Krovinių pervežimas į Angliją iš Šiaulių ir Joniškio: kaip tai vyksta iš tiesų

Dirbu jau dvidešimt kokių trejus metus tarptautiniame perkraustyme, ir galiu pasakyti – žmonės iš Šiaulių ir Joniškio dažnai važiuoja į tą pačią Angliją, tačiau kiekvienas atvejis kvepia kitaip. Vieni veža visą butą, kiti – dėžę knygų ir vieną dviratį. O aš per tiek metų mačiau visko: buvo dienų, kai norisi apsisukti ir išvažiuoti atgal, nes fūroje baldai kvepia dezinfekuojančiu skysčiu ir... nu, būna. Tačiau dažniausiai viskas susitvarko, jei žmogus žino, į ką krypsta. Tarptautinis perkraustymas – tai ne tik „susikrauni ir pamirši“. Tai logistika, popieriai, pakavimas ir daugybė smulkmenų, apie kurias žmonės paprastai sužino paskutinę naktį prieš išvažiavimą. Šitame tekste bandau surikiuoti atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda kas antras klientas, paskambinęs vakare po darbo.

Kainos, terminai ir kodėl skaičiai taip išsiskiria realybėje

Kiek realiai kainuoja pervežimas iš Joniškio į Londoną, jei vežu dviejų kambarių buto daiktus?

Eee, na, dviejų kambarių butas... jei pilnai krauname mūsų mašiną, tai žiūrėkite nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio eurų. Kartais pigiau, jei kombinuojame krovinius – vadinasi, jūsų sofai nebus privatūs reisai, ji keliaus su kitais daiktais. O jei skubiai ir vienas kitas, tada brangiau. Neseniai vežėm Joniškio rajono klientę, visa jos buitis atsiėjo dvylika šimtų, bet ten dar buvo pianinas. Be pianino – maždaug tūkstantį. Taip kad viskas priklauso. Nepatikslinsiu iki cento, nes taip nebūna.

Ar saugu vežti baldus žiemą, ar šaltis juos sugadina?

Žinai, šitas klausimas manęs kasmet po švenčių paklausia bent trys keturi žmonės. Tai va, šaltis per se baldų nenužudo, bet drėgmė jau problema. Kartą vežėme seksojoną – taip, būtent seksojoną, o ne kampą – per vieną atlydį, Doverio pusėje laukėm keltu keturias valandas, o mašinoje trūko šildymo. Ta sekcija išsipūtė kaip batonas. Dabar mes plėvelę dedam dvigubai, jei žiema. Jei pakuojatės patys – pasiimkit kartonų daugiau ir lipnios juostos gausiai. Nes jei temperatūra svyruoja, medis kvėpuoja.

Kiek laiko dabar trunka nuo durų Šiauliuose iki dėžių atidarymo Londone?

Paprastai penkios-šešios dienos, jei viskas sklandžiai. Bet būna savaičių. Štai praėjusį mėnesį mūsų fūra užtruko uoste dėl dyzelinio draudimo ar kažkokių ten naujų patikrų – nors dabar kai pagalvoju, gal ten Kalais buvo, o gal Ostendė... nesvarbu, svarbu, kad praradom dvi dienas. Tad kai klientas klausia „ar tikrai savaitė?“, aš sakau – taip, tikėkimės, bet pasiruoškit mintimis ir tam variantui. Muitinės per vėlai paduoti popieriai – ir jūsų sofa dabar stovi terminale, o ne svetainėje.

Ar galiu mokėti dalimis, ar reikia viską sumokėti iš karto?

Aš asmeniškai dirbu taip – dešimt procentų avansas, kad užfiksuotume datą, trisdešimt, kai kraunamės, likusi dalis prieš atidarymą Anglijoje. Kartais visiškai suprantu, jei žmogui patogiau pusiau-pusiau. Bet šitą reikia sutarti iš karto, ne tada, kai vairuotojas jau stovi po laiptais vakare. Buvo toks atvejis Jonišky, žmogus pasakė „atsimokėsiu paskui“, o paskui dingo tris dienas. Telefonas išjungtas. Tada mes daiktus laikėm sandėlyje ir jis dar papildomai mokėjo. Ne mandagumo stoka, o tvarka.

Kodėl man vienas vežėjas sako tris šimtus, o jūs – tūkstantį?

Taip, girdėjau apie tris šimtus. Ir dar apie du šimtus. Žinot, rinkoje yra visko. Aš dvidešimt trejus metus ant kelių praleidau, ir galiu pasakyti – jei kaina atrodo per graži, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir yra. Arba tai priedas prie bendro krovinio, kur jūsų daiktai bus sumesti tarp palangių ir ratų, arba apskritai apgavystė. Aš negražinsiu kitų, bet yra tokių įmonių, kurios paėmusios avansą dingsta. Tai skaudu. Mes vežame savo mašinomis, rašome sutartis. Brangiau? Taip. Bet aš žinau, kur jūsų daiktai miega.

Buitis, pakavimas ir tos dėžės, kurios visada prakiūra

Ar tikrai reikia dvigubų kartonų, ar užteks tų senų iš parduotuvės?

Senos iš parduotuvės – pusiau gražos, jei ten buvo majonezas. Rimtai. Kartonas sugeria drėgmę, o jei jis jau kartą atlaikęs šaldymo kamerą – jis silpnas. Mes turime standartinių dėžių, bet jei pakuojatės patys, imkit dviejų ar trijų sluoksnių b bangą. Kartą vežėm iš Šiaulių senamiesčio klientą, kuris susirinko dėžes turgavietėje. Nuo lietaus jos subyrėjo dar neišvažiavus iš Lietuvos. Baisiausia – jis ten buvo supakavęs porcelianą. Nu... nuostolis dešimt balų. Tad nepiginkit tos vietos.

Kaip supakuoti stiklinę vitrinos dalį, kad nereikėtų pirkti naujos?

Stiklas – pabaisa. Reikia faneros dėžių arba bent jau burbulinės plėvelės sluoksnis ant sluoksnio. Ir kampų apsaugų. Jei stiklas didelis, darau štai ką: apvynioju lipnia plėvele kryžmais, kad jei įskils, šukės nenubyrės. Tarpą užpildau polistirenu. Ai, ir nepamirškit pažymėti „viršus“ markeriu. Buvęs atvejis – vitrina iš giminės kažkur netoli Rudiškių, stiklai gabūs, mes apvyniojom 老老實實... ups, rašau lietuviškai, sumušiu klavišus... apvyniojom kruopščiai. Atvežėm sveiką. Sėkmė.

Kodėl negalima vežti augalų? Motina labai prašo paimti jos fikusą.

Aš suprantu mamas, aš ir savosios nepaleidžiu, bet augalai – muitinės galvos skausmas. Jungtinėje Karalystėje jie bijo kenkėjų, ligų, dirvožemių. Fikusas gali būti karantine, gali išvis konfiskuotas. Buvo situacija – klientė iš Joniškio slėpė vazonėlį vidury drabužių. Pasienietis rado. Ne baudė, bet pridarė biurokratijos dviem valandom. O augalas – šiukšlynas. Motinai skambinkit, pasakykit, kad fikusas liks su ja. Geriau jau atsiųskite pinigus, tegul nuperka naują Birmingeme. Jų ten yra pakankamai.

Ar užtenka užrašyti „atsargiai“ ant dėžės, ar dar kažką daryti?

„Atsargiai“ – gražus žodis. Aš galėčiau „atsargiai“ užrašyti ir ant savo kaktos, vis tiek fūroje viskas juda. Reikia fiziškai apsaugoti turinį. Dėžės turi būti pilnos – tuščias tarpas leidžiasi daiktams. Popierius, burbulinė plėvelė, rankšluosčiai tarp lėkščių. Ant dėžės rašykite ne „atsargiai“, o „stiklas viduje“ arba „knygos“, tada nešikai žino, ką deda. Nes „atsargiai“ mes matom ant kiekvienos antros dėžės, o viduje – batai. Tai kaip pagarbiai nešti batus? Basomis, grubiai sakant.

Kaip elgtis su buteliais – ar galiu vežti likerinę su rašytiniu likučiu?

Alkoholis... hmmm. Oficialiai leidžiama vežti asmeniniam vartojimui, bet kiekis negali atrodyti kaip prekyba. Penkiolika butelių – jau įtartina. Kartą klientas vežė dešimt senų portveinų, muitininkas klausia „kodėl tiek“, o jis į dūdą „gimtadienis“. Praslydo. Bet jei pilna mašina degtinės – čia jau verslas. Aš jums taip – vieną kitą butelį praneškit deklaracijoje (taip, būtent praneškit, o ne slėpkite po skalbiniu – pataisau save), ir bus ramiau. Blogiausia – kai slepia, tada prasideda tyrimai, o mums visiems neramu.

Mašinos, maršrutai ir kas nutinka, kai kelias toks ilgas

Kokia mašina važiuoja – fūra, mikroautobus, kažkas tarpinio?

Žiūrime, kiek daiktų. Smulkūs kroviniai, vadinamoji „grupinė siunta“ – tada autobusiukas, slidžios sienos, galima sukrauti kelis namų ūkius. O jei pilnas butas iš Šiaulių – jau krovininis furgonas arba mažesnė fūra. Kartais, kai iš Joniškio kaimo kelias siauras, mes važiuojam mažesniu mikroautobusu iki didesnio miesto, ten perkeliam į fūrą. Žmonės galvoja, kad važiuoja vienas furgonas nuo slenksčio iki slenksčios. Ne, logistika kaip kaladėlės. Reikia sudėlioti, kad neatrodytumėm cirku važiuojantis be rimtesnio plano.

Ar tikrai važiuoja tiesiai iš Joniškio, ar reikia dar sukti per Vilnių?

Tiesiai iš Joniškio... na taip, paimam, bet kadangi maršrutas tarptautinis, dažnai sutinkame klientus Šiauliuose arba Panevėžy. Be to, jei turime dar vieną kroviniuką iš šiaurės vakarų Lietuvos, logiškai suvažiuojame. Vienam klientui, gyvenančiam kaime prie Šakynos, specialus reisas kainuotų brangiau, nei viso buto vertė. Taip kad per tą Vilnių arba Kauną – taip, būna. Bet ne todėl, kad norime pasivažinėti. Kuras brangus, laikas – irgi pinigai. Jei norite absoliučiai tiesaus reiso – imkite privežimą, mokėsite dvigubai, bet turėsite privatų vairuotoją be sustojimų.

Koks maršrutas šiuo metu geriausias – per Lenkiją, Vokietiją?

Per Lenkiją dabar labai daug remontuoja. Aš dažniausiai planuojame per Poznanę, Berlyną, tad per Olandiją į keltą. Kartais per Belgiją, priklauso nuo eilių. O koks čia geriausias... na, jei jūs klausiate vasarą – gal ir per Prancūziją greičiau, bet čia aš jau ne šimtu procentų tikras. Žinau, kad žiemą geriau išvengti šiaurės Prancūzijos, nes lyja. Tiesą sakant, vairuotojai aiškina man kaskart kitaip, o aš tik žemėlapį biure žiūriu. Bet autoparkas mūsų, ne samdiniai iš pašalio. Tai žinome, kur vengti duobių.

Ar galiu sekti, kur mano daiktai yra pakeliui?

GPS seklys ant kiekvienos mašinos yra, bet aš nežinau, ar aš noriu, kad klientas skambinėtų kas dvi valandas „o kur dabar?“. Techniškai pasidaliname nuoroda, bet realiai – pamatysite, kai fūra artėja prie jūsų adreso Anglijoje, ir tiek. Buvo mergina iš Šiaulių, skambino kas valandą, ar jos dėžės jau kirto kanalą. Atsakymas: taip, dabar plaukia keltu. Tada vėl skambina: o dabar? Nejauku ir jai, ir man. Pasitikėkit. Arba nevežkit, bet jei vežat – reikia laisvės vairuotojui dirbti be trukdžių.

Kas nutinka, jei dokumentai Doverio uoste ne tokie?

Tuomet sėdite. Ir aš kartu sėdžiu nervoziškai biure Šiauliuose. Buvo atvejis, kai klientas pateikė ne tą paso kopiją – kažkada sena versija. Muitininkas patikrino, rado neatitikimą. Fūra pastatyta keturioms valandoms. Vairuotojas prarado kantrybę, nes toliau laukė antras krovinys. Verslo nuostolis didelis, o klientas stebisi, kodėl vėluojame. Tai štai kodėl mes prieš kiekvieną reisą tikriname popierius tris kartus. Kartais net keturis. Nes Doveris nežinojo, kad mes tiesiog gabename dvi sofas ir skalbimo mašiną.

Popieriai, muitai ir tos vietos, kur visi stringa

Ar reikia CMR važtaraščio, jei vežu savo asmeninius daiktus?

CMR – taip, reikia. Net jei tai jūsų dantų šepetėliai ir sena striukė. Tai standartinis tarptautinis važtaraštis, kuris įrodo, kad daiktai perduoti vežėjui. Jame nurodomas siuntėjas, gavėjas, aprašymas. Mes jį pildome, jūs pasirašote. Be CMR – mašina be dokumento. O pasieny nori popierių. Kartą klientas iš Joniškio sakė „o kam man tos formalės, juk tai mano kraitė“. Suprantu sentimentą, bet muitininkas nemato sentimento. Jis mato sąrašą. Sąrašas turi būti privalomas.

Ką rašyti turinio aprašyme, kai yra viskas po truputį – ir drabužiai, ir mikrobangė?

Raktažodžius rinkitės plačius. „Asmeniniai daiktai“ yra magiška frazė, po kuria slepiasi daug kas. Mikrobangė – „buitinė technika“. Dviratis – „transporto priemonė“ (nors fiziškai dviratis, bet dokumente taip galima). Drabužiai – „tekstilė“. Nebūtina rašyti „trys raudoni megztiniai, vieni džinsai“. Generalizuokit. Bet jei yra kas nors vertingo – fotoaparatas, kompiuteris – verčiau įrašyti atskirai, net su modeliais. Nes jei dingsta, draudimas klausia: „o kas tai buvo?“ O jūs atsakot: „naaa, juodas nešiojamas“. Draudimas į tai rimtai žiūri kaip į orą.

Ar muitinė tikrina kiekvieną dėžę ar tik mosteli pro šalį?

Mosteli, jei turi rentgeną ir kąsnio šunį. Ne, realybė tokia: devyniasdešimt procentų praleidžia be gilios apžiūros, bet jei įtaria – atidarinėja. Ir tada atsiveria viskas. Buvo – pakuotėje su žaislais rado cigaretę. Ne klientas slėpė, o vaikas įgrūdo ir pamiršo. Prasidėjo: ką čia vežat? Asmeniniai daiktai, pasieniečiau. O kodėl po dūmų žaisle? Užtrukom pusdienį. Taip kad pakuojant geriau aiškintis šeimai – slėpti draudžiama negalima. Todėl ir sakau – tikrinkit dėžes prieš pakraudami. Nes vaikai slepia stebuklus.

Koks dalykas čia dažniausiai užtrunka – aš girdėjau apie dešimt valandų prie sienos?

Dešimt valandų – tikra istorija, bet ne standartas. Dažniausiai užtrunka muitinės deklaracijų tvarkymas, jei jos pateiktos netvarkingai. Arba jei fūroje kombinuoti kroviniai ir vieno kliento dokumentai klibi – stringa visi. Aš esu matęs, kaip vairuotojas guli kabinoje, o jo fūra stovi eilėje prie sienos. Laukė aštuoniolika valandų. Jis miega, mes skambinam klientams, pasakojam pasakas, kad „viskas gerai, netrukus“. Kartais taip būna. Brexit padarė savo – popierių daugiau nei įmanoma suskaičiuoti be sąmonės aptemimo.

Ar draudimas yra privalomas, o jei taip, kas jį sutvarko?

Draudimas tai jau privalomas dalykas. Jo negalima palikti ant lemties. Mes kiekvienam kroviniui darome CMR draudimą, kuris dengia žalą transporto metu. Bet jei jūs pakuojatės patys ir kažkas dūžta dėl netinkamos pakuotės – čia jau mūsų atsakomybė nusimuša. Buvo atvejis, kai klientas pats įvyniojo veidrodį į laikraščius. Atsivežėm – veidrodžio nebėra. Draudimas atsisakė mokėti dėl netinkamos pakuotės. Tai dėl to aš ir kartoju – lepinkit savo daiktus gerai. Apsimoka.

Šiaulių ir Joniškio niuansai: kaimai, laiptai ir tie dalykai

Ar paimsite iš kaimo prie Joniškio, kur gatvė siaura kaip pypkė?

Tikrai paimsim, bet mašina ne bus didelė fūra, o krovininukas. Kaimo keliai Joniškio rajone... aš ten važinėjau per apylinkes ir matau – keliai grįsti žvyru, per duobes beveik galima prarasti ratą. Tai mes tariamės iš anksto – ar privažiuosim iki namo, ar kraunamės prie pagrindinio kelio. Buvo atvejis netoli Palonaičio, fūristas įvežė mašiną į kiemą, apsisukti negalėjo, teko atbulomis varyti tris šimtus metrų. Gražus vaizdas. Tai nuo to laiko – aiškus planas arba mažesnė mašina, jei kiemo nėra.

Šiauliuose daugiabutyje nėra lifto – ar tai jums problema?

Problema mano vyrukams, ne man, nes aš sėdžiu biure. Ne, šiaip nesmagu, bet mes nešame. desimt aukštų be lifto – lievas, bet įveikiamas dalykas. Kartą nešėm Šiaulių centre, Laisvės prospekte, nebėgsiu kuriuo namu, devintas aukštas. Baldai, sofa. Prakaitas laistėsi. Klientas žiūrėjo iš apačios ir klausė, ar nereikia padėt. Sakiau – gal pasiūlykit vandenį, tai padės labiau. Tai galit pasiūlyti arbatinuko vairuotojams, jei aukštas. Neprivaloma, bet moralei veikia kaip šilta dūšia.

Ar Joniškis kainos atžvilgiu skiriasi nuo Šiaulių miesto?

Fundamentaliai – ne, kilometrai panašūs. Bet jei Jonišky surinkti vieną krovinuką, o kitas Šiauliuose, logistika patogesnė, nes Šiauliai didesni, adresai aiškesni. O jei vienkiemis prie Joniškio, tai tas nuvažiavimas už miesto ribų kainuoja papildomą kurą ir laiką. Taigi taip, gali būti brangiau keliais dešimtais eurų. Nežinau tiksliai kiek, nes kiekviena situacija skiriasi. Bet aš Joniškio klientų nebaudžiu papildomai vien už gyvenimą provincijoje. Tai būtų nedraugiška. Tiesiog suskaičiuojam atstumą ir tiek žingsnių.

Ką daryti, jei negaliu būti pakrautas, o raktus palieku kaimynui?

Galima, bet turi būti raštiškas kaimyno sutikimas arba jo parašas. O geriau – notaro patvirtinimas, kad kaimynas gali perduoti daiktus. Nes jei kas dings, dviprasmybės kelia problemas. Aš pats labiau mėgstu, kai savininkas stovi šalia. Buvo istorija: klientas Londone, Šiaulių bute liko uošvienė. Ji praleido sofą, kurios reikėjo paimti. Mes pasiėmėm. Paskui paaiškėjo, kad sofa ne į Angliją turėjo važiuoti, o į Kauną. Uošvienei – katastrofa. Tad pasitikslinkit su artimaisiais. Aiškiau bus visiems gyventi po to.

Ar žinote tuos mažus kamperius prie Šiaulių žiedo – ar ten galima palikti saugojimui?

O čia jau ne mano teritorija... Šiaulių žiede yra tų privačių parkingų, bet aš ten nesu kažkodėl daiktų palikęs. Mūsų sandėlis yra kitur, už miesto, kur laikinam saugojimui. Jeigu jūs norite palikt daiktus prie to žiedo – na, nežinau, ar saugu. Aš nepatikėčiau savo kraitės atsitiktiniam kamperiui. Geriau pasiieškokite realaus konteinerio arba sandėliuko. Arba kreipkitės į mus, padedame tarpiniam saugojime Šiauliuose dvi savaites nemokamai, jei pervežimas pas mus. O tas žiedas... nu, ten triukšminga, gali pabėgt koks bachūras su dėže. Ne, geriau oficialiau.

Krovinių pervežimas į Angliją iš Šiaulių ir Joniškio nėra raketų mokslas, bet ir ne automatinė plovykla. Reikia galvos, kantrybės ir normalaus vežėjo, kuris nesidrovėtų pasakyti, kad maršrutas gali pasikeisti arba kad sofos negalima kišti tarp šaldytuvo ir dviračio. Aš per tiek metų supratau, kad jei klientas žino bent dalį taisyklių – kelionė būna sklandesnė. Renkitės tuos, kurie rašo, pasirašo ir pasako kainą be paslapčių. Ir nepamirškit – padarykit sau galvą ramia dar prieš pakrovimo. Ir dar – jei nežinot, ką daryti, skambinkit, aš be proto atsakinėsiu kol nesu keliuose. Sėkmės kraustantis.