymas dažnai turi viską įskaičiuota – draudimą, pakavimą. Patikėkit, iš patirties sakau: pigiau gaunasi tik tada, kai viskas gerai.

Ar man reikia mokėti muitus dabar, kai Britanija nebe ES?

Taip, jei daiktai nauji. Jei asmeniniai, naudoti ilgiau nei pusę metų – muitai paprastai netaikomi, bet reikia sąskaitų arba deklaracijų. Na, bent jau taip buvo paskutinį kartą, kai tikrino… (tikriausiai vis dar taip, bet pasitikrinkite oficialiai, aš ne muitininkas). Būna keblu su dideliais baldais, kurie atrodo nauji. Jei neturite popierių, muitinė gali įtarinėti prekybą. Tada kaina išauga šimtais. Todėl fiksuojam kiekvieną baldą – ką, kada pirkta – kad vėliau nekiltų nemalonumų.

Ar sutaupysiu, jei daiktus supakuosiu pats?

Teoriškai taip. Praktiškai – žiūrėkite kaip pakuojate. Turėjau klientą iš Kauno, kuris supakavo spėkit kuo? Senais laikraščiais. Atvažiavo į Angliją – visos lėkštės traškūs. Dėlto (ai, atsiprašau, norėjau pasakyti – todėl) mes turėjom ieškot skubaus draudimo, bet jis buvo pasirašęs sutartį su išimtimi. Supakuoti profesionaliai kainuoja 150–300 eurų, bet jei patys – izoliuokite kamparus, naudokite burbulinę plėvelę. Kitaip taupymas virsta katafalku. Jūsų pasirinkimas, bet aš perspėjau.

Dokumentai – daiktas, kurį visi atidėlioja

Kokių popierių reikia, kad daiktai per Eurotunelį prasmuktų be problemų?

Reikia packing list'o – sąrašo, kas yra kiekvienoje dėžėje. Tapatybės dokumentų, nuomos sutarties arba pirkimo Anglijoje įrodymo. Kartais paklausia ir apie darbo sutartį. Atsimenu, viena ponia vežėsi šeimos archyvą – nuotraukas, laiškus. Muitininkai norėjo tikrinti, ar nėra slėptų vertybių. Teko atplėšti dėžę. Nėra malonu. Todėl rašykite tiksliai. Jei dėžėje – tik knygos, taip ir rašykite. Ne完成作品... oi, atsiprašau, persijungiau. Knygos. Tik knygos.

Ar galiu vežtis maistą – rūkytą dešrą, sūrį, žirnius?

Griežtai ne. Tai bioproduktai. Anglijos pasieniečiai labai rimtai žiūri į maistą. Buvęs klientas bandė įvežti žemaitiško sūrio ratą. Turėjo palikti jį muitinėje. Gaila sūrio. Galima vežti uždarus, industrialiai supakuotus produktus – kavą, makaronus. Bet šaldytą mėsą, kiaušinius, medų – ne. Geriau suvalgyt prieš išvažiuojant. Beje, alkoholis irgi ribojamas – galima šiek tiek, bet jei vešite pilną bagažinę alaus, tai jau verslas, o ne kraustymasis. Atidžiai.

Ką daryti, jei neturiu visų dokumentų likus savaitei iki išvažiavimo?

Tai plaukite į bėdą. Ne, nenervinkitės. Dar sprendžiama, bet turėsite padirbėti. Skambinkite vežėjui nedelsiant. Kartais galima išrašyti supaprastintą packing list, ypač jei daiktai seni ir asmeniniai. Bet jei trūksta gyvenamosios vietos Anglijoje patvirtinimo – pavojinga. Mes vežėm klientui daiktus į saugyklą Liverpulyje, kol jis surado butą. Tai kainavo papildomai 200 svarų per mėnesį. Kitaip tektų palikti daiktus draugui garaže. O draugai kartais nenori. Labai nenori.

Ar jums reikia notaro patvirtinimų, kad krovinys keliautų?

Dažniausiai ne. Nebent meno kūriniai ar antikvariniai baldai su specialiais leidimais. Paprastiems namų daiktams – jokio notaro. Kartais žmonės mano, kad reikia pažymos iš policijos. Nereikia. JAV ar Kanada reikalauja vizų ir klausimynų. Į Angliją dabar reikia atidžiau su muitine, tačiau popieriai paprastesni. Yra vienas bet – jei daiktai saugykloje ilgiau nei tris mėnesius, gali prireikti papildomų deklaracijų. Ne visada, bet žinokit pasiruošę. Aš taip dariau praėjusį kartą su vienu fortepijonu.

Baldai, technika ir tie sprendimai, kuriuos atidėjote

Ar verta vežtis tą seną sofą, ar geriau nusipirkti vietoje?

Matematika paprasta. Sofa sveria 80 kilogramų. Kubai dideli. IKEA Anglijoje siūlo sofą nuo 400 svarų. Senos sofos pervežimas gali kainuoti 200–300 eurų, jei tilps su kitais daiktais. Jei sentimentali vertė – vežkit. Jei tai parduotuvės gaminys už tris šimtus prieš penkerius metus – parduokit čia. Nepamirškite, kištukai Anglijoje kitokie. Šiaip ar taip, pinigai ir jausmai dažnai nesutaria. Aš pats vežčiau tik močiutės fotelį. Likusį – parduoda, keliauja lengvai.

Kaip su buitine technika? Ar vežti skalbimo mašiną prasminga?

Elektros įtampa ta pati – 230V. Kištukai kiti. Adapteriai kainuoja centus. Bet garantiją prarasite. Jei suplyš po mėnesio, remontuosite už savus. Dar vienas dalykas – dydis. Skalbimo mašina užima daug vietos. Vietoj jos galėtumėte įmesti dvi dėžes drabužių. O Anglijoje skalbimo mašinas pristato per dvi dienas. Aš tai vadinčiau vertingu daiktu tik tada, jei jis prabangus, pavyzdžiui, Miele. Kitaip – parduodam, perkam naują Beko. Arba Hotpoint. Paprasčiausiai ir ramiau.

Kas darosi su vaikų žaislais ir tais mažais niekučiais?

Maži daiktai – didžiausias galvos skausmas. Jie netelpa efektyviai. Žmonės atneša keturis maišus žaislų, o paskui stebisi, kodėl reikia didesnės mašinos. Patarimas: perprerkite. Vaikai Anglijoje ras naujų. Atvežkit tik tai, kas brangu – piešinius, rankdarbį, meškiną. Dėl spintų: angliški butai mažesni. Jūsų trijų metrų spinta gali netilpti į Sheffield'o miegamąjį. Matavimai, žmonės, matavimai. Pamirštam durų angą. Tada lakstom su atsuktuvais. Beje, aš pats nekenčiu demontuoti spintų. Tikrai.

Ar vežėjai gabena ir augalus?

Teoriškai taip, bet aš pats to vengčiau. Augalai – gyvi organizmai. Muitinė gali reikalauti fitosanitarinių pažymų. Be to, kelias ilgas, šiltnamio sąlygų fūroje nėra. Turėjom atvejį: klientė vežėsi palmę. Palmė atgijo viršutinė dalis, apačia pagelto. Dar blogiau, jei dirva – muitininkai tikrina dėl kenkėjų. Geriausia padovanoti kaimynui. O jei brangus orchidėjas – siųskit oru atskirai. Brangu, bet gyvuos. Aš asmeniškai augalus palieku mamai. Ji apsidžiaugia, aš irgi lengviau atsikvepiu.

Kur dėti svarbius dokumentus – į fūros priekabą ar pasilikti su savimi?

Į fūrą – ne. Niekada. Nesvarbu, koks patikimas vežėjas. Pasai, gimimo liudijimai – viskas su jumis rankiniame lagamine. Fūros pakeliui sustoja. Kartais durys atdaromos. Kartais dėžės pasislenka, nežinau kaip. Pamenat, kalbėjau apie vietą fūroje. Tai va. Dokumentai – jūsų teritorija. Aš siūlau klientams nufotografuoti visus popierius ir įkelti į debesį. Dėl visa pto. Beje, pasai gali būti reikalingi tunelyje, ne fūroje. Taip nesusigadinę ir nepamesite.

Kaip neišsirinkti sukčiaus, apsimetusio vežėju

Kaip atskirti normalų vežėją nuo sukčiaus, kuris paprasčiausiai pasiims užstatą?

Skambinkit. Tiksliai – skambinkit ir klausykit. Ar normaliai atsiliepia? Ar gali paaiškinti maršrutą neskaičiuodamas iš ekrano? Ar turi CMR draudimą ir nurodo registracijos numerius? Atsakymas "mes viską sutvarkysim" – įtartinas. Normalus vežėjas pasakys: taip, turim licenciją, štai numeris, štai mūsų depas Vilniuje. O tada paklaus – koks aukštas, ar yra liftas. Jeigu nesidomi jūsų daiktais – jie nesidomi jumis. Pinigus imkit tik sutartimi. Jei prašo visos sumos iš anksto – bėkit kuo greičiau.

Kas jei fūra vėluoja dvi savaites? Ar tai normalu?

Dvi savaitės – jau ne vėlavimas, o katastrofa. Savaitė – dar pateisinama. Būna dėl keltų bilietų trūkumo ar ligų. O jei dvi savaitės – reiškia, kad krovinys krūvoj su kitais ir laukia surinkimo. Tai grupinis pervežimas. Pigiau, bet kantrybės reikia. Kartais vilkikas sugedęs. Arba vairuotojas pasiklydo Mančesteryje, nors turėjo į Liverpulį. Klauskite aiškiai: ar tiesioginis pervežimas, ar grupinis? Tai gelbsti nervus. Ir leidžia planuoti gyvenimą toliau.

Ar tikrai reikia drausti daiktus atskirai, jei vežėjas jau turi draudimą?

Vežėjo CMR draudimas ribotas. Dažnai keli eurai už kilogramą. Sofa verta 2000, o draudimas atseikės 300. Turėjom atvejį: klientas taupė, krovinys apvandenijo dėl lietaus Londono priemiestyje. Turbūt pravira ventiliacija.